Didžiausia problema šiandien, kad pas mus uždirbančiųjų pinigus katastrofiškai mažėja, o tų, kuriems reikėtų juos padalyti, gretos auga geometrine progresija. Teoriškai viskas lyg ir aišku: kad būtų didesnis valstybės biudžetas, reikia sudaryti palankias verslui sąlygas, skatinti pačių piliečių verslumą, pritraukti užsienio investuotojus. Tada bus didesnis BVP (bendrasis vidaus produktas), turėsim daugiau ką dalyti ir galbūt užteks ir mokytojams, ir gydytojams, ir pensininkams. Tačiau ar tikrai taip bus?

Mūsų visų sukuriamas bendrasis vidaus produktas artėja prie 50 mlrd. eurų, apie 15 tūkst. eurų kiekvienam gyventojui, ir tai nėra labai prasti rodikliai ES kontekste. Kur kas prasčiau mes atrodome pagal biurokratų skaičių, tenkantį gyventojams. Lietuvoje šiandien realiai gyvenantiems 2,8 mln. gyventojų tenka apie 60 tūkst. įvairaus rango valdininkų. Čia mes stipriai lenkiame savo kaimynus.

Akivaizdu, kad turėtume ne tik stengtis uždirbti daugiau pinigų, bet ir racionaliai juos leisti.

Džiugina, kad šiandien dėmesys šiai problemai skiriamas vyriausybėje. Aštuonios ministerijos jau sujungtos į bendrą interneto tinklą. VRM rengiamoje Baltojoje knygoje, nubrėšiančioje regioninės politikos gaires, siūloma atsisakyti žiedinių savivaldybių. Visa tai neblogos iniciatyvos, tačiau ar jų užteks problemai išspręsti?

Savivaldybių, kaip ir ministerijų, skaičių galime mažinti, tačiau užduotis, kaip padaryti, kad, jas sumažinus, nepadidėtų valdininkų skaičius, dirbančių po kitomis iškabomis (Lietuvoje, net ir panaikinus apskričių administracijas, valstybės tarnautojų nesumažėjo).

Mano nuomone, teisingas kelias būtų ne keisti savivaldybių, ministerijų, kitų valstybės institucijų skaičių, tačiau optimizuoti jų veiklą, panaikinant dažnai besidubliuojančias pareigybes, sustiprinant valdininkų administracinius gebėjimus taip, kad būtų galima efektyvi institucijų, kuriose dirbtų mažesnis valdininkų skaičius, veikla.

Žengiami pirmieji savivaldybės žingsniai šalinant šią problemą, pradėtos tvarkyti įvažos ir keliai, vedantys prie daugiabučių namų. Deja, to aiškiai nepakanka, nes ir iš taip vargano praėjusiems metams tam skirto kelių milijonų eurų biudžeto liūto dalis atiteko įvažoms į mokymo įstaigas sutvarkyti.

Vis dėlto net jei pavyktų miesto biudžete rasti lėšų įvažoms į visus Kauno daugiabučius išasfaltuoti, tuo problemos nepasibaigtų.

Ši seniai įsišaknijusi miesto problema (daugiabučių namų kiemų sutvarkymas) reikalauja kompleksinio sprendimo, nes būtina spręsti kiemų apšvietimo, žaliųjų erdvių formavimo ir, aišku, automobilių parkavimo klausimus.

Šiandien sunkiai įvažiuojamas, prastai apšviestas ir užkimštas automobiliais daugiabučio kiemas – įprastas dalykas kiekviename Kauno mikrorajone, stebina, jei randi vietą, kurioje taip nėra.

Aišku, Kauno miesto savivaldybės atstovai gali pasakyti, kad daugiabučių kiemuose kylančias problemas gyventojai turėtų spręsti patys ir jie iš dalies bus teisūs. Perfrazavus Ostapą Benderį, kuris teigė, kad skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas, galima sakyti, kad jūsų kiemas – jūsų problemos.

Vis dėlto galima į šį klausimą pažiūrėti kiek kitaip. Padėti gyventojams, nes jiems tenka užduotis ne iš lengvųjų, ypač kai name virš 100 butų ir gyvena skirtingų amžiaus grupių ir, aišku, skirtingų interesų žmonės. Vieniems svarbiau vaikų žaidimų aikštelės, kitiems didesnės žaliosios erdvės, o tretieji sutiktų visą teritoriją skirti automobilių stovėjimo vietoms.

Žinoma, kad kiekvienas gyventojas norėtų privažiuoti kuo arčiau namo laiptinės ir ten palikti savo transporto priemonę, užstatydamas žaliuosius plotus, vaikų žaidimų aikšteles, šaligatvius, tačiau taip nereikėtų daryti, jeigu jis turėtų alternatyvą, daugiabučio kieme arba netoli jo įrengtą, kad ir mokamą daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę.

Planuojamos aikštelės neturėtų užimti didelius plotus horizontalioje plokštumoje, o būtų orientuotos į vertikalų augimą statant daugiaaukštes antžemines arba požemines aikšteles, taip išsaugant laisvus plotus šaligatviams, vaikų žaidimų aikštelėms, želdiniams.

Čia mes neišradinėtume dviračio, o tiesiog pasinaudotume gerąja praktika, nes daugelis pasaulio miestų taip ir sprendžia automobilių parkavimo problemas, plėsdamiesi ne į plotį, o į viršų, statydami daugiaaukštes automobilių stovėjimo aikšteles, palikdami laisvus plotus šalia daugiabučių namų gyventojų poilsio zonoms, žaliosioms erdvėms. Todėl tokį patį problemos sprendimą, mano nuomone, galėtumėme taikyti ir mes.

Tada statybos specialistai skaičiavo, kad jų eksploatacijos laikas bus apie 50 metų. Baigiantis šiam laikotarpiui, jau mūsų laisvos ir nepriklausomos Lietuvos statybos ekspertai po daugybės bandymų, tyrimų ir skaičiavimų nustatė, kad tie namai dar gali būti eksploatuojami bent 25 metus.

Dabar jau eina į pabaigą ir statybos specialistų pratęstas daugiabučių eksploatacijos laikas.

Kas bus po to?

Vėl bus pratęstas eksploatacijos laikas, kol daugiabučiai pradės masiškai griūti?

Šiuose pastatuose labai prastos vėdinimo sąlygos, neefektyvus šilumos ūkis, realiai gyventojai už savo pinigus šildo orą. Tačiau tuo problemos nesibaigia, stambiaplokščių pastatų betoninės sienos turi ne tik mažą šiluminę varžą, bet ir irsta veikiamos išorinių veiksnių. Pro plyšius patenka vanduo, drėksta sienos, greičiau rūdija metalinės detalės, o tai jau ne tik mažina sienų šiluminę varžą, bet ir kelia tiesioginę grėsmę tokių namų gyventojų saugumui.

Ateis laikas, kai seniausių stambiaplokščių namų bus neįmanoma net renovuoti. Jų pagrindinės konstrukcijos paprasčiausiai gali būti nebetinkamos ir renovacijos atlikti bus neįmanoma.

Ateis laikas, kai seniausių stambiaplokščių namų bus neįmanoma net renovuoti.

Ir didžiausia problema ta, kad šie daugiabučiai buvo statomi panašiu laiku, taigi tikėtina, kad, neatlaikę gadinančių konstrukcijas išorės veiksnių, vienu metu ir pradės griūti. Susidursime su didelio masto problema, kur gyventi iškeltiems iš jų žmonėms. Manau toli gražu ne kiekvienas gyvenantysis sename daugiabutyje bus pajėgus nusipirkti ar išsinuomoti tinkamą savo gyvenimui būstą.

Žmonėms nebus galima leisti pasilikti gyventi nesaugiame, pavojų gyvybei keliančiame būste, o iš kitos pusės taip pat negalima žmogaus išmesti į gatvę, nors ir rūpinantis jo paties saugumu.

Aišku, negalima sakyti, kad nieko nedaroma šiuo klausimu. Vyksta švietėjiška veikla, skatinanti senų daugiabučių gyventojus vykdyti renovaciją, Kauno miesto savivaldybė skatina renovacijos procesą nemokamai sutvarkydama aplinką, jei vienoje vietoje renovuojami penki ir daugiau daugiabučių namų.

Tačiau to nepakanka. Renovacija vyksta, tačiau jos tempai per lėti ir mastas ne toks, kad problema būtų išspręstų laiku.

Šiandien būtina galvoti apie spartesnius renovacijos tempus tų daugiabučių, kuriuos galima ir tikslinga renovuoti, o kitus – griauti (ypač pastatytus patraukliose verslui vystyti vietose) ir vietoje jų statyti šiuolaikinius daugiaaukščius pastatus, galbūt netgi dangoraižius, suteikiant būstą buvusiems daugiabučių gyventojams, o likusią dalį skiriant verslui. Arba tiesiog iš gyventojų supirkti senus butus, o vietoje jų statyti šiuolaikinius komercinius, generuojančius pelną objektus.

Manau, kad vystant šią veiklą būtų tikslinga konsoliduoti verslo ir municipalines lėšas pagal PPP (Public Private Partnership) principą.

Sakau akivaizdus, nes jau dabar aiškėja tendencija verslo valdymą kelti iš sostinės į Kauną, kur gerokai pigesnės biurų (tiek pirkimo, tiek nuomos) kainos, o miesto infrastruktūra kai kur jau pralenkė ir Vilnių.

Manau, kad kitas žingsnis bus ir pačių verslų perkėlimas į Kauną ir ne tik iš Letuvos, nes čia bus optimalus verslui palankios aplinkos ir sąnaudų santykis.

Pavyzdys Lietuvai mūsų miestas ir dėl to, kad čia gatvės tvarkomos, o ne rašoma apie tai, kokios jos bus gražios ateityje.

Jeigu šiandien mūsų visų išmetamus pinigus, skirtus emigrantus namo viliojančioms institucijoms, atiduotume miestams tvarkyti, gal ir daugiau atsirastų Lietuvoje vietų, patrauklių verslui vystyti ir tiesiog gyventi.

Emigracijos nesustabdys nei Prezidentės Dalios Grybauskaitės, nei įvairių ministrų ar visuomenės autoritetų kvietimai sugrįžti namo, nei pseudoekspertų tvirtinimai, kad emigracijos mastelis traukiasi.

Ji (emigracija) didės tol, kol nebus sukurtos patrauklios sąlygos grįžti ir nesvarbu, kur namai: Vilniuje, Kaune ar Balbieriškyje.

Mūsų mieste jos (patrauklesnės sąlygos gyvenimui ir verslui) jau kuriamos, tą patį reikia daryti visoje Lietuvoje.

Ir jeigu dar prie geresnės sukurtos miestų infrastruktūros, palankesnių verslui sąlygų pridėtume visiems vienodą teisingumą (ir tiems,  kurie pavogė vištą, ir tiems kurie pavogė milijoną ) tikrai padidėtų Lietuvos gyventojų skaičius. Arba bent jau nemažėtų kaip dabar po 50 tūkst. žmonių kasmet.

Dabar gi nėra lengva kauniečiui tikėti teisingumu, kai išeidamas pasivaikščioti prie Kauno pilies mato iš jūrinio konteinerio (kainuojančio keliolika tūkstančio eurų) padarytą viešą tualetą, kuriam panaudota šimtai tūkstančių eurų mūsų visų kauniečių pinigų ir nėra nė vieno kalto dėl lėšų švaistymo. Ir tokių nebaudžiamų pinigų iš viešojo sektoriaus panaudojimo pavyzdžių, kai nėra atsakingų, kad ir kaip būtų gaila, užtenka visoje Lietuvoje.

Manau, kad daugelis miestiečių su tuo sutiktų. Ypač veždami ryte vaikus į mokyklas ar darželius, esančius centrinėje miesto dalyje ar Senamiestyje.

Transporto spūsčių keliamos problemos tai ne tik vėlavimas į darbą ar susitikimus, bet ir padidėjęs miesto užterštumas, sudaužyti automobiliai ir, kas skaudžiausia, sužaloti ar net žuvę žmonės.

Negalima sakyti, kad mieste nieko nedaroma siekiant pagerinti eismo sąlygas.

Visi matome atsinaujinusius dviračių takus, juostas išskirtas viešajam transportui, dabar netgi atsirado suženklintos vietos automobiliams statyti važiuojamojoje gatvės dalyje.

Tačiau gatvės neguminės, išskirsčius jas dviratininkams, viešajam transportui bei stovėjimo vietoms, labai susiaurėja važiuojamoji dalis likusiems eismo dalyviams ir natūralu, kad formuojasi spūstys su visais joms būdingais padariniais: vairuotojų skubėjimu, susierzinimu ir neatsargiu vairavimu, sudarančiu prielaidas eismo įvykiams.

Norint tuo įsitikinti užtenka, pavyzdžiui, prasieiti (važiuoti geriau nerizikuoti) 8 val. Nemuno gatve, kai vaikus tėvai atveža į mokyklą.

Mano nuomone, problema jau per didelė, jog ją būtų galima išspręsti gatvių perbraižymu eismo dalyviams, manau, kad čia galėtų padėti tik tokios tikslinės priemonės, kaip apribojimas privataus automobilių eismo į centrinę mieto dalį ir Senamiestį, įrengiant jo prieigose automobilių aikšteles ir sukuriant geresnę viešojo transporto infrastruktūrą

Juolab čia dviračio išradinėti nereikia, užtenka pasinaudoti ES šalių gerąja praktika, įgyvendinta panaudojus ES transporto politikos rekomendacijas kaip:

"park-and-ride" (statyti automobilį priemiesčio aikštelėje ir toliau važiuoti viešuoju transportu),

"park-and-walk" (statyti automobilį aikštelėje ir toliau eiti pėsčiomis),

elektra varomų transporto priemonių skatinimas, sukuriant tam reikalingą infrastruktūrą Senamiestyje ir centrinėje miesto dalyje.

Aišku, investicijos nemažos, bet jos atsipirks su kaupu, sumažėjus eismo nelaimių, mums visiems kvėpuojant švaresniu oru.

Net ir tarp kauniečių nėra bendro sutarimo – kodėl.

Vieni mano, kad Kaunas mažuoju Paryžiumi vadintas dėl modernios to meto architektūros, kiti – kad čia buvo tokios pat gražios bei stilingos moterys kaip ir Paryžiuje. Aš šalininkas pastarosios versijos.

Iš tiesų sprendžiant bent iš to, kiek tuometinio Kauno senamiestyje ir dabartinės Laisvės alėjos vietoje buvo siuvyklų, galima daryti prielaidą, kad kaunietės daug laiko bei pinigų skyrė drabužiams ir tikriausiai turėjo išlavintą stiliaus pojūtį, kuris, mano nuomone, išlikęs ir dabar. Tuo nesunku įsitikinti išėjus pasivaikščioti į Laisvės alėją, ypač pavasarį.

Deja, šiandien Laisvės alėja nėra tokia gyvybinga, kokia buvo anksčiau. Tikriausiai didelį gyventojų srautą panaikino ir parduotuvėles vegetuoti privertė miesto centre pastatytas pramogų ir prekybos centras "Akropolis", galbūt stilingoms ponioms aukštakulniais bateliais vaikščioti kol kas trukdo remonto darbai.

Aišku, kad buvo padaryta klaida, tačiau dabar jau prekybos centro iš savo vietos nebeiškelsime, kad sugrąžintume pirkėjų srautus pas smulkiuosius prekeivius, tačiau Laisvės alėją suremontuosime, tegul ir prastesnėmis trinkelėmis, negu norėjome ir galėjome, bet bent aukštakulnių damos nesusilaužys.

Mano nuomone, sugrąžinti kauniečius ir miesto svečius į ištuštėjusią Laisvės alėją galima būtų įrengus gerą apšvietimą. Ne blausiai degančias taupias kaip ir visame mieste lemputes, bet ryškų, stiprų apšvietimą, sukeliantį aliuziją į Paryžiaus Eliziejaus laukus.

Mokslininkai jau senai nustatė, kad nuo šviesos esame priklausomi kur kas labiau, nei galime įsivaizduoti. Nuo apšvietimo intensyvumo, ryškumo ir kokybės priklauso mūsų organizmo aktyvumas bei nuotaikų kaita, o šviesos trūkumas neigiamai veikia mūsų fiziologiją.

Pas mus Lietuvoje dažnas svečias apniukę ir lietingi orai, kurie sukelia slogią depresinę nuotaiką, einant per balas ir žiūrint į lietaus aptaškytas vitrinas, verčia galvoti apie dideles kainas bei mažus atlyginimus – nuo to viskas dar labiau papilkėja. O čia mažuosiuose Eliziejaus laukuose galėtume pakliūti į šviesos ir spalvų oazę, patenkinti trūkstamos šviesos poreikį, pasisemti geros nuotaikos bei išsiugdyti poreikį vėl sugrįžti į mažuosius Eliziejaus laukus.

Tačiau miestas – ne tik gatvės. Tikėtina, kad kitame etape bus sutvarkytos įvažos į kiemus, įrengtos automobilių stovėjimo vietos daugiabučių kiemuose.

Matomi pozityvūs mero verslininko veiksmai tvarkant miestą, tačiau pasigendama dialogo su miestiečiais, atrodo, kad susidaręs vakuumas tarp valdžios ir miesto gyventojų. Trūksta dialogo formuojant mūsų miesto viziją. Kas bus, kai sutvarkysime visas miesto gatves, įvažas į kiemus, išspręsime parkavimo klausimus daugiabučių kiemuose?

Ką mano apie miesto viziją architektų bendruomenė, ką siūlo menininkai, kokia akademinės bendruomenės atstovų nuomonė? Galbūt kažkur kabinetuose šie klausimai ir derinami, bet viešoje erdvėje šių diskusijų, atviro miesto valdžios bendravimo su miestiečiais trūksta. Todėl kartais ir gerais norais grįsti darbai, pavyzdžiui, medžių atnaujinimas Kauno mieste sukelia priešpriešą tarp miestiečių.

Manau, tikslinga būtų pasekti jau esamu pavyzdžiu, kai visi Lietuvos piliečiai teikia pasiūlymus projektui "Idėja Lietuvai", o kauniečiai galėtų teikti pasiūlymus "Idėja Kaunui". Kaip teisingai pastebėjo "Idėjos Lietuvai" iniciatoriai, visi pokyčiai prasideda nuo idėjos. Kauniečiai – žmonės verslūs ir inovatyvūs, todėl, manau, siūlymų nepritrūks ir mes visi kartu sukursime šviesesnį, jaukesnį ir saugesnį Kauną.