Jaunųjų menininkų mąstymas ir matymas Kauno padangėse

Vis dėlto, nors ir panašūs, esame labai skirtingi. Vienas iš bandymų parodyti, kas mes tokie, yra projektas „Jaunoji Kauno tapyba“, kurio kuratorė – prof. Aušra Vaitkūnienė. Projekto esmė – pristatyti Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto Tapybos katedros absolventų ir paskutinių kursų studentų kūrybą, pažvelgti, kas aktualu jaunajai tapytojų kartai, kokių klausimų ji kelia, kokias temas tyrinėja ir kokiomis meninėmis priemonėmis ieško atsakymų.

Nuo 2012 m. su maždaug dvejų metų pertraukomis projektas jau pristatė daugiau nei 130 studentų kūrybą. Tarp ankstesnių dalyvių – menininkai, kurie šiandien aktyviai veikia šiuolaikinio meno lauke ir jau yra jame įsitvirtinę. Tad „Jaunoji Kauno tapyba“ tampa ne tik jaunosios kartos pristatymu, bet ir savotišku laiko pjūviu, leidžiančiu stebėti, kaip keičiasi Kauno tapybos laukas, jo temos, estetinės nuostatos ir meninės strategijos.

Šiemet parodos formatas kiek mažesnis, pritaikytas prie išskirtinių ir architektūriškai įspūdingų galerijos „Muitinė“ erdvių. Jose pristatoma dvylikos absolventų ir studijas tęsiančių studentų kūryba. Aktyviau vizualiaisiais menais, ypač tapyba, besidomint jau trejus metus, su daugiau nei puse šių metų dalyvių kūryba esu susipažinusi ir anksčiau. Todėl šioje parodoje įdomu stebėti ne tik pačius kūrinius, bet ir tai, kaip per laiką keičiasi jaunųjų menininkų kūrybiniai tyrimai, temos ir jų santykis su tapybos medija.

Tradicijų keliu

Pirmasis žvilgsnis krypsta į Sandros Kvilytės naująjį kūrinį „Eskizas šaltiniui“. Jos kūryboje jau keletą metų sugrįžta vandens, šaltinių ir fontanų motyvai. Šie pasikartojantys vaizdiniai tampa atpažįstamu menininkės kūrybos elementu, tačiau jų vizualinis pavidalas nuolat kinta. Ankstesniuose S. Kvilytės darbuose dažnai dominavo tamsesnė koloristika, kartais pereinanti į šviesesnius ar pastelinius tonus, o šįkart menininkė daugiau dėmesio skiria žalios spalvos galimybėms.

Ieškant tradicinės tapybos pavyzdžių, akį patraukia Lilijos Gotautaitės-Smalinskės mėlynumo nestokojantis kūrinys „Nevokit mūsų laiko“. Šalia jo gražiai įsikomponuoja Luko Marciulevičiaus poetiškai geometrinė tapyba ir kūrinys „GO4.03“. Abiejų autorių kūrybos braižas jau gana aiškiai atpažįstamas. L. Marciulevičiaus tapyboje svarbi tampa taško, formos ir linijos sąveika, kurianti savitą geometrinę, tačiau kartu ir poetišką vizualinę kalbą. L. Gotautaitės-Smalinskės kūryboje vyrauja ryškus mėlynos spalvos koloritas ir nuolatinės jos atspalvių paieškos. Menininkės darbuose susipina laiko ir vietos filosofiniai klausimai, atminties temos ir asmeninio santykio su aplinka paieškos.

Prie šios tapybos linijos įdomiai prisijungia ir jaunoji tapytoja Matilda Kalvaitytė su kūriniu „Abisalė“. Jos kūryboje aiškiai juntamas santykis su figūratyvumu, tačiau jis nėra vien tik vaizduojamojo objekto atkūrimas. Čia atsiranda ir emocinis sluoksnis, kuriame svarbi tampa aplinka ir žmogaus reakcija į ją. Figūra ir erdvė veikia kartu, o pats vaizdas tampa savotišku emocinės būsenos perteikimo įrankiu.

Skirtingų technikų paieškos

Man už nugaros – dviejų artimų kolegų, Manto Valentukonio ir Šarūno Baltrukonio, darbai. Šių dviejų jaunų tapytojų kūryboje galima įžvelgti tam tikrų panašumų, ypač kalbant apie pasirinktus tapymo principus ir vizualinę kalbą. Vis dėlto šioje parodoje nustebino M. Valentukonio pasirinktas mažesnis kūrinio formatas – jo darbus esu mačiusi gerokai didesnius. Atsimenu, kad, pirmą kartą susipažinusi su šių dviejų autorių kūryba, pagalvojau, ar jiedu nėra grafinio dizaino meistrai. Jų darbuose juntamas dėmesys formai, kompozicijai, detalėms ir vaizdo konstravimui, todėl tapyba čia kartais priartėja prie grafinio vaizdo.

Dešinėje, atskiroje galerijos patalpoje, trys drobės išdėstytos tarsi instaliacija. Tai Dovilės Mažeikaitės darbai, išsiskiriantys artima pastozinei tapybos technika. Storais dažų sluoksniais kuriamuose vaizduose pasirodo iškreipti ir deformuoti veidai, kaukolės, atpažįstami, tačiau kartu šiek tiek nejaukūs pavidalai. Ši deformacija savo ruožtu turi tam tikrą teminį ryšį su anksčiau minėtų autorių kūryboje pasirodančiais iškreiptais vaizdiniais, tačiau D. Mažeikaitės tapyboje jie įgauna savitą, labiau fizišką pavidalą.

Toliau akį patraukia trys autoriai, kuriuos galima susieti per šviesos tyrinėjimą: Raminta Stasaitytė-Račkauskienė, Pijus Firsuninas ir Benjaminas Ančeris. B. Ančerio kūrybos braižas šiek tiek primena anksčiau minėtus M. Valentukonį ir Š. Baltrukonį: taip pat juntamas mistiškumas, paslaptingumas ir tam tikras nutolimas nuo tradicinės tapybos. Jo kūriniuose gausu detalių, kurios skatina stabtelėti ir įsižiūrėti, o kai kurie vaizdai atrodo lyg ištraukti iš kažkur jau matytos, galbūt asmeninės atminties.

R. Stasaitytės-Račkauskienės ir P. Firsunino darbuose šviesa – vienas pagrindinių tapybos tyrimo objektų. Abu autoriai ieško, kaip šviesą galima perteikti, atspindėti ar tarsi perkelti į drobę. Jų kūriniai gali pasirodyti lyg apšviesti stipraus prožektoriaus – šviesa čia ne tik modeliuoja vaizdą, bet ir pati tampa jo dalimi. Dėl to abu darbai išsiskiria stipriu vizualiniu efektu ir priverčia ne tik pažvelgti, bet ir stabtelėti.

Benjaminas Ančeris-Untitled, Pijus Firsunin. Flash works. / B. Vaišnoraitės nuotr.

Ne teptukas ir ne drobė

Galiausiai lieka aptarti ne tokios tradicinės tapybos pavyzdžius, kuriais išsiskiria Ligijos Žilinskienės ir Eglės Marcinkevičiūtės kūriniai. E. Marcinkevičiūtės darbas tiesiogiai žydi. Jos kūrybai būdingas tam tikras nepaklusnumas tradicinės tapybos riboms. Menininkė neapsiriboja vien drobe ir dažais – savo kūryboje ji konstruoja, pasitelkia skulptūros, dizaino ir skaitmeninės grafikos principus. Toks tarpdiscipliniškumas leidžia į tapybą pažvelgti ne kaip į uždarą žanrą, o kaip į nuolat besiplečiančią ir su kitomis meno formomis susiliejančią praktiką.

Pirmasis įspūdis apie L. Žilinskienės kūrinį gali net šiek tiek išgąsdinti. Iš pirmo žvilgsnio jis primena nudirtą gyvūno kailį, tačiau priėjus arčiau vaizdas ima keistis. Kūrinys nustebina savo plastiškumu, paviršiaus faktūra ir bioplastiko panaudojimu. Čia medžiaga tampa ne tik priemone, bet ir svarbia kūrinio turinio dalimi – būtent priėjus arčiau galima geriausiai suprasti, su kuo iš tiesų susiduri.

Vis dėlto, žvelgiant į parodą kaip į visumą, kyla ir kitų klausimų. Kartais atrodo, kad kiekvienam autoriui čia skirta po mažą langą – galima žvilgtelėti, tačiau ne visuomet pakanka erdvės įžengti giliau. Kūriniai leidžia susidaryti pirmą įspūdį, bet norisi daugiau konteksto ir platesnio žvilgsnio į pačių menininkų kūrybą.

Pasigedau išsamesnio kūrybos aprašymo, konteksto ar bent trumpo menininko kūrybos dosjė, kuris padėtų suprasti, kuo šis autorius gyvena šiandien, kaip jo kūryba keičiasi ir kurioje meno lauko vietoje jis yra.

Eidama į „Jauno Kauno tapybą 2026“ tikėjausi geriau pažinti jauną menininką – ne tik jo vieną darbą, bet ir platesnį kūrybinį portretą. Vis dėlto dalies autorių kūrybos veidus jau atpažįstu, todėl natūraliai kyla klausimas, kiek šiandien projektas dar atlieka būtent jaunosios kartos pristatymo funkciją. Ypač kai tarp parodos dalyvių atsiranda autorių, kurie aukštąsias meno mokyklas baigė daugiau nei prieš penkerius metus.

Pats „Jaunosios Kauno tapybos“ projektas turėjo aiškią ir aktualią atspirtį – suteikti galimybę pažinti Kauno jaunųjų tapytojų kūrybą ir stebėti, kaip formuojasi nauja menininkų karta. Tačiau šiandien šį vaidmenį iš dalies perima ir kiti VDA projektai, visų pirma „VDA Graduation Show“, kuris pristato baigiamųjų kursų studentų darbus.

Šiame kontekste būtų prasminga permąstyti ir paties projekto kategoriją „jaunoji tapyba“. Galbūt jai reikėtų aiškesnės menotyrinės apibrėžties – neapsiribojant vien amžiaus ar studijų baigimo kriterijumi, bet įvardijant konkretesnius kartos, kūrybos proceso ar profesinės raidos požymius. Toks kriterijų išgryninimas leistų projektui tiksliau artikuliuoti, kokį šiuolaikinės tapybos lauką jis siekia reprezentuoti ir kuo šiandien aktualus jo „jauno menininko“ portretas.

Kas? Paroda „Jaunoji Kauno tapyba“.

Kur? VDA Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė“.

Kada? Veikia iki rugsėjo 30 d.