Sleževičių namas: laikui nepavaldus estetiškas funkcionalumas

Kukli prabanga

Advokato Mykolas Sleževičiaus (1882–1939) ir jo žmonos, dantų gydytojos Domicėlės Pavalkytės-Sleževičienės (1884–1973) namas K. Donelaičio g. 9 (dabar K. Donelaičio g. 13) iš tikrųjų buvo didelis, įspūdingas, prabangiai įrengtas. Šeimininkai ir dukros šeima gyveno per du aukštus, dvylikoje kambarių, bet už namą buvo paimtos nemažos paskolos, jis kainavo brangiau, negu planavo M. Sleževičius (1932 m. papildomai paimta 40 tūkst. Lt paskola, bet ir jos neužteko), Sleževičių nekilnojamasis turtas net buvo įkeistas Žemės bankui, kad jie galėtų apmokėti skolas Valstybės Taupomosioms kasoms (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 5090, l. 6–7).

Nuomininkų Sleževičių name tarpukaryje būta ir daugiau. Iš šeimininkų 1939 01 06 rašto mokesčių inspekcijai matome, kad pusrūsyje du kambarius ir virtuvę nuomavo mokytoja Elena Šklerienė, tris kambarius ir virtuvę – žurnalo „Galerija” leidėjo Jakovo Šakovo našlė Dina Šakovienė, vieno kambario bute gyveno sargas Petras Stabulionis, o antrame aukšte dviejuose kambariuose buvo įsikūrusi Lietuvos vakarų sąjunga (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 5090, l. 1 v.).

Taip pat žinome, kad M. Sleževičius buvo priglaudęs Advokatų tarybos biblioteką, pirmame aukšte buvo jo kaip advokato kabinetas, namų svetainėje vykdavo XXVII knygos mėgėjų draugijos susirinkimai, valdybos posėdžiai. Beje, XXVII knygos mėgėjų draugijos būstinė kurį laiką buvo registruota gretimame name K. Donelaičio g. 9 b (dabar K. Donelaičio g. 17), kur nuo 1935 m. gyveno draugijos sekretorius, advokatas Viktoras Cimkauskas, vėliau persikėlęs į taip pat šalia buvusį Romano Polovinsko namą (dabar Gedimino g. 45 / K. Donelaičio g. 22).

Erdvaus pirmo aukšto salono dabar nepuošia brangūs baldai ir paveikslai, tad sunku įsivaizduoti, kaip jis atrodė, kai salone vykdavo šeimininkų rengiamos arbatėlės, pobūviai, koncertai ir vaidinimai. Beje, net ir į poros sidabrinių vestuvių, atšvęstų 1937 09 12, vaišes pakviestiems negausiems svečiams galiojo iškilmingų pobūvių aprangos kodas. Tai liudija nuotraukos namų vestibiulyje, publikuotos emigracijoje išleistoje knygoje „Mykolas Sleževičius”.

Šalia salono buvo erdvus vestibiulis su židiniu ir niša po laiptais – erdvė, kurioje mėgdavo pasėdėti šeimininkai, kurioje mėgta fotografuotis. Yra išlikę šios vietos tarpukario nuotraukų, liudijančių, kad ši erdvė nedaug tepasikeitė (dabar niša ir židinys gražiai išnaudoti Vaikų literatūros muziejaus eksponatams, išlikę ir laiptai iš ten į antrą aukštą, ir jų gražūs turėklai).

Iš salono durys vėrėsi į sodą – tiek šeimininkai, tiek jų svečiai mėgdavo fotografuotis terasoje ir ant laiptų. Iki šiol žavi architekto Leono Rito suprojektuoti terasos bei laiptų papuošimai, tarsi sutverti gražioms nuotraukoms, o dabar ši kiemo puošmena dar ir puikiai atnaujinta.

Išskirtinės erdvės

Pirmame aukšte taip pat buvo M. Sleževičiaus darbo kambarys. Knygoms šiame kambaryje nuo dulkių ir lankytojų paslėpti advokatas naudojo iki šiol išlikusias žaliuzes. Beje, pakeliamos žaliuzės naudotos ir kaip pertvara tarp salono ir vestibiulio bei salono ir kito kambario – jos taip pat saugomos muziejuje.

Dabartinėse Vaikų literatūros muziejaus tarnybinėse patalpose pirmame aukšte taip pat buvo Sleževičių virtuvė, kurioje išlikę tarpukario metlacho grindų plytelės; dabar fanera apkalta, geresnių laikų laukianti maisto lifto šachta ir kambarėlis produktams, kuriame tarpukario laikų sieninė maisto produktų spinta dabar naudojama kaip raktinė.

Antrame aukšte buvo namų šeimininkų miegamieji. Iš lifto maistui pakelti į antrą aukštą būtų galima spėti, kad ten buvo ir valgomasis. Vis dėlto labiau tikėtina, kad valgomasis buvo pirmame aukšte, o maisto liftas galimai naudotas valgiams ar gėrimams patiekti tiesiai į miegamuosius.

Kai antro aukšto erdvėse buvo įrengtos, o vėliau išmontuotos P. Cvirkos muziejaus ekspozicijos, kambariai labai pasikeitė. Dabar jie naudojami kaip tarnybinės patalpos muziejaus fondams – nebeliko to erdvės pojūčio, kuris galimai buvo Sleževičių laikais, bet yra išlikusios tarpukario laikų sieninės spintos, nepakeistas kambarių išplanavimas.

Modernizavus fondų saugyklas tiek antrame aukšte, tiek pusrūsyje, dalis antro aukšto kambarių galėtų būti Vaikų literatūros muziejaus įveiklinimo rezervu. Tačiau, kaip teigia muziejaus vedėja D. Šarkanauskaitė, pirmiau planuose būtų M. Sleževičiaus darbo kabinetas. Sutvarkius jį, čia būtų galima įrengti nedidelę ekspoziciją apie Sleževičius. Antro aukšto pertvarka bent kol kas neplanuojama.

Name būta trijų laiptinių – viena, paradinė, įėjimui į visas patalpas, antra – iš vestibiulio į antrą aukštą, o trečia į pusrūsį patekdavo nuomininkai (į D. Sleževičienės odontologinį kabinetą buvo patenkama tiesiai pro pagrindinį įėjimą).

Bene vaizdžiausiai Sleževičių namų aplinką knygoje „Mykolas Sleževičius” aprašė teisininkas L. Šmulkštys: „Gražiuose nuosavuose namuose kultūringa aplinkuma. Gražus salionas, valgomasis, advokato kabinetas. Rinktiniai, brangūs baldai, rinktiniai lietuvių dailininkų paveikslai, puikus knygynas, apimąs lietuvių spaudą ko ne nuo senų 1864 m. laikų. Visi moderniški įrengimai – vidaus telefonas, nišos sienose, geras kambarių išdėstymas, šauni tvarka. Parengimai, arbatėlės išlaikyto skonio ir gausūs dalyviais. Menininkai, mokslininkai, jaunuomenė, politikos darbuotojai dažni pobūvių lankytojai. M. Sleževičius žymesniuose parengimuose dėmesio centre. Mėgdavo šokius ir dažnai vadovaudavo tradiciniams valsams. Labai atidus ponioms. Nestigo humoro ir taiklių posakių. Visada linksmas ir kalbus.“ (Advokatas ir žmogus / Liudas Šmulkštys // Mykolas Sleževičius / Julius Būtėnas, Mečys Mackevičius ir kt. – Chicago: Terra, 1954, p. 328).

M. Sleževičiaus asmeninė biblioteka, kurią mini L. Šmulkštys, XXVII knygos mėgėjų draugijos narių bibliofilų buvo įvertinta kaip vertinga tiek dėl sukauptos teisinės literatūros (atskirą jos dalį sudarė Advokatų tarybos biblioteka), tiek dėl senų ar bibliofiline prasme vertingų egzempliorių. Bibliotekoje tikrai buvo senesnių nei XIX a. knygų, deja, dabar galime atsekti nebent pavienes M. Sleževičiui priklausiusias knygas, kurios dabar yra patekusios į įvairias bibliotekas.

Beje, 1957–1960 m., tuo metu jau P. Cvirkos muziejaus patalpose, buvo įsikūrusi ir dabartinė V. Kudirkos viešoji biblioteka, turinti bibliotekininkių fotosesijų ant namo teraso laiptų ir kiemelyje nuotraukų.