Tarp prisiminimų muziejaus ir cirko
Abiejų rašytojų kūryba alsuoja praeitimi, tik László praeitis apokaliptiškai distopiška. Galbūt gyvenimas Europos aukso amžiuje, bent tuos keturiolika metų iki Pirmojo pasaulinio karo, paveikė Sandorą ir savo ilgesį jis perkėlė į romanus, kuriuose personažai bando priešintis pažangai, užsidaro senuose rūmuose prie žvakių šviesos.
„Kambarys, kuriame ištisus dešimtmečius niekas nebuvo pietavęs, atrodė lyg muziejaus salė, kur saugomi baldai ir kiti daiktai, vertingi praėjusios epochos kūriniai.“ Čia viskas užkonservuota, nepajudinama, net ir jausmai, broliška draugystė ir ją išskyrusi paslaptis. „Mano tėvynė buvo tikras jausmų pasaulis, tie jausmai sutrypti, paminti po kojomis. Tada žmogus ir iškeliauja...“
Sandoras Marai
L. Krasznahorkai romane „Pasipriešinimo melancholija“ į tyrlaukiuose pasimetusį miestelį atkeliauja cirko trupė, kuri atsiveža padvėsusio banginio iškamšą. Galėčiau tik numanyti, kaip šią istoriją adaptuotų filmo „Chimera“ režisierė Alice Rohrwacher, o gal pats Bella Tarras, kuris 1994 m. ekranizavo to paties L. Krasznahorkai romaną „Šėtono tango“ ir pavertė istoriją septynių valandų ir 35 minučių trukmės žiūrovo kantrybės išbandymu. Chaoso ir pasaulio tvarkos pasikeitimas pagimdė abu romanus („Šėtono tango“, „Priešinimosi melancholija“) ir patį autorių.
[...] vis labiau trikdė nesulaikomai plintantis chaosas, ateitis kėlė šleikštulį, praeitį užklojo nepermatoma migla, įsivyravo abejingumas – jau buvo nesunku įsivaizduoti, kad štai ims ir nebeatsidarys nė vienos durys, kad kviečiai pradės augti varpomis į žemę [...]“
Lászlas Krasznahorkai
Ar 1989 m., kai pasirodė šis romanas, L. Krasznahorkai bijojo, kad jau nebeatsivers durys į laisvę? Panašiai vengrai galvojo valdomi Viktoro Orbano, kad jie nebesugrįš į Europą, bet „Peteris Magyaras prisaikdintas naujuoju Vengrijos ministru“ – ši antraštė žymi naują etapą Vengrijai ir Europai. Nors šiandien yra vilties ir durys atviros, šie du romanai įstrigę laike, jie kelia nerimą – tą patį, kurį jautė ir Stefanas Zweigas. Autoriai ir jų personažai priešinasi civilizacijos trapumui, tik L. Krasznahorkai į savo pasakojimą įpina absurdiškumą, o S. Marai būdingesnė Kazuo Ishiguro „Dienos likučių“ dvasia.
Anksčiau rubrikoje „Mažosios Europos didysis pasakojimas“ rašiau, kad traukinys atvyks laiku į mažuosius pasaulio centrus (balandžio 24 d. „Santakoje“), o „Priešinimosi melancholijos“ traukiniai vėluoja išvykti ir atvykti, bet jų kryptis vis vien jungia šio straipsnio geografiją: „Šalia bėgių stypsantis ir nežinantis, ko griebtis, geležinkelininkas žarstė miglotus paaiškinimus, o stoties viršininkas vis dažniau lakstė į peroną ryžtingai žadėdamas viską sutvarkyti, bet keleivinio traukinio, jungiančio speigo sukaustytus Pietų Alfeldo miestelius ir kaimus nuo Tisos iki kone Karpatų priekalnių, vis nebuvo ir nebuvo [...]“
Lászlas Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“
Prarasta tiek daug
Keliaudami palei Tisos upę link Karpatų priekalnių, atsimušime į kitą romaną. Šiuo metu Vinogradivo miestelis, kuris minimas Eleanoros Perény biografiniame romane „Prarasta tiek daug“ (angl. „More Was Lost“), priklauso Vakarų Ukrainai, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo atiteko Čekoslovakijai. Tai paribio zona, kurioje gyveno pati amerikiečių kilmės rašytoja Eleonora ir jos vengrų kilmės vyras baronas Zsigmondas Perény. Ir šioje knygoje užuodžiamas praėjusio laiko dvelksmas.
Iš straipsnyje aprašomų romanų ir jų autorių gyvenimo istorijų jau galima sudėlioti kelionės maršrutą ir geležinkeliais lengvai apvažiuoti Vidurio Europą ir Vakarų Ukrainą.
Eleonora patenka į daugiakultūrę, skirtingų jėgų (čekų, vengrų ir Rusios) plėšomą aplinką. Iš JAV atvykusiai merginai atsiveria Vidurio Europos aristokratijos pasaulis. Tai pasaulis tarp dviejų karų, kur aristokratijos vaidmuo visuomenėje pamažu menksta. Kaip Williamo Kentridge’o kūrinyje „Perplaukti dar vieną jūrą“ (angl. „To Cross One More Sea“ (2024) jauti, kad laikas paskandina kilmingo gyvenimo ženklus, vynuogynai išdžiūsta, porceliano puodeliai nugrimzta į vandenyną. Kad Europa šiandien skęsta lyg „Titanikas“, rašė ir ukrainiečių poetas, rašytojas, kareivis Andrijus Liubka, kilęs iš to paties Vinogradivo. Rašytojai dažnai tampa pranašais, bet mes norime tikėti, kad dar yra gelbėjimo plaustų ir kad ta istorinė patirtis mus veda į šviesesnį rytojų. Gal todėl norime skaityti XX a. pradžios literatūrą, norime išgyventi ilgesį ir tą neįmanomos meilės jausmą. Meilės, tam kas praėjo.
Sapniškos „Cinamoninės krautuvėlės“
Dar vienas praėjusio laiko kelionės taškas – tai cinamonu kvepianti krautuvėlė Drohobyče (šiuo metu Ukraina), kuriame gimė ir pats autorius Bruno Schulzas. „Drohobyčas (Дрогобич), miestas Ukrainos pietvakariuose, Lvivo srityje, Karpatų priekalniuose, prie Sambiro–Stryjaus geležinkelio.“
Šio regiono istorija tokia pat daugiakultūrė, kaip ir kitų buvusios Austrijos–Vengrijos imperijos teritorijų. Kūrinio „Cinamoninės krautuvėlės“ veiksmas magiškas ir sapniškas, o B. Schulzas, bandęs tapti architektu ir menininku, savo vaizduotę įprasmino šio romano tekstuose. Todėl juose juntama skani metaforų kalba, viliojanti užsibūti tarp šios knygos puslapių, tose „Cinamoninėse krautuvėlėse“.
B. Schulzas dažnai lyginamas su kitu sapniško teksto meistru Franzu Kafka. Anksčiau apžvelgtose istorijose dominuoja aristokratiškas ilgesys, o B. Schulzas viską iškreipia, hiperbolizuoja ir verčia tuo cinamoniniu sapnu. Gal praeinančio laiko nerimas ir artėjantis karas gimdo ne tik melancholiją, bet ir somnabulišką eskapizmą.
„Štai ten ir pamačiau jį vienintelį kartą gyvenime, kaitros nualpintą vidurdienį. Tai buvo akimirka, kai pasiutęs, laukinis laikas ištrūksta iš įvykių verpeto ir tarsi pabėgęs valkata rėkdamas pasileidžia tiesiai per laukus. Tuomet nekontroliuojama vasara auga be jokio saiko per visą erdvę, auga pašėlusiu veržlumu visomis galiomis, dvigubėdama, trigubėdama, į kažkokį kitą išsigimusį laiką, į nežinomą dimensiją, į beprotybę.“
Bruno Schulzas „Cinamoninės krautuvėlės“
Tokių teksto vingrybių pilnas visas romanas, jis aukso spalva nuspalvina pilkėjantį Europos dangų, kur tuoj tuoj pradės girdėtis ne vasaros beprotybė, o sprogimai ir teks slėptis. Antrasis pasaulinis karas pražudė ir šį žydų kilmės autorių. Šį kartą rašytojas mirė ne nuo savo, o nuo priešo rankos, kaip ir dauguma to meto žmonių. Laikai keitėsi, žemėlapiai buvo perbraižyti, bet kažkur dar liko tų Cinamoninių krautuvėlių kvapas.
Praeities veidas erzina?
„gluminanti knyga; ji moko, kad mirdami mes prarandame ne ateitį, praeitį. [...]
Carlos Fuentes
Paskutinis šiame straipsnyje – praeinančio laiko seismografas, čekų rašytojas Milanas Kundera. „Juoko ir užmaršties knyga“ yra žaidimas su politiškai sudėtingu laiku. Ne viename savo romane M. Kundera reflektuoja Prahos pavasario įvykius, bet tik jis moka juos perteikti hedonistiškai. Mūsų gyvenimas tragikomiškas, ypač – po dviejų pasaulinių karų, komunistinio režimo ir pastarųjų metų įvykių, todėl į užmarštį gali keliauti lydimas juoko arba ašarų.
„Ateitis – tik abejinga, nieko nedominanti tuštuma, o praeitis kupina gyvybės, todėl jos veidas erzina, kelia pasibjaurėjimą, žeidžia, todėl mes norime ją sunaikinti arba išdalyti. Mes nebenorime prisiminti, mes norime užmiršti.“
Milanas Kundera
Šiame fragmentiškame romane prisiminimai yra tokie pat svarbūs, kaip ir anksčiau aptartose knygose. Čia personažai siekia perrašyti nepatogius prisiminimus, juos rektifikuoti kaip George’o Orwelo distopijoje „1984“. Čia ir Praha nebeturi prisiminimų. Leonidas Donskis rašė: „Milanas Kundera savo romane „Juoko ir užmaršties knyga“ Prahą pavadino užmaršties miestu – vaiduokliu, neturinčiu jokios atminties. Pasak jo, Prahos atmintį istorija ištrynė du kartus: pirmą kartą – kontrreformacijos metu, antrą – komunizmo laikotarpiu“ (žurnalas „Moteris“).
Miestai ir juose gyvenantys žmonės suvalgomi ideologijų, prievartos, o malonumą čia keičia skausmas. Ne tik Praha, bet ir Budapeštas, Kaunas kažkada buvo pasipriešinimo atminties karams epicentru, pasipriešinimo brutaliai sovietų jėgai, kai mirties priežastimi tampa santvarka. Tame pačiame tekste apie M. Kunderos romaną L. Donskis rašo: „Būdami ištikimi Rytų ir Vidurio Europos politinio ir istorinio jautrumo formoms, mes giliai tikime, kad pasaulyje nieko nėra svarbiau už atmintį. Žinoma, iš esmės tenka su tuo sutikti, – jei žmonija netektų gėdos jausmo, sąžinės ir atminties, ji degraduotų, visa tai baigtųsi arba visišku susinaikinimu, arba mažų mažiausiai modernaus socialumo sunykimu ir ritimusi į Thomo Hobbeso aprašytą natūraliąją žmonijos būklę, t. y. visų karą su visais.“
Jeigu S. Zweigas skamba kaip klasikinė Vieno valso muzika, tai M. Kundera – kaip rokas. Giedrės Žickytės filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ L. Donskis primena garsiąją čekų dramaturgo, filosofo, politiko Vaclavo Havelo frazę, kad „džinsai ir rokas sugriovė Sovietų Sąjungą labiau negu bet kas kitas“. L. Donskis tęsia: „Kad džinsai ir rokas pradėtų veikti, reikėjo dar kažko. Reikėjo to netikėtumo.“ O aš tame pačiame dokumentiniame filme išgirdau ir kitą ingredientą – tai meilė.
Sąjūdžio žmonės buvo euforiški, lyg įsimylėjėliai kalbėjo apie savo meilės objektą, išsilaisvinimą. Karo laikų žmonės jautė neviltį, ypač – rašantys žmonės, o teigiamų perversmų, revoliucijų žmogus norėjo tiesiog mylėti.
Gal įmanoma meilė ir karo metu? Nors nekviečiu „mylėti(s), o ne kariauti“ (angl. make love not war), kaip Vietnamo karo protestuotojai XX a. septintajame dešimtmetyje Amerikoje, galvoju, kad karui už tiesą, savo namus, vaikus ir žemę reikalinga meilė. Taip ir kariauja šiandien Ukraina – iš meilės saviems, nors neapykanta priešui nemažėja.
Šiandien tik meilės ir žiūrėjimo į savo meilės objektą nepakanka, reikia imtis veiksmų. Nepaisant to, ar šiandien dedame tašką, ar daugtaškį, sugriaudami brutalias sistemas ir ideologijas už savęs paliekame tai, kas buvo bloga, bet kartu išsinešame nostalgijos jausmą tam, kas buvo gera ir kokiais buvome. Mes prisimename galvodami apie ateitį.
Vietoj pabaigos
Bandydama ne vienus metus suprasti, kas yra Europa, ją užrašyti ir perskaityti, atsiduriu vis tarp tų pačių bendruomenės koncepcijų. Jos įmanomos tik praktikoje, toje artimoje kavinės erdvėje, kur tuo pačiu metu girdi kitos Europos kalbos poeziją ir stiklinių, puodelių, kavos aparatų skambesį. Visus mums jungia atsakomybės gija, bendras pasakojimas.
2022 m., Kauno kultūros sostinės metais, kai atvira Rusijos agresija prieš Ukrainą virto vis dar nesibaigiančiu karu, „Kauno kantatoje“ nuskambėjo mintis: atsakomybė, žmonijos prigimties gija. Poetai neša savo atsakomybę ir kartais poezijos eilutes iškeičia į ginklą, užverčia užrašines, kad galėtų atversti naują lapą. Kol mes susidaužiame taurėmis prie stalų, klausomės poezijos, kiti nutilę poetai iš to ilgesio laukia išrišimo.
Kol jie laukia, mes bandome (ne)užmiršti. Nors man vis dar kelia nerimą tai, kad šis bandymas užsimiršti, tai lyg vidurio amžiaus krizė, kurią patiria ne tik pavieniai europiečiai, bet ir visa visuomenė. Visi sako, kad istorija linkusi banguoti, o tose bangose nenuostabu, kad praeinantis pasaulis ima ir nuskęsta. Nuskęsta, kaip Atlantida.
Naujausi komentarai