Tai, kas atsiveria tik pasitelkus vaizduotę

Personalinėje menininko Mārio Čačkos parodoje „Metlaikis“, eksponuojamoje Kauno kolegijos Menų akademijos „Čiurlionies galerijoje“, reikšmingas ne tik regimas vaizdas, bet ir jo patyrimas. Kūriniai skatina prie jų sustoti, įsižiūrėti, pastebėti tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali likti nepastebėta, ir leisti vaizdui atsiskleisti palengva.

Pirmą kartą Kaune

Dr. M. Čačka (g. 1976 m., Varaklianuose, Latvijoje) – latvių tapytojas, grafikas, kuratorius ir kultūros projektų kūrėjas. Nuo 2020-ųjų jis vadovauja Rothko muziejui Daugpilyje.

Menininko kūrybinėje biografijoje – grupinės ir personalinės parodos Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Kinijoje. Jo darbai saugomi muziejų, valstybinių institucijų ir privačiose meno kolekcijose Europoje ir JAV. M. Čačka yra įvairių meno tarybų ir kūrėjus vienijančių organizacijų pirmininkas ir narys.

M. Čačkos kūryba išsiskiria unikaliu raiškos būdu, tapybą jungiant su grafika. Jo paveikslai daugiasluoksniai tiek techniniu, tiek konceptualiu aspektu.

Kaune tapytojo paroda yra surengta pirmą kartą. Galimybę pamatyti M. Čačkos darbus inicijavo parodos kuratorius – Kauno kolegijos Menų akademijos lektorius, tapytojas Arvydas Martinaitis.

M. Čačkos kūryba išsiskiria unikaliu raiškos būdu, tapybą jungiant su grafika. Jo paveikslai daugiasluoksniai tiek techniniu, tiek konceptualiu aspektu.

Pamatyti negana

Tačiau pamatyti negana. Ją reikėtų patirti. Keturiose erdviose „Čiurlionies galerijos“ salėse išsiliejusi natūrali šviesa kuria ypatingą atmosferą, paryškina meno kūrinius, aktyvina žiūrovo patirtį.

Didelio formato M. Čačkos drobės stebina spalvomis ir jų pasisavintais drobių plotais, sluoksniais, skirtingomis faktūromis. Tapybiškai grafiškas kūrybos procesas čia yra esminis: sluoksniai uždedami, pašalinami, uždengiami ir vėl atrandami, kuriant paviršius, kuriuose išlieka laiko, atminties, patirčių pėdsakų.

Grafiški elementai – monotipijos technika – ir gestiniai potėpiai kuria vizualinę kalbą, kurioje spontaniškumas ir struktūra papildo vienas kitą. Viduje sukirba dvejonė, ar pirmasis sluoksnis yra svarbesnis nei paskutinysis? Ar pradžia reikšmingesnė už pabaigą?

M. Čačkos kūryba išsiskiria unikaliu raiškos būdu, tapybą jungiant su grafika. Jo paveikslai daugiasluoksniai tiek techniniu, tiek konceptualiu aspektu.

Nedingęs laikas

Kiekvienas sluoksnis turi savo vertę ir prasmę. Tai, kas buvo pradžioje, niekur nedingsta ir išlieka po kitais sluoksniais. Todėl pradžia ir pabaiga nėra priešybės. Jos – vieno nenutrūkstamo proceso dalys.

Žvelgdamas į paveikslus žiūrovas gali atskirti, jungti, interpretuoti sluoksnį po sluoksnio, ieškodamas savosios „Metlaikio“ versijos. Laikas čia nematuojamas. Jis patiriamas per šviesą, atmosferą, spalvas.

Parodos eksponavimas „Čiurlionies galerijoje“ suteikia jai papildomą prasminį sluoksnį. Erdvė įveda į dialogą tarp skirtingų laikotarpių ir meninių pasaulėžiūrų, leidžia apmąstyti M. Čačkos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, jų santykį su laiku, žmogaus vidiniu pasauliu, aplinka. Kūrėjus jungia jautrumas tam, kas neapčiuopiama, sunkiai nusakoma ir atsiveria tik pasitelkus vaizduotę, kuri leidžia peržengti konkretaus laiko ir erdvės ribas.

Paroda kviečia žiūrovą būti. Neskubant stebėti, kaip keičiasi paveikslai, priklausomai nuo žiūros taško ar asmeninės būsenos. „Metlaikis“ – tai erdvė, kurioje galima ne tik ieškoti atsakymų, bet ir leisti sau nežinoti ir pasikliauti tuo, ką sužadina pats vaizdas.