Raktas į žmonių atmintį

Genealogija tarsi užbūrė

Netrukus E. Žemeikytei sukaks 27-eri. Tokio amžiaus nemaža dalis jaunų žmonių dar tik ieško savęs ir savo gyvenimo kelio.

Evelina jau porą metų lietuviams mūsų šalyje ir lietuviškų šaknų visame pasaulyje turintiems žmonėms pasakoja ne tik senųjų bažnytinių knygų bei dokumentų, saugomų archyvuose, subtilumus, bet ir padeda psichologiškai pasiruošti sunkioms paieškoms bei netikėtiems atradimams, kurie gali ne tik nudžiuginti, bet ir apstulbinti netikėtais protėvių likimų vingiais.

Evelinos susidomėjimas genealogija prasidėjo dar tada, kai ji mokėsi Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Pirmąjį paskatinimą ji išgirdo iš mokytojų, jie skatino domėtis savo giminės istorija. Bet iki rimto domėjimosi šia sritimi praėjo dar nemažai laiko.

Baigusi muzikos mokslus menų gimnazijoje mergina studijavo lingvistiką, vėliau pakeitė studijų kryptį ir gilinosi į Pietų Azijos šalių kultūrą, dar kartą pakeitusi pasirinkimą įgijo organizacijų vadybos bakalauro diplomą, o šiuo metu Klaipėdos universitete tęsia baltų kalbų ir kultūros studijas magistrantūroje.

Genealogijos Evelina ėmėsi tada, kai sumanė sudaryti savo giminės medį.

Tai buvo didžiulio užsidegimo laikas, kai nuo ankstaus ryto iki nakties ji nepakildavo nuo stalo.

Kalba ir su amerikiečiais

Metodikos, kaip ieškoti žinių apie savo protėvius, E. Žemeikytė neturėjo. Užtruko, kol susigaudė, kur ir kokios informacijos galima rasti.

Ko gero, kiti besigilinantieji į šį dalyką įgunda per ne vienerius metus, bet Evelinos atkaklumas apčiuopiamų vaisių davė kur kas greičiau.

Kartu E. Žemeikytė suprato, kad daugelis besidominčiųjų savo giminės praeitimi gali atsidurti aklavietėje, tad nusprendė pasidalinti savo patirtimi.

Po dvejų intensyvaus darbo su dokumentais metų ji sugalvojo surengti atvirą paskaitą. Pamažu mokymas rasti duomenis ir susikurti savo giminės medį tapo Evelinos darbu.

Atrodo, kad kol kas mūsų šalyje nėra kito žmogaus, kuris taip išsamiai mokytų ieškoti savo šaknų dokumentų labirintuose.

„Mokau žmones, kaip tai padaryti. Apie tai su klausytojais kalbu žemaitiškai, lietuviškai ir angliškai. Prie nuotolinių paskaitų jungiasi žmonės ne tik iš visos Lietuvos, bet ir daugybės šalių, kur gyvena lietuviai. Pastaruoju metu vis daugiau lietuvių kilmės amerikiečių klauso mano paskaitų, nes nori žinoti daugiau apie savo šaknis. Skaityti paskaitas gyvai teko ir tolimiausiuose Lietuvos kampeliuose“, – pasakojo Evelina.

Bendrystė: kalbėjimas apie giminės šaknų paieškas kartais virsta bendrais žaidimais ir linksmybėmis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ragina nenuleisti rankų

Svarbiausi faktai, kurie padeda imtis paieškų archyviniuose dokumentuose, yra prosenelių vardai, promočiučių mergautinės pavardės, kokio tikėjimo buvo šie protėviai. Juk pasitaiko, kad tame pačiame kaime gyveno ne viena moteris tuo pačiu vardu ir pavarde.

Tie, kas bent truputį pasidomi apie savo prosenelius, žino keturių kartų duomenis – savo prosenelių vardus ir pavardes. Bet didžioji dauguma prisimena tik savo senelių vardus

Klausiama, kas svarbiausia imantis savo genealoginio medžio sudarymo, Evelina neabejodama teigia – visų svarbiausia pačioje pradžioje – neišsigąsti, nemanyti, kad žmogus nesugebės rasti reikalingus vardus dokumentų jūroje.

Poros metų tokių pamokų E. Žemeikytės patirtis sako – dalis žmonių pasiklauso paskaitos ir nusprendžia, kad geriau paprašys Evelinos ir ji viską padarys už juos.

„Noriu skatinti žmones, kad jie imtųsi patys šio darbo. Žinau, kad kito sudarytą genealoginį medį žmogus dažniausiai peržvelgia, padeda į stalčių ir pamiršta, visa tai nepaliečia jo nei informacine, nei emocine prasme. O kai medžiagą renka pats, sužino kur kas daugiau. Paieškos yra geras būdas pažinti savo seniai išėjusius artimuosius. Būna žmonių, kurie registruojasi į visas nuotolines paskaitas. Kartais mane tai stebina, galvoju, ką dar naujo jie išgirsta, bet, matyt, randa atsakymus į jiems kylančius klausimus“, – patirtimi dalijosi E. Žemeikytė.

Kalbėjimas apie tai, kad žmogus neturi laiko, irgi lengvai atremiamas – jeigu kartą per savaitę prisės prie šio darbo, jau bus pusvalandžiu arčiau galutinio rezultato.

Šeimos praeities tyrimai gali padėti suprasti savo šeimos ir net tautos istoriją.

Pataria pradėti nuo savęs

Pasirodo, protėvių paieškas reikia pradėti nuo savęs – surašyti, ką prisimename apie savo senolius, po to aplankyti giminaičius ir išklausinėti, ką jie žino apie giminės žmones.

Dažnai apgailestaujama, kad nespėta pakalbinti šimtamečių artimųjų. Evelina pataria – verta klausinėti ir jaunus žmones, kurie galbūt yra kalbėję su seneliais ir prisimena jų pasakojimus.

Neblogas šaltinis gali būti ir nuotraukos, kuriose užfiksuoti giminaičiai, vertingų žinių gali suteikti užrašai kitoje nuotraukų pusėje.

Kartais žmonės klausia, ką daryti, jei kalbina tris tetas ir apie tuos pačius įvykius jos pasakoja skirtingai. Patariama fiksuoti visus pasakojimus ir žiūrėti, gal dokumentai arba kiti giminaičiai kažkuriuos faktus patvirtins.

Dažniausiai žmonės nori žinoti ne tik savo protėvių vardus, bet ir kaip jie gyveno, iš ko valgė duoną, kiek turėjo vaikų, kur yra palaidoti.

Paieškų metu paaiškėja, kad kaimynais vadinti žmonės, pasirodo, buvo artimi giminaičiai. Tokį atradimą patyrė ir Evelina, nagrinėdama savo tėčio gimines.

Duomenų apie savo artimuosius tenka ieškoti suskaitmenintuose archyvų ir bažnyčių dokumentuose, kurie prieinami neiškeliant kojos iš namų.

Tačiau dalis dokumentų – vis dar nesuskaitmeninti. Archyvuose galima pasiskaityti patiems, iš anksto parašius prašymą ir suderinus apsilankymo laiką.

Tačiau dera žinoti, kad Asmens duomenų teisinės apsaugos apsaugos įstatymas 100-ui metų riboja susipažinimą su gimimo įrašais, santuokų – 70-iai, mirties – 30-iai metų. Jeigu norimi duomenys patenka į minėto laiko ribą, tenka dokumentais įrodyti giminystės ryšį su žmogumi, kurio duomenimis domimasi.

Archyvuose skaitant senesnius dokumentus problemų nėra.

Visai kitas reikalas kalbant apie bažnyčias. Čia viskas priklauso nuo kunigo. Vienas mielai leidžia skaityti ir net įrengia atskirą bibliotekėlę, kur laiko ir metrikų knygas, sudaro sąlygas patogiai jas skaityti. O kitas be argumentų pareiškia, kad neduos vartyti senųjų knygų.

Evelina Žemeikytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kirilicą skaito ir amerikiečiai

Nemažai laiko užtrunka, kol akis įgunda skaityti ne tik lietuviškus, bet ir rusiškus, lenkiškus ir net lotyniškus įrašus. Seniausia išlikusi metrikų knyga, E. Žemeikytės žiniomis, yra iš XVII amžiaus pirmosios pusės.

Kai Lietuvoje gyvenantys lietuviai ima skųstis, kad neperskaito lietuviškų ar rusiškų įrašų, E. Žemeikytė jiems primena, jog amerikiečiai užsispiria ir išmoksta perskaityti ne tik lotyniškais rašmenimis, bet ir raštus, parašytus kirilica.

„Viskas priklauso nuo žmogaus užsispyrimo. Lietuvos aukštųjų mokyklų istorijos studijų programose nėra mokoma skaityti archyvinių dokumentų, nepavyko rasti ir pagalbinės medžiagos, todėl belieka pasikliauti savimi ir pasisemti kantrybės. Todėl visada paskaitos klausytojus raginu neskubėti nusivilti savimi, akys pripranta ir tada prasideda atradimo džiaugsmas. Man sunkiausiai įkertami – lenkiški įrašai, nes dažniausiai tai būna tiesiog bangelės, bet ir juos įmanoma perskaityti“, – prisipažino Evelina.

Randa ir bajoriškų šaknų

Santuokų įrašuose minimi ir jaunavedžių tėvai – dar viena grandis į giminės pažinimą. Krikšto knygas skaitant reikia turėti omenyje, kad jose fiksuota ne gimimo data, o krikšto, o tai gali būti kelių mėnesių ar retais atvejais metų paklaida nuo gimimo datos.

„Beveik kiekvienos šeimos istorijoje paaiškėja netikėtų dalykų. Žmonės nustemba, kai sužino, kad turi bajoriškų šaknų, man ir pačiai taip atsitiko, nors mama šio fakto nežinojo. Kartais metrikai atskleidžia ir skaudesnių faktų, kai įrašuose užsimenama, jog žmogus pasitraukė iš gyvenimo savo noru arba mirė smurtine mirtimi. Kartą radau įrašą, kad žmogui nuskendus šešias dienas buvo vykdomas tyrimas ir labai aptakiai užsiminta, kad velionis buvo palaidotas kapinių teritorijoje. Buvo galima suprasti, kad jis amžino poilsio paguldytas už kapinių tvoros, jį palaidojo ne kunigas, o šeimos nariai. Pavyko rasti įrašų knygos juodraštį, kuris padėjo įsitikinti, kad žmogus pats atėmė sau gyvybę. Kitas atvejis užminė mįslę. Buvo parašyta, kad apie 70 metų pamaldi katalikė nuskendo šulinyje. Pažymėta, kad dar sekmadienį ji buvo priėmusi komuniją. Iš tokių aplinkybių sunku nuspręsti, ar ta moteris netyčia žuvo, ar pati pasidarė galą“, – ypatingesnius atvejus minėjo Evelina.

Mergina pastebėjo – visi nori būti kilę iš bajorų ir tik iš dorų žmonių. E. Žemeikytė aiškino, kad pasiryžę tyrinėti savo giminės praeitį galime susidurti su nemaloniais faktais.

Svarbu suprasti – mes nesame atsakingi už savo protėvius, nes nežinome, kas lėmė jų poelgius ir negalime nė vieno teisti, tiesiog reikia priimti praeitį, kokia ji bebūtų. Kiekvienoje giminėje gali būti žmogus, kuris nuskriaudė kitą ir tuo pat buvo nuskriaustas kitų. Jeigu ne kaltinsime, o bandysime suprasti, galbūt rasime atsakymus, kodėl atsitiko taip, o ne kitaip.

Daug atradimų tenka patirti skaitantiesiems tremties bylas, kur neretai įrašytos skundikų pavardės.

Septynios kartos – 127 protėviai

E. Žemeikytė sukūrė korteles, kuriose įrašė klausimus, padedančius bendrauti su giminaičiais ir rasti bendrų atsakymų į juos. Mintis apie į korteles surašytą klausimyną atėjo iš praktikos.

Kai Evelina ėmė lankyti giminaičius, seniausia kalbinta giminaitė buvo 97 metų močiutė. Nors ji buvo šviesaus proto, iškart atsakyti į kai kuriuos klausimus nesugebėdavo, atsakymai į klausimus patys ateidavo po ilgesnio pokalbio. Atmintį atgaivindavo paprasti klausimai: ar prosenelis mokėjo skaityti, ką gebėjo daryti ypač gerai, ar mokėjo groti kokiu nors muzikos instrumentu.

Žmonės ėmė Evelinos klausti, ar turi klausimyną tokiems pokalbiams. Taip ir gimė sumanymas klausimus užrašyti į korteles.

Jų yra 127, nes skaičiuojant nuo savęs iki septintos kartos mes turime tiek tiesioginių giminaičių. Kortelės su klausimais padeda puikiai leisti drauge laiką švenčių metu.

Kai mergina pradėjo jas platinti, sulaukė daug puikių atsiliepimų.

Buvo ir atvejų, kai atsakinėdami į klausimus šeimos nariai susiginčijo.

Kortelės tapo labai populiarios, teko išleisti jau ketvirtą jų tiražą. Jos ypač padeda bendraujant giminės susitikimuose, nes kartais susitikę žmonės nebežino, ką vienas kitam pasakyti, nebemoka bendrauti.

Dirbtinis intelektas klaidina

Kai Evelinos kas nors klausia, ar dirbtinis intelektas (DI) gali padėti savo protėvių paieškose, ji neslepia skepsio šiuo klausimu.

Lietuvoje dar tik kuriamos šiuolaikinės technologijos, kurios analizuoja rankraštinius šaltinius ir apdoroja didelės apimties duomenis. Ši programa dar nėra prieinama visiems vartotojams.

Jeigu žmogus paima tam nepritaikytą modelį ir jau džiaugiasi, kad dirbtinis intelektas ištyrinėjo visus metrikus ir sudarė jam giminės medį, E. Žemeikytė tokiam gali pasakyti, kad jis iš esmės dar neturi savo genealoginio medžio.

Kartais jai tenka susidurti su nepalenkiamai įsitikinusiais savo teisumu žmonėmis.

„Kartą į DI įkėliau savo propromočiutės duomenis, kuriuose parašyta, kada ir kur ji krikštyta, nurodyti jos tėvai. Paprašiau DI parašyti, kas yra parašyta tekste, kurį pateikiau iš metrikų. Gavau atsakymą, kad asmuo gimė 20 metų vėliau nei iš tiesų, kad tai buvo rusų kariuomenės atsargos kareivio sūnus, o jo tėvas nežinomas. Žodžiu, nieko panašaus į tiesą, mat dirbtinio intelekto įrankių tikslas nėra pateikti teisingą atsakymą. DI siekia duoti kokį nors tekstą, kad vartotojas būtų patenkintas, – dalijosi savo patirtimi Evelina. – Pati sau išvedžiau tokią filosofiją – atskiros giminės medis gali aprėpti kur kas daugiau nei esame pratę galvoti. Šeimos praeities tyrimai gali padėti suprasti savo šeimos ir net tautos istoriją, šeimos praeitis yra ne tik jos pačios, bet ir visos šalies istorijos dalis.“