Naujuosiuose tekstuose taip pat atvirai kalbama apie ne visada patogias temas, čia susipina asmeninė patirtis, kitų kartų moterų istorijos ir šiandienos realijos.
Interviu autorė pasakoja apie patirtis, formavusias jos kūrybą, svarbiausias temas ir atvirumo reikšmę.
– Apibūdinti Jūsų veiklą nėra paprasta. Esate ne tik rašytoja, bet ir kūrybos projektų vadovė, mentorė, literatūrologė, dula… Auginate keturis vaikus. Kaip pavyksta visur suspėti ir savęs neprarasti? Gal reikėtų klausti: kas padeda susigrąžinti save?
– Pirmiausia – tai sakau dažnai – aš tikrai visur nespėju. Daugybė dalykų, kuriuos norėčiau padaryti, pamatyti, patirti lieka nepasiekti. Nespėju ir kaip mama, tikrai nesu tobula mama. Gal net ne visada pakankamai gera. Tačiau stengiuosi. Mamos kasdienybė reikalauja tam tikrų specifinių įgūdžių: aprėpti daug temų ir atsakomybių vienu metu, būti visada pasiruošusiai keisti planą, būti lanksčiai, emociškai atvirai ir drauge atspariai. Štai kad ir ši savaitė – buvau susiplanavusi dirbti prie projektų, tačiau mažasis susirgo vėjaraupiais, negali eiti į darželį, tenka likti namie ir... viską perplanuoti. Visos mamos ir tėčiai, auginantys mažamečius vaikus, tai patiria. Nesu kuo nors ypatinga. Vienas iš mano vaikų nėra neurotipinis. Su juo patiriame dar kitokių iššūkių. Dažnai pagalvoju apie šeimas, kuriose auga ar gyvena jau suaugę vaikai, turintys negalią. Kaip jiems Lietuvoje trūksta sisteminio palaikymo, pagalbos. Taigi, nors mano gyvenime iššūkių daug, jie tikrai nėra ypatingi ar unikalūs.
Rašytoja – labiau mano hobis. Šiai veiklai tenka tiek laiko, kiek lieka po kitų darbų. Projektų vadovė, kultūros projektų ekspertė – šiuo metu iš šių veiklų gaunu pajamų, jos labiausiai susijusios su mano darbo pareigomis. Kaip literatūrologė ir dula esu labai mažai aktyvi. Nors rašyti apie perskaitytas knygas, jas analizuoti, prisiliesti prie literatūros mokslo tikrai pasiilgstu. Dulų judėjimą palaikau, buvau viena iš jo pradininkių Lietuvoje. Norėjau, kad Lietuvoje besilaukiančios ir pirmųjų mėnesių po gimdymo laikotarpį išgyvenančios moterys sulauktų kuo daugiau pagalbos ir palaikymo. Man atrodo, kad daug padarėme, bet tai tikrai ne kelio pabaiga. Kaip mentorė jaučiu prasmę palaikyti žmones, kuriems šiuo metu reikia pagalbos. Kadaise man pačiai labai padėjo mano mentoriai, o dabar galiu duoti kitiems. Už mentorystės patirtis esu dėkinga „idialogue“ komandai, su kuria bendradarbiaujame jau kelerius metus.
Taigi, tikrai visko daug, tačiau jausmo, kad save prarandu, nepatiriu. Per pastaruosius keliolika metų terapijos aiškiai pajutau savo ašį, savo ribas, savo kūną, ir man tai didžiulė dovana. Kad pavargstu, pervargstu – tikrai taip, bet savęs neprarandu.
– Kada ir kaip moteriškumo ir motinystės temos jums tapo svarbios? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Nuo vaikystės atsimenu save stebinčią žmones, jų santykius, bandančią suprasti, kaip viskas klostosi šiame pasaulyje. Galbūt tiesiog tokia mano prigimtis. Na, o temos kaip temos, į gyvenimą atėjo labiausiai studijų metais, kai magistrantūroje rašiau darbą apie moterų prozą. Paskui šia tema ketinau rašyti disertaciją, bet planus pakeitė šeimos gyvenimas.
Nors ir mokykloje, atsimenu, specifiškai traukė pasakojimai apie vidines žmonių patirtis, jų išgyvenimus. Besilaukiant pirmosios dukters, naujai atsivėrė motinystė: nebe kaip teorinis konceptas, bet kaip praktinis patyrimas. Mano dukrai šiemet jau aštuoniolika. Tai tiek metų tiesiogiai savo kūnu, protu, emocijomis patiriu, ką reiškia gyventi moters-motinos gyvenimą.
– Ar galėtumėte apibūdinti, ką Jums reiškia būti moterimi?
– Tik tiek, kad gimiau moteriškos lyties kūne ir man tenka patirti gyvenimą būtent per jį. Nei daugiau, nei mažiau. Nesureikšminu moteriškumo, nekeliu jo kaip kokio nors dvasingesnio principo. Mano principas toks: pirmiausia visi mes žmonės, mums galioja tam tikri dėsningumai, o tada jau prasideda unikali patirtis. Kai susitinkame, galime klausti: kaip tau atrodo? Kaip tu patiri? Išgirdę atsakymą – nustebti: matai, kaip įdomu, o man visai kitaip...
Turbūt lytis kaip lytis man neįdomi. Man įdomūs jos lemiami išgyvenimai ir pasirinkimai. Čia randasi tam tikrų sunkumų. Pavyzdžiui, kaip nėštumo metu priimti kūną, kuris keičiasi ir veikia visiškai ne tavo ritmu ir būdu? Kaip subalansuoti mamos ir darbuotojos kasdienybę? Kaip suprasti visų buities darbų, krūvio, kuris dažniausiai (nors tikrai ne visada) tenka moteriai, nematymą šioje visuomenėje ir jo nevertinimą (įskaitant finansinę išraišką)? Iš tiesų daugybė klausimų, kuriuos kėlė ir kelia feministiniai judėjimai, tebėra aktualūs. Kai kada – skausmingai aktualūs, jei prisimintume dabar pasaulį krečiančias krizes ir skandalus, kur prievartos prieš moteris tiek, kad supranti, jog pasaulis – neįtikėtina – niekaip negali ištrūkti iš šio žalojančio destruktyvaus elgesio rato.
– Ne kartą esate save įvardijusi kaip drovią asmenybę, tačiau naujosios knygos tekstai itin drąsūs. Kodėl pasirinkote taip atvirai kalbėti apie sunkias, dažnai nutylimas patirtis?
– Atvirumas yra gėdos priešnuodis. Jei norime sveikti, turime suprasti savo ligas ir jų priežastis. Tai vienintelė mano motyvacija ir sąmoningas apsisprendimas. Iš tiesų, jei mūsų visuomenės sankloda būtų kitokia, to kalbėjimo turbūt nereikėtų. Užtektų palaikyti skriaudą patyrusį, sužeistą žmogų, pabūti šalia jo, padėti jam atgauti save ir savo resursus. Tačiau taip nėra. Vakarų visuomenėje daugybė žmonių ir klausimų vis dar lieka nepatogūs, todėl apsimeskime, kad nematomi. Kaip gyvena vaikai, kurių mama ar tėtis pateko į kalėjimą? Kaip laikosi seksualinę prievartą patyrusi kaimynė? Kas atsitiko tam mažyliui klasėje, kad jis toks baikštus ir nerimastingas? Kaip tas garbaus amžiaus buvęs bendradarbis, kurio sutuoktinė mirė, o vaikai gyvena užsienyje? Ar gebame apie tai kalbėti ir kalbėtis? Ne apkalbėti, bet pasikalbėti? Ar sukame akis šalin ir traukiamės toliau?
Manyje gyvena mokslininkė, tyrėja. Jai patinka duomenys. Kartais eilėraščiuose leidžiu prabilti ir jai.
– Ar rašydama jaučiate ribą, kada atvirumo jau per daug?
– Taip, savo ribas jaučiu. Kai rašau – rašau neribodama savęs. Tačiau ne visi tekstai yra publikuoti ir ne visi publikuoti tokie, kokie buvo užrašyti iš pradžių. Kitas klausimas: ar nepažeidžiu skaitytojo ribų? Juk kiekvieno mūsų ribos yra skirtingos. To savęs tikrai klausiu.
– Kiek rašydama šiuos eilėraščius galvojote apie skaitytoją?
– Kai rašau, galvoju ne apie skaitytoją, o apie kūrinį, esu visiškai atsidavusi jo audiniui, jo poreikiui gimti tam tikra forma ir būdu. Kai ruošiu tekstus viešinti, galvoju apie skaitytoją. Tačiau nesu pataikavusi skaitytojui. Noriu pasakyti, kad nebandau ir nenoriu įtikti. Labiau mąstau apie pagarbą ir atidumą žmogui, kuris skaitys mano kūrybą. Pavyzdžiui, eilėraštis „Paprasta aritmetika“ yra apie sudėtingas, įvairiaspalves motinystės patirtis. Kai jį parašiau, prieš skelbdama, stipriai abejojau: ar neišgąsdinsiu jaunų žmonių nuo motinystės ir tėvystės? Vis dėlto pasirinkau skelbti. Man atrodo, kad nekalbėti apie tai, ką tėvai išgyvena šiuolaikinėje visuomenėje, būtų tas pats galvos kišimas į smėlį.
– Jei dėl kai kurių eilėraščių skelbimo abejojote, ar buvo ir minčių, kad visuomenė nepasirengusi tokiai knygai?
– Man atrodo, kad labiau rizikavau su pirmąja knyga „Kvėpuoju“. Ten ir smurto, prievartos, ligos, mirties, savižudybės temos buvo aštresnės, ir tuo laiku, prieš dešimt metų, galbūt mažiau aptinkamos poezijoje, ypač sukurtoje moterų. Vis dėlto tada, leidžiant pirmąją knygą, man buvo ypač svarbu, kad moterys nėra tik romantika, dvasingumas ir kiti joms priskirti vaidmenys. Ruošiant antrąją poezijos knygą tikrai buvo mažiau baisu. Kaip sakau savo vaikams, baimė yra puikus jausmas (žinoma, tuo atveju, jei tavęs nepuola tigras) – jis rodo kryptį, kuria eidamas gali įgyti daugiau drąsos. Tai, kad keičiantis politinės galios svertams galiu tapti pažeidžiamesnė dėl savo kūrybos (ir gyvenimo), aiškiai suprantu.
Šiame pasaulyje jau tiek daug kuriančių, kalbančių, pokyčio siekiančių moterų buvo nužudytos dėl savo įsitikinimų... Tai, kas dabar vyksta Irane. Tai, kas vyksta Ukrainoje. Tai, kas nutiko Afganistane ir tęsiasi iki šiol. Tai vyksta. Pasaulis tikrai nėra tik gražus ir teisingas. Paradoksalu, tuo pačiu metu, štai šią akimirką, man atsakant į jūsų klausimus – ir gražus, ir teisingas.
– Knygoje kalbate ne tik apie savo, bet ir apie kitų kartų moterų, motinų patirtis („Mother of 1933“). Kaip pavyksta įsijausti į tų moterų patirtis ir perteikti jas autentiškai?
– Čia galėtų atsakyti kritikai. Aš vertindama būčiau neobjektyvi ir tikrai šališka. Kita vertus, šie eilėraščiai niekada neateina iš proto, jie nesugalvoti. Istorijos, jų nuotrupos įkrinta į mano atmintį ir metų metus neduoda ramybės, kol galiausiai tampa eilėraščiu. Taip buvo ir su jūsų minimu „Mother of 1933“. Prieš daug daug metų mačiau filmą apie Ukrainoje vykusį holodomorą ir ten pamačiau mirusios motinos su prie krūties priglaustu taip pat mirusiu kūdikiu vaizdą. Kaip galima tai pamiršti? Prieš kelerius metus kaimynė, augusi Sibire, pasakojo, kaip ten, dar tremtyje, ištekėjo ir pagimdė savo pirmą kūdikį, dukrą. Kaip ta dukra, kūdikis, mirė, kokiomis aplinkybėmis visa tai įvyko. Senolės akys buvo pilnos ašarų. Skauda taip pat, kaip tada, sakė ji. Man atrodo, šis skausmas, šios mirtys prašo būti pagerbtos.
– Vienas esminių kūrinių – perkurtas „Eglės žalčių karalienės“ mitas. Kodėl pasirinkote būtent šį mitą, norėdama perteikti šiuolaikinės moters patirtis?
– Nėra taip, kad pasirinkau. Eglės ir žalčio pasakojimas mane lydi nuo vaikystės. Kaip ir Vienuolio „Paskenduolė“, Lazdynų Pelėdos „Motulė paviliojo“. Analizuojame, skaitome tekstus kaip literatūros kūrinius, ieškome meninių priemonių, priskiriame klasikai. Eglės ir žalčio istoriją vertiname kaip mitą, kaip pasaką, iškeliame ją iki tam tikro tautos epo. Mano viduje nuo vaikystės toks keistas pojūtis, nuojauta, kad neatskleidžiame arčiausio, nuo mūsų meninėmis priemonėmis nepaslėpto, simboliniais raktais neužrakinto pasakojimo sluoksnio, kuris, man regis, tiesiogiai ir tiesmukai kalba sužeisto žmogaus balsu. Tai tos pačios temos ir klausimai, apie kuriuos kalbėjau anksčiau, – tie, kurių kartais gal ir norime nematyti, apsimesti, kad jų nėra. Kokias žinutes apie pasaulį, apie jo santvarką siunčia šie pasakojimai? Kokias išeitis ar pagalbą kančią patiriantiems žmonėms siūlo? Kas nutinka, kai kančia ir ją sukeliantis smurtas normalizuojami arba netgi sakralizuojami?
Nedrąsu buvo leisti sau rašyti ir perrašyti „Eglę žalčių karalienę“, bet nedrįstant rašyti viduje man pačiai buvo labai neramu. Atrodė, kad bijau padaryti tai, ką turėčiau ar net privalėčiau padaryti. Kai užrašiau, tas nerimas dingo. Tada dar svarsčiau, ar viešinti, ar įtraukti į šią knygą. Galiausiai nutariau įtraukti. Beje, toks pat sunkus sprendimas buvo ir rengiant pirmąją knygą: ar galiu leisti sau įtraukti „Mažutytę“? Tuometis knygos redaktorius Aidas Marčėnas padrąsino: jei jau eini, eik iki galo. Jo žodžiai skambėjo ir tada, kai apsisprendžiau į antrąją knygą įtraukti eilėraštį „ne kraujo, ne pieno“. Man jis ne apie simbolinę figūrą, ne apie pasakas ir mitus, o apie gyvą, mylinčią, kenčiančią, mirštančią ir atgimstančią, pasirenkančią moterį, besistengiančią gyventi autentišką ir laisvą gyvenimą, besistengiančią išeiti iš per kartų kartas susiklosčiusios smurto grandinės.
Kai kuriuos eilėraščius parašau vienu ypu, tarsi vienu iškvėpimu. Ilgai nešiojuosi, atsisėdu ir parašau.
– Eilėraščiuose dažnai remiatės statistika, tyrimais, minite tikslius skaičius. Iš kur kilo sprendimas supinti emocijas ir faktus?
– Manyje gyvena mokslininkė, tyrėja. Jai patinka duomenys. Kartais eilėraščiuose leidžiu prabilti ir jai. Dabar gal kiek mažiau, nes šiuo metu studijuoju menų terapijos magistrantūroje, tad šiai vidinei mokslininkei darbo pakanka studijose. Be to, mano eilėraščiuose rasite ne tik skaičių, bet ir šiuolaikinio gyvenimo aktualijų. Pavyzdžiui, eilėraščių ciklas „Vidudienio kronikos“ gimė iš prieš kelerius metus įgytos patirties tinderyje.
– Ar buvo eilėraščių, kurių labai ilgai negalėjote užbaigti, arba kuriuos buvo itin sunku rašyti?
– Taip, yra eilėraščių, kurie iki šiol neužbaigti ir skaitytojams nematyti. Yra tokių, kuriems formą rasti buvo sunku. Kad ir tas pats „ne kraujo, ne pieno“. Bandymų užrašyti „Eglę žalčių karalienę“ buvo daug, bet niekaip neradau, kaip tai padaryti. Vis ne tas balsas, kol vieną dieną viduje suskambėjo šis – pačios Eglės, norinčios papasakoti savo istoriją. Itin sunku emociškai buvo rašyti taip pat jau minėtą „Mother of 1933“. Iki šiol nesu tikra, kad šiuo eilėraščiu man pavyko iki galo perteikti tai, ką norėjau perteikti. Kai kuriuos eilėraščius parašau vienu ypu, tarsi vienu iškvėpimu. Ilgai nešiojuosi, atsisėdu ir parašau. Taip gimė „Aukotoja“ arba „nesame čia patys svarbiausi“.
– Tikriausiai jau sulaukėte daug skaitytojų atsiliepimų. Ar buvo pasidalijimų, kurie nustebino, sujaudino ar tapo ypač brangūs?
– Brangūs ir svarbūs visi skaitytojų atsiliepimai. Smagiausia tada, kai perskaitę mano eilėraščius žmonės pasako, kad jie niekada iki šiol neskaitė poezijos arba vertino ją atsargiai (tos nuobodžių lietuvių kalbos pamokų patirtys!) ir paprašo rekomendacijų, ką toliau skaityti. Štai prieš keletą dienų viena skaitytoja pasiteiravo nuorodų į erotinę poeziją. Kaip biblioterapijos praktikė ir Lietuvos biblioterapijos asociacijos narė galiu tik patvirtinti, kad tokio pobūdžio tekstai, kaip rodo tyrimai, gali ne tik suteikti skaitymo malonumo, bet ir pagerinti gyvenimo kokybę. Tad skaitykime ir rašykime!
Naujausi komentarai