Kasmetis renginys būdavo tikrai įdomus ir naudingas. Situacija pasikeitė po Rusijos agresijos prieš Ukrainą, tačiau, nepaisant šių įvykių, tradiciją bandyta išlaikyti. Šių eilučių autorius taikos metais rusų kolegoms buvo plačiai pristatęs Arvydo Šliogerio filosofiją, filotopijos idėjas, o į Krymą atėjus aneksijai, teko rinktis radikalesnę mokslinio pranešimo temą: apie visuomenės atspindžius Andrejaus Zviagincevo filme „Leviatanas“ ir lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Išvarymas“. Kadangi minėtas kino kūrinys labai tiksliai diagnozavo prieš dešimtmetį vyravusias nuotaikas agresyvioje valstybėje, konferencijos pranešime irgi buvo išsakyta daug kritinių pastabų ir minčių apie socialinę ir politinę padėtį Rusijoje. Žodžius sakyti šiame moksliniame renginyje anuomet teko greitakalbe, nes ekrane buvo matomos akivaizdžios pastangos nutraukti kalbą viduryje, neleidžiant prieiti prie išvadų. Maskviečiams kritikos tąkart užčiaupti nepavyko, tačiau, baigus kalbėti, iš M. Lomonosovo universiteto kolegų lūpų nuskambėjo toks sakinys: „Visur yra taip, kaip dabar Rusijoje.“
Visiškai pagrįstai šiandien bandydami atmesti visą rusų tikrovę, ne visada pastebime, kad esame perėmę ne vieną jų mąstysenos, elgsenos ir vertybių fragmentą. Juk pastebėkime, kaip dažnai patys, susidūrę su, regis, neįveikiamu sunkumu, kartojame tą pačią maskviečių profesorių ištartą frazę: „Visur yra taip.“ Visgi ne vien neigdami, bet ir bandydami suprasti, iš ko kyla tas susitaikantis pasidavimas, pastebime, kad tokia pozicija užimama tada, kai pakeisti dalykų padėtį mums atrodo neįmanoma. Tada belieka saviapgaulė, kad niekur nėra kitaip – visur taip pat sumauta, kaip ir pas mus. Net nesusimąstome, kad iš tiesų kiekvieną kartą tardami tą frazę virstame, istoriko profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus žodžiais, „lietuviškai kalbančiais rusais“.
Siekiamoji Lietuvos vakarietiška tradicija tikrai yra susipynusi su klasikinės, ne šiuolaikinės, Amerikos vertybėmis ir idealais, pagal kuriuos žmogus į šį pasaulį ateina tam, kad bent kiek pagerintų ir patobulintų jį, o ne rusiškai sėdėtų sudėjęs rankas. Toks mąstymas ir elgesys ateina iš suvokimo, kad mūsų planeta ir mūsų gyvenimas nėra be priekaištų, todėl būtinos kiekvieno pastangos, įskaitant dalyvavimą visuomenės gyvenime, rūpinimąsi ne tik savimi, bet ir artimu, bei bendrojo gėrio kūrimą. Rusiška nuostata prieštaraujant sakytų, kad pirmiausia reikia paisyti siaurų savo interesų, o viešoji politika arba socialiniai reikalai, geriausiu atveju, yra pogrindžio ir disidentų sritis.
Žinoma, dabartinės Lietuvos tikrai nepavadintume stagnuojančia valstybe, bet minėta lemtinga frazė apie tai, kad pasaulis visur yra jau pralaimėtas, vis dar signalizuoja apie ilgą ir nepagydytą okupacinę trauminę patirtį, kuri, augant naujoms piliečių kartoms, dėkingai silpsta.
Sutvarkyti miestą: pakloti šaligatvių trinkeles, įrengti fontanų viešosiose vietose, pastatyti naujų įspūdingų architektūros objektų – yra gera ir gražu, tačiau piliečių veikimas, toks buvimas, kuris reiškia, kad svarbus yra kiekvienas žmogus šioje valstybėje, o ne vien aplink vykstantys daiktų tikrovės pokyčiai, atneša tikrąjį pokytį, matuojamą stagnacijos įveikimu ir giluminiu, egzistenciniu pasipriešinimu Rusijos klampiai realybei, kurioje žmogus turbūt visada būdavo pirmiausia problema, kuri sprendžiama susidorojimu ir gyvybės atėmimu. Stagnacijos įveika atneša besikeičiantį, tekantį gyvenimą, grindžiamą pagarba, įsiklausymu ir nuolatine pozityvia kaita, kuriančia prasmę būti savo šalyje.
Kiekvieną kartą tardami tą frazę virstame, istoriko profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus žodžiais, „lietuviškai kalbančiais rusais“.
Naujausi komentarai