Visą pasaulį sukrėtusią istoriją gausiai nušvietė tarptautinė žiniasklaida – nuo „The Washington Post“ iki „Sky News“. Kitą savaitę prasidėsiančiame festivalyje „Kino pavasaris“ ši istorija atgims didžiajame ekrane – filme „Hind Rajab balsas“.
Išsaugoti atmintį
Antrą kartą „Oskarui“ nominuota režisierė Kaouther Ben Hania atsitiktinai išgirdo garso įrašą su mergaitės balsu: „Tą akimirką, kai tai išgirdau, kažkas manyje pasikeitė. Jos balsas man pasirodė kaip pačios Gazos balsas, šaukiantis pagalbos į tuštumą, sutinkamas abejingumu ir tyla“, – sako režisierė.
Nepaisant didelio tarptautinio žiniasklaidos dėmesio šiam įvykiui, K. Ben Hania jautė pareigą papasakoti šią istoriją kino kalba.
„Mane persekiojo ne tik įvykęs smurtas, bet ir po jo tvyrojusi tyla. To neįmanoma perteikti ataskaita. Todėl atsigręžiau į vienintelę priemonę, kurią turiu – kiną – ne tam, kad aiškinčiau ar analizuočiau, o kad išsaugočiau balsą. Kad pasipriešinčiau užmarščiai, – dalijasi kino kūrėja ir pabrėžia: – Ši istorija taip pat – apie mūsų bendrą atsakomybę.“
70 laukimo minučių
Kūrybos procesas, pasak režisierės, nebuvo lengvas. Pirmiausia ji susisiekė su pagalbos centru, kad išgirstų visą įrašą: „Jis truko daugiau nei 70 minučių. 70 minučių laukimo, baimės ir bandymo išsilaikyti. Tai buvo vienas sunkiausių dalykų, kurių kada nors teko klausytis.“
Aiškiai supratau vieną dalyką: jei Hind mama būtų pasakiusi „ne“, aš būčiau pasitraukusi. Be jos sutikimo niekas nebūtų įvykę.
Vėliau ji pradėjo kalbėtis su Hind mama ir su žmonėmis, buvusiais kitoje telefono linijos pusėje, – tais, kurie, pasak K. Ben Hanios, nepaisydami, kad tai beveik neįmanoma, bandė mergaitę išgelbėti.
„Mes kalbėjomės valandų valandas. Iš jų žodžių ir iš persekiojančio Hind balso ėmiau kurti istoriją – paremtą tiesa, saugomą atminties ir suformuotą tų, kurie ten buvo, balsais“, – dalijasi kūrėja.
Prašė mamos leidimo
Režisierė pabrėžia, kad sprendimas kurti filmą negalėjo būti vien jos pačios: „Aiškiai supratau vieną dalyką: jei Hind mama būtų pasakiusi „ne“, aš būčiau pasitraukusi. Be jos sutikimo niekas nebūtų įvykę.“
Tačiau mergaitės mama sutiko ir palaikė projektą. „Ji papasakojo man viską apie Hind – jos charakterį, svajones, juoką. Jaučiau, kad dalydamasi šiais prisiminimais ji stengiasi išlaikyti dukrą gyvą, pasirūpinti, kad jos atminimas neišnyktų ir netaptų dar viena žinių antrašte“, – pastebi režisierė.
Pasak jos, filmas skirtas ne tik mergaitės atminimui, bet ir pagalbos tarnybos savanorių, paramediko ir greitosios vairuotojo, bandžiusių ją išgelbėti, drąsai įamžinti.
„Šis filmas nėra vien mano. Jame telpa ir orumas tų žmonių, kurie, netekę visko, rado stiprybės ir dosnumo atverti savo širdis ir pasidalyti su manimi savo gedulu, orumu ir nepalenkiamu žmogiškumu.“
Trinamos ribos
Režisierės kūryboje nuolat tyrinėjama trapi riba tarp dokumentikos ir fikcijos. Tai ypač atsispindi ankstesniame jos „Oskarui“ nominuotame filme „Keturios dukros“, o su filmu „Hind Rajab balsas“ sugrįžtama į šią tarpinę erdvę dar radikalesne ir intymesne forma.
Pati kūrėja nelinkusi savo kūrybos apibrėžti griežtomis žanrų ribomis. Pasak jos, naujausias jos filmas, nors vaidybinis, remiasi neginčijama, skaudžia tiesa.
„Kurdama „Hind Rajab balsą“ turėjau rasti tokią kino formą, kurioje pasakojimas nebūtų apie ko nors naujo sukūrimą, o apie atminties, gedulo ir nesėkmės įamžinimą. Nesakyčiau, kad šis filmas ištrina ribas tarp žanrų, kaip tik – jas įtempia, – teigia kino kūrėja. – Tai buvo būdas priešintis įprastiems pasakojimo modeliams ir priartėti prie kitokios tiesos – ne tik prie to, kas įvyko, bet ir prie to, kaip tai buvo išgyventa, ką tai reiškia.“
Autentiški išgyvenimai
Vienas stipriausių filmo aspektų – autentiškai perteikiamos aktorių emocijos. Filmavimo metu jie beveik pažodžiui kartojo realių gelbėtojų žodžius, o ausinėse girdėjo tikrąjį Hind balsą iš archyvinio įrašo.
„Įprastos ribos tarp vaidinimo ir liudijimo, regis, išnyko. Tai buvo emociškai pribloškianti patirtis – ne tik jiems, bet ir visai kūrybinei komandai. Filmavimo aikštelėje tvyrojo savotiška kolektyvinė tyla, pagarba“, – dalijasi kūrėja.
Visi pagrindiniai filmo aktoriai – palestiniečiai, todėl, pasak režisierės, ši istorija juos ypač palietė: „Šis filmas jiems reiškė labai daug. Jie ne tik interpretavo istoriją – jie perdavė tai, kas palietė juos asmeniškai, istoriškai ir politiškai. Tai nebuvo abstraktu. Tai buvo tikra, artima, čia ir dabar.“
Naujausi komentarai