Žinios – ir sau, ir kitiems
L. Ruibienė apie savo pasaulio tyrinėjimus pradėjo rašyti 2016-aisiais, bet tyrinėti – gerokai anksčiau, dar paauglystėje.
„Visada buvau smalsi ir drąsi, nebijojau kažkur eiti, susipažinti, dalyvauti. Tiesiog toks mano būdas, – sako Lina. – Kai gimė ir paaugo dukros – dabar didžioji yra penkiolikos, vidurinioji – aštuonerių, mažoji – penkerių metų, norėjau joms parodyti ir įskiepyti, kad gerai praleistas laisvalaikis nėra sėdėti namuose ant sofos, prie televizoriaus ar žaisti žaidimus su išmaniosiomis technologijomis. Nuo pat mažų dienų vaikams sakiau, kad gyvenimas mums duotas tik vienas ir jį privalome maksimaliai išnaudoti, nesėdėti vietoje. Reikia džiaugtis, mėgautis, pažinti, tyrinėti.“
Kiekvieną šeimos kelionę pašnekovė fiksavo nuotraukose, nes nuo vaikystės mėgo fotografuoti. Dabar su vaikais mėgsta pavartyti senus nuotraukų albumus ir keliauti po prisiminimų pasaulį.
Apie tai, kur apsilankydavo, ką pamatydavo, ką nuveikdavo su dukterimis, mama ėmė rašyti, o galiausiai nusprendė dalytis ir su kitais tėvais. Taip gimė paskyra „Tyrinėju pasaulį“.
„Tiesą sakant, gal net nereikėjo jai gimti – ji tiesiog buvo. Tereikėjo išdrįsti paleisti į viešumą, o tada plaukti pasroviui. Tad tas gimimas toks natūralus, iš širdies“, – sako Lina.
Paskyra dabar – tarsi prisiminimų albumas pačiai šeimai. Tačiau pagrindinis pašnekovės tikslas – skleisti žinią ir užkrėsti kitas mamas, šeimas nebijoti veikti, patirti ir dalytis.
Keliauti su vaikais – smagu
„Kai kam nors pasakau, kad neretai keliauju po Lietuvą viena su trimis dukterimis (tėtis dažnai būna išvykęs darbo reikalais ir tik grįžęs prie mūsų prisijungia), išgirstu nuostabą: ar tu išprotėjai – neįmanoma su vaikais keliauti. Tačiau aš kaip tik ir noriu paskatinti ir parodyti, kad su vaikais keliauti yra įmanoma, tik reikia pozityviai nusiteikti“, – savo požiūrį aiškina Lina.
Kartu: Ruibių mergaitės noriai leidžiasi į pažintines keliones ir pasaulio tyrinėjimą. L. Ruibienės asmeninio archyvo nuotr.
Mama pasakoja, kad tos kelionės visada išsitęsia, nes keliaudami niekur neskuba. „Aš prisitaikau prie vaikų ritmo, mes dažniau sustojame pailsime, pavalgome, užkandžiaujame. Svarbiausia yra nebijoti susikrauti kuprines ir pirmyn – į nuotykį! – entuziastingai kalba Lina. – Mes nežinome, kelintą valandą parvažiuosime, nebijome, kad susidursime su iššūkiais, o jų keliaujant su vaikais tikrai būna – tai vienam koks ožiukas išlenda, tai kitam. Tačiau mes kaskart judame pirmyn, problemas išsprendžiame ir grįžtame kupini įspūdžių. Nėra neįmanomų dalykų!“
Pasak pašnekovės, keliauti su vaikais yra ne tik labai įdomu ir smagu – jai širdį glosto dar ir žinojimas, kad taip dukros kaupia žinių, emocijų, prisiminimų bagažą. Jos jau taip pripratusios prie nuolatinio judėjimo ir patirčių, kad pačios klausinėja – o kas toliau? Tada šeima tiesiog pasiima Lietuvos žemėlapį ir nagrinėja, kur jau buvo, o kur dar ne.
Dabar didžiausias jų tikslas – apkeliauti ir pamatyti kuo daugiau Lietuvos, pasinerti į nuotykius, kai važiuodami kažkur nuklysta visai ne pagal pirminį planą. Kuo daugiau netikėtumo – tuo daugiau teigiamų emocijų ir vaikams, ir suaugusiesiems.
„Mūsų pagrindinis tikslas – vaikams ir sau atverti, kad gyvenimas yra kur kas spalvingesnis, nei mes dažnai įsivaizduojame. Tereikia praverti savo namų duris, ir pamatyti, kiek aplink mus visko yra. Gali ne tik žiūrėdamas televiziją, skaitydamas knygas ar žurnalus, bet ir pats savo akimis ištyrinėti ir pačiupinėti gyvenimą“, – sako Lina.
L. Ruibienės asmeninio archyvo nuotr.
Veikti tikrai yra ką
Ruibių šeimai keista iš kitų girdėti, kad Lietuvoje nėra kur keliauti, nėra ką žiūrėti. Tiesa, Lina prisipažįsta kažkada ir pati taip galvojusi. Tačiau, kai pradėjo keliauti po Lietuvą, pamatė, kiek mūsų šalyje yra visokių gamtos grožybių, kiek ekspozicijų, muziejų, kiek vyksta įvairiausių edukacijų ir kokia Lietuva yra turtinga.
„Mes esame iš Žemaitijos, iš Plungės, tad didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune – lankomės nedažnai. Tačiau stengiamės šioje Lietuvos pusėje surasti vietų ir veiklų, kurios būtų smagios ir vaikams, ir suaugusiesiems, pamatyti kaskart kažką naujo, patirti dar nepatirto“, – pasakoja Lina.
Štai prieš kurį laiką jie atrado Žemaitės memorialinį muziejų Bukantės dvare Plungės rajone, kuriame vyksta edukacijos. Atrodytų, ne vaikiškas užsiėmimas, bet mergaitėms buvo labai įdomu prisiliesti prie jų mėgstamo patiekalo – kastinio – gimimo: sakė net neįsivaizdavusios, kaip jis atsiranda. Šiauliuose, „Rūtos“ saldainių fabrike, pamatė, kaip gimsta mėgstami saldainiai. Tokie apsilankymai, kai vaikai pamato, kas kaip gaminama, labai praturtina jų žinių bagažą, praplečia akiratį.
Kur mergaitės labiausiai nori keliauti? „Sunku atsakyti, – susimąsto Lina. – Jos labai smalsios, tad stengiamės, kad vienos išvykos metu būtų patenkinti įvairūs poreikiai: sustoti ir kokioje žaidimų aikštelėje, pasinaudoti vandens pramogomis, nueiti į muziejų, kitokią lankytiną vietą. Tačiau atsitinka ir taip, pavyzdžiui, Šiauliuose, – užstrigome miesto viduryje prie fontano, kuriame mergaitės dūko tol, kol pirštai nuo vandens susiraukšlėjo. Ir gamtoje joms be galo patinka, ir į apžvalgos bokštus lipti – vis ieško kuo aukštesnio, kuo įdomesnės formos. Žodžiu, ką joms pasiūlai, viskas įdomu. Gal tik nepatiktų klausytis sausų istorinių faktų. Vaikui reikia ir pačiupinėti, ir kažką išbandyti pačiam, interaktyviose veiklose dalyvauti – į klausimus atsakinėti, spėlioti, piešti, dėliones dėlioti. Štai Švietimo muziejuje penkiametė užstrigo prie žmogaus vidaus organų muliažo, kurį reikėjo surinkti. Parklupusi ten vos ne valandą sėdėjo, tiek jai buvo įdomu.“
Pasaulis – ne tik kelionės
Vis dėlto L. Ruibienės instagramo paskyra „Tyrinėju pasaulį“ – ne tik apie keliones. Ten galima rasti ir rubrikas „Knygų pasaulis“, „Vaikų kampas“, „Virtuvės reikalai“, „Vaikų edukacija“.
„Pasaulio tyrinėjimo būdų yra daug. Jį tyrinėti galime per veiklas, per keliones, taip pat ir per knygas, nes knyga irgi yra kelionė – tu į tą knygą pasineri ir keliauji su jos herojais, – sako pašnekovė. – Mes su vaikais turime savo bibliotekas: aš savo, vaikai savo. Stengiamės skaityti kuo daugiau lietuvių autorių knygelių. Labai mėgstame gamtininko Selemono Paltanavičiaus knygas. Ką perskaitome ir galime rekomenduoti kitiems, pasidalijame tinklaraštyje.“
Moteris džiaugiasi, kad net vyrą, kuris nebuvo didelis knygų mėgėjas, pavyko užkrėsti skaitymu. Dabar, vykdamas į darbą užsienyje, prašo rekomenduoti, kokias knygas verta būtų vežtis, ką skaityti. Jau ir jis – šeimos knygų klubo narys.
Linos manymu, knygos – kaip nuotraukos: bet kada gali atsiversti, paveiksliukus pažiūrėti, paskaityti. Ji labai džiaugiasi, kad ši veikla mergaitėms patinka.
L. Ruibienės asmeninio archyvo nuotr.
Kai tik turi laiko, šeima stengiasi ir kūrybiniais darbeliais, kurie taip pat lavina fantaziją ir įvairius gebėjimus, užsiimti – piešti, lipdyti, kurti. Veiklų galima sugalvoti labai įvairių, o dalytis sumanymais ir rezultatais su kitais – malonu.
„Mes esame veiklūs, nemėgstame sėdėti vienoje vietoje ar nieko neveikti, – teigia pašnekovė. – Net išvažiavę į svečią šalį visur klaidžiojame, kad tik kuo daugiau pamatytume, sužinotume, išragautume. Štai iš Ispanijos neseniai grįžome, o vyriausioji dukra juokėsi, kad po savaitės tokių atostogų jai reikės dar savaitės nuo tų atostogų atsigauti. Nenusėdime vienoje vietoje, vien tik gulėti kur nors prie jūros ar baseino mums netinka.“
Taip gimsta tradicijos
Ar tai reiškia, kad Ruibiai nesusiduria su problema, kuri dažna daugelyje šeimų, – kaip atitraukti vaikus nuo ekranų.
Pasaulio tyrinėjimo būdų yra daug. Jį tyrinėti galima per veiklas, per keliones, taip pat ir per knygas, nes knyga irgi yra kelionė.
„Stengiuosi, kad kuo mažiau tų technologijų būtų, kad vietoj kompiuterio į rankas pasiimtų knygą, stengiuosi savo pavyzdžiu parodyti, nes pati nuo mažens esu didelė mėgėja skaityti knygas, – sako aktyvi mama. – Labai džiaugiuosi, kad palengva dukros prisijungia, vis dažniau pasiima knygą – kas skaityti, kas vartyti. Į kelionę pastaruoju metu jau net neprašomos pasiima po knygą.“
Lina nedraudžia dukterims naudotis technologijomis, pažaisti žaidimų kompiuteriu, televizorių pažiūrėti, tačiau saikingai. Dukros dėl to pretenzijų nereiškia – galbūt dėl to, kad nuo mažens taip pripratusios.
„Mes savo sprendimą pagrindžiame, sakome, kad šaunus dalykas tos technologijos, įdomūs tie žaidimukai, bet yra kur kas smagesnių ir prasmingesnių dalykų, kuriuos galime savo akimis pamatyti, patyrinėti, pačiupinėti, o prie ekrano spėsime bet kada sugrįžti“, – paaiškina moteris.
Ji įsitikinusi, kad požiūrį į tai, kas gyvenime svarbu, vaikams įskiepija tėvai. Vaikai mato, ką daro tėvai, ir juos kopijuoja.
„Mano tėveliai neturėjo galimybių kartu su visa šeima keliauti, bet mane visada išleisdavo, sakydavo: tu tik eik, tik važiuok, jei yra galimybė, išleisime, suruošime, – pasakoja Lina. – Aš iki šiol atsimenu, kaip mano mama, kartais ir tėtis po darbų skaitydavo knygas prieš miegą. Aš irgi noriu išsaugoti tokias tradicijas. Tad tęsiu savo mamos tradiciją vaikams skaityti pasakas, eilėraščius, istorijas, o dukros užaugusios galbūt tą tradiciją atsineš į savo šeimas. Labai tikiuosi, kad prisimins, kaip keliavo, ką veikė, ką matė, kai buvo mažos. Prisimins jausmą, ką reiškia būti kartu su šeima.“
L. Ruibienės asmeninio archyvo nuotr.
Nenurims nė senatvėje
Ruibių šeimai nekyla klausimų, ką veikti. Jei oras prastas, traukia stalo žaidimus, knygas ar rankdarbius, dar kažką sugalvoja.
„Gaila laiko nieko neveikti, – sako Lina. – Stebiuosi, kai mamos sako: pareinu iš darbo, vaikas į planšetę sulindęs, tai aš kažkokį serialą pažiūriu. Man tai nesuvokiama, nemokėčiau taip gyventi. Jei turiu laisvą minutę, tuojau raginu vaikus: kažką veikiame! Su vyru juokiamės, kad turbūt ir senatvėje, kai anūkai atvažiuos, vis sakysime: kažką veikiame, nesėdime.“
Artimiausiu metu šeima planuoja toliau tyrinėti Lietuvą – tuos miestus ir miestelius, kur dar nėra buvę. Sąrašas netrumpas, o tikslas – visą Lietuvą apkeliauti. Dar planuose – kelionė į Latviją. Tiesa, kelionėms galės skirti tik savaitgalius, nes tėvams reikia dirbti.
„Artėja savaitgalis, ir mes jau pradedame planuoti, į kokį miestą keliausime, ką pamatysime. Taip ir judame į priekį, plečiame akiratį“, – juokiasi Lina.
