Debiutas veteranų sueigoje
Karybos istorijos žinovas ir tyrinėtojas E. Kazlauskis keliolika metų rinko įvairiausią medžiagą apie Klaipėdos krašto autonominę policiją.
Per tuos metus susikaupė daugybė nuotraukų, dokumentų, senų laikraščių straipsnių kopijų, visa tai dėliojant kaip sudužusio indo šukes.
Iš dalies pavyko restauruoti vaizdą, kaip atrodė ir ką veikė šio istorine prasme išskirtinio krašto pareigūnai ir kokią reputaciją policija turėjo tarp ano meto Klaipėdos krašto vietos gyventojų.
Savo įžvalgomis ir atradimais E. Kazlauskis pasidalino su Klaipėdos policijos veteranais.
Būtent jie pirmieji savo sueigoje išgirdo kol kas niekur neviešintą beveik šimto metų senumo informaciją apie savo pirmtakų kolegų darbą, jų patirtis, rizikas, pasiekimus ir lemtį istorijos štormuose.
Kone dvi valandas pasakotojas kaustė klausytojų dėmesį. Jie gyvai reagavo į daugelį faktų, tarp jų ir į tą, kad anuomet policininkai buvo mokomi šaudyti sunkiuoju kulkosvaidžiu.
Bet apie viską iš pradžių.
Ištakos – žandarmerijoje
„Klaipėdos autonominė policija buvo unikalus darinys šiame krašte. Tiesą pasakius, būtent šios policijos dėka čia ir laikėsi visa tvarka. Per tą laiką pasikeitė epochos, pasikeitė trys valdžios, archyvai dingo, tad viską teko rinkti po kruopelę. Medžiagą apie tai rinkau daugybę metų“, – pasakojimą pradėjo E. Kazlauskis.
Po Pirmojo pasaulinio karo šalys nugalėtojos siekė sumažinti Vokietijos politinę ir karinę galią.
Be to, apie 7 tūkst. kvadratinių kilometrų Vokietijos teritorijos buvo atskirta nuo šios valstybės ir padalinta Antantės sąjungos.
Taip buvo atskirta ir teritorija, kuri apėmė buvusios šiaurinės Rytprūsių dalies dešinįjį Nemuno krantą, o rytinė siena atitiko dar prieš 500 metų sudarytos Melno sutarties laikų nustatytas ribas tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino.
Tai buvo apie 24 km pločio ir maždaug 150 km ilgio žemės plotas nuo Smalininkų iki Nemirsetos.
Su vidaus vandenimis tai sudarė apie 2,8 tūkst. kv. km. Krašte tuo metu gyveno maždaug 140 tūkst. gyventojų.
Tik štai Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai esą nežinojo, kam tą atskirtąją teritoriją priskirti.
Tad laikinai šią sritį perdavė administruoti Prancūzijai.
Taip atsiranda atskira, nauja, unikali teritorija su autonominiais, geografiniais ir politiniais bruožais.
Kraštas pavadinamas Memelgebiet arba Memelland.
„Pradžioje čia tvarką palaikė dar karo metu suformuota karo žandarmerija. Tai ir buvo Klaipėdos karšto autonominės policijos užuomazga. Po karo senosios žandarmerijos likučiai pertvarkyti į vadinamuosius landjėgerius, tai reiškė – vietos policiją, kuri skirta palaikyti civilinės visuomenės saugumą bei tvarką, užkardyti kriminalinius nusikaltimus, taip pat kontroliuoti pasienį“, – akcentavo E. Kazlauskis.
Ginkluoti karabinais „Mauser“
Pasak istorijos tyrėjo, landjėgeriai tarnybą atliko individualiai, tai yra kiekvienam pareigūnui buvo paskirtas atskiras tarnybos ruožas, kurio dydis užmiestyje siekė nuo 5 iki 8 km.
Tiek teritorijos tuometis policininkas turėjo apeiti ir apžiūrėti.
Šie ruožų prižiūrėtojai buvo sujungti į skyrius, kurie buvo pavaldūs vietos valdžios institucijoms.
„Didesnėse apskrityse buvo nuo 2 iki 3 tokių skyrių, jiems vadovavo vyresnysis policininkas – landjėgermeisteris. Policininkai jau buvo ginkluoti vokišku karabinu „Mauser“, revolveriu ar pistoletu ir durtuvu. Raitieji policininkai turėjo dar kavalerijos karininko kardą. O miesto policija buvo pavaldi oberburgomistrui. Šiuos duomenis radau vieno vokiečių policininko atsiminimuose, jis ruošė šiuos įstatymus ir paskui tarnavo šitame krašte“, – pasakojo E. Kazlauskis.
To meto krašto policininkams prižiūrėti buvo įkurti keturi regioniniai komisariatai su vadovu kiekviename.
Buvo visuomenės, municipalinė, kriminalinė ir uosto policija, kurios vėliau nebeliko.
„Papildomas skyrius buvo įkurtas specialiai palaikyti tvarką ir visuomenės saugumą Memelyje. Skyrius turėjo dar vieną užduotį – apmokyti kandidatus į policijos pareigūnus. Darbuotojų paskyrimu, paaukštinimu, atlyginimų, skyrių ir policijos nuovadų personalo komplektavimu, aprangos ir ginklų klausimais policija buvo pavaldi Memelio krašto vietiniam savivaldybės organui – direktorijai“, – akcentavo istorijos tyrėjas.
Privalėjo tęsti pareigas
1920 m. vasarį iš Memelio karšto buvo visiškai išvesta vokiečių kariuomenė, bet buvo palikta policija, o krašto valdymas perduotas prancūzų generolui Dominique’ui Josephui Odry.
Taip naujai sukurtame Memelande prasideda prancūzmetis.
„1920 m. sausio duomenimis, krašto policiją sudarė vienas direktorius su dviem raštininkais ir dviem tarnautojais, vienas kriminalistas inspektorius arba kriminalinės policijos komisaras, keturi komisarai, policijos skyrių viršininkai ir apie 140 policininkų. Į šį skaičių dar įėjo 15–20 pareigūnų, kurie dirbo kriminalinės paieškos departamente, vilkėdami civilių drabužius“, – vardijo E. Kazlauskis.
Pasak tyrėjo, prancūzų komisaras D. J. Odry vos ne pirmą dieną paskelbė įsakymą, kuriame išsaugoma aukštesnė Vokietijos teisė ir kur nurodoma, jog visi valstybės tarnautojai bei policija privalo toliau vykdyti savo pareigas.
Tad esą policijoje didelių pasikeitimų neįvyko, išskyrus tai, kad jie tapo pavaldūs naujai valdžiai.
Beje, kartu su prancūzų valdžia į Klaipėdą padėti palaikyti tvarką atvyko kariuomenė, tai yra 21-asis Prancūzijos pėsčiųjų šaulių batalionas, kurio sudėtyje buvo 650 karių.
Tik jie niekada neužsiėmė viešosios tvarkos palaikymu, kriminaliniais tyrimais ir panašiai.
Prancūzai ramiai čia gyveno, kol viską sudrumstė 1923 m. sausio įvykiai.
Rytprūsiuose policininko profesija buvo labai gerbiama, jaunuoliai dažnai pasirinkdavo darbą policijoje, ypač po privalomosios karinės tarnybos.
Labai gerbiama profesija
Antruoju savo dekretu D. J. Odry paskelbė, kad įsteigiama Memelio krašto autonominė policija.
„Prancūzams pradėjus administruoti Klaipėdos kraštą, nemažai provincijoje tarnavusių pareigūnų sutiko dirbti Antantės valdžios valdomoje teritorijoje. Tačiau dalis nesutiko ir atsistatydino, todėl atsirado poreikis papildyti policijos tarnybos atsilaisvinusias vietas. Todėl į autonominę policiją buvo pradėti verbuoti tarnybą reichsvere atlikę profesionalūs kariai. Naujokus reikėjo apmokyti. Taip 1920 m. birželį atsirado Memelio policijos mokykla“, – pasakojo E. Kazlauskis, pridūręs, kad naujokai privalėjo baigti trijų mėnesių apmokymus.
Policijos mokykloje buvo dėstomi teisės pradmenys, medicinos pagrindai, priešgaisrinė sauga, veterinarijos pagrindai, mokėjimas naudotis sunkiuoju kulkosvaidžiu.
Pasak E. Kazlauskio, vėliau tie įgūdžiai jiems labai pravers.
Apie 1930 metus pradėta galvoti, kaip apsaugoti savo pareigūnus. Buvo bandymų naudoti neperšaunamas liemenes ir šalmus.
„Beje, dar Rytprūsiuose policininko profesija buvo labai gerbiama, jaunuoliai dažnai pasirinkdavo darbą policijoje, ypač po privalomosios karinės tarnybos. Todėl dažnai policijoje tarnaudavo kelių kartų vienos šeimos vyrai“, – akcentavo istorijos tyrėjas.
Tiesa, policininkai tuo metu gavo gana nedidelius atlyginimus, uniformą reikėjo pirkti iš savo pinigų.
Tačiau jie galėjo dalyvauti politinėje veikloje.
To pavyzdys – tuometis Klaipėdos policijos komisaras Robertas Riechteris. Jis dėstė ir policijos mokykloje, taip pat buvo ir miesto tarybos narys.
R. Riechteris kaip legalios provokiškos partijos atstovas buvo du kartus išrinktas į miesto tarybą.
Būtent R. Riechterio atsiminimuose labai daug informacijos apie tarpukario Klaipėdos krašto policijos veiklos specifiką.
Kluone slėpė lėktuvą
E. Kazlauskio teigimu, Vokietijos ir Klaipėdos krašto pasienį saugojo pasienio policininkai, kurie tiesiogiai susidurdavo su kontrabandos gabentojais.
„Kontrabanda šiame krašte buvo senas ir įprastas dalykas, tačiau ji žymiai išaugo atsiradus Klaipėdos autonomijai. Klaipėdos kraštas, tapęs autonominiu, išvengė reparacijos mokesčių, kuriuos mokėjo Vokietija. Kraštas nepatyrė Didžiojo karo sugriovimų ir ekonomiškai buvo geresnėje padėtyje, nei Vokietija anapus Nemuno. Ir tai skatino kontrabandą, kas krašto policininkams kėlė didelių rūpesčių“, – pabrėžė istorijos tyrėjas.
Toliau E. Kazlauskis citavo dar vieno to meto amžininko – prancūzų karininko – 1920 m. rugpjūtį užrašytus atsiminimus: „Pagėgiuose policija sulaikė civilį, kuris kluone po šiaudais slėpė lėktuvą, ginkluotą dviem kulkosvaidžiais ir pilnu baku degalų. Dar tą patį vakarą jį ketinta perduoti bolševikų armijai. Lėktuvą slėpęs asmuo buvo pristatytas į Klaipėdos kareivines, kur privalės stoti prieš karo teismą. Pilotui pavyko pasitraukti Tilžės kryptimi.“
Ginklų ir šaudmenų kontrabanda tuo metu iš Vokietijos į Lietuvą per Klaipėdos kraštą vyko sausuma ir vandeniu.
To meto liudininkas rašo, kad 1921 metų sausio 2 d. fiksuotas bandymas iš Vokietijos per Klaipėdos kraštą bolševikams pergabenti apie 400 patrankų.
Šie skaičiai visai tikėtini, nes visai šalia vyko Lenkijos ir bolševikų Rusijos karas, tad ginklų reikėjo abiem pusėms.
Prancūzų administracija pripažino, kad su kontrabandininkais nesusitvarko.
Kai prireikė kulkosvaidžių
Prancūzų laikmečiu būta ir Klaipėdos gyventojų streikų su riaušėmis, kai prireikė net kulkosvaidžių.
„1920 m. rugpjūčio 13 dieną Klaipėdoje streikuoja 500 darbininkų. Mieste nėra vandens, elektros, neveikia tramvajai. Žmonės reikalauja grąžinti bolševikų lektorius, išvytus iš miesto prieš du mėnesius. Turbūt turėta omenyje Komunistų darbininkų sąjungą, kuri stipriai veikė anapus Nemuno ir Klaipėdoje turėjo savo pogrindį“, – pasakojo E. Kazlauskis.
Tuo metu mieste buvo padvigubinti ir kulkosvaidžiais sustiprinti policijos sargybos postai, prancūzų laivų įguloms uoste paskelbtas pavojaus signalas.
Buvo rašoma, kad streikuotojai stumdėsi su vietos policija, pranešta apie sužeistuosius abiejose pusėse, o prancūzų šauliai malšinant riaušes nedalyvavo.
Jie negalėjo šaudyti
Išaušus 1923 m. sausio 15-ajai, ko Klaipėdoje rezidavę prancūzai labiausiai ir bijojo, pasigirdo, jog Memelio kraštą puola ginkluoti lietuviai.
„Prancūzai nujautė, kad tai įvyks, nes dar sausio 7 d. vyriausiasis komisaras įspėjo, kad reikia tikėtis lietuvių veiksmų. Pasienio apsaugą sustiprina policija. Tik ką jie gali sustiprinti, jei 7 km ruožui skirtas vienas žmogus? Policininkams pavesta atlaikyti pirmąjį pasipriešinimą ir teikti gynybos štabui informaciją. Įvairiais duomenimis, tam reikalui pasitelkta apie pusantro šimto krašto policininkų“, – teigė E. Kazlauskis.
Bendrais skaičiavimais prieš pusantro tūkstančio sukilėlių, pasiruošusių prisijungti kraštą, buvo pasirengę stoti apie 600 prancūzų ir krašto policijos pareigūnų.
Vis dėlto, atėjus valandai X, policininkai pasitraukė, nusprendę laikytis neutralumo.
Esą yra žinoma faktų, kad kai kuriais atvejais pareigūnai rodė lojalumą ir bičiulystę ateiviams iš Lietuvos.
„Mes, vokiečiai ar lietuviai, šio krašto gyventojai, čia gimę, čia užaugę, gyvenome ir lig šiol drauge. Ir turėsime gyventi ateityje. Jūs gi čia – svetimi, kaip atvykote, taip ir išvyksite. Štai kodėl mes, klaipėdiečiai, negalime vienas į kitą šaudyti“, – tokią kalbą, pasak istorijos tyrėjo, prancūzų karininkui, liepusiam ginklu priešintis sukilėliams, išrėžė tuometis Šilutės policijos komisaras, pasienyje nesutikęs šauti į Mažosios Lietuvos tautinio ir politinio sąjūdžio vadovą Erdmoną Simonaitį.
Lietuvai perėmus Klaipėdos kraštą, dalis vietos policininkų sutiko dirbti prie naujos valdžios, kiti išvyko į Vokietiją.
„Tilžės kriminalinės policijos Žvalgybos skyriaus ataskaitoje rašyta, kad traukinys, atvykęs 18 dieną (1923 m. sausis – A. D.) 9.32 val. iš Memelio į Tilžę, atvežė apie šimtą keleivių ir kelis krašto policijos krašto valdininkus. Memelio krašto policijos direktorius Cornelius, kuris buvo paskirtas prancūzų, pabėgo į Kionigsbergą“, – kalbėjo E. Kazlauskis.
Netrukus policijos vadovu paskiriamas prolietuviškai nusiteikęs Jonas Jurgaitis, kuris aktyviai įsitraukia į krašto autonominės policijos atgaivinimą. Ši tarnyba veiks iki krašto aneksijos 1939 m. kovo 23 d.
Tada Klaipėdos krašto policijos pareigūnams vėl teko rinktis.
Nepaisant visų istorinių permainų, iki šiol išliko solidus to meto Klaipėdos krašto policininko įvaizdis. Tai – pasitempęs, griežtas pareigūnas, pelnęs vietos žmonių pagarbą ir pasitikėjimą.
Projektas „Straipsnių ciklas „Slapta žyma“ portale https://www.kl.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000.
(be temos)
(be temos)
(be temos)