Neseniai perskaityta naujiena mane privertė prisiminti 2011 m. išleistą žinomo ir populiaraus britų istoriko Normano Davieso knygą "Dingusios karalystės". Ši knyga, tiksliau, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei skirtas skyrius, šiek tiek sukrėtė senosios Lietuvos istorijos mėgėjų bendruomenę, nes autorius mums skirtą skyrių pavadino "Litva. Kunigaikštystė su karaliais", įžanginei iliustracijai vietoj standartinio žemėlapio nuo jūros iki jūros parinko uniformuoto Aliaksandro Lukašenkos portretą ir tekste daug dėmesio skyrė Baltarusijai.
Istorijos profesionalai N.Davieso rinkodariniam erzinimui nepasidavė, nes pats straipsnis yra visiškai tikslus ir korektiškas. Išskyrus tą baltarusišką akcentą: mokslininkas dosniai aprašė ne tik buvusios, bet ir šiandienės Baltarusijos aktualijas, jos bėdas Antrojo pasaulinio karo metais, inteligentijos naikinimą Stalino laikais, nesėkmingus nepriklausomos valstybės kūrimo bandymus po Pirmojo pasaulinio karo.
Tas LDK dalinis tapatinimas su Baltarusija mums, be abejo, nėra nei malonus, nei naudingas – N.Davieso knygos visuomet populiarios, o "Dingusios karalystės" ilgai buvo amazon.co.uk istorinių bestselerių pirmoje reitingo vietoje, o ir dabar, praėjus trejiems metams, iš dvidešimtuko neiškrenta.
Bet blogiausia tai, kad kaimynų diktatorius nusprendė, atrodo, padaryti neįtikimą eksperimentą ir per istoriškai trumpą periodą realybėje dar kartą pakartoti visas anos LDK būsenas. Na, padaryti antrą kunigaikštystės versiją. Tokią LDK 2.0. Ir galutinai pasisavinti mūsų istoriją.
Kaip visi žinome, originalioji kunigaikštystė buvo keista valstybė: nuo Vakarų Europos drabužiais, mitinių sarmatų papročiais, lotynizuota lenkų kalba saviizoliavęsis elitas netrukdė kitiems gyventojams vartoti tos pačios Europos mados, literatūros, muzikos, mokslo produktų bei tokius pačius sėkmingai ir kokybiškai kurti patiems. Ar tai primena šiandienę Baltarusiją su viešu, televizijoje rodomu prasikaltusių direktorių ir ministrų baudimu, sovietinio stiliaus paradais ir demonstracijomis, kai tribūnoje stovi ir prezidentas, ir mažametis posto įpėdinis? Primena. Bet šalyje milžiniškais kiekiais suvartojami atsivežtiniai gaminiai – tiek materialūs, tiek ir kultūriniai, o pačių baltarusių kultūros produkcija turi paklausą ir už valstybės ribų. LDK ekonomika irgi buvo keista – protėviai gamino tik žaliavas, o visus gamybos įrankius ir pramonės gaminius importavo.
Pinigų sistema Kunigaikštystėje buvo silpna, žmonės vietiniais pinigais nepasitikėjo, gaunamas visavertes monetas veždavo į užsienį, o dažnas krizes Seimas bandė suvaldyti reguliuodamas kainas, šitaip skatindamas spekuliaciją ir infliaciją. Panašu į šiuolaikinę Baltarusiją su valstybiniais ūkiais, silpna ir nepatikima valiuta ir valstybiniu kainų reguliavimu? Net ne panašu, o identiška.
Ir štai sužinojome apie naują, dar drąsesnį A.Lukašenkos istorinio rekonstravimo ėjimą – jis nori sugražinti baudžiavą. Prezidentas apie tai paskelbė savo per darbo kelionę po Minsko apskritį. Jis planuoja artimiausiu metu pasirašyti dekretą, kuris uždraus Baltarusijos kolūkių ir tarybinių ūkių darbuotojams keisti veiklos sferą ir išvažiuoti į miestą. Šalyje ši šviežia naujiena išsamesnių komentarų dar nesulaukė, bet piliečiai lyg ir nenustebo, nes panašus bandymas jau buvo, kai A.Lukašenka prieš metus uždraudė išeiti iš darbo medžio apdirbimo pramonės darbininkams. Negausūs komentatoriai svarsto, kad prezidento dekretas bus skirtas ne eiliniams kolūkiečiams, o žemdirbystės įmonių vadovams, bet naujienos esmės tai nekeičia – Baltarusijoje bus atkurta baudžiava, ypač reikšmingas LDK palikimas.
Senoji Lietuva ne tik paskutė Europoje priėmė krikštą. Joje kartu su Lenkija lažinė baudžiava išsilaikė ilgiausiai. Vakaruose lažas buvo pamirštas dar vikingų laikais, XII a., kai prievartinį darbą pakeitė mokestis, činšas. O ir činšinė baudžiava XVIII a. viduryje nunyko net ir konservatyvioje Vidurio Europoje. Abiejų Tautų Respubliką pats kenksmingiausias ekonominės veiklos modelis galų gale ir sunaikino, o valstiečiai pateko į dar rūstesnę, rusiško modelio baudžiavą.
Pirmosios LDK istorija rodo, kad baudžiava yra paskutinis valstybės gyvavimo etapas, todėl galima prognozuoti, kad šaunus A.Lukašenkos istorinis eksperimentas artėja prie pergalingo finišo. Žinoma, intriga lieka: kokį finalą pasirinks rekonstruktorius? Istorija galimų scenarijų siūlo ne vieną.
Naujausi komentarai