Bankas sausį teigė besitikintis, kad 2025 metais šalies ekonomika augs 2,5 proc. – 0,5 punkto daugiau nei prognozuota lapkritį.

„Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, manoma, kad šiemet Lietuvos ekonomikos augimas bus sparčiausias tarp Baltijos šalių.

„Lietuvos gyventojų lūkesčiai yra vieni aukščiausi Europos Sąjungoje, sunku surasti tokių Europos Sąjungos šalių, kuriose gyventojai taip aukštai vertintų savo finansinę padėtį. (...) Lietuva yra pirmoji ir vienintelė Baltijos valstybė, kur pramonė jau auga“, – ketvirtadienį pristatydamas naujausias banko prognozes teigė N. Mačiulis.

Šių metų vidutinės infliacijos prognozę bankas mažina nuo 1,5 iki 1 proc., o vidutinio darbo užmokesčio augimo prognozę didina nuo 8,5 iki 9,2 proc.

„Lietuvos įmonės ir gyventojai gana nesunkiai išgyveno pasaulinės pramonės recesijos ir aukštų palūkanų normų laikotarpį. Nedarbo ir bankrotų lygis išliko žemas, būsto įperkamumas vėl pradėjo didėti, net matomi pirmieji šios rinkos atsigavimo ženklai. Bent jau ekonomikos fronte šiemet matome vis daugiau teigiamų tendencijų“, – teigė N. Mačiulis.

„Swedbank“ ekonomistai taip pat prognozuoja, kad Europos Centrinis Bankas (ECB) palūkanų normas šiemet mažins šiek tiek lėčiau nei tikėtasi anksčiau – keturis kartus iki 3 procentinių punktų.

Šalies eksporto augimas šiemet turėtų siekti 2,5 proc., kitais metais – 4,4 proc., importo – atitinkamai 5 ir 8,5 proc.

„Swedbank“ prognozuoja, kad nedarbo lygis išliks stabilus – 6,8 proc. šiais metais ir 6,4 proc. kitais.

Stojant į ES, Lietuvoje buvo 3 mln. 377 tūkst., o šių metų pradžioje – jau tik 2 mln. 843 tūkst. nuolatinių gyventojų. Daugiau nei pusės milijono gyventojų tokio dydžio valstybei yra didelis praradimas. Kokios buvo šio reiškinio priežastys?

Visų pirma, klaidingai manoma, kad visas gyventojų skaičiaus mažėjimas įvyko tik dėl emigracijos. Išnykus barjerams laisvai keliauti ir dirbti ES, nemažai lietuvių tokia galimybe pasinaudojo – ypač po pasaulinės finansų krizės, kuomet nedarbo lygis Lietuvoje pasiekė 18 procentų. Dėl migracijos Lietuvoje gyvenančių lietuvių skaičius per šiuos du dešimtmečius sumažėjo 350 tūkstančių. Kitaip sakant, du trečdaliai gyventojų praradimų buvo dėl migracijos, o trečdalis dėl natūralios kaitos – mirtingumo ir nepakankamo gimstamumo.

Per du dešimtmečius užsienyje dirbantys lietuviai čia likusiems artimiesiems pervedė net 21 milijardą eurų. Palyginimui, ši suma prilygsta visai paramai, kurią Lietuva iš ES gavo per du dešimtmečius.

 

Didelė emigracija, ypač jaunų ir kvalifikuotų specialistų, slopina ilgalaikį ekonomikos augimo potencialą ir nėra pageidautinas reiškinys. Vis tik migracijos nereikėtų vertinti kaip vienareikšmiškai neigiamo reiškinio. Emigracija dažnai yra tik laikina, o trumpuoju laikotarpiu padeda spręsti kai kurias šalies ekonomines ir socialines problemas – darbo susirasti negalintys gyventojai galimybių ieškojo kitose šalyse, o Lietuvoje likusiems artimiesiems padėjo finansinėmis perlaidomis. Per du dešimtmečius užsienyje dirbantys lietuviai čia likusiems artimiesiems pervedė net 21 milijardą eurų. Palyginimui, ši suma prilygsta visai paramai, kurią Lietuva iš ES gavo per du dešimtmečius.

Be to, matome, kad jau nuo šio dešimtmečio pradžios grynoji migracija buvo teigiama – į tėvynę grįžusių lietuvių buvo 20 tūkst. daugiau nei iš jos išvykstančių. Gerėjanti gyvenimo kokybė padeda pritraukti imigrantų ir iš vakarų valstybių. Ilgą laiką jos beveik nebuvo, tačiau pastarąjį penkmetį iš Vakarų valstybių – Ispanijos, Vokietijos, JK, JAV – imigruoja 7–8 tūkst. žmonių per metus. Ir kol kas nėra priežasčių, dėl kurių ši teigiama tendencija galėtų baigtis.

Mažesnis Lietuvos teritorijoje gyvenantis žmonių skaičius nėra savaime problema. Didelis demografinis pokytis reikalauja adaptuoti viešųjų paslaugų institucijų tinklą, socialinės apsaugos ir mokesčių sistemas, bet nereiškia, kad gyvenimo kokybė dėl to blogės. Pavyzdžiui, visų rūšių nusikalstamumas sumažėjo neįtikėtinais tempais. Žmogžudysčių skaičius, tenkantis šimtui tūkstančių gyventojų, yra penkis kartus mažesnis nei buvo prieš du dešimtmečius, o savižudybių skaičius sumažėjo perpus (bet, deja, išlieka gerokai per didelis).

„Eurobarometro“ duomenimis, 2004 metais kas antras lietuvis manė, kad nusikalstamumas yra viena iš dviejų didžiausių Lietuvos problemų. Šiuo metu taip manančių lietuvių – tik 2 procentai, mažiau nei Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ar daugelyje kitų Vakarų valstybių.

Žinoma, turtingesnė, laisva ir saugi valstybė ne tik vilioja sugrįžti emigrantus, atvykti talentingus imigrantus, bet sudomina ir mažiau išsilavinusius bei nebūtinai gerų ketinimų turinčius asmenis. Todėl du dešimtmečius liūdėjus dėl emigracijos, skubiai reikia keisti plokštelę – kurti efektyvios, skaidrios ir neskylėtos imigracijos taisykles.

Du dešimtmečius liūdėjus dėl emigracijos, skubiai reikia keisti plokštelę – kurti efektyvios, skaidrios ir neskylėtos imigracijos taisykles.

 

Ilguoju laikotarpiu svarbesnis turbūt ne gyventojų skaičius, o jų išsilavinimas. Lietuva jau pralenkė daugelį Vakarų valstybių pagal tai, kokia jaunų žmonių dalis turi aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą. Tiesa, pagal moksleivių gebėjimus pastaruosius 20 metus beveik nėra jokio progreso, o pasiguosti galima tik tuo, kad pagal šį rodiklį neatsiliekame nuo kaimyninių šalių ir EBPO vidurkio. Pasiguodus vertėtų ir paklausti savęs, kodėl pagal moksleivių gebėjimus Estija, o ne Lietuva pastarąjį dešimtmetį yra tarp penkių pažangiausių valstybių pasaulyje.

Jau visi turbūt girdėjome, kad šiemet Jungtinių Tautų (JT) laimės indekse Lietuva pateko tarp 20 laimingiausių valstybių pasaulyje, o jaunuoliai iki 30 metų jaučiasi laimingiausi pasaulyje. Tai nebuvo atsitiktinumas – Lietuva prieš dešimtmetį buvo tik 71 vietoje pasaulyje, o kiekvienais metais pamažu artėjome link dvidešimtuko. Tam įtakos turėjo visi JT vertinami kriterijai – pajamos, socialinė sanglauda, laisvė kontroliuoti savo gyvenimą, sveiko gyvenimo trukmė, korupcijos suvokimas ir dosnumas.

Beje, tai, kad vyresnio amžiaus žmonės yra mažiau laimingi rodo, kad ne visos problemos yra išspręstos – dažnai jų kelyje link laimės atsiranda ne tik finansiniai barjerai. Pavyzdžiui, per du dešimtmečius lietuvių sveiko gyvenimo trukmė padidėjo maždaug penkeriais metais. Puiku, tačiau Lietuvoje vyrų sveiko gyvenimo trukmė siekia tik 55 metus, moterų – 60 metų. Tai yra, atitinkamai, 15 ir 10 metų mažiau nei Švedijoje ar Norvegijoje. Kodėl?

Prieš dvidešimt metų maždaug kas antras lietuvis teigė, kad yra patenkintas savo gyvenimu, dabar tokių yra beveik 4 iš 5.

 

Reguliariai sportuojančių vyresnio amžiaus žmonių skaičius per pastarąjį dešimtmetį patrigubėjo, bet išlieka kelis kartus mažesnis nei Šiaurės šalyse. Progresas kitose amžiaus grupėse taip pat akivaizdus, bet iki Šiaurės šalių gyventojų fizinio aktyvumo dar labai toli. Didesnės investicijos į ligų prevenciją ir sporto infrastruktūrą (čia turimas omenyje ne nacionalinis stadionas), leistų sparčiau didinti sveiko gyvenimo trukmę.

Korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje nuolat mažėja, tačiau lėtai ir išlieka gerokai didesnis nei Šiaurės šalyse. Beje, tas pats JT laimės tyrimas rodo, kad lietuviai itin jautriai reaguoja į įvairias korupcijos apraiškas. Vis tik pastarojo dešimtmečio smulkesnių ir stambesnių korupcinio pobūdžio nusikaltimų identifikavimas, pasibaigiantis bent specialiųjų tarnybų tyrimais, o kai kuriais atvejais ir baudžiamąja atsakomybe, rodo ne didėjančią korupcija, o skaidrėjimą ir apsivalymą.

Mes mėgstame paburbėti, kad kažkurias mūsų pasirinkimo laisves (pavyzdžiui, teršti aplinką ar nustatyti mokesčius) suvaržė ES direktyvos, bet daugeliu atveju šios direktyvos, gairės ir rekomendacijos padėjo nenuvažiuoti šunkeliais. „Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvių teigiamai vertina ir ES institucijas, ir Lietuvos narystę joje.

Prieš dvidešimt metų maždaug kas antras lietuvis teigė, kad yra patenkintas savo gyvenimu, dabar tokių yra beveik 4 iš 5. Ko trūksta, kad laimingi būtų 9 iš 10? Ar galima tikėtis tokio ekonominio ir socialinio progreso ir ateityje? Ar gali Lietuva pagal pajamas pralenkti ES vidurkį? Apie tai – trečioje dalyje.

Tuo metu remiančių ir suaugusius vaikus, ir tėvus – 25 proc., rodo naujausias „Swedbank“ tyrimas.

„Didžioji dalis šios grupės gyventojų remia arba savo suaugusius vaikus, arba savo suaugusius tėvus. 25 proc. apklaustųjų paminėjo, kad jiems tenka pasirūpinti ir savo suaugusiais vaikais, ir padėti tėvams“, – antradienį žurnalistams sakė „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

Anot jos, 49 proc. respondentų tėvus remia paslaugomis, 20 proc. – finansiškai. Vaikus finansiškai remia 51 proc., paslaugomis – 20 proc. apklaustųjų.

„Swedbank“ ekonomistė Greta Ilekytė sako, kad, anot tyrimo, panašiai uždirba tiek jauni žmonės, tiek vyresni, ir jiems tenka paremti savo vaikus.

„Tai – panaši vidutinė suma, kurią uždirba dar tik karjeros įkalnėje esantys 18–29 metų jaunuoliai. Apskritai rodo duomenys, kad pasiskirstymas pagal pajamas 40-50 metų amžiaus grupėje yra identiškas 18-29 metų jaunuoliams. Tai mes turime asmenis, kurie pradirbę 20 metų rinkoje gauna tokį patį atlygį, kaip ką tik į rinką atėję, ir jiems dar reikia paremti savo vaikus“, – spaudos konferencijoje aiškino G. Ilekytė.

Tyrimo duomenimis, 40–60 metų amžiaus grupės gyventojų atlyginimas siekia vidutiniškai 1250 eurų „į rankas“.

„Vakarų Europos šalyse dažiausiai tie atlyginimai auga su amžiumi, tai Lietuvoje mes turime išskirtinę tendenciją. Į tai reikia atkreipti dėmesį, kad tai nėra visiškai normalu“, – pabrėžė ji.

Dažniausiai tiek suaugusiems vaikams (30 proc.), tiek tėvams (50 proc.) per mėnesį skiriama iki 100 eurų. Vaikams dažniau skiriamos ir didesnės sumos, pavyzdžiui, 301–500 eurų per mėnesį vaikams nurodo skiriantys 11 proc., tėvams – 3 proc. respondentų.

„Nors apie 80 proc. respondentų sako, kad siekis pagelbėti artimiesiems jiems nesukelia didesnių sunkumų, 30 proc. suaugusiems vaikams padedančių gyventojų teigia dėl to pasididinę darbo krūvį. Taip teigiančių tarp tų, kurie padeda savo vyresniems tėvams, – 21 proc.“, – pabrėžė J. Cvilikienė.

G. Ilekytės teigimu, norintys pagelbėti artimiesiems 40–60 metų gyventojai yra linkę dirbti daugiau, tačiau perkopus penktą dešimtį tai tampa sudėtingiau, nes vyrų sveiko gyvenimo trukmė Lietuvoje siekia 55,4 metų, moterų – 59,8 metų.

„Kai gyventojas turi sveikatos problemų, tai jis nebegali dirbti pilnu etatu, nebegali dirbti darbų, kur reikia fizinių pastangų, todėl susiduria su sunkumais, ir ypač vyrai“, – sakė G. Ilekytė.

Anot tyrimo, keturi iš penkių gyventojų jaučia nerimą, kad jiems taps sudėtinga pagelbėti tėvams ar globėjams, augant jų pagalbos poreikiams.

„Pagrindiniai 40-60 metų amžiaus gyventojų iššūkiai ir prastesnės finansinės būklės priežastys – sumažėjęs paklausumas darbo rinkoje dėl amžiaus, sunkumai dėl persikvalifikavimo, susiduriame su diskriminacija, galbūt jie patys išsigąsta imtis naujų iššūkių, paramos iš bendraamžių tinklo trūkumas imtis naujos veiklos, psichologinis nesaugumas, skaitmeninio raštingumo įgūdžių bei anglų kalbos žinių stoka“, – teigė G. Ilekytė.

Anot jos, bazinius skaitmeninius įgūdžius turi 41 proc. 45–54 metų ir 28 proc. 55–64 metų amžiaus žmonių. Anglų kalbą moka vienas iš keturių gyventojų 55–69 metų grupėje.

„Besimokančių suaugusiųjų tarp 55–64 metų gyventojų – vos 4 proc. Vienas veiksnių, lemiančių mažą besimokančių suaugusiųjų skaičių, yra sudėtingas mokymosi, asmeninio gyvenimo ir darbinių įsipareigojimų derinimas bei mokymų kaina“, – teigė ekonomistė.

Reprezentatyvų šalies gyventojų tyrimą „Swedbank“ Finansų instituto užsakymu 2023 metų spalį–lapkritį atliko nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“. Apklausoje dalyvavo 1005 respondentai. Jų amžius siekė nuo 40 iki 60 metų.

Ar apie aukštą infliacijos rodiklį vėl galėsime pamiršti bent keliems dešimtmečiams? Ateityje galima įžvelgti įvairių naujų rizikų, kurios apsunkins centrinių bankų pastangas išlaikyti infliaciją 2 proc. lygyje. Tarp šių rizikų – šiuo metu vykstantys konfliktai, protekcionistinė valstybių politika ir tikėtini muitų „karai“, klimato kaita ir jos padariniai ekonomikai, geopolitiniai pokyčiai, kurių nematėme nuo Šaltojo karo pabaigos, ir kaip atsakas į juos pradėjusios augti investicijos į gynybą.

Šios rizikos reiškia bent du dalykus: tiksliai prognozuoti ir numatyti infliaciją ateityje taps sudėtingiau, todėl centrinių bankų užduotis ją suvaldyti tampa sunkesnė, taip pat ir tai, kad kainų augimas gali tapti spartesniu nei buvome įpratę matyti per pastaruosius kelis dešimtmečius.

Karinių konfliktų įtaka

Karas Izraelyje ir augančios įtampos Artimuosiuose Rytuose jau dabar kelia nerimą, kad infliacijos stabilizacija gali trukti neilgai. Raudonojoje jūroje laivybą jau sutrikdė hučių išpuoliai – vasario pradžioje per Sueco kanalą praplaukė vos 50 žaliavas ir kitas prekes gabenančių tanklaivių, kai anksčiau šis skaičius būdavo daugiau nei du kartus didesnis.

Šiuo metu laivai renkasi bent dvejomis savaitėmis ilgesnį maršrutą apiplaukiant visą Afrikos žemyną. Nors šis pokytis tokios didelės įtakos prekių gabenimo laivais kainai kaip per pandemiją nepadarė, tolesnis konflikto eskalavimas šiuo atžvilgiu dar gali pateikti nemalonių siurprizų.

Pavyzdžiui, jei į konfliktą tiesiogiai įsitrauktų ir Iranas, tai greičiausiai paveiktų Ormūzo sąsiaurį, kuris yra gyvybiškai svarbi laivybos arterija. Šis sąsiauris yra vienintelis jūros kelias iš nafta turtingų Persijos įlankos šalių, kuriuo transportuojama penktadalis pasaulio naftos.

Protekcionistinė valstybių politika

Tiek dėl COVID-19 pandemijos metu sutrikusių prekių tiekimo grandinių, tiek dėl geopolitinių rizikų JAV bei ES valstybės ėmėsi protekcionistinės politikos. Negana to, šia politika dažnai siekiama ir lyderystės technologijų srityje. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Joe Bidenas ne tik nepanaikino savo pirmtako Donaldo Trumpo įvestų muitų tam tikrų prekių importui iš Kinijos, bet ir pristatė Infliacijos mažinimo aktą, kuriuo numatytos milžiniškos subsidijos technologijų, pramonės įmonėms. Tačiau subsidijomis galės pasinaudoti tik tos įmonės, kurios gamybą vykdo Šiaurės Amerikoje.

Jei ES nuspręstų, kad Kinija nesąžiningai subsidijuoja savo automobilių eksportą, muitai gali smarkiai išaugti.

 

ES eina panašiu keliu – numatytos milžiniškos investicijos į atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir reikalingų žaliavų tiekimo užtikrinimą. Praėjusiais metais ES paskelbė tyrimą dėl Kinijos valdžios subsidijų elektromobilių pramonei. JAV muitas kiniškiems automobiliams siekia 27,5 proc., o dabartinis ES tarifas – 10 proc. Jei ES nuspręstų, kad Kinija nesąžiningai subsidijuoja savo automobilių eksportą, muitai gali smarkiai išaugti. Kinijai tapus didžiausia automobilių eksportuotoja pasaulyje ir palikus Vokietiją užnugaryje (Kinijos automobilių eksportas per trejus metus išaugo beveik 5 kartus), sprendimai dėl didesnių muitų ateityje yra tikėtini.

Protekcionistinę valstybių politiką kursto baimė, kad Kinijos konkurencija kenkia ne tik jų pramonei, bet ir socialiniam bei politiniam stabilumui. Vis dėlto protekcionistinė politika reiškia ir didesnes kainas, bent jau artimiausioje ateityje.

Klimato kaita ir žaliosios investicijos

Bandydamos pasiekti išsikeltus tikslus kovoje su klimato kaita, šalys vis daugiau investuoja ir į atsinaujinančią energetiką, ir į infrastruktūrą, kuria siekiama apsisaugoti nuo vis dažnesnių ir mažiau nuspėjamų gamtos reiškinių.

Kaip šalutinį žaliosios transformacijos poveikį Europos centrinis bankas įvardija „žaliąją infliaciją“, su kuria gali susidurti šalys, itin priklausomos nuo iškastinio kuro arba vis dar delsiančios pereiti prie žaliųjų alternatyvų. Tarptautinio valiutos fondo tyrimas parodė, kad siekiant ketvirtadaliu sumažinti anglies dvideginio kiekį atmosferoje, palyginus su dabartiniu lygiu, trumpuoju laikotarpiu tai gali lemti 0,1–0,4 proc. punkto aukštesnę metinę infliaciją pasaulyje.

Žalioji infliacija dažniausiai apibūdinama kaip infliacinis paklausos šokas, kuris kyla dėl perėjimo prie žaliųjų alternatyvų. Išskiriamos ir dar kelios panašios infliacijos rūšys: „iškastinio kuro infliacija“, kai spaudimas kainoms atsiranda dėl priklausomybės nuo iškastinio kuro naudojimo bei „klimato infliacija“, kai kainos kyla dėl vis dažnesnių ir daugiau žalos pridarančių ekstremalių gamtos reiškinių. Geras šios infliacijos pavyzdys šiuo metu yra itin pakilusi kavos kaina – ilgai užsitęsusi sausra Brazilijoje lemia mažesnį kavos derlių.

Geras šios infliacijos pavyzdys šiuo metu yra itin pakilusi kavos kaina – ilgai užsitęsusi sausra Brazilijoje lemia mažesnį kavos derlių.

 

Investicijų į gynybą bumas

Galiausiai, prie aukštesnės infliacijos ateityje gali prisidėti ir augančios investicijos į krašto apsaugą. Prasidėjus karui Ukrainoje daugelis Europos valstybių turėjo pakeisti požiūrį į gynybos svarbą. Per artimiausius kelerius metus vis daugiau NATO blokui priklausančių šalių sieks atitikti minimalų 2 proc. nuo BVP išlaidų gynybai lygį arba jį viršyti.

Pavyzdžiui, Lietuva šiuo metu gynybai skiria apie 2,5 proc. nuo BVP. Atsižvelgus į kariuomenės formuojamus poreikius, ateityje ši dalis turėtų gerokai viršyti 3 proc. nuo BVP. Panašiu keliu suka ir artimiausios Lietuvos kaimynės.

Augančios investicijos į šį sektorių reiškia ir daugiau užsakymų pramonei, statybų ir technologijų sektoriams. Bet tai gali prisidėti prie pabrangusių žaliavų ir paslaugų kainos, jei paklausa smarkiai viršytų pasiūlą trumpuoju laikotarpiu.

Pastarųjų kelių metų kainų svyravimai buvo sunkiai prognozuojami, tačiau struktūriniai pokyčiai ir augančios geopolitinės rizikos, tikėtina, ir ateityje lems didesnius kainų svyravimus nei buvome įpratę anksčiau. Tuo metu išlaikyti infliaciją tiksliniame 2 proc. lygyje centriniams bankams taps vis didesniu iššūkiu.

Banko ekonomistų vertinimu, pernai ekonomika išvengė nuosmukio dėl spartaus verslo, ypač valstybės investicijų augimo ir metų pabaigoje kiek atsigavusio gyventojų vartojimo.

„Turbūt pagrindinė priežastis yra labai sparčiai didėjanti gyventojų perkamoji galia. Jau 2023 metų pabaigoje realus darbo užmokestis pasiekė naujus rekordus ir sugrįžo į tą lygį, kuriame buvo prieš 2022 metų infliacijos šoką“, – ketvirtadienį pristatydamas naujausią makroekonomikos apžvalgą sakė banko vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Anot Jo, Lietuva 2023 metais išvengė ekonominio nuosmukio.

„Pirmuosius tris ketvirčius Lietuvos BVP mažėjo, bet, mūsų skaičiavimais, trečiąjį ketvirtį buvo gana ženklus augimas ir dėl atsigavusio namų ūkių vartojimo, ir ypač dėl augusių privataus ir viešojo sektorių investicijų“, – kalbėjo N. Mačiulis.

„Swedbank“ ekonomistas prognozuoja, kad investicijų augimas tęsis ir 2024 metais.

Šiemet tikėtinas vartojimo atsigavimas, o antroje metų pusėje turėtų atsigaut ir gyventojų investicijos į būstą.

 

„Vis dar rekordinės sumos pinigų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, ir iš Atsigavimo bei atsparumo fondo (RRF – BNS) pasiekia Lietuvą, ir toliau yra nukreipiamos energetikos infrastruktūros vystymui bei į kitas sritis“, – teigė N. Mačiulis.

„Ilgą laiką nepakankamos investicijos, kankinusios Lietuvą, kurios pastarąjį dešimtmetį nesiekė 20 proc. BVP (...), dabar jų augimas įsibėgėjo ir prognozuojame, kad per artimiausius kelis metus jos pasieks apie 25 proc. BVP“, – kalbėjo analitikas.

Bankas tikisi, kad 2025 metais šalies ekonomika augs 2,5 proc. – 0,5 punkto daugiau nei prognozuota lapkritį.

Pasak N. Mačiulio, šiemet tikėtinas vartojimo atsigavimas, o antroje metų pusėje turėtų atsigaut ir gyventojų investicijos į būstą.

„Swedbank“ prognozuoja, kad vidutinė metinė infliacija šiemet sieks 1,5 proc. (0,3 punkto mažiau nei lapkričio prognozė), o 2025 metų prognozė nepakeista – 2,5 procento.

„Matome daugiau priežasčių kainų mažėjimui negu didėjimui. Tas 7 proc. didėjantis realus darbo užmokestis turėtų būti labai svarbus veiksnys, kuris turėtų kilstelėti paklausą, skatinti namų ūkių vartojimą“, – teigė N. Mačiulis.

Banko ekonomistų vertinimu, šiemet grynoji emigracija išliks teigiama jau šeštus metus iš eilės, bet pernai rekordines aukštumas pasiekęs užimtumas šiemet gali šiek tiek sumažėti dėl neigiamų natūralių demografinių tendencijų.

Šalies eksporto augimas šiemet turėtų siekti 4,2 proc., kitais metais – 5,8 procento.

„Swedbank“ prognozuoja, kad atlyginimų augimas šiemet ir kitais metais turėtų sulėtėti iki atitinkamai 8,5 ir 6,5 proc., o nedarbo lygis išliks stabilus – atitinkamai 6,8 ir 6,6 procento.

Banko vertinimu, valdžios sektoriaus deficitas šiemet sieks 2,5 proc. BVP, kitąmet sumažės iki 2,2 procento.

Remiantis „Swedbank“ prognozėmis, šiemet Estijos BVP smuks 0,3 proc., Latvijos – augs 1,4 proc., o kitais metais turėtų augti atitinkamai 2,8 ir 2,7 procento.

„Būsto įperkamumas yra nukritęs į tikrai mažą lygmenį ir yra maždaug 2010 metų lygio“, – ketvirtadienį indekso pristatyme  sakė „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus. 

Bankas prognozuoja, kad 2024 metais būsto kainos nedidės, o atlyginimai augs apie 8 procentais.

„Jeigu būsto kainos nedidėja, (…) tai mūsų skaičiuojamas būsto įperkamumo indeksas jau grįžta į tą, sakykim, teigiamą teritoriją ir tampa įperkamas. (...) Prognozėms pasitvirtinus, kitų metų pabaigoje (vidutinė šeima Vilniuje – BNS) jau galėtų įsigyti 59 kv. metrų būstą“, – žurnalistams sakė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

„Vis tik net ir prie tokių teigiamų tendencijų įperkamumas vis dar išliks dešimtmečio žemumose, todėl sandorių skaičius turėtų išlikti šių metų lygyje“, – pridūrė jis.

Anot V. Šimkaus, pagrindiniai veiksniai, neigiamai veikę indeksą, buvo didelis pastarųjų metų kainų šuolis bei rekordiškai didėjusios Europos Centrinio Banko (ECB) bazinės palūkanų normos.

„Per pandemiją buvo išaugęs didesnio būsto poreikis, o būsto įperkamumas buvo aukštumose, todėl gyventojai rinkosi didesnius butus. Pakilus būsto kainoms ir palūkanoms, sparčiai pasikeitė gyventojų galimybės ir prioritetai“, – teigė V. Šimkus.

Pakilus būsto kainoms ir palūkanoms, sparčiai pasikeitė gyventojų galimybės ir prioritetai.

 

Vilniuje šiuo metu indeksas siekia 86 punkto. Tai reiškia, kad vidutinio namų ūkio pajamos yra maždaug 14 proc. per mažos, norint įsigyti 55 kv. metrų būstą.

V. Šimkus sako, jog vilniečiai dabar gali įsigyti vidutiniškai 47 kv. metrų ploto būstą – 19 kv. metrų mažiau nei prieš metus.

Kaune ir Klaipėdoje indeksas krito daugiau nei Vilniuje, tačiau dėl santykinai neaukštų kainų išlieka aukštas – atitinkamai  129 ir 135 punktus. Čia gyventojai galėjo įpirkti maždaug 70 kv. metrų ploto butą,

Ekonomisto teigimu, nepaisant, jog Vilniuje būsto įperkamumas mažiausias – vilniečiai perka didžiausius butus.

„Įdomu tai, kad vilniečiai, nors būsto įperkamumas yra mažiausias, perka didžiausius butus. Tai, ko gero, yra ir miestų demografinės struktūros tendencijos – Vilniuje ilgiau žmonės gyvena butuose, mažiau kraustosi į užmiestį. Tuo tarpu Kaune ir Klaipėdoje populiaresni individualūs namai, kurie į šitą statistiką nepatenka“, – aiškino V. Šimkus.

Vis dėlto, anot jo, tendencijos nuteikia pozityviai – planuojama mažinti palūkanų normą, toliau auga atlyginimai.

„Gera žinia, kad atlyginimai didžiuosiuose miestuose ir toliau auga labai sparčiai“, – sakė jis.

N. Mačiulis teigė, kad per pastarąjį dešimtmetį būsto kainos šalyje kilo sparčiau nei statybų sąnaudos.

„Statybų sąnaudos, be jokios abejonės, visur padidėjo per pastaruosius kelerius metus. Tai yra ir pabrangusios žaliavos, ir ištekliai, ir sparčiau augę atlyginimai, bet (...) Lietuvoje statybų sąnaudos yra padidėjusios maždaug 25 proc. nuo dešimtmečio pradžios, vertinant ir atlyginimus, ir žaliavas, ir statybines medžiagas, bet kainos pakilo 55 proc., maždaug 20 procentinių punktų kainų augimas pralenkė visų sąnaudų augimą“, – aiškino ekonomistas.

„Tai kaip ir sudaro prielaidas bent jau ilgesnį laiką nusistovėsiančioms kainoms, tai yra nėra kol kas prielaidos didėti kainai net ir sparčiai kylant atlyginimams“, – pridūrė N. Mačiulis.

Būsto nuomos grąžos rodiklis – žemiausias nuo 2011 metų

„Swedbank” skaičiuojamas nuomos grąžos rodiklis šių metų pabaigoje dar sumažėjo ir išlieka žemiausias nuo 2011 metų. Šis rodiklis parodo, kokią dalį būsto kainos sudaro jo metinės nuomos pajamos. Vidutinė nuomos grąža Vilniuje siekia 5 proc., Senamiestyje – 4,2 proc., Kaune – 5,6 proc. Visi šie rodikliai yra maždaug procentiniu punktu mažesni nei ilgalaikis istorinis vidurkis.

N. Mačiulis taip pat pabrėžė, kad šiuo metu paskolos įmokos ir būsto nuomos kainos santykis yra rekordiškai aukštas – nuomos alternatyva pastaraisiais metais tampa vis patrauklesnė.

„Beveik nesiskiria išlaidos žmogaus, jeigu jis būstą perka arba jį nuomojasi. (...) Būsto kainos augo gerokai sparčiau negu nuoma bei reikšmingai kilusios palūkanos, kurios neturėjo įtakos besinuomojantiems būstą“, – sakė N. Mačiulis.

„Derybinė galia išlieka pirkėjų rankose, daugelis renkasi nuomą ir laukia palankesnių rinkos sąlygų“, – pridūrė jis.

Daugelis renkasi nuomą ir laukia palankesnių rinkos sąlygų.

 

Ekonomisto teigimu, dėl šios tendencijos taip pat ryšiai sumažės žmonių, kurie perka būstą su paskola su tikslu jį išnuomoti.

„Investicinis būstas, investicinis pirkinys nėra šiuo metu patrauklus. Labai tikėtina, kad iš šiuo metu, ir ateinančiais metais investicinio būsto pirkėjų, kurie labai ženkliai dominavo pastaruosius kelerius metus bus mažiau“, – sakė N. Mačiulis.

Jis taip pat pridūrė, kad „net ir aukštos palūkanų normos, nusilpusi gyventojų perkamoji galia dėl praėjusių metų infliacijos kol kas neprislopino noro įsigyti būstą (gyvenimui – BNS). Įvyko kitas pokytis, galimybės yra mažesnės, ne atsisako dažniausiai gyventojai naujo būsto įsigijimo, bet renkasi mažesnį būstą. 10 kv. metrų yra sumažėjęs vidutinis perkamas būstas“.

N. Mačiulio teigimu, kai kuriose euro zonos šalyse jau matoma defliacija, o daugelis ekonomikų nebeauga arba patiria nuosmukį.

„Prie tokių aplinkybių netvarus kainų augimas mažai tikėtinas, priešingai, didėja nemokumo ir nedarbo augimo rizika“, – sakė jis.

„Swedbank“ prognozuoja, kad ECB bazinių palūkanų normas pradės mažinti jau 2024 metų balandį, o per visus metus jos sumažės 1,5 procentinio punkto.

„Infliacija euro zonoje mažėja sparčiau nei tikėjosi ECB ir, tikėtina, per artimiausius mėnesius nukris iki 2 proc. kartelės. Tai leis ECB pripažinti pergalę prieš infliaciją ir pradėti mažinti palūkanų normas“, – sakė N. Mačiulis.

Vilniuje prasčiausias indeksas Baltijos šalyse

V. Šimkaus teigimu, pagal būsto įperkamumą Lietuvoje yra prasčiausia situacija Baltijos šalyse. Vis dėlto, indekso kritimo tendencija šalyse panaši.

„Jeigu žiūrėti į Baltijos šalis, matome, kad tendencijos kritimo yra panašios. (...) Deja, Vilniuje jis yra pats prasčiausias iš Baltijos šalių“, – sakė ekonomistas.

Anot jo, geriausiai būstas įperkamas Rygoje, tačiau ten lengvai įperkami tik senos statybos būstai – naujos statybos arba renovuotų butų įperkamumas panašus, kaip Vilniuje ir Taline.

„Ryga iš pirmos pažiūros vis dar yra labai įperkama, panašus būsto įperkamumas, kaip Kaune. Tačiau Rygos būsto rinka yra labai stipriai dominuojama senos statybos sovietinių butų, kurie yra palyginti prastesnės kokybės ir yra gana pigūs. Jeigu žiūrėti į pirminę naujų ir renovuotų butų statistiką Rygoje, tai situacija praktiškai identiška, kaip Vilniuje ar Taline“, – aiškino V. Šimkus.

„Swedbank“ skaičiavimais, Rygoje būsto įperkamumas siekia 144,5 balo, o naujo arba renovuoto – 94,8 balo. Taline būsto įperkamumas įvertintas 90,2 balo.

„Žiūrint į atskirus segmentus, tai Taline bent jau senos statybos butai daugiau grįžo į virš 100 ribos“, – pridūrė V. Šimkus.

Tai BNS patvirtino „Swedbank“ Lietuvoje atstovė ryšiams su visuomene Daiva Taučkėlaitė ir SEB komunikacijos projektų vadovė Leontina Zabarauskienė.

Tokios įmokos pervestos už trečiąjį šių metų ketvirtį. Už antrąjį ketvirtį abu bankai rugpjūtį sumokėjo atitinkamai 25 mln. ir 16,5 mln. eurų.

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) BNS penktadienį pranešė, kad 11 Lietuvos komercinių bankų ir kredito unijų į valstybės biudžetą sumokėjo 103,7 mln. eurų solidarumo įmokų.

Šiaulių bankas pervedė daugiau nei 2,6 mln. eurų, „Luminor“ – 12,5 mln. eurų solidarumo įnašo. „Revolut Bank“ penktadienį BNS pranešė sumokėjęs 1,3 mln. eurų.

Antrąją įmoką bankai turėjo sumokėti iki lapkričio 30 dienos pabaigos. 

Lietuvos bankas praėjusią savaitę skelbė, kad preliminariais skaičiavimais, bankų įnašas už trečiąjį metų ketvirtį turėtų viršyti 100 mln. eurų, visas šių metų įnašas gali siekti apie 250 mln. eurų. .

Pirmąją solidarumo įnašo įmoką – už antrąjį ketvirtį – 56 mln. eurų – bankai pervedė rugpjūčio pabaigoje.

Įnašo lėšos bus naudojamos karinio mobilumo ir dvigubo naudojimo transporto infrastruktūrai įrengti.

Įnašas sumokėtas šiandien, BNS trečiadienį patvirtino „Swedbank“ mažmeninės bankininkystės komunikacijos vadovas Gytis Verčinskas.

Šiaulių bankas trečiadienį pranešė, jog sumokės 2,2 mln. eurų įnašą, o „Luminor“ anksčiau skelbė, kad šiam mokesčiui numatyti 7 mln. eurų.

Kiti bankai tikslių duomenų nepateikia – „Revolut“ ir Medicinos bankas BNS nurodė, kad sumas žinos tik pervedę įnašą, o Lietuvos centrinė kredito unija teigia, kad jai šį ketvirtį tokia prievolė negalioja.

Lietuvos komerciniai bankai ir kitos kredito įstaigos avansinį mokestį turi sumokėti iki rugpjūčio 31-osios.

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) rugpjūčio 24-ąją pakeitė jo skaičiavimo metodiką, pagal kurią į naujo kreditavimo sąvoką neįtraukiamas lizingas, faktoringas ir obligacijos. Dėl to bankai galės dar mėnesį tikslinti deklaracijas ir per šį laiką bus atleisti nuo delspinigių.

Kaip BNS informavo Mokesčių inspekcija, įnašui mokėti būtina deklaracija trečiadienį jau parengta ir ją galima pildyti.

Lietuvos banko skaičiavimais, bendra avansinio solidarumo įnašo suma turėtų siekti apie 50 mln. eurų, o iš viso valstybė tikisi iš bankų per dvejus metus surinkti apie 440 mln. eurų: už 2023 metus – apie 250 mln. eurų, už 2024 metus – daugiau nei 150 mln. eurų.

Mokėti įnašą bankus įpareigoja šiemet priimtas Laikinojo solidarumo įnašo įstatymas. Avansinis įnašas skaičiuojamas nuo įstatymo įsiteisėjimo gegužės 16-ąją ir mokamas už antrąjį šių metų ketvirtį, kiti mokėjimai numatyti lapkričio 30 dieną ir 2024-ųjų vasario 28-ąją, o metinis įnašas – kitų metų birželio 15 dieną.

Jeigu metinės deklaracijos suma skirsis nuo ketvirtinių, bankai turės padengti jų skirtumą.

Mokestis skaičiuojamas nuo grynųjų palūkanų pajamų, daugiau kaip 50 proc. viršijančių vidutines ketverių pastarųjų metų pajamas. Mokestis įvestas šalies bankams šiemet, tikėtina, uždirbsiant virš 1 mlrd. eurų pelno, kuris laikomas netikėtu – jie pelnosi iš Europos Centrinio Banko didinamų palūkanų normų.

Mokesčio įnašus ketinama panaudoti gynybai ir karinei bei civilinei transporto infrastruktūrai.

Tuo metu kitais metais šalies ekonomika turėtų augti 1,5 proc. – 0,3 proc. punkto mažiau nei prognozuota sausį ir balandį, teigiama trečiadienį išplatintame „Swedbank“ pranešime.

„Antrąjį šių metų ketvirtį Lietuvos BVP ženkliai kilstelėjo valstybės investicijos į inžinerinius tinklus – kelius, tiltus, energijos infrastruktūrą – kurios buvo net 45 procentais didesnės nei prieš metus. Vis tik kol kas eksporto užsakymai išlieka žemiau ilgalaikio istorinio vidurkio, pagrindinės eksporto rinkos recesijoje, tad artimiausiais ketvirčiais labiausiai tikėtina stagnacija, nenustebintų ir pakartotinas ekonomikos susitraukimas“, − pranešime teigė „Swedbank“ vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Banko teigimu, tvaresnis ir spartesnis ekonomikos atsigavimas prognozuojamas tik 2025 metais, kuomet BVP turėtų padidėti 2,3 proc.

Kaip ir balandį, „Swedbank“ prognozuoja, kad nedarbo lygis šiemet padidės iki 7,3 proc.

„Silpnos išorinės paklausos kontekste gera naujiena yra tai, kad atlyginimai Lietuvoje vėl auga sparčiau nei kainos. Tiesa, prognozuojame, kad nedarbo lygis Lietuvoje gali padidėti net dviem procentiniais punktais, tad gyventojų vartojimo augimas turėtų išlikti kuklus“ – teigė N. Mačiulis.

Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje šiemet turėtų padidėti 12,2 proc. iki 1276 eurų (atskaičius mokesčius), o kitais metais jo augimas sulėtės iki 8,6 proc. – 1392 eurų.

Pasak N. Mačiulio, vidutinė metinė infliacija šiemet turėtų siekti 9,4 proc., 2024 metais – 1,8 proc.

Anot „Swedbank“, Europos Centrinis Bankas (ECB) rugsėjį palūkanų normas padidins paskutinį kartą iki 4 proc., o kitų metų balandžio mėnesį jas pradės mažinti. Banko teigimu, pagrindinė to priežastis – sparčiai mažėjanti infliacija ir stojantis ekonomikos augimas.

N. Mačiulis prognozuoja, kad „Euribor“ palūkanų norma 2025 metų pradžioje galėtų nukristi iki 2 proc.

Remiantis „Swedbank“ ekonomistų prognozėmis, šiemet Estijos BVP sumažės 2 proc., o Latvijos ekonomikai numatomas 0,3 proc. augimas.

„Swedbank“ grupė, įvertinusi su pinigų plovimo prevencija susijusias rizikas, nusprendė nevykdyti mokėjimų, susijusių su šalimis, kurios pagal tarptautinių organizacijų vertinimą patenką į labai didelę ir didelę rizikos kategoriją“, – BNS nurodė bankas.

Tarp valstybių, į kurias mokėjimai nebus atliekami – Afganistanas, Aruba, Bisau Gvinėja, Brunėjus, Burkina Fasas, Centrinės Afrikos Respublika, Mergelių salos, Džibutis, Eritrėja, Fidžis, Gambija, Gvinėja, Haitis, Irakas, Iranas.

Be to, pervedimai nebus atliekami į tokias šalis kaip Mauritanija, Mianmaras, Nigeris, Pietų Sudanas, Sirija, Somalis, Šiaurės Korėja, Vanuatu, Venesuela ir kitas.

„Mūsų duomenimis „Swedbank“ klientai į šias šalis yra atlikę labai nedaug tarptautinių pervedimų (tik keletą per metus)", – skelbia bankas.

Jei po rugsėjo 1-osios klientams ir toliau reikės atlikti tarptautinius pervedimus į kurią nors iš minėtų šalių, bankas nurodo, kad jie turėtų ieškoti kitų pervedimo galimybių. Tuo atveju, jei jie nesutiks su pakeitimais, gali nutraukti sutartį.

Bankas teigia, jog draudimas nėra absoliutus, išimtiniais atvejais – humanitariniais tikslais, valstybės poreikiams – mokėjimai bus vykdomi, o klientai tokiu atveju turėtų kreiptis tiesiogiai į banką.