Dėl šios priežasties prieš mus atsiveria gan prieštaringas vaizdas. Viena vertus, norime, kad mūsų vaikų mokymasis būtų siejamas su džiugesiu ir nepaliaujamu sėkmės pojūčiu. Kita vertus, nuolat jiems primename apie tai, kad kiekvienas turi kažką baigti, nes kitaip gyvenime nieko nepasieks. Vėl piktinamės dideliu mokymosi krūviu ar mokytojų kompetencijos stoka, tačiau nuoširdžiai nutylime akivaizdžią tiesą: norimo tikslo įgyvendinimas reikalauja labai daug pastangų.
Net matydami šiuos prieštaravimus, retai kalbame apie mokėjimą mokytis.
Pažvelgę į nuotaikingai gatve žingsniuojančius pradinukus, nesusimąstome, kodėl nedrįstame į juos prabilti romėnų poeto Ovidijaus žodžiais: "Quidquid agis, prudenter agas et respice finem" ("Ką darai, daryk protingai ir žiūrėk tikslo" – liet.). Paaiškinimas būtų labai paprastas. Atsakymai bet kokius prasminius klausimus reikalauja laiko. Todėl dalis iš mūsų stengiasi išvengti atsakymų į nepatogius klausimus pasislėpdami už amžinojo "reikia" ir taip atsakomybę už tikslingą vaikų veiklos organizavimą perkeldami mokyklai.
Galbūt laiko stoką svarbiems pokalbiams kompensuojame prisidėdami prie šventinių renginių organizavimo mokykloje. Tačiau mūsų vaikų mokymosi pažanga ir pasiekimai yra vertinami. Tuomet ir įžengiame į (ne)reikalingų įtampų lauką, kuriame mažai paguodos suteikia Winstono Churchillio posakis, kad sėkmės pagrindas yra ėjimas nuo vienos nesėkmės prie kitos neprarandant entuziazmo. Iškilių autoritetų mintys gali parodyti kryptį, tačiau sprendimas pradėti pokalbį apie vaiko norus ir būdus jiems įgyvendinti priimamas kiekvienoje šeimoje atskirai. Būtina tokius pokalbius sieti su būsima profesija ir jai pasiekti reikalingu išsilavinimu.
Kritiškai įvertinkime savo vaikų tobulos ateities vizijas ir pastebėkime, kaip lengvai, be jokių pastangų, mūsų vaikų rankose atsiranda brangūs telefonai ar kiti daiktai. Ar tarp žodžių "noriu telefono" yra vietos ilgalaikėms pastangoms, pavyzdžiui, taupymui?
Ne vienas iš mūsų sugebėtų rasti pavyzdžių iš savo gyvenimo, kai pokyčiai pareikalavo ne tik naujo požiūrio į supantį pasaulį, bet ir daugybės pastangų norint prisitaikyti prie greitai besikeičiančių aplinkybių. Tokius sugebėjimus galime vadinti patirtimi, išmintimi ar meistriškumu.
Verta įsiklausyti į XVII a. japonų mąstytojo Takuano Soho pastebėjimus apie sustingusį protą: "Jei protas sustingsta vienoje vietoje ties vienu dalyku, tai lyg virsta sušalusiu vandeniu, negalinčiu laisvai judėti. Juo nenuplausi nei rankų, nei kojų." Skaitydamas pamokymus būsimiems samurajams, supranti, kad tiek gyvenime, tiek mūšio lauke yra daugybė situacijų, į kurių keliamus iššūkius negali reaguoti iš anksto paruoštais atsakymais – špargalėmis.
Jei padėsime Rytų išmintį į šalį ir pavartysime Lietuvos Respublikos dokumentus, kalbančius apie mokėjimą mokytis, rasime daug panašumų. Mokėjimas mokytis suprantamas kaip asmens noras ir pasirengimas imtis naujų užduočių, gebėjimas kontroliuoti kognityvinius bei emocinius procesus mokymosi metu.
Ypač pabrėžiamas mokymasis visą gyvenimą bei gebėjimas ieškoti, apdoroti, vertinti ir įsisavinti naujas žinias. Taikyti įgytas žinias įvairiuose kontekstuose, sprendžiant iškilusias problemines situacijas namuose, mokykloje, darbe ar visuomeniniame gyvenime.
Mokyklos lankymo tikslas negali būti formalus gauti pasiekimų pažymėjimą. Ne veltui kalbama apie daugiamatį ugdymo procesą, kurio metu mokinys turi būti vertinamas panaudojant kuo daugiau kriterijų. Svarbios ne tik akademiškai išmatuojamos žinios, bet ir sugebėjimas jas taikyti sprendžiant problemas bei suvokti paties mokymosi vertę.
Kiekvienas turime arba kuriame savo gyvenimo strategijas. Pradėkime nuo elementarių strategijų kasdienėje buityje. Prisiminkime, kokius sprendimus priimame norėdami įsigyti kokį nors buitinės technikos prietaisą: įvertiname savo finansines galimybes, pasirenkame gamintoją,stengiamės susipažinti su prietaiso specifikacijomis,ieškome informacijos apie prietaiso trūkumus ir pranašumus, įsigyjame prietaisą.
Keista yra tai, kai kalbame apie savo vaikų mokymąsi, norime, kad už paprasčiausias užduotis, nereikalaujančias sudėtingesnių mąstymo procedūrų, būtų rašomi puikūs įvertinimai, o mokymosi problemas išspręstų špargalės, galimybės pasitaisyti. Dėl to mažai kreipiame dėmesio į ilgalaikes pastangas, norų aptarimą ir tikslų įvardijimą, veiklos planavimą, be kurių neįmanomas strateginis mąstymas. Pradedant vertybėmis, baigiant namų darbų ruošimu kasdien.
Šiuo metu yra išskiriamos penkios mokymosi strategijų grupės: informacijos supratimo ir prisiminimo, informacijos apibendrinimo, kontrolės (supratimo pasitikrinimo), informacijos įsiminimo ir plėtojimo (informacijos susiejimo su kitais kontekstais). Nedetalizuojant šių strategijų, tenka konstatuoti: šiuolaikinis pasaulis yra sudėtingas, jo pažinimo būdai irgi nėra lengvesni, o gyvenimas jame yra kupinas iššūkių.
Naujausi komentarai