Kai ima stigti bendravimo, Vilniaus knygų mugė sako: „Žodis ieško savo žmogaus“, literatūros festivalis „Open books“ – „Perskaityti knygą – išgirsti kitą“. Kalbant apie literatūrą ir skaitymą kartais išgirstame daug lozungų, panašiai kaip ir kalbėdami apie meilę. Kokiais naujais lozungais galėčiau papildyti tekstualaus meilės romaną? Kviečiu pratęsti pažintį su rašytojais ir skaitytojais, kurių meilės kalbą galime perskaityti, išmokti, o gal ir cituoti savo pačių neparašytuose laiškuose.
Mielas skaitytojau,
jei atrodo, kad tai spąstai,
tu juose esi.
[...]
(Taylor Swift)
Taylor Swift savo dainoje „Mielas skaitytojau“ (ang. „Dear reader“) rekomenduoja nepasikliauti patarimais tų, kurie yra palūžę. Aš galvoju kitaip – palūžusius reikia mylėti. Galbūt rašytojais tampama iš desperacijos, o gal iš noro išlikti bent rašytine forma įamžintiems.
Kaip ir meilės poreikis, poreikis rašyti gali gimti iš skurdo, vienatvės, tragedijos, nesutarimo su tėvais ar tiesiog egzistencinės kančios. Kai šiandien vis rečiau ranka ant popieriaus parašome „mielas skaitytojau“, palaikymo žodžių, kurių šiandieniame pasaulyje labai trūksta, pradedame ieškoti išgalvotoje literatūroje. Pakeliui sutinkame ir tikrąjį žmogų, autorių, kuriam norime parašyti laišką.
Mielas skaitytojau, taip kreipiuosi ir aš savo skiltyje „Laiškai skaitytojui“ Ąžuolyno bibliotekos svetainėje. Kodėl laiškai? Juk šiandien, pasitelkę dirbtinį intelektą (DI), rašome ne tik skaitmeninius laiškus ar naujienlaiškius, bet ir meilės romanus, o kas nors už mus gal rašo ir meilės laiškus. Spike’o Jonze’o filme „Ji“ pagrindinis filmo veikėjas Teodoras (akt. Joaquinas Phoenixas) dirba įmonėje „BeautifulHandwrittenLetters.com“ (1) ir balsu diktuoja itin asmeniškus, jautrius ir gražius laiškus kitų žmonių vardu, o speciali programa juos paverčia ranka rašytu tekstu. Mes ranka beveik neberašome arba rašome be emocinio intelekto ar meilės. Mūsų meilės kalba skursta, susitraukia išsireiškimai, metaforos, trumpėja atsakymai. Ar tokie tekstai gali sugundyti, pakurstyti realų santykį? Kas nutinka, kai žmogus pamilsta ne tikrą, palūžusį autorių, o DI kalbą? Galbūt išgalvotas personažas, prabilęs pokalbių roboto balsu, gali tapti ištikimu partneriu?
Šiandien DI programų kalba panašėja į susirašinėjimą su draugu, kuris supranta, kaip kad šiame filme operacinė sistema Samanta supranta Teodorą; kaip anksčiau mus suprato išgalvoti literatūros personažai (gal juos sukūrę autoriai). Patys autoriai sakydavo: „Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit. Ir tatai skaitydami permanykit“ (Martynas Mažvydas, Katekizmas). Grupė „Graži ir ta galinga“ garsiai išsakė ir Žemaitės troškimus: „Skaityk mani, išjausk mani, suprask mani.“ Šis abipusis troškimas, poreikis būti suprastam, kartais suveda skaitytoją ir rašytoją. Kaip susitikę jie kalbasi, kokie žodžiai sukuria realų santykį ir formuoja jų bendrą meilės kalbą?
Keturios meilės kalbos
„Skaitymas – vaisingas bendravimo stebuklas, vykstantis pačioje vienatvės gelmėje.“ (Marcelis Proustas)
Tyrimų apie literatūros jausminį poveikį yra ne vienas, kaip ir grožinės ir mokslinės literatūros apie pačią meilę. Empirinė analizė rodo, kad grožinės literatūros, pasižyminčios stilistinių priemonių gausa, skaitymas stiprina skaitytojų empatinius gebėjimus ir gali teigiamai veikti prosocialų elgesį (2) (W. van Peer, 2019).
Pirmoje tekstualaus meilės romano dalyje („Santaka“, 2026 09 11) bandžiau paaiškinti, kad kartais autorius įsimylime iš egoistiško noro tapti rašytojais, o gal iš archajiško poreikio būtų suprastiems. Žinoma, gali būti ir daugybė kitų priežasčių, kaip ir keletas meilės kalbų ir sampratų. Graikai išskyrė net aštuonias meilės formas (3), bet mums pakaks ir keturių.
Tekstuali ir gundanti literatūra paskatindavo ne tik korespondenciją tarp rašytojų ir jų profesionalių skaitytojų (redaktorių, vertėjų, kitų literatų), tekstas ir žodžiai tapdavo realių santykių ir santuokų priežastimi.
Kaip radijo balsu 1937-ųjų balandžio 29-ąją prabilo Virginia Woolf: „[...] žodžiai yra natūraliai pilni aidų, atsiminimų, asociacijų. Tiek daug šimtmečių jie skambėjo žmonių lūpose, namuose, gatvėse, laukuose. Vienas pagrindinių sunkumų bandant juos šiandien užrašyti, nes jie saugo tiek daug reikšmių, prisiminimų, kad užantspaudavo tiek daug žymių santuokų.“
Visų teksto paskatintų santuokų neišvardysiu, bet pasistengsiu paieškoti ryškiausiuose tekstualaus romano siužetuose meilės kalbų, kuriomis skaitytojai žavisi rašytojais, o rašytojai – savo skaitytojais.
Gary Chapmanas apibrėžė penkias pagrindines meilės kalbas, kurias vis dar bandome išmokti. Palaikymo žodžiai, kokybiškas laikas, dovanos, paslaugumas, fizinis prisilietimas tiesiogiai nesisieja su tekstualiu romanu, bet iš teksto gali išaugti ir fizinis prisilietimas.
Skaitymo aktas gali tapti meilės pažadu, pokalbio pradžia. Literatūra mus moko, kaip mylėti, kartais – klaidingai, o kartais – dvasingai. Britų rašytojas C. S. Lewisas savo knygoje „Keturios meilės“, kurią rašė slaugydamas mirštančią žmoną poetę Joy Davidman, išskyrė šiek tiek kitokias meilės formas: prisirišimą, draugystę, Erotą ir artimojo meilę. Tikriausiai neatsitiktinai ir paties C. S. Lewiso santuoka su J. Davidman išaugo iš platoniško susižavėjimo tekstu. Nuo laiškų prasidėjusi draugystė ilgainiui peraugo į meilę. Apie meilę ir pats C. S. Lewisas turėjo ką parašyti. Jis tikriausiai būtų sutikęs su manimi, kad mylėti reikia pažeidžiamus, nes ir patys mylėdami tampame pažeidžiami.
„Mylėti apskritai reiškia būti pažeidžiamam. Tik pamilk, ir tavo širdis tikrai bus perverta ir galbūt palaužta. Jeigu nori, kad ji liktų nepaliesta, turi niekam jos neatiduoti, net gyvūnui. Atsargiai ją įvyniok į pomėgius ir nedidelę prabangą, visaip venk įsipainioti, saugiai ją užrakink į savanaudiškumo dėžę ir karstą. Tačiau šioje dėžėje – būdama saugi, gaubiama tamsos, nejudėdama, be oro – ji pasikeis. Ji nesuduš, ji taps nesudaužoma, nepersmelkiama, neišperkama... Vienintelė vieta, be Rojaus, kurioje gali būti kuo tobuliausiai laisvas nuo visų meilės pavojų, yra pragaras.“ (C. S. Lewis „Keturios meilės“)
Aktorius Ethanas Hawke’as, sykį paklaustas, kokį patarimą duotų meilės be atsako kankinamam žmogui, sureagavo taip: „Tas, kuris myli, visada laimi. Koks skirtumas, ar sudaužys tavo širdį, – tu gyveni, o kai jauti, esi gyvas. Juk saulei nesvarbu, ar žolė vertina jos spindulius, tiesa? Ji paprasčiausiai toliau šviečia. Toks ir tu.“
Meilė be atsako – vienas komplikuočiausių jausmų. Tačiau kartais iš jos iššauga daug svarbesnis santykis, palaikantis autorius, personažus. Galbūt, nemylėdami literatūros, pasmerksime autorius ir pačias knygas pragarui, kurį šiandien dėl rusų patiria ukrainiečiai, gesindami milijonus knygų ir gelbėdami vieni kitus. Pasmerksime autorius pražūčiai. Jeigu, pagal aktorių E. Hawke’ą, „tas, kuris myli, visada laimi“, tai ir tas, kuris skaito – nesvarbu, prieraišiai ar iš geismo – laimi. Tas, kuris myli, visada turi dėl ko kovoti.
Prisirišęs skaitytojas
C. S. Lewisas prisirišimą laikė natūraliu artumo poreikiu. Žmonės – socialinės būtybės, kurioms reikia kito, kad išbūtų negalvodami apie vienatvę ar mirtį. Filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ laike pasiklydusiam Gilui rašytojas Ernestas Hemingway’us sako: „Tikiu, kad tikra, nuoširdi meilė suteikia atokvėpį nuo mirties. Visas bailumas kyla iš to, kad nemylime arba nemokame mylėti taip, kaip dera, – o tai yra tas pats. Ir kai drąsus ir tikras žmogus žvelgia mirčiai tiesiai į akis, kaip kai kurie mano pažįstami raganosių medžiotojai ar Belmontė, kuris iš tiesų yra drąsus, taip yra todėl, kad jis myli pakankamai aistringai, jog išstumtų mirtį iš savo minčių, kol ši vėl sugrįžta, kaip ji sugrįžta pas visus žmones. O tada vėl reikia mylėtis iš tikrųjų, visa širdimi. Pagalvokite apie tai.“
Nežinau, ar ir tai yra pabėgimas nuo mirties, bet prieraišią meilės formą galime suvokti ir kaip kolektyvinį ryšį tarp rašytojo ir jo skaitytojų. Tai savotiška autoriaus ir jo kūrybos bendruomenės meilės forma.
Tikriausiai ši forma artimesnė ir mano jau anksčiau aprašytam parasocialumo fenomenui, kai skaitytojai-gerbėjai jaučia, kad jų skaitomi autoriai juos supranta ir su jais lengva būti. Skaitytojas, prisirišęs prie vieno autoriaus ar žanro, nenumes knygos viduryje sakinio. Garsiausių klasikos kūrinių autoriai vis dar draugauja su skaitytojais ir ieško naujų bendravimo formų. E. Hemingway’us, Edgaras Alenas Poe, Franzas Kafka, Jane Austen, Stefanas Zweigas, Virginia Woolf, Anne Frank, Sylvia Plath, J. R. R. Tolkienas, Antoine’as de Saint-Exupéry ir daugybė kitų – visi jie labai skirtingi, tačiau vis dar geba sujaudinti auditoriją.
Šiuolaikinė kultūra išnaudoja ne tik autorių kūrinius, bet ir jų gyvenimą. Kuriamos naujos ekranizacijos, leidžiamos biografijos, kuriami literatūriniai turai ir steigiami muziejai. Šis prisirišimas labai glaudžiai susijęs su bendra kultūros sklaida. Ilgainiui prisirišimas prie autorių tampa populiariosios kultūros dalimi. Ar šis prisirišimas – taip pat meilės rašytojams forma?
Vienos dienos festivalyje „Literalis“ diskutuodami apie tai, kodėl vienos knygos nugrimzta į užmarštį, o kitos tampa klasika, literatūros lauko dalyviai sutarė: „Klasikinė literatūra išlieka svarbi ne dėl savo statuso ar vietos kanone. Jos vertę lemia gebėjimas, keičiantis laikmečiams, kalbėti skirtingų kartų skaitytojams ir nuolat sugrįžti į kultūrinį gyvenimą.“ Prieraišūs skaitytojai sugrąžina klasikos kūrinius į gyvenimą.
Kolekcionuodami ir kalbėdamiesi skaitytojų klubuose apie klasikos kūrinius, jie prikelia ir pačius autorius. Kol knygynų lentynos lūžta nuo erotinės fantastikos ar savipagalbos knygų, kai kurie skaitytojai ragina atsigręžti į klasiką, pasinerti į jos pasakojimą ir plaukti, plaukti, plaukti, kol saugiai pasieksime krantą.
Draugiškas skaitytojas
„Viskas, ką žmogus išgalvoja, yra tiesa – tuo galite būti visiškai tikri. Poezija yra tokia pat tiksli kaip geometrija.“ (Gustave’as Flaubert’as)
Tekstai, su kuriais susigyvename, ilgainiui tampa mūsų draugais. Tas prozos ar poezijos atvirumas kartais tampa atviresnis nei realus pokalbis, todėl laiškuose, autofikcijose autorius visada išlaiko dalį tiesos. Iš pasakojimo į gyvenimą persikėlusi korespondencija tarp rašytojo ir skaitytojo išauga į draugystę ir meilę. Eli Shafak knygos „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ herojė, susižavėjusi gautu rankraščiu, parašo knygos autoriui. „Knyga taip sukrečia Elą, kad ji netikėtai parašo laišką jos autoriui. Taip prasideda Elos gyvenimo pokyčių ir meilės istorija. Ji mokosi iš Šamso ir Rumio, vadovaujasi 40 meilės taisyklių, teigiančių, kad kiekviename iš mūsų glūdi visagalė meilė.“
Tekstai, su kuriais susigyvename, ilgainiui tampa mūsų draugais.
Tai fikcija, bet kiek joje tiesos? Ar Eli / Ela yra tas pats žmogus ir ar jos gyvenime buvo toks autorius, kuris pasaktino ją kurti, o gal mylėti? Nors bandome apsimesti, kad mūsų nedomina, kiek knygose yra paties autoriaus, šis klausimas vis tiek kabo ore. Atmetus kūniškus geismus, autoriai ieško savo skaitytojų, kurie juos suprastų, paragintų kurti. Gal dėl to ryšys tarp redaktorių, vertėjų, leidėjų yra toks svarbus. Šiandien ypač svarbi ir pradedančiųjų autorių draugystė su skaitytojais. Kartais jie tampa romanų rankraščių vadinamaisiais beta skaitytojais. Su tuo susijusi ir auganti skaitančiųjų bendruomenė socialiniuose tinkluose.
Tačiau ir iki interneto atsiradimo egzistavo artimesni ryšiai tarp rašančiųjų ir skaitančiųjų, o gal net labiau tarp pradedančių rašytojų ir jų mentorių-autoritetų. Vienas ryškiausių literatūrinių draugystės pavyzdžių – Rainerio Marios Rilke’ės ir Franzo Xavero Kappuso korespondencija. Tai ryšys tarp jaunojo rašytojo ir literatūros autoriteto, kurį R. M. Rilke įamžino mažoje knygelėje „Laiškai jaunam poetui“: „Klausiate, ar Jūsų eilės geros. Klausiate mane. Anksčiau klausėte kitų. Siunčiate jas žurnalams. Lyginate jas su kitais eilėraščiais ir nerimaujate, kai kuri nors redakcija Jūsų eilių atsisako. Tai štai (kadangi leidote man Jums patarinėti), prašau Jus, liaukitės. Jūs dairotės išorėn, o dabar to Jums visų pirmiausia nevalia daryti. Niekas negali Jums patarti ir padėti, niekas. Yra tiktai vienas būdas. Eikite į save. Ištirkite priežastį, verčiančią Jus rašyti; ištirkite, ar ji suleidusi savo šaknis giliausioje Jūsų širdies vietoje, prisipažinkite pats sau, ar mirtumėte, jeigu Jums būtų neleidžiama rašyti.“
Paklaidinti skaitytojai ir skaitytojos – dažniausiai tie, kurie patys nori parašyti savo romaną, bet neturi drąsos, o gal pritarimo. Jie prisiriša prie autorių ir paties rašymo, todėl dažnai tokios literatūrinės draugystės ir lieka tik korespondencijoje, popieriuje.
Gundymas seksualiniu geismu
Jeigu vampyrą Edvardą iš Stephenie Meyer knygų serijos „Saulėlydis“ pakeistume į gundantį rašytoją, jo žodžiai sugundytai Belai nuskambėtų taip: visa mano esybė kviečia priartėti – mano balsas, mano veidas, netgi mano kvapas. Esu sukurtas gundyti. Esu pavojingiausias plėšrūnas – rašytojas.
Pirmoje „Tekstualaus meilės romano“ dalyje šiek tiek užsiminiau apie protestą #MeToo, seksualinio priekabiavimo ir smurto netoleruojantį judėjimą. Kaip su tuo siejasi pavojingi rašytojai plėšrūnai? Ne visos tekstualios meilės istorijos tokios dvasingos ir romantiškos, kitose meilė tampa apgavyste, triuku, kuris išnaudoja ir sužaloja skaitytojas/us.
#MeToo skandalai 2017 m. atvėrė ne tokią romantišką garsenybių gundytojų pusę. Naudojimasis žinomumo ir galios statusu egzistuoja jau nuo neatmenamų laikų, tačiau socialiniai tinklai padėjo viešinti šias istorijas. Dažniausiai prievartos ir smurto aukos linkusios nuslėpti jas, jaučia kaltę ir gėdą. Šiandien sutuoktinio svaiginta ir prievartauta prancūzė Gisèle Pelicot autobiografijoje „Odė gyvenimui“ sako priešingai: „Mums neturi būti gėda.“ Tik G. Pelicot istorijoje prievartautojo žinomumas (garsenybės statusas) – neesminis, kaip bendras visų panašių istorijų vardiklis – nežabotas Erotas ir seksualinės perversijos. Rašytojai, kaip ir kiti žinomumo statusu besipuikuojantys gundytojai, vedami instinktų, išnaudoja savo intelektą ir garsenybės statusą. Jie tampa suvedžiotojais, medžiotojais. Dažniausiai į gundymo tinklą patenka jaunos gerbėjos, skaitytojos arba pradedančiosios kūrėjos.
Žiniasklaidoje rasite straipsnių archyvą, kuriame pavardžių ne mažiau nei Jeffrey Epsteino failuose. Tarp ryškiausių viešai kaltintų rašytojų minėtini Shermanas Alexie, Junotas Díazas, Neilas Gaimanas, Ko Unas, Davidas Fosteris Wallaceas, Jamesas Dashneris ir Jay Asheris. PEN America savo #MeToo pozicijoje taip pat pabrėžė, kad seksualinis priekabiavimas ir netinkamas seksualinis elgesys buvo plačiai paplitę būtent rašytojų, redaktorių, agentų ir leidėjų bendruomenėje.
Yra keletas istorijų, kurios nepateko į #MeToo skandalus, nes įvyko dar gerokai iki 2017 m. Tos moterys savo memuaruose vis vien nevengė kalbėti apie intymius santykius su garsiais autoriais. Tai rašytojos Joyce Maynard, aštuoniolikmetės romanas su garsiu rašytoju Jerome’u Davidu Salingeriu, kuriam tuo metu buvo 53 metai. J. Maynard 1998 m. išleista autobiografija „Namuose pasaulyje“ (ang. At home in the world) sulaukė pasipiktinimo tarp literatų ir užrūstino patį J. D. Salingerį.
Nors tai pasakojimas apie J. Maynard jaunystę, rašytojos tapatybės formavimąsi, čia itin svarbus autorės santykis su pačiu J. D. Salingeriu. 1972 m., būdama aštuoniolikmetė Jeilio universiteto pirmakursė, J. Maynard paskelbė straipsnį „The New York Times“ žurnale. Jį perskaitęs J. D. Salingeris parašė jai laišką. Po intensyvaus susirašinėjimo mergina paliko universitetą ir išvyko gyventi pas Salingerį. Jų santykiai truko apie aštuonis mėnesius.
Autorė neneigia, kad šis santykis suformavo ją kaip rašytoją, bet kartu jis galėtų būti laikomas chrestomatiniu #MeToo pavyzdžiu, kai vyresnis, sėkmės lydimas vyras gundo jauną, savimi nepasitikinčią merginą. Tačiau ir vėl tik abipusiai pasakojimai gali atskleisti, ką toks santykis tarp dviejų kūrybingų žmonių davė, o ką atėmė. Mes dažnai linkę iškraipyti faktus, parinkti tik tas pasakojimo dalis, kurios intriguoja skaitytojus. Ar tai buvo tekstualus santykis su Eroto prieskoniu, ar tikras, bet trumpalaikis santykis tarp dviejų kūrybingų žmonių? Pati J. Maynard, metams bėgant, keitė savo nuomonę ir permąstė tai, ką išgyveno su J. D. Salingeriu praleistais mėnesiais.
Nors jų bendravimas ir nutrūko, tokie intensyvūs santykiai palieka pėdsakų – dažniausiai vėliau publikuojamuose romanuose ir biografijose. „Jis nuolat man sako, kad myli mano protą. Aš suprantu, ką jis turi galvoje. Aš taip pat jaučiuosi dėl jo. Aš irgi myliu jo protą. Ilgiuosi jo laiškų. Kaip skaitytojai jaučia ryšį su jo knygomis, taip aš jaučiu ryšį su juo“, – sakė J. Maynard apie J. D. Salingerį.
Garsus detektyvinių romanų autorius Johnas le Carré (tikras vardas Davidas Johnas Mooreas Cornwellas) buvo užmezgęs ne vieną meilės romaną. Vienas iš autoriaus biografų Adamas Sismanas ironizavo, kad autorius turėjo visą futbolo klubą meilužių. „Jis rašydavo joms erotinius laiškus, priversdamas jas jaustis išsiilgtomis ir geidžiamomis. Literatūrinių ambicijų turinčias moteris jis įviliodavo į iliuziją, kad jos galėtų rašyti kartu. Jis sugebėdavo priversti moteris jį mylėti net tada, kai šios žinojo, kad neturėtų, ir trokšti jį globoti ir dalytis su juo gyvenimu“, – rašė A. Sismanas laikraštyje „Dailymail“.
Tam prieštaravo literatūros tyrėja, garso knygų prodiuserė ir ilgametė (ne)slapta J. le Carré meilužė Suleika Dawson, išleidusi savą rašytojo biografijos versiją. „A. Sismanas nesupranta esminio savo herojaus bruožo. Jo tezė, regis, tokia: būtent dosnus dėmesys, brangios dovanos ir egzotiškos kelionės patraukdavo mus visas prie Davido, priversdamos bejėgiškai kabintis į tuščius meilės žodžius, kol galiausiai jis mus tarsi įmesdavo į duobę. Žinoma, Davido dosnumas buvo šio santykio dalis, tačiau jeigu tai būtų buvęs visas paaiškinimas, mes atrodytume tiesiog lengvai suviliojamos moterys. Tiesa ta, kad buvo kur kas, kur kas daugiau, ir A. Sismanas arba nesugeba, arba nenori to pripažinti. Kad ir kokie beprotiškai sudėtingi buvo santykiai su Davidu, jis turėjo nepaprastą magnetizmą. Tai, ką jis duodavo, visada buvo kur kas daugiau nei tai, ką pasiimdavo. Priešingai, nei čia įtaria A. Sismanas, meilė buvo tikra. Jei jis mano, kad jos nebuvo, tuomet mus visas laiko ne tik lengvai suviliojamomis moterimis, bet ir kvailėmis“, – rašė S. Dawson „Literary review“.
S. Dawson knygoje „Secret heart“ atvirai ir ilgesingai atsiliepia apie savo santykį su rašytoju, gal net idealizuoja tą „didįjį vyrą“. Jis – Rašytojas iš didžiosios raidės.
Autorių biografijose mes dažnai kuriame herojaus mitą, o kartais stengiamės atskleisti ir jų antiherojiškumą, išryškinti trūkumus. Šis nuomonių ir patirčių susidūrimas tarp A. Sismano ir S. Dawson tik parodo, kad negalime dėti taško ar priimti nuosprendžio neišgirdę visų pusių. Mes galime tik svarstyti, kas tose istorijose buvo perspausta, o kas – nuslėpta.
Sunkiausia, kai autorius apie save jau nebegali nieko pasakyti. Mes ir toliau interpretuojame jų sukurtas fikcijas kaip išpažintis, o personažus – kaip dalį jų tapatybės.
Santykis tarp skaitytojo ir rašytojo visada kelia diskusijų, ypač kai jis peržengia ribas, tampa kūniškas. Tačiau ne viskas valdoma instinktų ir norų pasiguldyti autorių arba skaitytoją į lovą. Kartais tarp dviejų pasaulių užsimezga ilgalaikis kontaktas, kūrybinė partnerystė, o kartais ir meilė, įamžinta laiškuose.
Artima siela
Rašytojo C. S. Lewiso ir poetės J. Davidman santykiai atstovauja brandžios meilės idėjai. Pirmą kartą C. S. Lewisui poetė parašė perskaičiusi jo knygas „Didžiosios skyrybos“, „Stebuklai“ ir „Kipšo laiškai“. Būdama rašytoja, neseniai atsivertusi į krikščionybę, ji ieškojo jo patarimų ir žavėjosi jo analitiniu požiūriu. Pradžioje juos siejo platoniški santykiai, draugystė, kuri ilgainiui išaugo į sielų bendrystę.
„Romanas tarp Joy vyro ir jos pusseserės paskatino skyrybas ir Joy persikėlimą į Angliją. Tuo metu C. S. Lewiso ir Joy draugystė ir intelektinis bendrumas stiprėjo. Vis dėlto 1956 m. Joy laikina viza nebuvo pratęsta. Gresiant deportacijai, C. S. Lewisas vedė ją civilinės santuokos ceremonijoje – savo mintyse jis tai laikė tik formaliu sandoriu, leisiančiu jai pasilikti šalyje. Jis vertino jos draugiją, nors ir nepastebėjo gilesnio jos susidomėjimo juo.“ (Paulas Cozby, 2024)
Netrukus J. Davidman buvo diagnozuotas kaulų vėžys, o šio sukrėtimo paskatintas C. S. Lewisas atvėrė širdį Joy, pagaliau supratęs, kad iš tiesų ją myli. Kaip uoliam katalikui civilinės santuokos neužteko. „Radę kunigą, sutikusį atlikti antrąją santuokos ceremoniją, 1957 m. kovo 21 d. jie susituokė ligoninės palatoje [...].“(Paulas Cozby, 2024)
Joy sunkiai sergant, C. S. Lewisas parašė knygą „Keturios meilės“, tam tikra prasme pats apmąstydamas savo jausmus. Pora santuokoje išgyveno dar trejus metus. C. S. Lewisas liko našlys ir dviejų jos sūnų globėjas. Joy netektis paskatino jį parašyti ir kitą knygą „Stebimas sielvartas“ (angl. „A Grief Observed“), kaip pagalbą visiems gedintiems mylimiesiems.
Ankstyvojoje savo kūryboje, knygoje „Kančios problema“ (angl. „The Problem of Pain“), jis rašė: „Dievas mums kužda per malonumus, kalba per sąžinę, tačiau šaukia per kančią – tai Jo megafonas, skirtas kurčiam pasauliui pažadinti.“ Kuo ši skaitytojų ir rašytojų meilės kalba kitokia nei ta, kuri gundo kūniškai? Čia abi pusės išgyvena kančią ir nesiekia tik malonumo, bet vienas kito palaikymo; tai palūžusių žmonių meilė.
Dar kartą noriu prisiminti Franzą Kafką ir jo vertėją į čekų kalbą Mileną Jesenską, kurie savo meilę išrašė laiškuose. F. Kafka – vienas garsiausių amžinų sužadėtinių, kančios prozininkas. Ar jų ryšys galėtų būti laikomas sielų bendryste? Viešai prieinami tik F. Kafkos laiškai Milenai. Jos atsakymai pradingę. Juodu intensyviai susirašinėjo nuo 1920–1921 m., o jų ryšys tam tikra forma išliko iki pat autoriaus mirties 1924 m. F. Kafka taip pasitikėjo Milena, kad jai patikėjo ir savo dienoraščius. Tai visiško atsivėrimo kitam žmogui pavyzdys.
„Norėčiau, kad pasaulis baigtųsi rytoj. Tada galėčiau sėsti į artimiausią traukinį, atvykti pas tave į Vieną ir pasakyti: „Keliauk su manimi, Milena. Mes mylėsime vienas kitą be jokių dvejonių, baimės ar suvaržymų. Nes pasaulis baigiasi rytoj.“ Galbūt mes nemylime beprotiškai todėl, kad manome turį laiko arba privalome su laiku skaitytis. Bet kas, jei laiko neturime? Arba kas, jei laikas – toks, kokį jį pažįstame, – neturi jokios reikšmės? Ak, jei tik pasaulis baigtųsi rytoj... Mes galėtume vienas kitam labai padėti.“ (Franzas Kafka, „Laiškai Milenai“)
Kiekvienam iš adresatų pasaulio pabaiga atėjo skirtingu metu. F. Kafka mirė 1924 m. sanatorijoje netoli Vienos, Milena – 1944 m. nuo nacių rankos. Nors jų santykiai ir meilė beveik niekad nebuvo realizuoti, to įrodymas – priešais mūsų akis, mūsų rankose, mūsų mintyse.
Vietoj (pasaulio) pabaigos
Noriu tau skirti laiką, skaityti tave kaip knygą,
įkvėpti tavo kvapą kaip orą po lietaus, [...]
(Andrijus Liubka)
Festivalio „Literalis“ mintį apie klasiką pritaikius literatūros paskatintai meilei, galima pasakyti: meilė išlieka svarbi ne dėl savo statuso ar vietos literatūroje. Meilės vertę nulemia universalumas, kad net keičiantis laikmečiams galime kalbėti skirtingų kartų skaitytojams skirtingų rašytojų balsu.
Kai pasaulis artėja link vidurnakčio (pabaigos), meilės jausmas susimaišo su mirties baime, gal todėl mus lengva sugundyti, paveikti tekstu. Tekstas virsta inkaru, kuris padeda išsilaikyti audringoje geopolitinių įvykių jūroje. Nepaisant meilės kalbų įvairovės, visi mes norime būti perskaityti, atversti kaip knyga.
1 – Ang. BeautifulHandwrittenLetters.com–Gražūsrankarašytilaiškai.com
2 – Prosocialus elgesys – savanoriškas, visuomenėje teigiamai vertinimas elgesys, kurio pagrindinis tikslas – padėti kitiems ar duoti jiems naudos.
3 – Eros (ἔρως) – aistringa, geidulinga meilė; fizinė trauka ir ilgesys. Philia (φιλία) – draugystės meilė; artumas, pasitikėjimas ir ištikimybė. Ludus (ludus) – žaisminga meilė; flirtas, lengvumas ir romantinės pažinties jaudulys. Agape (ἀγάπη) – nesavanaudiška, atjaučianti meilė, nepaisanti aplinkybių. Pragma (πράγμα) – brandi, ilgainiui išauganti meilė; įsipareigojimas, kompromisas ir supratimas. Philautia (φιλαυτία) – meilė sau; nuo sveikos savigarbos iki perdėto susitelkimo į save. Storge (στοργή) – natūrali, šeiminė meilė; globa, artumas ir bendra istorija. Mania (μανία) – įkyri, savininkiška meilė; nesaugumas, pavydas ir obsesija.
Naujausi komentarai