Režisierė Aistė Rekašiūtė: ši pjesė rado mane, o ne aš ją

Apie netikėtą posūkį į režisūrą, kūrybos įvairovę ir pjesę, kuri ją pravirkdė, – pokalbis su režisiere.

– Kaip atrodė Jūsų kelias iki teatro ir režisūros?

– Visą gyvenimą norėjau būti aktore. Paskutinėse klasėse lankiau teatro būrelį, ir jo vadovė kartą manęs paklausė: „O tu nepagalvojai apie režisūrą?“ Nustebau: „O kodėl?“ Man atrodė, kad tokia profesija lyg ir neegzistuoja. Svarbiausias žmogus teatre yra aktorius, o režisieriaus specialybė – kažkas neapčiuopiamo ir nesuprantamo. Baigusi mokyklą nusprendžiau į vaidybą stoti kitais metais, o tuo metu pabandyti ką nors, kas būtų arčiau teatro, kad įgyčiau patirties ir žinių. Ta pati būrelio vadovė pasakė, kad Klaipėdoje renkamas režisūros kursas, ir patarė pabandyti stoti – gal patiks. Taip viskas ir prasidėjo.

Iš pradžių režisūra man visiškai nesusiklijavo, aš nesupratau, kaip ji turi veikti. Atvažiavau iš mažo miestelio – Tauragės – ir niekada nebuvau mačiusi, kaip dirba režisierius, kokių jam reikia savybių, kaip apskritai atrodo šis darbas. Pirmieji metai man buvo itin sudėtingi. Tačiau kai vėl atėjo stojimų į vaidybą laikas, režisūra man jau taip stipriai patiko ir pasidarė tokia įdomi, kad nusprendžiau nebestoti. Man atrodo, visą laiką nori vieno, o gyvenimo planai būna visai kitokie.

– Nors pasukote į režisūrą, vaidyba buvo Jūsų pirmoji svajonė. Ar jos visai atsisakėte?

– Vaidybos šeik tiek esu išbandžiusi, nes studijų metu mums kurse tekdavo vaidinti vieni kitų darbuose. Tai buvo ir mūsų kurso vadovo Dariaus Rabašausko filosofija: reikia pabandyti vaidinti vien tam, kad tu, kaip režisierius, išmoktum tinkamai sakyti pastabas. Dėl to visus ketverius metus, būdama režisūros studentė, vis tiek vaidinau, tad vaidybos tikrai esu paragavusi. Ir dabar kartais išbėgu į aikštelę, pvz., su savo socialiniu teatru Klaipėdoje. Ten kartu su jo aktoriais judu scenoje, vaidinu ir padedu jiems atlikti įvairias scenas.

– Su aktore Gabriele Penčylaite įkūrėte šiuolaikinio cirko ir fizinio teatro kompaniją „NULIS Company“. Pirmasis jūsų darbas – bufonados (satyrą ir groteską jungiančio žanro) monospektaklis „Nulis“, rodytas ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje. Ar kompanija ir toliau kurs tik bufonadą?

– Vien bufonada mes neapsiribojame, ateityje matome ir įvairiausius tarpdisciplininius darbus. Norime jungti šiuolaikinį šokį, judesį, fizinį teatrą, vizualųjį teatrą, ieškoti tarpdiscipliniškumo ir dažnai sujungti tokius žanrus ir stilius, kurie įprastai draminiame teatre nebūtų jungiami. Ši kompanija yra tarsi visiškai nišinė vieta, kurioje puikiai tiktų tie spektakliai, performansai ir kūriniai, kurie galbūt netiktų kitose kompanijose.

– Kaip atradote bufonados žanrą?

– Su bufonados žanru mane supažindino mano bufonė Gabrielė. Susipažinome dirbtuvėse Danijoje. Tuo metu aš studijavau bakalaurą, o ji jau buvo pradėjusi magistrantūrą. Pradėjome kalbėtis, ką įdomaus kiekviena veikiame, ir po tų diskusijų labai susidraugavome.

Prisimenu, atvažiavau jos aplankyti į Vilnių, ir ji papasakojo, kad kaip tik kuria bufonados eskizą, bet neturi nei režisieriaus, nei kūrybinės komandos. Tačiau tuo metu spektakliui ji buvo pasirinkusi visai kitą tematiką, kuri man nelabai patiko, todėl nesisiūliau būti režisiere. Po kiek laiko ji pasiūlė režisuoti mano kursiokui Dominykui Matulioniui. Jis tuo metu buvo labai užimtas, bet pasakė: „Jeigu nori geros komedijos, žinau tik vieną žmogų, kurį galiu pasiūlyti, ir tai yra Aistė.“ Taigi galiausiai režisuoti vis tiek buvo pasiūlyta man. Iki to turėjome labai ilgą kelią, o tas pats Dominykas tapo šio spektaklio dramaturgu.

Kalbant apie pačią bufonadą, tai tikriausiai buvo didžiausias ir neįtikėtiniausias darbas ir iššūkis: man pasiūlė režisuoti bufonados spektaklį, o aš apie bufonadą žinojau gal tik tris faktus. Tada prasidėjo labai ilgas tyrimo laikotarpis. Sėdėjau prie knygų ir įvairiausių straipsnių, žiūrėjau spektaklius, kurie turėtų bent kelis bufonados bruožus, skaičiau senąsias bufonados pjeses, žiūrėjau Gabrielės eskizus ir bandžiau po truputį suvokti, kas ta bufonada.

Ačiū Dievui, turėjome ir mentorių Gonzalo Villarealį Porzio, kuris dirba būtent fizinio teatro srityje: jis yra ir mokytojas, ir aktorius, ir režisierius. Buvo labai smagu matyti, kaip jis sako pastabas, kaip veda tam tikra kryptimi. Kai supratau, kaip veikia bufonada, viskas atsivėrė. Pasidarė aišku, kaip ją kurti, su kuo ji valgoma. Galiausiai supratau, kad bufonada man labai artima ir įdomi, ir norisi su ja nuveikti kuo daugiau.

– Jūsų veikla labai įvairi: Klaipėdoje dirbate su socialiniu teatru „Kartu“, kuriate su „NULIS Company“, o dabar Kaune statote dramą. Kaip tokios skirtingos veiklos dera tarpusavyje?

– Pati labai daug metų apie tai galvojau, nes nuo pat studijų laikų užsiimdavau daugybe dalykų: organizuodavau įvairius renginius, dalyvavau slamų varžybose ir pati jas organizavau. Maždaug nuo antro ar trečio kurso pradėjau dirbti su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią, o tuo pat metu studijavau režisūrą. Tos veiklos visada būdavo viena šalia kitos.

Baigusi studijas, pirmiausia pagal specialybę dirbau asistente Agnijai Šeiko kuriant spektaklį „Trijulė aukštyn kojom“. Taigi mano veiklos visą laiką buvo labai skirtingos, ir ilgai maniau, kad tai labai blogai. Atrodė, kad režisierius turėtų turėti tik vieną kryptį, ja eiti ir domėtis tik tuo. Ilgai tos veiklos tarpusavyje nesusijungė, o dabar jos dažnai turi labai daug sąlyčio taškų. Pvz., socialinio teatro veiklas dažnai jungiu su šiuolaikiniu šokiu, judesiu, todėl atsiranda ne tik draminiai pastatymai, bet ir pastatymai, kuriuose yra tikrai daug fiziškumo.

Naujausia premjera „Banginis ant kranto“ Kauno miesto kameriniame teatre taip pat turės ne tik draminio teatro, bet ir šiuolaikinio cirko bei fizinio teatro bruožų, o scenos bus pripildytos skirtingų stilių ir žanrų. Todėl atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau visos veiklos kūryboje susijungia ir ima viena kitą papildyti.

– Pakalbėkime apie „Banginį ant kranto“. Kuo Jus patraukė būtent ši pjesė?

– Dažniausiai mūsų kurso vadovas, kai atnešdavau kokią nors pjesę, man sakydavo: „Aiste, jeigu tai gera pjesė ir geras pastatymas, dažniausiai ne tu išsirinkai pjesę, o pjesė išsirinko tave. Ji kalba apie tau aktualias problemas ir dalykus, tarsi įsižmogina, tampa tavo vedliu, ir pati nori, kad tu ją išpildytum.“

Lygiai taip pat nutiko ir su šia pjese. Iki tol niekada nebuvau jos nei mačiusi, nei skaičiusi. Mano kursiokas, tas pats D. Matulionis, dalyvavo „Dramokratijos“ konkurse, kur pristatė savo parašytą pjesę. Tais pačiais metais konkurse dalyvavo ir Uršulė Toleikytė. Grįžęs kursiokas man sako: „Žinok, yra tokia labai kieta dramaturgė, parašiusi labai įdomią pjesę. Visiškai ne mano stilistikos, bet atrodo, kad labai tinkama tau.“ Pagalvojau: „Gerai, pats laikas paskaityti.“ Prisimenu, tuo metu buvau kažkokiose dirbtuvėse. Sėdžiu jose, skaitau tą pjesę ir verkiu. Ji mane taip stipriai paveikė, kad nebekilo jokių abejonių – noriu ją pastatyti. Dar nebuvau visos perskaičiusi, o jau ieškojau, kaip man surasti U. Toleikytę.

Jautru: naujojo spektaklio istorijoje ne vienas jaunas žmogus ras savo gyvenimiškos patirties atspindžių. / Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Iš karto jai parašiau, kad mane labai domina ši pjesė ir kad labai noriu ją pastatyti. Galiausiai tiek daug rašėmės, skambinomės ir kalbėjomės, kad tapome ir darbo kolegėmis, ir draugėmis. Dabar dirbame kartu ir ateityje tikriausiai turėsime ne vieną ir ne du bendrus projektus. Atrodo, kad ši pjesė sujungė mane su Uršule tam, kad toliau kurtume kartu. Taigi ši pjesė rado mane, o ne aš ją.

Supratome, kad su Uršule gyvenime turėjome labai panašių patirčių, nes pjesė yra gana autobiografinė. Tai mus labai gražiai sujungė. O dabar, repetuojant Kauno miesto kameriniame teatre ir toliau redaguojant pjesę, ji įpynė ne tik savo gyvenimo įvykius, bet vienoje vietoje – ir manuosius. Taigi tai – labai jautrus bendras mūsų gyvenimo patirčių susijungimas.

– Pernai „Banginio ant kranto“ eskizas laimėjo „Išeities taško“ konkursą. Kiek iš jo liko spektaklyje?

– Viena iš eskizų konkurso taisyklių yra ta, kad eskizas turi trukti penkiolika minučių. Tai gali būti bet kas: tam tikra ištrauka, viena scena, nesvarbu, kaip ji pateikiama. Mes nusprendėme pjesę rodyti nuo pradžios ir eskizui pateikti tiek, kiek sutalpinome į tą laiką.

Kadangi „Išeities taške“ žiūrovai pamatė pačią pjesės pradžią, spektaklyje išliko beveik visa scenografija ir pačios scenos, tik šiek tiek išgrynintos ir pakoreguotos. Tie, kurie buvo „Išeities taške“, atėję į premjerą spektaklio pradžią matys beveik tokią pačią, kokią matė konkurse.

– Minėjote, kad repetuojant U. Toleikytė į pjesę įpynė ir Jūsų patirtį. Ar teko keisti ir kitas pjesės vietas?

– Tikrai taip. Pirminė pjesės versija buvo parašyta „Dramokratijos“ konkursui. Ten ji buvo nugludinta, bet kai pradėjome ją po truputį perkelti į sceną, pamatėme, kad yra vietų, kurios šiek tiek kliūna. Kai kurie tekstai neskambėjo taip natūraliai ir organiškai, kaip norėtųsi, todėl juos šiek tiek redagavome, keitėme. Tačiau pati prasmė ir didžioji dalis teksto išliko tokia pati, kokia buvo parašyta prieš kelerius metus.

– Kam siūlytumėte ateiti į spektaklį?

– Kadangi spektaklis, pernelyg nenutolstant nuo savęs, yra apie mūsų, jaunų žmonių, kartą, gimusią jau laisvoje Lietuvoje, bet turinčią tėvus ir senelius, kurie užaugo nelaisvėje, pirmiausia kviečiu būtent jaunus žmones. Tuos, kurie dar ieško, kaip gyventi, kaip susitvarkyti ir įveikti įvairiausius praeities šešėlius: seną posovietinį tėvų auklėjimą, iš sovietmečio atsineštas traumas. Taip pat kviečiu ateiti ir tėvus. Suprantama, kad augindami savo vaikus jie turėjo elgtis taip, kaip leido tuometės aplinkybės. Tačiau, man atrodo, būtų labai smagu, jei jie pamatytų iš šono, jauno žmogaus perspektyvos, kaip tas auklėjimas atrodė. Taigi kviečiu ir vienus, ir kitus.

– Kokie Jūsų ateities planai? Ar tęsite darbą su socialiniu teatru Klaipėdoje?

– Taip, po truputį vis ieškome skirtingų būdų, kaip tą socialinį teatrą įveiklinti. Ateityje su dar viena ar dviem režisierėmis statysime ir draminį spektaklį su tuo pačiu socialiniu teatru. Jis bus apie tam tikras gyvenimo traumas ir prisirišimus: kaip mes gyvenime dažnai būname prisirišę prie daiktų, prie įvairiausių žmonių, galbūt net prie diagnozių, kurios mums ne padeda išsilaisvinti, o trukdo gyventi.

Be to, šiuo metu daugiausia laiko skiriu dviem skirtingiems darbams. Vienas yra bufonados, o kitas – vėl draminio teatro, bet jame bus ir šiek tiek šiuolaikinio cirko ir šiuolaikinio šokio.

Bufonados darbą jau esame pristatę Lietuvos nacionalinio dramos teatro idėjų platformoje „Burės“ ir parašę projektą Lietuvos kultūros tarybai. Tai bufonados monospektaklis, paremtas dokumentiniais faktais apie Rožytę, Vilniaus legendą ir simbolį. Jame kalbama apie vienišumą.

Kitą darbą po truputį brandinu. Tai būtų spektaklis apie atsisveikinimus. Apie tą momentą, kai atsisveikini ir pačią pirmąją minutę nesupranti, kad tai atsisveikinimas. Ir ne tik su žmonėmis, bet ir, pvz., su pamestomis pirštinėmis. Arba atsisveikinimas su žmogumi, kai dar nežinai, kad tai visam laikui. Kiekvieną dieną mes su kažkuo atsisveikiname: su tam tikru gyvenimo etapu, žmonėmis ar daiktais. Man įdomu, kaip tai mus paveikia, ar tie atsisveikinimai yra geri, ar blogi, ir kaip jie mus augina.