Apie Tarptautinę Vilniaus knygų mugę iki šiol paprastai būdavo rašoma apgailestaujant dėl vis menkstančio Lietuvos skaitytojų dėmesio knygoms. Šiais metais vasario 19–22 d. vykusi mugė buvo išskirtinė: pasak Andriaus Tapino, leidėjai pagaliau nustojo verkšlenti ir susitaikė su faktu, jog mūsų šalies rinka yra nedidelė, tačiau reikia padaryti tai, kas įmanoma šiomis sąlygomis, kad susidomėjimas knygomis bent jau nemažėtų.
Apie šių pastangų rezultatus byloja mugės lankytojų skaičius – nė vieną dieną mugė nebuvo tokia, kokia būdavo prieš kelerius metus, kai skaitytojai veržte verždavosi į susitikimą su literatūros pasaulio žvaigždėmis. Kitaip sakant, nebeliko tų lankytojų, kurie į mugę eidavo ne dėl knygų, o dėl susitikimo su savo dievaičiais, deja, paprastai ne taip jau ir charakteringai atspindėjusiais literatūrinio pasaulio visumą ir įvairovę. Kita vertus, atsisakyta leidybos specialistams skirtos dienos, kurioje būdavo mažoka lankytojų. Iki šiol tokia diena būdavo pirmoji – ketvirtadienis. Taigi nė vieną dieną leidėjai negalėjo skųstis menku dėmesiu savo prekėms – knygoms. Galima visai pagrįstai teigti, kad į mugę atvyko tie lankytojai, kurie yra tikrieji literatūros gurmanai.
Vienas svarbiausių sovietmečiu įvairiais būdais rašytojams ir skaitytojams bruktos socialistinio realizmo sistemos bruožų buvo bandymas įteigti, kad literatūra tėra iškreipto socialinio pasaulio, nepakenčiamos tikrovės atspindys. Lietuvai ir daugeliui Rytų Europos šalių tapus laisvoms ir demokratinėms, apie literatūrą kaip tikrovės veidrodį jau senokai nekalbama – pripažįstama, kad meno kūrinys yra estetiškai ir ideologiškai gerokai daugiau ar net visai kas kita nei kasdieniai žmonių tarpusavio santykiai ir ryšiai su politine valdžia. Vis dėlto įdomu tai, kad, pripažįstant literatūros autonomiškumą, apie Tarptautinę Vilniaus knygų mugę visai pagrįstai galima kalbėti kaip apie lietuvių ir kitų Rytų Europos tautų literatūrų atspindį ar savotišką barometrą. Kūryba lieka laisva, bet pagal jos pristatymą skaitytojams galima spręsti apie būdingiausias literatūrines, stilistines, idėjines tendencijas – literatūros lauko tikrovę.
Mugės rengėjai, pasirinkdami šūkį "Istorija įdomesnė, kai ji – detektyvas", regis, akcentavo pagrindinę mūsų literatūros slinktį, kuri vyksta mūsų dienomis ir kurią tiesiog būtina fiksuoti. Ilgus dešimtmečius buvę poetų tauta, staiga, nors ir netikėtai, bet kartu ir visai dėsningai, tampame prozinių pasakojimų rašytojais ir skaitytojais. Suvokta, jog tam, kad tikrovė įgautų simbolio ir metaforos pavidalą, ji pirmiausia turi būti gerai ir gana realistiškai papasakota. O pasakoti tikrai yra apie ką – ištisi mūsų praeities dešimtmečiai ir šimtmečiai laukia rašytojo plunksnos. Neperpratę savo praeities konfliktų, dramų, kompleksų, krizių esame pasmerkti būti tokio tipo žmonėmis, apie kuriuos sovietmečiu knygoje "Pavergtas protas" rašė Česlovas Milošas: regis, galima mėgautis puikia literatūra, muzika, daile, aristokratiško gyvenimo manieromis ir elgesio būdais, tačiau lieka vidinis nepasitenkinimas, įtampa, kylanti dėl neišspręstų vidinių problemų. Žmonės, kurie elgiasi ne taip, kaip jaučiasi ir galvoja, yra pasmerkti būti nevientisi, fragmentiški, todėl gana šizofreniški. Pagausėję istoriniai proziniai pasakojimai byloja apie mūsų žingsnius kolektyvinės vidinės sveikatos link. Mugėje prisiminti ir mūsų klasikai (Grigorijus Kanovičius, Sigitas Parulskis ir kiti), ir jauni autoriai, išleidę pirmąsias knygas, tačiau jau turintys ambicijų nebijoti savo ir greta esančiojo patirties. Literatūra virsta istoriniu pasakojimu, o istorinis pasakojimas po truputį tampa panašus į meninį. Ši tendencija ypač ryški profesorių Egidijaus Aleksandravičiaus, Alfredo Bumblausko ir Arvydo Anušausko knygose apie XIX a. ir XX a. vidurio Lietuvos istorinius įvykius ir procesus.
Dar vienas svarbus procesas, kurį leidžia fiksuoti knygų mugė, yra literatūros suartėjimas su kitais menais, ypač muzika: nenustebino, tačiau vis tiek nemažą pasitenkinimą sukėlė Rolando Rastausko ir Arkadijaus Gotesmano poezijos ir muzikos duetas. Tačiau labiausiai sveikintinas įvykis knygų mugėje buvo ne vien tradiciniai kino vakarai, bet ir muzikos salės atsiradimas – literatūra yra poetiška ne painiomis koduotėmis, o melodija, ritmu, kontaktu su auditorija. Muzikos salės stenduose pardavinėti įrašai leidžia viltis, jog brendame iš beviltiško popso liūno.
Vaikų literatūros salėje pristatytos ir parduotos knygos sukuria visai realų pagrindą manyti, kad po kelių dešimtmečių mūsų literatūros kultūra bus panaši į Skandinavijos pavyzdžius, apie kuriuos taip pavydėdami kalba mūsų literatai ir skaitytojai.
Knygų mugė – tai ne rami literatūrinė popietė ar vakaras su knyga. Tai tik akstinas susidomėti ir sutikti daugybę mielų ir malonių žmonių (kai kuriuos iš jų ir sutinkame tik per mugę), kasdien atsiversti spaustuvės dažais kvepiančią knygą.
Naujausi komentarai