Pažvelgsime į intymesnę ir mažiau tyrinėtą privačią erdvę – visuomeninės paskirties pastatai gali būti šalutiniai objektai, padedantys geriau suvokti tam tikrų asmenų gyvenamąją aplinką. Svarbi rašinių dalis – dingęs Kaunas, prisimenant tas vietas, kurios buvo miesto auros dalis, bet jas pakeitė sovietmečiu statyti pastatai, tapę naujais šios vietos istorijos liudininkais. Pvz., vyriausiojo darbo ir socialinės apsaugos inspektoriaus Aleksandro Šostako namas ir vietoj jo iškilę parodų rūmai – paveikslų galerija. Būtent nuo šios vietos raidos su žyme „Kas būtų, jeigu būtų“ ir norėčiau pradėti pasakojimą.
Nuo pamatų
A. Šostako namui dvigubai nepasisekė – jis ne tik turėjo tokį didelį, agresyvų kaimyną (pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą 1932 m. pastatytą Juozo Žemgulio namą), bet ir gerą vietą naujam sovietiniam statiniui, todėl buvo nugriautas, nors, pripažinkime, namo, 1925 m. projektuoto inžinieriaus Jono Saleneko, būta gražaus.
Tiesa, vyriausiasis darbo ir socialinės apsaugos inspektorius A. Šostakas su žmona Matilda šiame name iš pradžių beveik negyveno – vos baigęs jį įrengti išnuomojo dviem nuomininkams, su kuriais sudarė gana įdomias sutartis. Namo pirmame aukšte penkių kambarių butas buvo išnuomotas Moisiejui Ožinskiui, o antrame aukšte – keturių kambarių butas Eliazarui Rivlinui.
Pats A. Šostakas tikėjosi iš namo nuomos užsidirbti, kad bent iš dalies galėtų padengti namo statybos kaštus. Gudriai surašyta sutartis (nesumokėjus laiku pinigų, sumokėta dalis lieka savininkui) nepaliko jokių galimybių nuomininkams apsigalvoti, bet nuoma nedavė tokio pelno, kokio tikėjosi savininkas (A. Šostako ir E. Rivlino sutartis dėl keturių kambarių buto K. Donelaičio g. 4A antrame aukšte nuomos. 1925 06 08. KRVA, f. 214, ap. 1, b. 1022, l. 7; A. Šostako ir M. Ožinskio sutartis dėl penkių kambarių buto K. Donelaičio g. 4A pirmame aukšte nuomos. 1925 06 25. KRVA, f. 214, ap. 1, b. 1022, l. 8).
A. Šostako namą projektavo gabus statybos inžinierius, architektas J. Salenekas, gimęs 1899 04 20 Rokiškyje, į Kauną atsikėlęs 1920 m. ir jame palikęs nemažai reikšmingų darbų. Tiesa, J. Salenekas labiau mėgo visuomeninės paskirties pastatus (kino teatrų „Saturn“, „Odeon“, „Kapitol“ projektai, įvairių gamyklų rekonstrukcijų projektai, kūdikių našlaičių prieglauda „Lopšelis“ (dabar Lopšelio g. 10, pastatyta 1931) ir kt.), bet suprojektavo ir keletą gyvenamųjų namų, tiek mūrinių, tiek medinukų, tarp jų – ir iki šiol išlikusį savo dviejų aukštų mūrinį namą Tvirtovės alėjoje (dabartinis adresas Tvirtovės al. 43), kuriame gyveno nuo 1927 m. iki mirties 1931 04 28 d.
Netoli A. Šostako namo J. Salenekas suprojektavo 1928 m. pastatytą Kauno miesto darbo inspektoriaus, knygos „Lietuvos pramonė“ bendraautorio Martyno Liutermozos namą (tarpukariu Žemaičių g. 5, dabar Žemaičių g. 15) ir Elenos Petrauskienės namą (1925, dabar Žemaičių g. 29/Aušros gatvė).
Apžvalgą apie J. Saleneką ir jo giminę yra parengęs Nerijus Korbutas (https://istoriniskaunas.lt/jonas-salenekas/), informacijos apie kai kuriuos jo projektuotus gyvenamuosius namus Kaune yra paskelbęs inž. Paulius Lazauskas savo interneto puslapyje „Kauno architektorius“, medžiagos apie kai kuriuos J. Saleneko projektuotus namus pateikia „Kauno detalių“ gidas Laimonas Užomeckis, informacijos apie jo projektuotus medinukus galima rasti interneto puslapyje www.archimede.lt, turėtų pasirodyti ir knyga apie šio gabaus, anksti mirusio architekto darbus.
J. Saleneko gyvenamiesiems namams būdingos kolonos prie įėjimo, trikampis stogelis frontone, ne išimtis ir A. Šostako namas: jo forma, primenanti varpą, labai tiko kampiniam sklypui.
Lemtinga kaimynystė
Projektuojant šį pastatą erdvė tarp Žemaičių ir Parodų gatvių dar nebuvo užpildyta. Galbūt 1930 m. darytoje nuotraukoje iš D. Rūkienės asmeninio archyvo šalia A. Šostako namo dar nieko nėra, tik sklypo, kuriame vėliau bus statomi Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (PPAR), gilumoje matyti Ignui Musteikiui priklausęs namas, nugriautas statant PPAR.
Ši nuotrauka padaryta tikrai po 1926 m., nes kitoje K. Donelaičio gatvės pusėje matome 1926 m. pagal Stasio Mako projektą pastatytą Bronislavo ir Aleksandros Solominų namą, ir iki 1931 m., nes dar statomas Mykolo Sleževičiaus namas, o Juozo Žemgulio namo statyba aptvertame sklype nepradėta.
Dar iki J. Žemgulio namo statybos nugriauti A. Šostakui priklausę ūkiniai pastatai, laikina tvora, žymėjusi sklypo ribas, ir tvora prieš namą. J. Žemgulio – gydytojo, chirurgo, Lietuvos kariuomenės sanitarijos pulkininko, visuomenės veikėjo, Panevėžyje nužudyto, Panemunės kapinėse palaidoto – namas statytas 1931–1932 m., jo architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Atminimo lenta ant namo, atidengta 1997 m., šiek tiek klaidina: J. Žemgulis jame negyveno 1931–1941 m. Į namą įsikelta gyventi tik 1932 m., o 1935 m. J. Žemgulis persikėlė gyventi ir dirbti į Klaipėdą, iš jos, užėjus naciams, pabėgo į Panevėžį, kur ir buvo žiauriai sovietų nužudytas (KRVA, f. 209, ap. 4, b. 1379, l. 9: J. Žemgulis liudija, kad savarankiško darbo pajamas Kaune pabaigė liepos gale (1935 m.), o rugpjūčio 7 d. persikėlė į Klaipėdą. Pastaba mok. insp.: Tarnavo Karo ligoninėje iki 1935 08 05 d., gaudamas algos 1 090 litų, iš viso gavo 7 814, 95 lito, l. 13 jau nurodoma J. Žemgulio darbovietė – Raudonojo Kryžiaus ligoninė Klaipėdoje).
Projektuojant ir statant J. Žemgulio namą priimti sprendimai, dėl kurių A. Šostakas pagrįstai piktinosi. Dėl visų J. Žemgulio namo tiek projektinių, tiek statybos darbų trūkumų nereikėtų kaltinti tik architekto V. Landsbergio-Žemkalnio ir tai jokiu būdu nekvestionuoja šio architekto didelių nuopelnų papuošiant Kauną daugybe puikių pastatų. V. Landsbergis-Žemkalnis buvo vienas iškiliausių Lietuvos architektų, stipriai prisidėjęs prie Kauno modernizmo arba, dar kitaip, optimizmo, tautinio modernizmo architektūros. Tačiau J. Žemgulio namas nebuvo pats sėkmingiausias V. Landsbergio-Žemkalnio projektas. Buvo nuolaidžiauta namo savininko reikalavimams, sunkiai sekėsi susitarti su statybos rangovais (ypač dėl vandentiekio ir kanalizacijos, elektros instaliacijos), skubėta pastatyti namą pagal sutartinius įsipareigojimus ir terminus, todėl šiek tiek nukentėjo darbų kokybė.
Viskas prasidėjo nuo projekto pakeitimų. Pirminiam projektui savininkas turėjo pastabų dėl namo ištęsimo į plotį palei K. Donelaičio gatvę ir patalpų išplanavimo, dėl per ilgo koridoriaus, per didelio tarnaitės kambario, bet pritarė architekto idėjoms dėl verandos ir jos įstiklinimo.
J. Žemgulis pageidavo, kad antrame aukšte visi kambariai būtų sujungti tarpusavyje, o koridoriumi, norėjo, kad miegamųjų ir kitų gyvenamųjų patalpų langai būtų į saulę, į gatvės pusę, pageidavo įrengti geresnį vonios kambarį. Savininkas skubino architektą greičiau parengti galutinį namo projekto variantą, kad būtų galima pradėti statyti, tad neaišku, kas atsitiko, jog buvo atsisakyta pirminio pastato projekto (J. Žemgulio laiškas architektui V. Landsbergiui-Žemkalniui. 1931 03 17. LLMA, f. 81, ap. 1, b. 206, l. 8).
Kaip turėjo atrodyti dviejų aukštų mūrinis J. Žemgulio namas, labiau pritaikytas pačiam savininkui, o ne namo nuomininkams (beje, su rentgeno kabinetu šalia vaikų kambario), matome iš pirminio projekto eskizų (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 636, l. 1, 24). Tikriausiai dėl noro sumažinti pastato plotį neprarandant bendro patalpų ploto savininkas pageidavo padidinti jo aukštingumą ir parengti naują projektą.
Vietoj pirminio dviejų aukštų namo projekto architektas sutiko parengti keturių aukštų pastato projektą, be to, nusileido dar keliems A. Šostako reikalavimams. Tad pradėtas statyti keturių aukštų monstras, visiškai prigludęs prie A. Šostako namo.
Statybas temdė nemalonumai
Dėl architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektavimo klaidų (nepakankamos pamatų ir sienos iš rytinės pusės apsaugos) ir nepakankamos statybos kontrolės ėmė skylinėti kaimyninio A. Šostako namo sienos, atsirado plyšių išilginėse sienose kairiame namo gale prieš statomus J. Žemgulio namus.
A. Šostakas 1931 08 04 skundėsi vyriausiajam statybos inspektoriui dėl skylinėjančių namo sienų (A. Šostako Donelaičio g. 4A prašymas Vyriausiajai statybos inspekcijai. 1931 08 04. „Greta mano namo p. Žemgulis, sklypo Nr. 4 savininkas, statydamas naujus namus iš rytų pusės, be tinkamos apsaugos pristatė sieną, kuri sėsdama suskaldė mano namo sieną. Prašau konstatuoti nurodytą faktą ir išduoti man pažymėjimą, kad mano namo siena trūko dėl p. Žemgulio kaltės.“ KRVA, f. 218, ap. 2, b. 1081, l. 13). Į tai Kauno miesto inžinierius Karolis Reisonas atsakė tik konstatuodamas padėtį, kad pasikasus po A. Šostako namo pamatais atsiradusi trintis statant namą nemažėja, didėja ir A. Šostako namo plyšiai (Protokolas Kauno m. inž. K. Reisonas. 1931 08 20. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 1081, l.10).
Šie statybos nesklandumai buvo ne vieninteliai. V. Landsbergiui-Žemkalniui teko aiškintis statybų inspekcijai ir teisme dėl nelaimingo atsitikimo statomame name. 1931 11 05 apie 18 val. buvo nutrenktas namo instaliaciją tvarkęs darbininkas Vilhelmas Bumbulis, gyv. Ukmergės pl. 159. V. Bumbuliui buvo leidžiama dirbti vienam vakarais.
V. Landsbergis-Žemkalnis aiškino, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne dėl netvarkos statybvietėje, o dėl paties darbininko neatsargumo vedžiojant laidus (darbininkas nutrenktas įvykus trumpam sujungimui, išsukant elektros lemputę). Laikinas elektros įvadas, pasak V. Landsbergio-Žemkalnio, įvestas be jo žinios, bet buvęs tvarkingas, elektros šviesa turėjo būti išjungiama visam namui sarginėje, o darbininkas nesilaikė saugumo technikos reikalavimų, be to, negalėjo būti kontroliuojamas, nes dirbdavo ne darbo metu (Nutrenkė elektra // Dienos naujienos. – 1931 11 7, p. 3; Architekto V. Landsbergio-Žemkalnio ir statybos rangovų pasiaiškinimai dėl elektros darbų J. Žemgulio name po nelaimingo atsitikimo su darbininku Bumbuliu: [juodraštis]. LLMA, f. 81, ap. 1, b. 206, l. p. 12–13).
Su statybos rangovais architektas nuolat aiškinosi dėl per lėto darbų tempo ir prastos kai kurių darbų kokybės. Ypač nepatenkintas buvo centralinio šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos statybos rangovu inž. Bagdonu Laucevičiumi, turėjo pastabų dėl juodgrindžio ir parketo sudėjimo terminų statybos rangovui, baldų ir parketo fabriko savininkui Abeliui Sragavičiui.
Problemas dėl vandentiekio, kanalizacijos, šildymo pavyko sėkmingai išspręsti, bet gaisras name, kilęs vos jį pastačius, iškėlė naujų problemų. Gaisras kilo dėl taupumo neįrengus elektros apšvietimo namo palėpėje ir dėl ten namo gyventojų įsirengtų sandėliukų.
Detektyvas su ugnimi
Tarnai naudojosi vidine laiptine iš butų į palėpę, kur buvo ne tik sandėliuojami įvairūs daiktai, bet ir laikomos malkos kai kurių butų apšildymui ar net gyvūnai. Štai kaip laikraštyje buvo rašoma apie gaisrą: „Kalbama, kad gaisras prasidėjo šitokiu būdu. Vieno tų namų gyventojo tarnaitė užsižibinusi žvakę nuėjo į sandėliuką pasiimti malkų. Viso namo sandėliukai įtaisyti namų pastogėje. Elektros ten nėra. Tarnaitė žvakę pasidėjo, paėmė glėbį malkų ir išėjo. Jai nesant, žvakė apvirto, ir nuo jos užsidegė šiaudai, kurių toj pastogėj šiek tiek buvo. Grįžusi tarnaitė jau rado visą pastogę pilną ugnies ir dūmų. Kadangi namų stogas ne skardos, tai dūmai greit prasiveržė oran. Gaisrą pastebėjo ir studentų valgykloje valgiusieji pietus keli studentai [pst.: valgykla buvo žemės ūkio rūmuose, tuo metu studentai galėjo matyti J. Žemgulio namą, nes dar nebuvo PPAR ir Navasaičių namo]. Jie pašaukė ugniagesius, kurie atvyko labai greitai. Atvyko tiktai miesto savivaldybės komanda su brandmajoru [Jonu] Šimkum ir padėjėju [Alfredu] Paulausku ir gusarų komanda. Apie valandą pasidarbavę ugniagesiai ugnį užgniaužė toj pačioj pastogėje, kur ji buvo bepradedanti visai smarkiai šėlti. Vandens teko išpilti nemaža ir nuo jo nukentėjo ketvirtame aukšte esąs butas. Be to, toje pastogėje nutroško keturi balti triušiai, kuriuos, berods, vienam savo pažįstamam buvo padovanojęs rašytojas Vienuolis. Šia proga tenka pažymėti, kad ugniagesiams šis gaisras gerai pasisekė užgesinti. Gaisras kilo moderniškame penkių aukštų name, pačioje pastogėje. Jį būtų buvę galima užgesinti dar greičiau, jeigu ugniagesiai turėtų automatiškas kopėčias. Kopėčių reikalas jau keliamas keli metai, bet iki šiol nepajėgiama jį sutvarkyti. Ugniagesiai dėl to labai skundžiasi. Jie nurodo, kad be kopėčių, kai tokių aukštų namų Kaune dabar yra, dirbti pavojinga ir pats darbas nelabai sėkmingas. Ugniagesiai kalba, kad naktį šis gaisras nebūtų taip laimingai pasibaigęs. Antra vertus, didžiausia šio gaisro priežastimi reiktų laikyti... ekonomiją. Jeigu sandėliukuose būtų buvusi elektros šviesa, tai šio gaisro be abejojimo būtų ir nebuvę.” (Gaisras dr. Žemgulio namuose // Lietuvos aidas. – 1933 04 11, p. 6).
Patys sandėliukai pastogėje (pagal pirminį jau keturių aukštų namo projektą dalis sandėliukų buvo rūsyje, bet savininko pageidavimu rūsio patalpos buvo koreguotos) yra rimta gaisro priežastis, priešgaisrinė apsauga jų ten neturėjo leisti įrengti. Ypač didelis nusižengimas – ir ten laikyti rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio žurnalistui, redaktoriui Jonui Kalnėnui dovanoti triušiai.
Garsūs nuomininkai
Juozo Žemgulio namo žymūs nuomininkai buvo žurnalistas, redaktorius Jonas Kalnėnas, teisininkas Dionizas Monstavičius ir jo brolis Juozas Monstavičius, inž. Kopelis Gudinskis, dantų gydytoja Elena Pšigodskienė, pulkininkas leitenantas Česlovas Kairiūkštis, Ūkio banko direktorius Karolis Gercas, šveicarų anglistas Karlas Jostas, kino teatro „Saturn“ savininkas Juozas Ratkevičius.
Iki 1935 m. ten gyveno sanitarijos gydytojas, pulkininkas Vladas Ingelevičius (1889 11 11 Beržuonyse, Rokiškio apskritis – 1985 02 05 Niujorke, JAV) – Lietuvos kariuomenės savanoris, Vyčio kryžiaus pirmo laipsnio (1921) ir Gedimino kryžiaus trečio laipsnio (1928) ordinų kavalierius, sanitarijos pulkininkas, karo gydytojas, karo sanitarijos viršininko padėjėjas (1918–1940), Raudonojo Kryžiaus draugijos Lietuvoje vienas steigėjų, korporacijos „Fraternitas Lituanica“ vienas steigėjų, dalyvavęs įkuriant Lietuvos vegetarų draugiją (1924), buvęs jos valdybos nariu. 1935 m. V. Ingelevičius persikraustė gyventi į K. Donelaičio g. 37.
Taip pat iki 1935 m. K. Donelaičio g. 4 gyveno lituanistas, pedagogas, vertėjas, žurnalistas Edvardas Viskanta.
Geriausias kambarys name su atskiru įėjimu, vonia ir tualetu, pasak paties savininko, buvęs kažkokios panelės M. Vilūnaitytės, už kurį ji mokėjusi po 90 litų per mėnesį. Tame pačiame atskirame įėjime buvo J. Steponaičio ir K. Gudinskio butai: K. Gudinskas mokėjo po 75 litus per mėnesį, o iš J. Steponaičio ir namų sargo Liubecko (vieno kambario butas namo rūsyje) mokestis kažkodėl nebuvo imtas (J. Žemgulio raštas Kauno m. mokesčių komisijai apie nekilnojamąjį turtą K. Donelaičio g. 4 (dabar K. Donelaičio g. 14). 1938 08 20. KRVA, f. 209, ap. 3, b. 6603, l. 1; Juozo Žemgulio raštas III apygardos mokesčių komisijai. 1939 03 04. KRVA, f. 209, ap. 3, b. 6603, l. 4: šiuose dokumentuose neįrašyti iki 1938 m. kitur gyventi išsikėlę V. Ingelevičius, E. Viskanta ir nuo 1938 m. K. Donelaičio g. 4 apsigyvenęs J. Ratkevičius).
Namo statyboms J. Žemgulys buvo paėmęs 150 tūkst. litų paskolą, kurios dar buvo neišmokėjęs ir 1939 m., nors Kaune jau seniai negyveno (J. Žemgulio prašymas Kauno m. III mokesčių inspekcijai. 1939 09 28. KRVA, f. 209, ap. 3, b. 6603, l. 7).
Lemtingos korekcijos
Galime tik spėlioti, kaip erdvė šalia A. Šostako namo būtų atrodžiusi pastačius ne keturių, o dviejų aukštų J. Žemgulio namą. Viena aišku: jei vietoj A. Šostako namo vis tiek būtų statomi parodų rūmai, projektas tikrai būtų kitoks nei 1978 m. pastatytų rūmų. A. Šostako namas galėjo būti ir išsaugotas, nes parodų rūmai buvo priderinti prie keturių aukštų J. Žemgulio namo aplinkos.
A. Šostako namas prie dviejų aukštų J. Žemgulio namo būtų labiau derėjęs ir gal nebūtų kilęs sumanymas jį griauti. Nuotraukos iš Stanislovo Lukošiaus albumo „Seniau ir dabar“, lapas Nr. 27, saugomos Kauno miesto muziejuje, liudija erdvės pasikeitimus, kai ten dar buvo A. Šostako namas ir jau pastačius parodų rūmus-paveikslų galeriją (dabartinį M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune filialą, K. Donelaičio g. 16).
Pirmoji nuotrauka „Seniau“ daryta 1975 m. – S. Lukošius prie nuotraukų pateikė savo komentarus. Prie 1975 m. nuotraukos nurodyta, kad sklypo gilumoje yra medinis vieno aukšto gubernijos laikus menantis namas, buvęs Žemaičių gatvės ir Žemaičių / K. Donelaičio gatvių kampe, pasak S. Lukošiaus, taip pat gubernijos laikus menantis A. Šostako mūrinis namas (iš tikrųjų statytas 1925 m.), kuriuos planuojama nugriauti. Nuotraukoje matomas sovietinių laikų reklaminis stendas, kuris taip pat buvo pašalintas, pastačius paveikslų galeriją.
Prie 1978 m. darytos nuotraukos „Dabar“ nurodyta, kad nuotraukoje matome parodų rūmus-paveikslų galeriją, kurios projektas parengtas Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale. Projekto autoriai architektė Liucija Gedgaudienė-Šileikienė ir architektas Jonas Navakas. S. Lukošius prie projekto autorių dar nurodo inžinierių S. Bylą, parengusį aiškinamąjį raštą apie medžiagas, kurios bus naudojamos parodų rūmų ir paveikslų galerijos projektui.
Kompleksinis dailės parodų rūmų su paveikslų galerija projektas buvo parengtas dar 1974 m. pabaigoje, tad neatsitiktinai S. Lukošius būtent 1975 m. fotografavo A. Šostako namą, kaip planuojamą nugriauti.
1974 12 14 projekto situacijos plane į projektuojamos paveikslų galerijos kontūrus patekęs A. Šostako namas pažymėtas kaip griaunamas pastatas, o J. Žemgulio ir J. Rinkevičiaus namai pažymėti kaip esami pastatai (KRVA. R-1702, ap. 2, b. 219, l. 3).
Erdvė dailei
Kaip teigia S. Lukošius, rūmus pastatė Statybos montavimo trestas „Kauno statyba“, darbų vykdytojas J. Zaledonis. Rūmai buvo iškilmingai atidaryti 1978 06 23, bet antras ir trečias aukštai su nuolatine ekspozicija visuomenei pristatyti tik 1979 m. pradžioje.
Prie S. Lukošiaus nuotraukos taip pat įrašyta jo pastaba apie paliktus kelis iškrypusius, menkaverčius medžius, kurie esą auga taip, kaip jiems patinka, ir užstoja vertingas architektūros detales.
Vienas S. Lukošiui užkliuvusių medžių išliko iki šiol ir tikrai neužstoja architektūros, ją tarsi pagyvina. Galeriją taip pat pagyvina vienas jos simbolių, prie laiptų įmontuota Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės skulptūra „Kūrėja“, esanti ten nuo 1983 m. Skulptūra vaizduoja jautrią moters figūrą, o skulptūros autorė padovanojo Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui (NČDM) 87 savo kurtas skulptūras ir 523 grafikos darbus.
Trijų aukštų paveikslų galerijos pastato struktūra – laužytas stačiakampis. Pastato pirmame aukšte yra parodų salė, vestibiulis, drabužinė ir kavinė „Kultūra“. Antrame aukšte įrengtos trys parodų salės ir auditorija renginiams, o trečiame aukšte keturios ekspozicijų salės, parodoms naudojami ir vestibiuliai visuose aukštuose. Paveikslų galerija – NČDM filialas, dabartinis adresas – K. Donelaičio g. 16.
Diskusijų objektas
1993 m. buvo kilusi diskusija dėl paveikslų galerijos atskyrimo nuo muziejaus. Norėta galerijos bazėje įkurti šiuolaikinio meno centrą arba bent jau užtikrinti dalinį jos savarankiškumą, galimybę rengti parodas, organizuoti renginius nepriklausomai nuo muziejaus planų ir noro turėti paveikslų galerijoje nuolatinę ar ilgai veikiančią ekspoziciją.
Tokius savarankiško veikimo planus puoselėjo 1988 m. į muziejų direktoriaus pavaduotoja parodoms atėjusi dirbti menotyrininkė Rūta Purvinaitė. Tokių jos planų nepalaikė NČDM direktorius Osvaldas Daugelis, jų konfliktas pasiekė viešumą, spaudos puslapiuose atsirado vieną ar kitą pusę palaikančių ir pačios R. Purvinaitės pareiškimų (Statyti ar ardyti kultūros židinį // Kauno diena. – 1993 09 11, p. 5; Atviras laiškas Kultūros ministrui / Rūta Purvinaitė // Kauno diena. – 1993 ąą 6, p. 4; Paveikslų galerija: jei bus leista, jei bus uždrausta... / Sigita Samuolienė, Raimonda Kogelytė // Kauno laikas. – 1993 11 20, p. 5, ir kt.).
Po diskusijų Paveikslų galerija vis dėlto liko M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padaliniu.
1999 m. vasario 16 d. dailės galerijoje atidaryta nuolatinė ekspozicija – Jurgio Mačiūno „Fluxus“ kabinetas. Po J. Mačiūno mirties į Kauną atvyko jo kolegos, jie sukūrė ir galerijoje eksponavo J. Mačiūnui atminti skirtas instaliacijas „Ay – o“, „Juodoji skylė“. Eksponuotos ir dvi Takako Saito instaliacijos – „You+Me Shop“, „Mano mano Theatre“.
2019 m. galerijai norėta suteikti J. Mačiūno galerijos vardą. Tai paskatino kiek anksčiau, 2017 m., J. Mačiūno vardu pavadinta aikštė, į kurią negali patekti pėstieji, esanti trišalėje sankryžoje, jungiančioje Vytauto prospektą, K. Donelaičio ir Parodos gatves.
J. Mačiūno aikštė minėtoje sankryžoje (aut. dailininkas Naglis Rytis Baltušnikas) yra prieš Parodos gatvės pastatą Nr. 1, kuriame vaikystėje gyveno pats J. Mačiūnas (ant namo 1998 05 05 pakabinta jam skirta skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurta atminimo lenta).
Be to, už paveikslų galerijos pavadinimą J. Mačiūno vardu pasisakiusi tuometė NČDM direktorė Ina Pukelytė minėjo, kad paveikslų galerija K. Donelaičio g. 16 dažnai buvo painiojama su Mykolo Žilinsko paveikslų galerija, tad jai reikėtų suteikti vardą, kuris būtų galerijos skiriamasis ženklas. Galerijos vardas esą turėtų atitikti jos koncepciją ir veiklą. Tačiau menotyrininkas Tomas Genevičius buvo kategoriškai prieš tokį galerijos vardo keitimą, nes, pasak jo, J. Mačiūnas, nors ir gimęs Kaune, mažai su Kaunu susijęs, anksti su tėvais pasitraukė į Vakarus, o jo kūryboje nėra paveikslų ir tradicinio meno, tad pavadinti paveikslų galeriją jo vardu nebūtų tikslinga.
Žurnalistas, literatūrologas Ramūnas Čičelis taip pat nepritarė pavadinimo keitimui, nes, pasak jo, pakeitus pavadinimą turėtų keistis ir galerijos pobūdis. I. Pukelytė, atsakydama T. Genevičiui, teigė, kad nelogiška kvestionuoti Kauno įtaką J. Mačiūnui, jo sąsajos su Kaunu matomos susirašinėjime su Lietuvos intelektualais, menininkais 1960–1970 m., o paveikslų galerijoje eksponuojami ne tik paveikslai, tad pakeistas pavadinimas kaip tik praplėstų jos veikimo lauką (Galerijai – J. Mačiūno vardas. Neapgalvota idėja? / Gintarė Vasiliauskaitė // Kauno diena. – 2019 08 07, p. 1–3).
Būta ir dar drąsesnių pasiūlymų: menininkas Tomas Ivanauskas siūlė J. Mačiūno vardu pavadinti Kauno oro uostą (Sveiki atvykę į Jurgio Mačiūno oro uostą / Kotryna Lingienė // Kaunas pilnas kultūros. – 2019, Nr. 7, p. 26–31). Tačiau tiek šiam pasiūlymui, tiek paveikslų galerijos pavadinimo keitimui nepritarta, nors gyventojai apklausose ir pasisakė už paveikslų galerijos pavadinimą J. Mačiūno vardu.
Be minėtos „Fluxus“ nuolatinės ekspozicijos, paveikslų galerijos nuolatinėje ekspozicijoje taip pat buvo eksponuojama XX a. 7–8 dešimtmečių lietuvių ir pasaulio lietuvių dailės kūrinių. Iki 1989 m. eksponuota ir verslininko, kolekcininko, meno mecenato Mykolo Žilinsko 1980 m. miestui dovanota kolekcija, vėliau perkelta į M. Žilinsko dailės galeriją. Kartu su M. Žilinsko kolekcija nuolatinėje ekspozicijoje taip pat buvo rodoma dalis Vakarų Europos tapybos paveikslų, surinktų ir išsaugotų NČDM Pauliaus Galaunės (šiame rinkinyje buvo daugiau kaip 800 darbų, rodyta tai, ką NČDM turėjo geriausio, XVII–XVIII a. italų, Nyderlandų tapyba ir kt.). Iki 2019 m. paveikslų galerijoje eksponuota Antano Miškinio Kauno miestui dovanota dailės ir ikonografijos kolekcija.
Be didesnių permainų
Paveikslų galerijos kaimynas J. Žemgulio namas sovietmečiu keitėsi nežymiai. Jame ir toliau buvo butai, tik dalis pirmo aukšto erdvės jau nepriklausomoje Lietuvoje buvo išnuomota verslui.
Nuo 1995 m. K. Donelaičio g. 14 pirmame aukšte veikia tarptautinė šeimos odontologijos klinika „Proimplant“. 2025 03 04 ant namo atidengta atminimo lenta sovietiniais metais name gyvenusiai bibliotekininkei, muziejininkei, visuomenininkei, lietuvybės puoselėtojai, pasaulio tautų teisuolei Birutei Verkelytei-Fedaravičienei (1915 03 04 Švenčionyse – 2017 10 26 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse): „Šiame name 1948–1982 m. gyveno Pasaulio tautų teisuolė ir lietuvybės Rytų Lietuvoje puoselėtoja Birutė Verkelytė-Fedaravičienė (1915–2017)“.
Buvusiame gen. Povilo Plechavičiaus sklype tarp J. Žemgulio namo ir Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, kurį pastarieji 1940 m. buvo įsigiję, XX a. 6 dešimtmetyje buvo pastatytas bendrabutis socialiniam būstui. Jis buvo nugriautas XX a. 7 dešimtmetyje galimai dėl bibliotekų, įsikūrusių K. Donelaičio g. 8 (valstybinės respublikinės bibliotekos, dabartinės Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Vilniuje ir Kauno sritinės bibliotekos, dabartinės Ąžuolyno bibliotekos) plėtros.
Planų statyti bibliotekos priestatą prie K. Donelaičio 8 atsisakius, vietoj barakų įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, tebesanti iki šiol.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai