Kiekvienas žvilgsnis į kūrinį – nauja pradžia

Impulsai

Mėlyna spalva šio teksto pradžioje keletą kartų paminėta ne atsitiktinai. Pirmasis įspūdis, aplankęs įėjus pro ekspozicijų salės duris, akimirką užgniaužė kvapą: pasitiko griežtos architektūros, bet švelniai pritemdyta erdvė tamsiai mėlynomis sienomis, o žingsnius nuo vienos R. Katiliūtės drobės prie kitos lydėjo malonus parketo girgždesys.

Regimo vaizdo ir jį lydinčio subtilaus garso visuma kūrė sunkiai apibūdinamą atmosferą. Pati tapytoja žodžiais ją pabando apčiuopti kaip „erdvę, kurioje susilieja žmogaus jausmai, gamta ir šviesa. Visa, kas neapčiuopiama, kas egzistuoja tarp eilučių.“ Keista, bet, rodės, mintys ir jausmai įgavo formas ir pradėjo sklęsti parodos erdvėje atskirai nuo fizinio kūno. Fiziškumas tapo sąlyginis, nebe toks svarbus, nes gilyn į ekspozicijų erdvės mėlį nešė vidiniai impulsai, kuriuos žadino kūriniuose nesantys vaizdai.

Romantiškas. 1988 m. / Organizatorių nuotr.

Nesantys vaizdai

Skamba paradoksaliai – kaip kelti jausmus gali tai, ko nematome ir negalime aiškiai įvardyti? Kodėl nežinomybė jaudina? Žvelgiant į tapytojos drobes apėmė panašus jausmas kaip skrydžio metu – žinome žemę esant, bet jos nejaučiame. Ji lieka nutolusi ir praradusi konkretumą. Šis pojūtis sukuria savotišką atsiribojimą nuo tikrovės ir leidžia pasinerti į vidinį išgyvenimą.

Apžiūrinėjant paveikslus nesunku buvo pastebėti spalvų sluoksnius, nutrynimus, išvalymus, o konkretaus motyvo atpažinti ir apibūdinti nepavyko. Skirtingi pojūčiai kilo dėl to, kad R. Katiliūtės prisilietimai prie drobės yra švelnūs, iš lėto pasklindantys po paveikslo paviršių, bet apgalvoti ir tikslūs. Menininkės kuriami tonai ir pustoniai, paliekami šviesos pėdsakai čia nardino į meditatyvią būseną, čia išmetė atgal ant aštrių realybės krantų, čia kėlė aukščiau visko, čia nuleido visai žemai. Kartais drobėse pasirodydavo geometrinės formos. Kaip apibūdina pati menininkė, jos sminga į paveikslo erdvę nelauktai.

Pradžia

Vienos formos buvo ryškesnių spalvų, kitos – skendinčios perregimų R. Katiliūtės tonų ūkanose. Visos jos – pastebimos. Kartais netgi aštriais kampais įsirėžiančios į erdvę. Tačiau joje jos neatrodė kaip svetimkūniai, veikiau kaip tapytojos kuriamo pasaulio detalės.

Menininkė yra sakiusi, kad jai įdomu pradžios. Pradžios žymi tai, kas dar tik bus. Jos atveria lauką, kuriame nėra apibrėžtų ribų, neegzistuoja galutiniai sprendimai. Pradžios kupinos nežinios, bet ši nežinia gyvybinga – ji žadina smalsumą, įtampą, kūrybinį laukimą. Nežinia nėra problema. Ji yra naujas šansas. Iš pabirų geometrinių formų R. Katiliūtė paveiksluose tvėrė pasaulį, kuris neturėjo ir galbūt niekada neturės kontūrų. Menininkei įdomu dirbti su nuolat kintančia struktūra. Tapytojos drobės nėra statiški objektai. Jos gyvos, besikeičiančios kartu su žiūrovu, jo jausena, emocijomis. Kiekvienas žiūrovo žvilgsnis į kūrinį – nauja pradžia.

Raudonas rombas. 1991 m. / Organizatorių nuotr.

Po parodos

Šioje pradžioje žiūrovui (pa)stebint šviesos ir spalvų judesius paveiksluose, atrandant neaprėpiamas erdves, pabirusias geometrines formas, žvilgsniu vaikštant tonų ir pustonių rūkuose, susikūrė ypatinga nuotaika, kurią papildė subtilūs, iš tolumos, o gal aukštybių atsklindantys virpesiai – vidiniai aidai. Laikas sulėtėjo, apėmė laukimo būsena, jaudulys. Vidus atsivėrė tam, kas turėjo įvykti. Tai įvyko – pradžia. Ji nebuvo staigi ar triukšminga. Ji buvo natūrali ir neišvengiama.

Toji ypatinga nuotaika lydi ir parodai pasibaigus, neleisdama lengvai atsitraukti nuo drobių, todėl ir norisi kalbėti apie R. Katiliūtės kūrinius. Jų neapibrėžtumas skatina ieškoti asmeninių prasmių, interpretuoti, įsitraukti į tylų dialogą su tuo, kas nėra aiškiai pavaizduota. Atrodo, kad mintimis sugrįžtant atgal į ekspozicijų erdvę mėlynomis sienomis gali atsiverti nauji paveikslų sluoksniai, anksčiau nepastebėtos detalės, nuotaikos. Kiekvienas prisiminimas apie matytus paveikslus tampa tarsi nauju žvilgsniu, leidžiančiu patirti juos iš naujo.