GĖLININKĖ: TINKAMAI PASODINTI BIJŪNAI VIENOJE VIETOJE GALI AUGTI NET 50 METŲ

Lietuvoje paplitę bijūnai – ne tik gražūs, bet ir gydomųjų savybių turintys augalai, be to, žmonės juos mėgsta ir dėl to, kad vienoje vietoje jie gali augti labai ilgai, LRT Radijui sako Vilniaus universiteto Botanikos sodo Žolinių dekoratyvinių augalų kolekcijų vedėja dr. Gitana Štukėnienė. „Jie gana gausiai auga darželiuose, nes nebūtina kasmet persodinti. Tinkamai parinktoje vietoje prižiūrimas bijūnas gali augti 20–30, o kartais net 50 metų“, – pastebi specialistė.

Tiems, kurie nori užsiauginti bijūnų, G. Štukienė pataria nesirinkti žemų vietų, kur sniegui tirpstant ar lietingu laikotarpiu žemė permirksta ir užsistovi vanduo, nes dėl to šiuos augalus dažnai užpuola puvinys. Be to, kadangi bijūnai nepersodinami auga labai ilgai, sodinant reikia pasirūpinti trąšomis.

– Kokias gėles vadiname bijūnais?

– Bijūnas priskiriamas bijūninių šeimai, genčiai priklauso beveik 30 rūšių, o dabar pasaulyje užregistruota beveik 5 tūkst. įvairiausių veislių. Tai daugiausia žoliniai daugiamečiai augalai, rečiau – krūmai. Daugiausia paplitę Centrinėje ir Rytinėje Azijoje, rečiau – Pietų Europoje bei Šiaurės Amerikoje. Genties pavadinimas „Paeonia“ kildinamas iš graikų mitologijoje žinomo sveikatos dievo ir gydytojų globėjo Peono vardo, nes kai kurios bijūnų rūšys turi vaistinių savybių ir nuo senų laikų naudojamos liaudies medicinoje. Daugiausia jie vertinami ir plačiau auginami kaip dekoratyviniai augalai.

– Taigi pinavija – liaudiškas pavadinimas, o bijūnas – moksliškas?

– Lietuvių kalbos žodyne žodžio „pinavija“ nėra, bet jis nėra draudžiamas. O botaninis to augalo pavadinimas yra bijūnas. Kadangi lotyniškai yra „paeonia“, tai liaudyje šie augalai vadinami ir pinavijomis, ir kitais pavadinimais. Tai nėra draudžiama, ir visi žino, apie ką kalbama.

– Kas dar, be gydomųjų savybių, lemia bijūnų populiarumą?

– Jie gana gausiai auga darželiuose, nes nebūtina kasmet persodinti. Tinkamai parinktoje vietoje prižiūrimas bijūnas gali augti 20–30, o kartais net 50 metų.

– Dabar pats bijūnų žydėjimo metas. Ką turėtų žinoti žmonės, auginantys bijūnus?

– Nusprendus auginti bijūnus, reikia pasiruošti iš anksto – susirasti tą veislę, kurios norite. Dažniausiai žmonės nori sodinti pavasarį, bet tinkamiausias metas bijūnams persodinti yra rugpjūčio antra pusė–rugsėjo pradžia. Šie augalai mėgsta saulėtą vietą. Ūksmėje auginami nežydi arba žydi labai silpnai. Išimtis – tam tikros gamtinės rūšys, kurios natūraliose augavietėse auga tarp medžių ir po krūmais.

Reikia atkreipti dėmesį, kad bijūnams netinkamos žemos vietos, kur sniegui tirpstant ar lietingu laikotarpiu žemė permirksta ir užsistovi vanduo. Geriausia bijūnus sodinti lengvo priemolio su giliu podirviniu vandeniu derlingoje, nerūgščioje ir giliai įdirbtoje dirvoje. Sodinimo metais geriau laikyti juodą pūdymą ir stengtis naikinti piktžoles. Paruošti duobes reikėtų labai kruopščiai, nes, jei ruošiamės sodinti ir auginti keletą metų, iš karto reikia tinkamai tai padaryti.

– LRT Radijo klausytoja teiraujasi, ką daryti, jei bijūnai nežydi? Ji bijūnus augina jau trejus metus.

– Nežydinčius bijūnus siūlyčiau šį rudenį išsikasti. Gal jie toje vietoje auga daug metų ir jiems trūksta maisto medžiagų. Gal šaknys yra su puviniu. Iškastą kerą reikia padalinti į keletą dalių, jei yra pakankamai žiedpumpurių, ir persodinti.

– O ką daryti su puviniu?

– Jei matote, kad yra kažkokių pažeidimų, reikia naudoti fungicidus ir žiūrėti, kad ta vieta pavasarį neužmirktų, nes pagrindinė ligos priežastis ir yra užsistovėjęs vanduo. Kadangi būna atšilimų, atšalimų, puviniai pažeidžia ne tik šaknis, bet pereina į lapus, paskui – į žiedus, ir augalas nežydi.

– Kaip reikia laistyti bijūnus?

– Kai nėra lietaus ir augalai išsekę, laistyti būtina. Svarbiausia – bijūnams reikia drėgmės rudens link, kai pradeda formuotis kitų metų žydėjimo pumpurai. Tada, jei trūks lietaus, reikėtų laistyti gausiai, 2–4 kibirus vandens ant vieno kero ir nedažnai, kad kitais metais jie gražiai žydėtų.

– Kaip ilgiau išlaikyti nuskintus ir pamerktus bijūnus?

– Tuščiaviduriai bijūnai erdves puošia trumpiau negu pilnaviduriai. Be to, geriausia skinti nenusispalvinusius ir dar neprasiskleidusius žiedus. Tai daroma anksti ryte, kai dar nėra saulės ir oras vėsesnis. Jei nepavyko nusiskinti ryte, skinkite vėlesnį vakarą. Pirmiausia juos reikia kuo greičiau pamerkti apatinius lapus nuskynus ir palikus tik stiebelius. Naktį galima įnešti į šaltesnę patalpą.

– Kaip bijūnus sodinti, kad jie gražiai žydėtų?

– Sodinant į duobes reikia įdėti pakankamai trąšų. Duobės turėtų būti 60–70 centimetrų gylio, nes reikia įdėti ir kompostinės žemės, ir molio. Kad ant šaknų nestovėtų vanduo, turėtų būti padarytas drenažas, tai gali būti rupesnis žvyras ar smėlis. Bijūnus reikia sodinti nelabai arti – tarpas tarp krūmų turėtų būti bent jau metras. Tai pat į kiekvieną duobę reikia įdėti apie 200 g kaulų miltų, iki 200 g superfosfato, kalio chlorido, nes augalas augs ilgai, todėl reikėtų, kad tam tikros maisto medžiagos būtų paruoštos ir sukauptos apie jo šaknis.

Pasodinus reikėtų jį gerai prispausti, o dar geriau palaistyti. Kai žemė sukrinta, reikėtų jos uždėti dar, kad nebūtų tarpo. Dar reikia paminėti sodinimo gylį. Vieni pasodina per aukštai ir iškyla pumpurai, o kiti pasodina per giliai. Iš tikrųjų virš žiedinių pamatinių pumpurų turėtų būti 3–5 cm dirvos, kad jie saugiai peržiemotų, o pavasarį vėl sužydėtų.

– Kokia dažniausia bijūnų liga ar bėda?

– Labiausiai paplitęs – kekerinis puvinys, kai pavasarį, pasirodžius daigams, dalis jų nuvysta ar iškrinta dėl stiebo pagrindo puvinio. Vėliau puvinys pereina į žiedpumpurius, ant lapų atsiranda rudų dėmių, dažnai puvinio apimtos vietos pasidengia pliku pelėsio apnašu. Tokius pumpurus reikia iš karto nuskinti. Patartina žiemai augalų nedengti, o visus senus lapus, prasidėjus pirmoms šalnoms ar po šalnų, nukirpti kiek galima žemiau, kad neliktų užkrato. Kardinalus sprendimas būtų kerą iškasti, padalinti, išpjaustyti stambias šaknis, kad liktų kuo mažiau ligos sukėlėjų, ir persodinti.

Kita liga – bijūnų rūdys. Tai rudos dėmės abiejose lapo pusėse. Kai tokių pažeistų lapų nėra labai daug, patartina tiesiog juos nuskinti. Būtų gerai, kad bijūnai nebūtų sodinami per arti vienas kito, kad užtektų vėjo. Kad nebūtų rūdžių, rekomenduojama bijūnų nesodinti šalia pušų.

Taip pat galima paminėti lapų dėmėtliges. Tai tokios gelsvesnės ovalios žirnio dydžio dėmės su tamsiais pakraštėliais. Pastebėjus tas ligas, lapus ir žiedus reikia šalinti ir naikinti, o patį augalą purkšti turimais fungicidais.