Kūčios – didžioji padėkos diena už visa, kas mums duota

Už žemę, už gyvybę

„Kūčios – pasiruošimo ypatingai vakarienei diena, Kūčių vakarienė ir naktį virsmas į Kalėdas – didžioji žmonių padėkos diena už visa, kas mums duota nuo amžių pradžios iki šios dienos: ir už šitą žemę, ir už jos augalus, vaisius, už jos gyvūnus, ir už mūsų gyvybę, kuri ateina per kartų kartas iki mūsų“, – sako etnologė, Lietuvių tautosakos archyvo darbuotoja Gražina Kadžytė.

Pasak jos, pagrindinis simbolinis ženklas per Kūčias yra stalas, Kūčių vakarienės apeiga, o ant Kūčių stalo dedama tai, ką pažino mūsų tėvai, senoliai, prosenoliai, ką jie augino, ką prisijaukino, ką įtraukė į savo stalo apeigą.

„Mes stengiamės visa tai išlaikyti“, – priduria G. Kadžytė. Anot jos, ne šiaip sau Kūčios yra vienos pirmųjų įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo objektų sąvadą, o dabar jau visa medžiaga yra parengta ir perduota, kad ši trijų valstybių: Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos – tradicija būtų įtraukta į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

„Kūčios yra pagrindinė, atraminė mūsų šventė, metinis atskaitos taškas. Labai sena ir visuotinė mūsų Europos žemyne, indoeuropietiško paveldo areale. Kadaise Kūčios Europoje buvo žinomos visiems, o dabar norime jas traukti į UNESCO paveldo sąrašą dėl to, kad mes esame tie tikrieji senojo paveldo sargai, kurie mažiausiai paliestas, mažiausiai transformuotas Kūčių tradicijas esame išlaikę“, – pabrėžia pašnekovė.

Nepersistengti su naujovėmis

„Svarbiausi dalykai per Kūčias yra prasminiai dalykai. Jeigu surašytume, kad Kūčių dieną reikia anksti atsikelti, pabaigti visus darbus, išvalyti langus, duris, ir visa kita, sutvarkyti namus ir aplinką, išsiprausti, paruošti Kūčių stalą, susėsti prie jo ir t. t., tai būtų tiesiog paprasta techninė naudojimo instrukcija, kuri žmonėms nieko neduoda, jeigu jie nesupranta šventės prasmės“, – atkreipia dėmesį G. Kadžytė.

Visi puikiausiai žino, kad mėsos patiekalų ir kitų gyvulinės kilmės produktų ant Kūčių stalo nededame. Kodėl? Etnologės teigimu, gyvūnai, kaip tokia gyvybė, yra arčiausiai žmogaus, labiausiai mums suprantama, o mes dėkojame per Kūčias už visuotinę gyvybę: „Dėkodami negalime naudoti to, ką naudojame kasdien – valgome mėsą pakenkdami kito gyvybei, kad išlaikytume savąją. Tokia yra mūsų kasdienybė. Tą vakarą dėkojame ir atsiprašome už mūsų išlaikytą gyvybę. Atsiprašome už viską, kas buvo ne taip.“

Žinoma, dabar per kiekvienas šventes netrūksta įvairių naujovių, jų būdavo ir seniau, tačiau G. Kadžytė ragina nepersistengti.

„Jeigu ką nors naujo įtraukiame, reikia pasižiūrėti, kad ta naujovė nesikirstų su mūsų tradicija. Lietuvoje seniau neaugo cukinijos, o dabar jų turime, iš šių daržovių galima kepti ir blynus, ir ką tik nori. Sakykime, jeigu šeima, be kitų Kūčių patiekalų, pasigamina kokį nors vieną naujesnį, nieko blogo“, – paaiškina etnologė.

Norintiems išlaikyti senąją Kūčių tradiciją naujus, šiuolaikiškus patiekalus G. Kadžytė pataria tiekti ant Kalėdų stalo. „Mūsų tautosakos archyve iš XIX–XX a. sukaupta daug aprašų apie Kūčias. Dabar jau kalbiname žmones ir jie pasakoja, kaip Kūčios švenčiamos jų šeimose šiandien, XXI a. Matome, kad kai kurie labai gražiai supranta esmę: per Kūčias ant stalo deda tai, ką perėmė iš tėvų ir senelių, kas įprasta lietuviškame Kūčių valgiaraštyje, o ant Kalėdų stalo tiekia tai, ką galbūt tik šiemet atrado, gal dar net ir neragavo, tad Kalėdos tikrai tinkamas metas ieškoti naujų potyrių, naujų skonių, naujo supratimo“, – įsitikinusi etnologė.

Gražina Kadžytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Jei senelis buvo japonas

Prieš kiekvienas Kūčias pasigirsta svarstymų, kuo pakeisti žuvį ar silkę, mat kai kurie šeimos nariai esą tokio maisto nevalgo ir mieliau renkasi iš gausios sušių pasiūlos.

„Atsiprašau, tai jie meluoja? Sušiai juk irgi su žuvimi, – nevengia ironijos pašnekovė. – Jeigu žuvies nemėgsta, tai turėtų ir sušių nevalgyti. Žmonės dažnai išsidirbinėja, kaip jaunimas sako. Klausiamas apie sušius, profesorius Libertas Klimka yra gražiai pajuokavęs: jeigu jūsų giminėje senelis ar prosenelis buvo japonas, tuomet gerai. Tačiau sušiai gali ir Kalėdų dienos palaukti. Visiškai nebūtina jų ant Kūčių stalo dėti. Apie sušius ir aš jau ne kartą girdėjau pavirkavimų, kai žmogus pats negalvoja, tik kažkur nugirdęs pakartoja. Tačiau reikia savo galva galvoti.“

Daug kas iš vyresniųjų žino pasakymą: mano vaikystės Kalėdos kvepia mandarinais. G. Kadžytė atkreipia dėmesį, kad lietuviai ant Kūčių stalo dėdavo obuolių, kriaušių – tai, kas lietuviškuose soduose užaugdavo. „Kalėdų rytą iš po eglutės jau išrieda mandarinai, aplelsinai ir visa kita įvežtinė egzotika. Yra dvi skirtingos šventinės dienos, jas atskiriame vieną nuo kitos. Kodėl apie tai nepagalvojus?“ – ragina etnologė.

Dvylikos valgių pilnatvė

Kūčių stalo šventiniu apeiginiu dalyku etnologė G. Kadžytė vadina ir dvylika patiekalų – būtent tiek būdavo dedama ant Kūčių stalo, o ir XXI a. Kūčių stalą dengdama šeima skaičiuoja, kiek visko priruošta.

„Čia tarsi toks metų pilnatvės ženklas. Vis dėlto, jeigu pasižiūrėsime Kūčių pasninkinių valgių receptus, kuriais žmonės ir internete dalijasi, tai iš jų galima paruošti dvylika kartų po dvylika stalų. Jeigu nevalgai žuvies – pasidaryk valgių iš daržovių ar grūdų, jeigu netoleruoji glitimo – gamink iš daržovių, kuriose glitimo tikrai nėra. Kulinarinio paveldo etnologės Birutės Imbrasienės išleistoje knygoje „Tradiciniai lietuvių pasninko valgiai“ patiekalų yra tiek, kad keleriems metams užtektų, galima kasdien vis kitokį valgį rinktis“, – šypteli pašnekovė.

Ji atkreipia dėmesį, kad kiekvienuose namuose Kūčių stalas skiriasi, nes kiekvieni šeimininkai ant jo deda tai, ką iš tėvų ir senelių gavo per motinų ir močiučių rankas, ką jos suruošdavo Kūčių stalui.

„Kai mano studentai rašydavo apie šeimos Kūčias, galėdavau paklausti, kurioje kartoje pas juos atėjusi marti, pavyzdžiui, iš slaviškų kraštų, kur įprasta kopūstais ar batvinių lapais įdaryti pyragai. Jeigu aplink nėra didelių miškų, o Kūčioms kepami pyragėliai su grybais, vadinasi, kažkas atėjo į tą šeimą iš miškingų ir grybingų vietų. Kiekviena marti į šeimą atsinešdavo ką nors savito“, – natūralius Kūčių stalo pokyčius įvardija etnologė.

G. Kadžytės namuose Kūčios būdavo neįsivaizduojamos be avižinio kisieliaus – tai jos mamos tradicija. Ji šypteli vaikystėje šio valgio labai nemėgdavusi, o dabar pasigardina medumi ar uogiene ir su malonumu skanauja.

„Mano tėvukas nuo Panevėžio sakydavo: ką jūs, mes gi ne arkliai, kad avižas valgytume, – juokiasi pašnekovė. – Tokie skirtumai yra ne tik dėl regionų ypatumų, bet ir dėl to, kad kiekviena šeima turi ką nors savito. Svarbiausia – protingai galvoti ir suprasti esminį dalyką: turi būti prasmė. Ne šiaip sau prisikimšti pilvą“, – įsitikinusi etnologė.

Pašnekovė primena: nuo Kūčių stalo kylame nei alkani, nei persivalgę, o tik lengvai užkandę, – juk prieš naktį daug valgyti nepridera ir nesveika. O kaip tai įmanoma, jeigu ant stalo tradiciškai – dvylika patiekalų ar net daugiau ir visų jų reikia paragauti?

G. Kadžytė jokios dramos neįžvelgia: „Visko po truputį. Jei ko nors nemėgsti, tai iš pagarbos gali tik šaukšteliu pakabinęs palaižyti. Ir pakaks, ir nepersivalgysi. Seniau sėsdavo prie Kūčių stalo dešimt, keturiolika, o kartais ir daugiau žmonių, bet niekas neprikraudavo bidonų maisto. Būdavo tas pats įprastas dubenėlis, bet tą dubenėlį visi po šaukštuką gražiai pasidalydavo. Tada ir nepersivalgai, ir viską išragauji, už viską padėkoji. Tada tai ir yra apeiginė vakarienė“, – esmę pabrėžia ji.

Svarbiausia: pagrindinis simbolinis ženklas per Kūčias yra stalas, Kūčių vakarienės apeiga, o ant Kūčių stalo dedama tai, ką pažino mūsų tėvai, senoliai, prosenoliai, ką jie augino. / K. Arcisevičienės nuotr.

Dalytis, dėkoti, linkėti

„Kas jau kas, bet kalėdaitis per tą Kūčių apeigą turi būti“, – įsitikinusi etnologė G. Kadžytė.

Jos teigimu, Europos žemdirbiškojoje kultūroje kalėdaitis atspindi pačią seniausią protėvių duoną, kuri buvo kvietinė ir kepama ant įkaitusių akmenų, – tiesiog paplotėlis.

Ir čia pašnekovė ragina nepamiršti saiko, nes pluoštas kalėdaičių, kaip sako senas posakis, „pagados neatneš“. „Tų kalėdaičių žmonės tiek prisilaužo, o paskui per Marijos radiją klausia, ką su likusiais daryti, kai keliolika lieka. Nereikia glėbiais pirkti ir laikyti. Anksčiau ir vieną kalėdaitį sugebėdavo visi pasidalyti. Svarbu pasidalyti su visais, galima ir mažesnį gabaliuką atsilaužti“, – aiškina G. Kadžytė.

Anot jos, be prasmės laužiamas kalėdaitis nieko nereiškia. Garsusis dzūkų dainininkas ir tautosakos pateikėjas Petras Zalanskas knygoje „Čiulba ulba sakalas“ yra užrašęs kalėdaičio dalybų esmę. Kiekvienas, kitam duodamas laužti kalėdaitį, pasako du labai svarbius dalykus: ačiū tau už tavo gerus darbus, ir išvardija tuos gerus darbus, kad žmogus žinotų, jog tikrai buvo pastebėta, ką per tuos metus gero padarė savo artimiesiems, šeimai, aplinkai; antras dalykas – linkiu tau, kad išsipildytų tavo troškimai, tai, kas tau svarbu gyvenime, kas suteikia laimę ir pilnatvę. „Jeigu tų dviejų dalykų lauždamas kalėdaitį nepasakai, tai bus tas pats, kaip kūčiukais pasidalyti, ir niekas nepasikeis“, – padėkojimo ir linkėjimo svarbą primena pašnekovė.

Žvaigždė – tarsi laikrodis

Galbūt mes, lietuviai, per daug susikoncentravę į valgį? Šventė juk nėra tik viena stalas ir valgis? Anot G. Kadžytės, dar iki XX a. pabaigos valgis, užstalė buvo šventės kulminacijos taškas: ruošiamasi šventei, atliekamos apeigos, tada visi pasidžiaugia, kad apeigos atliktos, pasivaišina ir, jeigu dar lieka laiko, ką nors veikia.

„Kūčių dieną reikia sutvarkyti ir harmonizuoti savo gyvenamą pasaulį, savo aplinką. Viskas turi būti sutvarkyta, iš lauko sunešta po stogu. Medelius reikia aprišti, medelių šaknis užkloti lapų apklotu, o mes dabar kažkodėl darome atvirkščiai: viską nugrėbiame, nudraskome ir paliekame nuogas šaknis nuogoje žemėje. Taigi, ruošiantis Kūčioms, reikia viskuo pasirūpinti“, – sako etnologė.

Ar tampame išmintingesi, ar tas virsmas iš besibaigiančių į ateinančius metus mums ką nors davė? Ar ūgtelėjome ne tik ūgio centimetrais, bet ir proto įkrova?

Ir namai, ir jų langai turi būti švarūs – juk reikės pamatyti, ar Kalėdų žvaigždė jau patekėjo. Ant Kūčių stalo tiesiama speciali staltiesė, kuri tik tai progai ir ištraukiama. Visi susirinkusieji turi būti švarūs ir tvarkingi. Kūčių vakaro drabužis nebūtinai turi būti puošnus, bet būtinai – švarus ir tvarkingas.

„Nuo seno prie Kūčių stalo būdavo sėdama sužibus danguje pirmajai žvaigždei. Ką reiškia – sužibusi žvaigždė? Tarytum bendras ženklas mums visiems, tarsi laikrodis, kad visi kartu panašiu laiku susėstume, laužtume kalėdaitį, kalbėtume maldą, dėkotume už praėjusius metus ir prašytume gerų ateinančių. Žinome, kad jeigu vienas žmogus ką nors sako, gali būti ir neišgirstas, bet jeigu jungiasi daugiau žmonių, tas kartojimas yra daug stipresnis, įtaigesnis. Žmonės puikiai tai žinojo ir taip darė“, – žvaigždę kaip vienybės ženklą išskiria etnologė.

Kokie bus metai?

Kalėdų žvaigždė, kuri kviečia mus visus didžiosios apeigos prie stalo, sužimba labai anksti – tarp 4–5 val. vakaro, tad, pasidalijus kalėdaičiu, padėkojus, išragavus dvylika valgių, galima pažaisti, paspėlioti, pagiedoti ar padainuoti advento dainų.

„Šieno dėdavo ne tik po staltiese, bet atnešdavo didelį pilną krepšį, kurį gyvuliams nešdavo, padėdavo po stalu ir netgi leisdavo vaikams to šieno pasiklojus pamiegoti, įsijausti, kaip prakartėlėje tas mažiukas kūdikėlis gimė. Maži vaikai iš tikrųjų užmigdavo“, – apie savotišką žaidybinį elementą pasakoja G. Kadžytė.

Anot jos, dabar žmonės irgi traukia šiaudą iš po staltiesės, bet nebežino, ką su juo daryti. „Seniau visi sukišę nosis aiškindavosi: o, šiaudas ilgas – bus daug ilgų dienų, daug visokių darbų, jei šiaudas storas – būsi tvirtas, drūtas, kietas, jeigu šiaudas įlaužtas – gali koją ar ranką susižeisti, perspėja, kad būtum atsargesnis. Jei šiaudas šakotas, užsimegs naujų pažinčių, bus naujų draugų. Prigalvodavo visko“, – Kūčių vakaro spėjimus primena pašnekovė.

Jei Kūčių vakarienės grįždavo studentai, spėjimams pritaikydavo ir nebereikalingus paskaitų konspektus – suglamžydavo sąsiuvinio lapą, ant keptuvės statydavo žvakę, sudegindavo tą popierių ir padarydavo šešėlių teatrą ant sienos: degančio popieriaus šešėliai raitosi ir visi, kiek turi fantazijos, spėlioja, pasakoja, ką mato, bando sudėlioti ateitį to, kuris uždegė.

„Vaikinai rašo ant popierėlių merginų vardus, merginos – vaikinų, susuka ir padeda po pagalve, kad nubudę ryte išsitrauktų vieną – kas čia į draugus ar drauges ateis kitais metais? Klausydavo, iš kur šunys loja, – iš tos pusės piršliai atvažiuos. Arba nubėgdavo prie kaimyno trobos palangėje pasiklausyti ir iš nugirstų pavienių žodžių spėdavo, kokie bus metai“, – Kūčių vakaro veiklas tarsi iš gausybės rago beria etnologė.

Pasiklausymo variantą ji su mokiniais bandė sušiuolaikinti, nes Kūčios ne tik kaime švenčiamos, o mieste, bute, gyvendamas nenueisi po kaimyno langu paklausyti, nepasieksi. „Televizorius yra mūsų langas į gyvenimą. Išjungiame televizorių, įjungiame ir, ką išgirdome pirmiausia, pasvarstome, ką tai sako kitiems metams“, – pasidalija tradicijų ir papročių žinovė.

Pasak jos, spėjimų yra begalės, vieni su kitais susipina. Žmonės visada bandydavo paspėlioti ateitį, bet niekas to nesureikšmindavo. „Mes dažnai vartojame žodį „burtai“. Tačiau spėjimas – kai pasvarstau, bet nesureikšminu to: gali būti, gali ir nebūti. Burtai yra tada, kai tam tikromis priemonėmis bandoma pavartoti prievartą ir kitas jėgas, kurios išeina iš  mūsų žmogiškosios aplinkos, priversti paklusti mūsų troškimui. Tai jau negerai. Jeigu pats imiesi prievartos, gali sulaukti prievartinio atsakymo ir kitų Kūčių nebesulaukti. Viską reikia daryti gražiai ir atsargiai“, – perspėja G. Kadžytė.

Anot jos, krikščionys protestantai – evangelikai reformatai – Kūčių vakarą būtinai gieda giesmes. Tai įprasta ir lenkų katalikų šeimose. „Mes tų giesmių irgi turime pakankamai. Negana to, senojo paveldo sergėtojai, ypač Dzūkijos regione, išsaugojo ir perdavė mums labai daug adventinių ir kalėdinių dainų. Jei patiems sunkiai sekasi, galima  įsijungti jutubą ir kartu giedoti ar dainuoti“, – užsiėmimą Kūčių vakarui siūlo pašnekovė.

Laukimas: prie Kūčių stalo sėdama sužibus danguje pirmajai žvaigždei. Tai tarytum bendras ženklas mums visiems, tarsi laikrodis, kad visi kartu panašiu laiku susėstume. / freepik.com nuotr.

Pagaukime vidurnakčio virsmą

Jeigu Kūčių vakarą norisi ilgiau pavakaroti, G. Kadžytė siūlo žaidybiškai pabandyti pagauti tą vidurnakčio virsmą: paragauti, ar vanduo apsalo, paklausyti, ar šuneliai, katinėliai prakalbo, o kaime ir į tvartą galima nubėgti paklausyti, ar gyvulėliai prašneko žmogaus balsu, ar ne. Pasak pašnekovės, paskui tai būna puiki proga vaikams, tėvams ir seneliams pasikalbėti, kodėl taip nutiko ar nenutiko.

„Kalbininkė Irena Smetonienė yra pasakojusi, kad Žemaitijoje, šeimoje, kurioje buvo daug vaikų, tėtis mėgdavo išdaigas krėsti: kartą patupdė vaikus prie kibiro, įdavė po šaukštą ir liepė ragauti. Sako, prieš vidurnaktį ragaujame, ragaujame, jau ir nusibodo, jau ir 12 valanda praėjo, – nėra to saldaus vandens, o tėvukas sako: „Nu va, vakale, kap tėj sovieta mums laiką sumaišė.“ Vaikai gauna daug gražios gyvenimiškosios išminties ir tai ilgai prisimena“, – šypsosi etnologė.

Anot jos, mes laukiame tos ypatingos vidurnakčio akimirkos, kai tapsime protingesni – suprasime, ką gyvūnai sako. „Tačiau dažnai nusprendžiame už juos: apvelkame kailinukais, apauname megztomis vyžukėmis ir galvojame: man patinka ir jam tai turi patikti, nors pagal jo prigimtį – viskas priešingai. Reikia išminties. Ar mes tampame išmintingesni, ar tas virsmas iš besibaigiančių į ateinančius metus mums ką nors davė? Ar ūgtelėjome ne tik ūgio centimetrais bet ir proto įkrova?“ – giliau pamąstyti kviečia pašnekovė.

Gimė vaikelis – džiaugiamės

Paklausta, kokį indėlį į mūsų Kūčias įnešė krikščionybė, G. Kadžytė visų pirma ragina atsisakyti sovietmečiu įdiegtos ateistinės mąstysenos, kad krikščionybė buvo sukurta prieštaraujant bet kokiai žmogiškai prigimčiai.

„Kai peržiūri visas pasaulio religijas, yra religijų, kurios pripažįsta vieną Viešpatį kūrėją – ir judaizmas, ir krikščionybė, ir islamas. Yra panteistinių religijų, kurios išpažįsta daug dievų, bet ir ten kažkuris buvo pirmasis, kuris viską sukūrė. Ir pas mus buvo pirmasis kūrėjas Pradžiapatis, Ukapirmas... Tik krikščionybėje sudėliota daugiau prasminių akcentų“, – įsitikinusi ji.

G. Kadžytė palygina: senovės Egipte tuo metu buvo saulės dievo Ra sugrįžimas, pakilimas iš požemių, o pas mus – Dievo kaip žmogaus atėjimas, kad Dievas pažintų mus, žmones, ir mūsų visas silpnybes, todėl per Kalėdas sveikiname prakartėlėje užgimusį kūdikį. „Dabartiniams žmonėms tai galbūt jau ir sunkiai suprantama, nes per daug gerai gyvename ir per daug viskuo skundžiamės. Seniau toks įvykis buvo visiems suprantamas: gimė vaikelis ir juo džiaugiamės. Tuomet nebuvo žmonių pertekliaus ir nereikėjo galvoti, kaip čia jų sumažinus“, – laikmečių skirtumus įžvelgia etnologė.

Anot jos, mes, lietuviai, – sena tauta, turime paveldo sargų geną ir krikščionybę priėmėme labai nuosekliai – ji susiliejo su mūsų senosiomis tradicijomis: „Kalėdų išvakarės primena ikikrikščioniškuosius laikus, per Kūčias dėkojame, kas atėjo iki mūsų per mūsų senolius, kad ir kokie buvome: aisčiai, baltai, saulės garbintojai, daug ko ir nežinome, nes niekas neužfiksavo – rašto nebuvo, galime tik spėlioti. O kitą dieną yra Kalėdos – tikrai krikščioniška Dievo užgimimo šventė... Per Užgavėnes atsidūkstame, o kitą dieną – Pelenų diena, kai pasineriame į krikščioniškus apmąstymus. Vasarvidžio, Kupolių ar Rasų vakarą piname vainikus, maudomės, šokinėjame per laužus, o kitą dieną – šv. Jonas Krikštytojas, kuris ir buvo pranašas, nutiesęs Kristui ir krikščionybei kelią. Visur yra išvakarės ir švenčių diena, kur mūsų papročiai randa savo tvarką metiniame švenčių kalendoriuje. Nėra čia jokio prieštaravimo“, – įsitikinusi pašnekovė.

„Jeigu tik pagal marksizmo teoriją mąstysime, tai tokia mąstysena viskam randa prieštaravimų. Jeigu mąstysime žmoniškai, visada galimas susikalbėjimas ir protingi žmonės to siekia“, – priduria ji.

Su pačiais artimiausiais

Ko nederėtų daryti Kūčių vakarą? „Būtų nepadoru triukšmauti, – G. Kadžytė šiuo klausimu konkreti. – Pasmerktume save dideliam nesupratingumui: eidami į UNESCO su Kūčiomis parodytume, kad mes nesame nei lietuviai, nei katalikai, nei krikščionys, nei pagonys, nes pagonys irgi Kūčias švęsdavo. Mūsų šventės nėra tik linksmos ir liūdnos, kaip bandyta įkalti iš marksistinio supratimo. Pačios svarbiausios mūsų šventės yra rimtos. Tame rimtume yra visko – visa jausmų skalė. Žmogus turtingas tada, kai turi visko, o ne tuščiais juokeliais pasitenkina, kur ir turinio nėra, nėra ir ką prisiminti.“

Etnologė kviečia Kūčių vakarą sutikti pačių artimiausių žmonių pulkelyje. Namuose, prie stalo, kur norime būti su pačiais artimiausiais, o ne kur nors restorane ar kavinėje.

„Restoranams ir kavinėms yra daug dienų per metus. Šiandien šeimoms susėsti prie vieno stalo kaip niekada svarbu, nes seniau šeima prie stalo susėsdavo kas dieną, o dabar valgo daug kur, bet ne visi kartu. Tai ir yra šventės išskirtinumas, – pabrėžia G. Kadžytė ir priduria: – Galėčiau sakyti daug, bet svarbiausia – palikime tą socialistinį lenktyniavimą uždrausti, paliepti. Vieni daro vienaip, kiti – kitaip, o mes būkime pavyzdžiu kitiems, kurie nežinojo, kaip reikia švęsti. Jeigu atsigręžiame į mūsų senąją tradiciją – tiek lietuviškąją baltiškąją, tiek krikščioniškąją, visur yra daugiau teigimo negu neigimo. Draudimais nieko labai neuždrausi.“

Senųjų tradicijų žinovė sako, kad dabar per šventes galime pasitelkti ir naująsias technologijas, jeigu kas nors iš artimųjų negali sugrįžti namo. „Seniau kalėdaitį padėdavo ant lėkštutės tiems, kurie toli arba kurių nebėra, o mes dabar galime virtualiai pabendrauti su esančiais įvairiose Lietuvos vietose, Kanadoje, Australijoje ar bet kur kitur pasaulyje. Kalėdaitis mano rankose tau – dėkoju ir linkiu tau visko, ko tavo gyvenimo išsipildymui reikia. Tas mūsų didysis susivienijimas dėkojant ir linkint galimas virtualiosiomis priemonėmis ir būnant toli“, – išeitį po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams siūlo pašnekovė.

G. Kadžytė primena, kad ir palinkėti per Kūčias ar šv. Kalėdas reikėtų ne bet kaip. „Linki to, kas nuo žmogaus nepriklauso. Jeigu linki sveikatos, tai yra linkėjimas. Jeigu linki pasistengti sveikai gyventi, tai jau yra raginimas arba paskatinimas. Linkime tų gerų dalykų, kurių patys negalime pasidaryti. Kad jie įvyktų, reikia kažko daugiau, nei mūsų galimybės leidžia. Todėl ir aš linkiu po Kalėdų žvaigžde rasti išminties ir kad, paaugę išmintimi, toliau tobulėtume“, – linki etnologė G. Kadžytė.

Ką veikti Kūčių vakarą? Kūčių spėjimai

• Baigus valgyti Kūčių vakarienę, nežiūrint dešine ranka reikia ištraukti iš po staltiesės vieną šiaudą. Ilgas šiaudas reiškia ilgą gyvenimą, trumpas, plonas – sunkumus, iššūkius; storas, šakotas – turtus, naujas pažintis ir draugystes; žolė su sužiūvusiu žiedu – meilę ir vedybas; su varpa – turtus, vaisingumą.

• Reikia paimti saują kūčiukų arba riešutų – jei skaičius lyginis, mergina greitai ištekės, o vaikinas ves.

• Atsisėdus ant kėdės nugara į duris reikia mesti savo batą per petį – jei jo galas nukrypsta į duris, laukia išėjimas iš namų (vestuvės).

• Reikia sudėti vandens dubenyje ratu plūduriuojančias žvakes. Žvakės, kurios lieka arti krašto, simbolizuoja sėkmę artimiausiuose gyvenimo etapuose.

• Lygiai vidurnaktį reikia tyliai nueiti prie upės ar šulinio. Jei vandens paviršius ramus, ateinantys metai bus taikūs.

• Kūčių vakarienės metu į dubenį su grūdais reikia įdėti monetą. Po vakarienės kiekvienas šeimos narys ima iš dubens po saują grūdų – kas suranda monetą, tam kitais metais seksis finansiniai reikalai.

• Karštą vašką pilant į šaltą vandenį iš susidariusių figūrų galima paspėlioti savo ir kitų artimųjų ateitį.

• Reikia paimti keletą dubenėlių ir po kiekvienu paslėpti žiedą, žydinčią šakelę ar monetą. Kas ką išsirinks, tą ir turės: žiedas – meilė, vedybos, šakelė – sveikata, moneta – pinigai.

• Kūčių vakarą galima nulupti obuolio žievę ratu taip, kad ji nesutrūktų, tuomet ją mesti per galvą atgal. Iš nukritusios žievės perskaitysi pirmąją mylimojo vardo raidę.

• Būsimąjį ar būsimąją galima ir susapnuoti. Vakare privalgius sūrios silkės, nakčiai prie lovos reikia pasistatyti stiklinę vandens – kas sapne ją paduos, tas ir taps gyvenimo bendrakeleiviu ar bendrakeleive.

• Galima pastatyti dubenį su vandeniu ir permesti šiaudą – naktį susapnuosi, kad eini tiltu per upę. Ką ant to tilto sutiksi, tas ir bus vyras arba žmona.