Sleževičių namas regėjo šeimininkų vaišingumą ir nuomininkų intrigas

Šio pastato statybos pradžia – 1931 m. balandis. Sleževičiai ten apsigyveno tų pačių metų pabaigoje, namo statybos pabaiga laikoma 1932-ieji, bet visi statybos darbai užbaigti tik 1933 m., nes užtruko pastato vidaus įrengimo darbai; be to, savininkams trūko ir pinigų juos atlikti.

Šio daugeliui kauniečių ir miesto svečių gerai žinomo pastato istorijos, atrodytų, nėra reikalo priminti. Juo labiau kad ji gražiai puoselėjama dabar pastate įsikūrusio Vaikų literatūros muziejaus (Maironio lietuvių literatūros muziejaus filialo) darbuotojų.

Pastato būklę, vertingąsias savybes, istorinę raidą yra išsamiai aprašę paveldosaugininkai, istorikai nuolat pildomame kultūros paveldo objektų registre (https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/CAA81DAE-8C66-4D27-A4D4-8C3E5E907C30). Be to, apžvalgos apie šį objektą pateiktos knygoje „Kaunas, 1918–2015” (Domos ir Mykolo Sleževičių namas / Giedrė Jankevičiūtė // Kaunas, 1918–2015: architektūros gidas. – Kaunas: Architektūros fondas; Lapas, 2015, p. 157), V. ir J. Almonaičių keliautojams skirtame žinyne „Kauno naujamiestis” (Kauno naujamiestis: keliautojo žinynas / Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė. – Kaunas: Keliautojo žinynas, 2019, p. 103–104) ir kt. Tačiau tas žinojimo įspūdis apgaulingas jau vien dėl politinių skersvėjų, kuriuos teko išgyventi šio namo šeimininkams ir nuomininkams.

Nuspręsta pagerbti ne M. Sleževičiaus, o 1947 m. mirusio jų žymiojo nuomininko atminimą. 

Sovietinėje iškreiptų veidrodžių karalystėje į pirmą planą buvo iškeltas ne namo šeimininkų, o jų nuomininkų atminimas, teko pakovoti tiek dėl M. Sleževičiaus atminimo įamžinimo, tiek dėl namo paveldo tikrųjų vertybių. O dabar kuo toliau, tuo mažiau žinome apie tuos sovietinius reliktus, dėl kurių pašalinimo sulaužyta nemažai iečių.

Šeimininkams pašykštėta dėmesio

Taip jau atsitiko, kad pirmiau buvo atidengtos atminimo lentos šio namo nuomininkams Antanui Venclovai (1906–1971) ir Petrui Cvirkai (1909–1947), o atminimo lenta M. Sleževičiui atidengta tik 2003 m.

M. Sleževičius mirė dar 1939 m., nesulaukęs nacionalizacijos, D. Sleževičienė su motina ir įdukros Marijos šeima 1944 m. pasitraukė į Vakarus, iš pradžių – į Vokietiją, vėliau į JAV. Marijos vyras teisininkas, Lietuvos Laikinosios vyriausybės teisingumo ministras Mečislovas Mackevičius (1906–2003) prie šeimos prisijungė vėliau, nes 1943–1945 m. jis kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje už tai, kad, būdamas teisingumo generalinis tarėjas, nepakluso okupacinei valdžiai dėl lietuviškų SS legionų steigimo. 1946–1948 m. jis dėstytojavo Pabaltijo universitete Vokietijoje ir į JAV išvyko 1949 m.

Sovietams namą nacionalizavus ir pasitraukus buvusiems namo savininkams, nuspręsta pagerbti ne M. Sleževičius, o 1947 m. mirusio jų žymiojo nuomininko atminimą.

Dar iki įkuriant P. Cvirkos memorialinį muziejų, 1949 05 09 virš pagrindinio įėjimo buvo atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Šių namų rūsyje 1934–1935 m. gyveno Petras Cvirka“ (Memorialinė Petro Cvirkos lenta // Tarybų Lietuva. – 1949, geg. 11, p. 3).

Dabar ši memorialinė lenta, Vaikų literatūros muziejaus darbuotojų liudijimu, uždengta Vaikų literatūros muziejaus iškaba, o kiemo pusėje virš kambario, kuriame 1933 m. gyveno A. Venclova ir 1934–1935 m. P. Cvirka, lango buvo dar viena – A. Venclovai (pašalinta kiek anksčiau, nei uždengta atminimo lenta P. Cvirkai).

Sle­že­vi­čių na­mas iš kie­mo pu­sės K. Do­ne­lai­čio g. 9 (da­bar K. Do­ne­lai­čio g. 13) / ČDM Ta-6793-10-05

Šia­me pus­rū­sio kam­ba­rė­ly­je P. Cvir­ka gy­ve­no 1934–1935 me­tais / At­si­mi­ni­mai apie Pet­rą Cvir­ką / su­da­rė A. Mic­kie­nė; red. ko­mi­si­ja: J. Bal­tu­šis, V. Ga­li­nis, A. Venc­lo­va. – Vil­nius: Va­ga, 1969 m.

A. Venclova šio namo pusrūsyje gyveno 1933 m., baigęs VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyrių. 1934 m., išvykdamas į Klaipėdą, jis šį kambarį pusrūsyje užleido P. Cvirkai, bet po to su žmona Terese Elžbieta Račkauskaite (P. Cvirkos žmonos Marijos Račkauskaitės seserimi) Sleževičių name dar gyveno 1939–1940 m., kai dirbo (nuo 1939 09 01) lietuvių kalbos mokytoju Kauno „Aušros“ berniukų valstybinėje gimnazijoje, ir 1944–1946 m., kai buvo įtaisytas docentu Kauno universitete ir rūpinosi valstybinės leidyklos Kaune reikalais.

Pamėnkalnio viloje, buvusiame A. Venclovos memorialiniame muziejuje Vilniuje, yra saugomos išlikusios XX a. ketvirtojo dešimtmečio A. Venclovos ir jo žmonos, žvelgiančių pro grotuotą langą Sleževičių namo pusrūsyje, nuotraukos.

Nuspręsta pagerbti ne M. Sleževičius, o 1947 m. mirusio jų žymiojo nuomininko atminimą.

Po vienu stogu

Dar vienas Sleževičių nuomininkas, literatūrologas, žurnalistas, rašytojas Julius Būtėnas (1908–1999) tokio didelio dėmesio nesulaukė, bet paliko atsiminimus apie P. Cvirkos ir savo paties bendravimą su šeimininkais, išspausdintus memuarų rinkinyje „Atsiminimai apie Petrą Cvirką” (Kaimynystėje su Petru Cvirka / Julius Būtėnas // Atsiminimai apie Petrą Cvirką: memuarų rinkinys / sudarė A. Mickienė; redakcinė komisija J. Baltušis, V. Galinis, A. Venclova. – Vilnius: Vaga, 1969, p. 364–382: [Apie gyvenimą Sleževičių name p. 375–377]).

Pastato šeimininkus ir nuomininkus, jų santykius, remdamasi šiais atsiminimais ir kitais šaltiniais, gražiai apžvelgė Vaikų literatūros muziejaus vedėja D. Šarkanauskaitė (Ir pastatai turi savo likimus / Daiva Šarkanauskaitė. [2024 10 28] // https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibit/ir-pastatai-turi-savo-likimus/). Ji taip pat liudijo ir apie 1967–1972 m. namo palėpėje gyvenusį aktorių Modrį Tenisoną, antrame aukšte sovietmečiu buvusią Rumšiškių liaudies buities muziejaus buhalteriją (jos lentos žymės matyti prie įėjimo pastato šone), rūsyje veikusią Knygos bičiulių draugiją ir M. Sleževičiaus darbo kabinete besiglaudusią Kraštotyros draugiją.

Iš 1955 m. nuotraukos taip pat matome name sovietiniais metais buvus politinių ir mokslo žinių skleidimo draugijos Kauno skyrių, o A. Venclovos iniciatyva (jo paties liudijimas ir įrašas 1949 m. Kauno miesto telefonų abonentų sąraše) 1946–1949 m. Sleževičių name buvo įsikūrusi Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslinės literatūros leidykla.

Nejautė atskirties

Tačiau grįžkime prie nuomininkų, išgarsėjusių dėl vėlesnių politinių peripetijų, apie A. Venclovos santykius su šeimininkais mažai žinoma, o P. Cvirka ir J. Būtėnas gerai sugyveno su šeimininkais, dalyvavo jų rengiamose arbatėlėse, šeimos šventėse, buvo užfiksuoti ne vienoje nuotraukoje su  Sleževičiais bei jų šeimos nariais.

Tenka paneigti A. Venclovos prasimanymus, esą P. Cvirka gyveno varganai, šaltame, tamsiame, drėgname, labai mažame kambarėlyje, apkaltame grotomis lyg kalėjimo kamera, o šeimininkai į jį žiūrėję iš aukšto, kaip ponai į vargšą menininką, kviečiamą tik savo pramogoms paįvairinti, kai patys gyvenę prabangoje, aštuoniolikoje kambarių (šiek tiek padauginta, nes šeimininkai gyveno dvylikoje kambarių, – aut. past.), pagal paskutinius technikos reikalavimus įrengtame name su brangiais baldais ir įrengimais iš užsienio, su daugybe tarnų, brangiais valgiais ir gėrimais sandėliuose šalia vargšų nuomininkų (Knyga apie Petrą Cvirką / paruošė Antanas Venclova. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949, p. 169–171).

Tiesa, pats A. Venclova vėliau kiek pakoregavo savo pasakojimą apie P. Cvirkos gyvenimą pas Sleževičius, išmesdamas epizodą apie varganą kambarėlį (muziejaus lankytojai tuo metu galėjo įsitikinti, koks tas kambarėlis buvo), bet palikdamas epizodus dėl santykių su šeimininkais (Jaunystės atradimas / Antanas Venclova. – Vilnius: Vaga, 1966, p. 583–584).

Kad P. Cvirka buvo geras šeimos draugas, liudija ir išlikę Pranciškaus Baltraus Šivickio filmuko kadrai, apie kuriuos straipsnyje „Tikros ir pramanytos Sleževičių namo istorijos“ žurnale „Kultūros barai“ (2021, Nr. 5, p. 67–71) rašo Laima Petrauskienė. Straipsnio autorė, remdamasi P. Šivickio filmuko kadrais iš Šleževičių, sodo ne tik parodo gerus Sleževičių santykius su P. Cvirka, bet ir bando paneigti mitą, esą namo šeimininkė buvo poniutė, mažai ką išmananti apie menininkų gyvenimą.

Pasak L. Petrauskienės, P. Šivickiui filmuojant, D. Sleževičienė ne vaikštinėjo, kaip kokia poniutė po sodą, o, prieš pozuodama bendrai nuotraukai, pati genėjo rožių krūmus, šalia matėsi ir jos išpuoselėti pomidorai.

Be to, pasak straipsnio autorės, ji buvo viena pirmųjų moterų Lietuvoje, įgijusių aukštąjį išsilavinimą (1908 m. baigė Kyjivo universitetą), domėjosi ne vien tik odontologija. Su vyru ji susipažino Vilniuje, vaidindama „Rūtos” spektakliuose. Vėliau jos domėjimasis literatūra, menu ne tik neišnykęs, bet dar sustiprėjęs, atsiskleidęs per vaidinimus, rengtas arbatėles, nors tai tiek J. Būtėnui, tiek P. Cvirkai ir atrodė daugiau kaip bandymas įsiteikti knygų pasauliu, literatūra besidominčiam vyrui.

Tai, kad ir J. Būtėnui, vėliau su Sleževičių žentu M. Mackevičiumi ir kitais emigracijoje išleidusiam knygą „Mykolas Sleževičius (Chicago: Terra, 1954), sovietiniuose atsiminimuose atrodė, kad D. Sleževičienė buvo toli nuo literatūros ir meno, tikriausiai tebuvo padiktuota jaunatviško maksimalizmo ir politinės konjunktūros.

P. Cvirka Sleževičiams buvo lyg šeimos narys, kurį kviesdavo net prie Velykų stalo, tad tokio P. Cvirkos ir D. Sleževičienės pokalbio, kokį aprašė A. Venclova, tiesiog negalėjo būti. Juolab kad J. Būtėnas liudija, jog, kalbėdamasi su juo ir P Cvirka, D. Sleževičienė nevengusi ir asmeninio gyvenimo temų.

P. Cvirka (antras iš dešinės) su J. Būtėnu (trečias iš dešinės) ir Sleževičių šeima švenčia 1935 m. Velykas Sleževičių namuose. / MLLM GEK PF 51049

Tradiciniai susiėjimai

Pas Sleževičius P. Cvirka gyveno dar iki vedybų su M. Račkauskaite. Suprantama, kad nesiafišavo namo savininkams, jog ši pas jį lankosi, ypač tada, kai pas jį būdavo kitų svečių. Tada M. Račkauskaitė ateidavo pas J. Būtėną, o P. Cvirka iš jo jau nusivesdavo Mariją pas save, vengdamas susitikti ten pat pusrūsyje savo stomatologijos kabinetą turėjusią šeimininkę ir pusrūsyje gyvenusią jos motiną Oną Pavalkienę.

J. Būtėnas savo atsiminimuose liudija: tarsi nujausdama P. Cvirkos draugystę su M. Račkauskaite, D. Sleževičienė, duodama pastarajam kambario raktus sakiusi, jog tas kambarys laimingas, nes jau du jame pagyvenę vedė. Moteris turėjo galvoje žentu tapusį M. Mackevičių, vedusį jų augintinę Mariją, ir prieš P. Cvirką kambaryje gyvenusį A. Venclovą, vedusį T. E. Račkauskaitę.

J. Būtėnas užsimena, kad M. Račkauskaitė užeidavusi pas P. Cvirką po pamokų Meno mokykloje, jis lydėdavęs ją į Aukštąją Fredą, kur po tuoktuvių abu ir išsikraustę.

J. Būtėnas atsiminimuose mini ir D. Sleževičienės organizuojamas arbatėles, kuriose dalyvaudavo kartu su P. Cvirka. Tos arbatėlės jam atrodydavo keistokos, nes dantų gydytoja Doma, pasak jo, buvusi toli nuo literatūros, tačiau jis supratęs geras šeimininkės intencijas padėti jauniems menininkams, kad jie nesišlaistytų po kavines, ir tuo pačiu įsiteikti savo vyrui, tikram knygų mylėtojui, XXVII knygos mėgėjų draugijos nariui, dėl didelio profesinio krūvio nespėjusiam sekti naujų literatūros ir meno vėjų, bet noriai prisijungdavusiam prie arbatėlių, vaidinimų ir pobūvių.

Pats M. Sleževičius, pasak J. Būtėno, tikėjosi iš P. Cvirkos padaryti liaudininką, todėl padėjo jam tapti „Lietuvos žinių” korespondentu Paryžiuje ir per pažintis su „Lietuvos žinių” redakcija sudarė sąlygas jam ten pagyventi. Valstiečiu liaudininku P. Cvirka, aišku, netapo, bet jo santykiai su namų šeimininku M. Sleževičiumi iki pat jo mirties išliko geri.

Tiesa, reikėtų skirti D. Sleževičienės organizuotas arbatėles, į kurias ji pakviesdavo tiek savo nuomininkus, tiek kitus jaunus menininkus, miesto inteligentus, ir M. Sleževičiaus rengtus pobūvius su kviestiniais svečiais. Nors pastaruosius taip pat organizuodavo tarnų padedama šeimininkė, kvietimais rūpinosi pats M. Sleževičius. Iš svečių reikalauta atvykti dėvint frakus, iš moterų – balines sukneles. Neturintys frako turėjo skolintis arba atsisakyti kvietimo. Pasak knygos apie M. Sleževičių autoriaus Mindaugo Tamošaičio, apie tai užsiminę senąją liaudininkų vadovybę kritikavę Marijonas Gregorauskas ir Kazys Ralys (Atsisakęs būti Lietuvos diktatoriumi: politikas Mykolas Sleževičius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020, p. 329–330). Ši detalė galėjo ir būti pretekstu A. Venclovai teigti, kad ponai šeimininkai žiūrėjo iš aukšto į vargšus menininkus.