Kasdienybės stabilumą kuria tylūs gestai

Kauno menininkų namų (KMN) galerijos erdvė nuo vasario atsivėrė tęstiniam keturių parodų ciklui apie kasdienes rutinas, veiksmus, ritualus, daiktus ar prisiminimus kaip išgyvenimo ir saugumo strategijas nuolat kintančiame pasaulyje. Parodos temos aktualumas abejonių nekelia. Kiekvienas stengiamės kasdien patirti momentų, suteikiančių atsvarą nuolatinei kaitai ir neapibrėžtumui.

Apie parodų ciklo idėją, atvirą tarptautinį kvietimą jauniesiems menininkams ir keturias ciklo parodas, taip pat – kuratorystės praktikas ir patirtis kalbame su KMN galerijos ir kultūrinės veiklos kuratore, tarpdisciplinine menininke Saule Noreikaite.

– Pirmoji ciklo paroda – „Vakar, šiandien ir rytoj“ – KMN galerijoje buvo eksponuojama iki vasario 20 d., kitos ciklo parodos vyks kovo 6–28 d., balandžio 9–25 d. ir gegužės 7–23 d. Kaip kilo parodos idėja? Kodėl nusprendėte, kad jos formatas bus tęstinis?

– Patiriame daugybę politinių, ekonominių ir kitokių iššūkių. Labai sunku nepasiduoti įtampoms ir leisti sau turėti ritmą. Ciklo parodose menininkai kalba ir kalbės apie tai, kokie procesiniai dalykai, svarbūs kasdien, leidžia mums nuo jos neatitrūkti ir tiesiog gyventi. Mane labai domina, kaip paprasta kasdienė buitis, tie maži, atrodytų, nereikšmingi dalykai, veiksmai, ritualai, kurie mums yra svarbūs, padeda nesiblaškyti, kontroliuoti savo reakcijas į išorinius veiksnius.

Ciklo parodose menininkai apie šio laikmečio krizes, įtampas kalba netiesiogiai. Jie dėmesį sutelkia į tai, kaip kiekvienas leidžiame sau išbūti šiuo neramiu laiku, todėl nėra siekio kurti ir vystyti herojiškus naratyvus. Norisi atsigręžti į tylius, asmeninius gestus, kuriuos pasitelkę ieškome tęstinumo ir prasmės jausmo.

– Ciklo parodose savo kūrinius pristatantys menininkai buvo atrinkti atviro kvietimo metu.

– Parodos idėją buvau nusprendusi įgyvendinti kaip projektą, kuriame dalyvauja kviestiniai menininkai, o jo programą sudaro ne tik parodos, bet ir performansai. Projektas šiemet finansavimo negavo, todėl temą buvo nuspręsta plėtoti skelbiant tarptautinį atvirą kvietimą jauniesiems menininkams. Per mėnesį sulaukėme apie penkių dešimčių gerų, įdomių paraiškų. Todėl apsisprendėme rengti keturių grupinių parodų ciklą, kiekvienoje iš jų pristatant skirtingų menininkų kūrinius.

– Kadangi parodų ciklas yra tarpdisciplininis, ar, vystydama kiekvienos parodos architektūros idėją, ieškojote jungčių tarp menininkų kūrinių?

– Apibūdinant visas keturias ciklo parodas – jose yra asmeniškumų, visų autorių žvilgsnio į temą perspektyvos – labai skirtingos. Pavyzdžiui, pirmojoje parodoje „Vakar, šiandien ir rytoj“ eksponuotas Augustyno Sinkevičiaus darbas „Gale gyvenimų dienõs“, kurtas kartu su tėčiu, kuris, labai gaila, mirė prieš mėnesį. KMN galerijos erdvėje stovėjęs objektas – durys – simbolizavo perėjimą į alternatyviąką realybę ir buvo susietas su asmeniniais autoriaus išgyvenimais, patyrimais.

Norisi atsigręžti į tylius, asmeninius gestus, kuriuos pasitelkę ieškome tęstinumo ir prasmės jausmo.

Pristatyta Aušrinės Kurgonaitės fotografijų serija „Saugumo jausmo pratimai“ – skaitmeninių ir analoginių nuotraukų serija apie tai, kaip saugios erdvės, ramybės, prieglobsčio ieškome namuose. Erikos Paulikaitės tapybos kūrinys „Lily of the Wrath / Lelijos rūstybė“ su siuvinėtais motyvais akcentavo pasikartojantį – siuvinėjimo – veiksmą. Siuvinėjimas – kaip meditacija, kai svarbus ne rezultatas, o pats veiksmas, leidžiantis nurimti.

Rosanos Lukauskaitės vienakanalis vaizdo kūrinys „Tap the Screen“ – taip pat apie pasikartojantį veiksmą, kuriuo siekiama nusiraminti. Autorė kūrinyje perteikė savo santykį su virtualiosiomis asmenybėmis ir paskatino susimąstyti apie ribas, kurias nuolatos peržengia tiek žiūrovas, tiek socialinėse platformose intymiomis savo gyvenimo detalėmis besidalijančios žvaigždės.

Parodoje „Vakar, šiandien ir rytoj“ dalyvavo keturi menininkai, kitose ciklo parodose jų šiek tiek daugės. Visos ekspozicijos bus tarpdisciplininės: bus pristatomi fotografijos, tapybos, skulptūros, vaizdo darbai. Kasdienybės tema – labai plati. Kiekvienoje ciklo parodoje eksponuojamuose kūriniuose atsiskleis menininkų akcentuojami mums svarbūs kasdienybės momentai, kurių nenorime paleisti, kurie tęsiasi. Formuodama kiekvienos ciklo parodos architektūrą žvelgiau, kurie kūriniai galėtų vizualiai atrasti dialogą – tematiškai papildyti ir atskleisti vienas kitą. Man svarbu atverti tą platų lauką, kuriame kuria šiuolaikiniai jaunieji menininkai.

Galiu atskleisti, kad kovo 6–28 d. KMN galerijos erdvėje veiksianti paroda „Kas lieka delne“ kurs pasakojimą apie ryšius, kurie yra svarbūs mums.

– Kodėl atviras kvietimas teikti paraiškas buvo skirtas išskirtinai tik jauniesiems menininkams?

– KMN suteikia erdvę jauniems, eksperimentuojantiems menininkams pradėti savo kūrybos kelią ir rengti parodas. Šiam parodų ciklui paraiškas teikė vilniečiai, kauniečiai, klaipėdiečiai, lietuvių kūrėjai, studijas baigę užsienyje. Kvietimu susidomėjo menininkas iš Jungtinės Karalystės, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Estijoje. Iš penkių dešimčių paraiškų atrinkome dvidešimt menininkų, kurie savo darbus pristatė ir pristatys ciklo parodose.

– Ciklo parodose menininkai žvelgia į kasdienybę. Jūsų nuomone, ar kasdienybės tema mene tampa vis aktualesnė?

– Nors temos, prie kurių menininkai dirba, dažnai yra platesnės, gilesnės, bet kasdienybė kiekvienam kūrėjui yra svarbi, jie stebi ją, atrenka, kokie momentai iš tikrųjų svarbūs. Kasdienybės tema leido autoriams į savo kūrinius pasižiūrėti per visiškai kitokią, galbūt net įdomesnę, prizmę.

– Kuratorinė veikla Jums nenauja. Tačiau iki šiol parodose, kurias kuruodavote, Jūs pati ir pristatydavote savo kūrybą. Rengdama šį parodų ciklą pasirenkate tik kuratorės veiklą.

– Buvau užsiėmusi kuratorine veikla dar studijuodama Nyderlanduose. Pabaigusi studijas taip pat kuravau parodas su užsienio menininkais galerijoje „Post“ Kaune (2019 m.), galerijoje „Atletika“ Vilniuje (2020 m.). Jose ir dalyvavau.

Man patinka kuruoti parodas, atrasti linijas, jungiančias kūrinius, kalbėtis su menininkais apie tai, kaip kiekvieno iš jų kūrinys praplečia parodą, yra ne atskiras, o visumos elementas. Be to, norisi jauniesiems menininkams suteikti pozityvių patirčių, profesionalios ir lengvos patirties dalyvaujant parodose. Kadangi pati, kaip menininkė, esu turėjusi įvairių patirčių, išsikeliu sau, kaip kuratorei, iššūkį, padaryti taip, kad kiekvienas menininkas jaustųsi priimtas, kad būtų pasirūpinta sklaida apie jo parodą, visa informacija apie kūrinį parengta, kūrinys – instaliuotas ir pan. Noriu paskatinti jaunuosius menininkus aktyviau dalyvauti parodose, o galbūt net jas kuruoti. Turiu patirties bendrauti su kūrėjais iš skirtingų šalių, skirtingo amžiaus, todėl rasti bendrą kalbą nesunku. Iš anksto planuoju kiekvieną ciklo parodą, jos komunikaciją, o tai padeda išvengti nemalonių netikėtumų, lengviau susiplanuoti darbus ir sklandžiau komunikuoti.