Šiemet lankytojų žvilgsnius pasitinka daugiau kaip 700 kolekcinių numerių bijūnų iš viso pasaulio, atskleisdami ir iliustruodami plačią bijūnų rūšių ir veislių įvairovę. Ypač didelis dėmesys skiriamas Lietuvos selekcininkų palikimui – svarbią šiuo metu VDU Botanikos sode auginamos bijūnų kolekcijos dalį sudaro Lietuvoje išvestos bijūnų veislės.

Lietuvos selekcininkų darbams – ypatingas dėmesys

VDU Botanikos sode esantis bijūnynas – tai ne tik žiedų jūra, bet ir galimybė vienoje vietoje pamatyti reikšmingiausias Lietuvos selekcininkų sukurtas veisles. Pavyzdžiui, visas devyniolika dr. Onos Skeivinės ir visas dvidešimt penkias Jono Evaldo Tarvido ir Emilijos Tarvidienės išvestas veisles. Taip pat eksponuojamos šešios Kęstučio Vyšniausko, keturios Pranciškaus Puidoko ir viena Semiono Eicher-Lorkos veislė.

VDU Botanikos sodo nuotr. 

Buvusi ilgametė VDU Botanikos sodo darbuotoja dr. Ona Skeivienė laikoma pirmąja profesionalia šalies bijūnų selekcininke. Visos jos veislės priklauso puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora) veislių hibridų grupei (Hybrid Lactiflora Group), o šešios iš jų oficialiai užregistruotos Amerikos bijūnų draugijos registre. Visos O. Skeivienės veislės priskirtos Lietuvos augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams ir saugomos.

Jonas Evaldas Tarvidas ir Emilija Tarvidienė – profesionalūs bijūnų selekcininkai, iki 1994 metų dirbę Lietuvos žemdirbystės institute. Kryžmindami puikiojo bijūno veisles tarpusavyje jie išvedė 25 Hybrid Lactiflora grupės veisles, kurios visos priskirtos Lietuvos augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams.

VDU Botanikos sodo nuotr. 

Kęstutis Vyšniauskas pirmasis Lietuvoje sukūrė žolinių bijūnų veislių ir rūšių hibridų grupės (Herbaceous Hybrid/Species Crosses Group) veisles ir vieną Hybrid Lactiflora grupės veislę. Pranciškus Puidokas yra sukūręs ir oficialiai užregistravęs puikiojo bijūno hibridų grupės veisles, kurios sukurtos tarpusavyje kryžminant O. Skeivienės veisles 'Maironis' (1964) ir 'Garbė Motinai' (1947). Semionas Eicher-Lorka – pusiau sumedėjusių bijūnų (Intersectional Hybrid/Itoh Group) selekcininkas. Literatūros šaltiniuose nurodoma, kad jis buvo išvedęs 12 bijūnų veislių. VDU Botanikos sodo kolekcijoje auginama tik viena S. Eicher-Lorkos veislė – 'Žizel' (iki 1986).

Ekspozicijoje galite pamatyti ir VDU Botanikos sode atrinktus naujausius bijūnų hibridus, kurie etiketėse pažymėti selekciniais numeriais. Vienam iš tokių atrinktų hibridų jau suteiktas vardas – 'Estonian Snow' (Arūnas Balsevičius, iki 2014).

Nestinga naujienų

Bijūnų kolekcijos plėtra vyksta kasmet. Nemažai bijūnų rūšių ir veislių įsigyta bendradarbiaujant su kolekcininkais ir botanikos sodais, pavyzdžiui, šiemet ekspoziciją papildė bijūnai iš Gruzijos nacionalinio botanikos sodo: Paeonia carrthalinica, Paeonia caucasica, Paeonia Mlokosewitschii, Paeonia wittmanniana, Paeonia steveniana. Įsigyta ir pusiau sumedėjusių bijūnų (Intersectional Hybrid/Itoh Group): 'White Emperor', 'Sonoma Rosy Future', 'Norwegian Blush', 'Red Double Seedling', 'Tolomeo no 59'.

VDU Botanikos sodo nuotr. 

Be to, įkurta ekspozicija, specialiai skirta oficialiai registruotiems dr. O. Skeivienės bijūnams: čia galite ne tik pasigrožėti veislėmis 'Darius Girėnas', 'Freda', 'Garbė Motinai', 'Professor K. Grybauskas', 'Skeivienės Vėlyvasis', 'Virgilijus', bet ir kartu pasodintais bijūnais, kuriuos kryžminant buvo sukurtos šios lietuviškos veislės.

Dabar bijūnai šeimos ūkyje puikuojasi 1 ha plote, o įvairių gėlių jūra užima 3,5 ha. Sukurtu grožiu Ciplijauskai mielai dalijasi su kitais. „Atvažiuoja žmonių iš įvairių vietovių, vaikšto, fotografuojasi, filmuoja mobiliaisiais telefonais“, – džiaugėsi pašnekovas.

Žinoma, babtiškis negali pasigirti tokia – 600 – kolekcinių vienetų gausa kaip Botanikos sodas, bet turi išties nemažai – apie 200 – veislių ir atkakliai dirba, kad išvestų naują. „Kitos bijūnų veislės mūsų paprasčiausiai nedomina, turimas kruopščiai atsirinkome iš katalogų, kad galėtume kryžminti“, – paaiškino privataus bijūnyno savininkas.

Ilgametė draugystė

Agronomo selekcininko draugystė su gėlėmis prasidėjo beveik prieš penkis dešimtmečius. Dirbdamas Rumokų bandymų stotyje (Vilkaviškio rajonas) prie cukrinių runkelių, P.Ciplijauskas pradėjo rinkti kardelių kolekciją. Šį pomėgį puoselėjo ir vėliau.

Kai 1993 m. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas nutraukė dekoratyvinių augalų selekcijos darbus, Ciplijauskai nusprendė įsigyti sukauptą kardelių kolekciją ir privačiame ūkyje tęsė selekcinį darbą. Kruopštų darbą lydėjo sėkmė – 1993–2006 m. į tarptautinį registrą įtraukta aštuoniolika P.Ciplijausko sukurtų kardelių veislių.

Formos: neretai tik lapai išduoda, kad tai bijūnai, o žiedai primena kitas gėles. / Pauliaus Ciplijausko asmeninio albumo nuotr.

Babtiškio gėlės įvairiose pasaulinėse parodose pelnė prizinių vietų, puošė ne vieno specializuoto žurnalo viršelį, o veislę ‘Paparčio žiedas’ (‘Floret of Fern’) JAV gėlininkams P.Ciplijausko sukurtas veisles tiekusi Gary Adamso bendrovė „Pleasant Valey Glads and Dahlias“ įvertino kaip vieną iš geriausių Europoje sukurtų kardelių veislių.

Selekcininkai mėgėjai, pasak pašnekovo, savo išvestoms veislėms turi teisę parinkti bet kokius pavadinimus. Šalia romantiškų P.Ciplijausko kardelių veislių pavadinimų – ‘Juvelyro radinys‘, ‘Violetinis debesis’, ‘Pavasario deimantas’ – yra dedikuotų ir artimiems žmonėms: mamai, žmonai Lionei, jos sesei, sūnui, dėdei dailininkui Vytautui Ciplijauskui, Laimutei Petkevičienei, kuri buvo labai gerbiama Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. Talentingas selekcininkas kuklus – savo vardo veislės neturi. „Gal ją išves anūkai“, – šypsojosi pašnekovas.

Pakeitė profilį

Ciplijauskai yra sukaupę vertingų krokų, narcizų, sniegžydrių, žydrių, tulpių, vilkdalgių, kardelių, jurginų, dekoratyvinių saulėgrąžų ir bijūnų veislių kolekcijų ir pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiria pastariesiems.

Mėgstamiausios gėlės agronomas selekcininkas tikina neturįs. Jam, sakė, patinka tos veislės, kurios turi daug gerų savybių ir kurias dabar visi nori auginti. Pirmiausia gėlės turi būti nesunkiai auginamos, o antra – dekoratyvios, kad žavėtų ir trauktų akį.

„Dabar šiek tiek pakeitėme profilį. Bijūnas – ne šiaip daugiametis augalas, o tikras ilgaamžis. Lietuvoje jie vienoje vietoje auga 50 ir daugiau metų, o Kinijoje galima rasti ir sumedėjusių 1 000 metų bijūnų Aišku, auginant bijūnus irgi yra keblumų, bet jų bent jau nereikia iškasti ir persodinti“, – pasakojo agronomas selekcininkas.

Jei neiškasi kardelių, jie nueis perniek, net ir iškastus reikia rūpestingai saugoti, kad nesušaltų. „Kai dirbau Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute, turėjome specialią saugyklą. Kadangi ten vis dingdavo elektra, įrengiau pakurą avariniam atvejui. Už tai gavau velnių – nieko nepadarysi, kartais pasitaiko už gerus darbus nukentėti. Tačiau būtų be galo apmaudu, jei tavo daugelio metų darbas paprasčiausiai sušaltų saugykloje. Kadangi dabar nelabai kur turime laikyti kardelių, jų selekciją pristabdėme“, – pokyčius argumentavo P.Ciplijauskas.

Plotas: dabar bijūnai šeimos ūkyje puikuojasi 1 ha plote, o įvairių gėlių jūra užima 3,5 ha. / Pauliaus Ciplijausko asmeninio albumo nuotr.

Dabar agronomas selekcininkas didžiausią dėmesį skiria  dekoratyvinėms saulėgrąžoms, bijūnams. „Sėjinukai jau auga, pirmieji pradeda rodyti savo žiedus. Ar pavyko, šiemet dar nepaaiškės. Gražus žiedas dar nereiškia, kad nauja veislė bus gera. Labai geras turi būti pats augalas: nesunkiai auginamas, atsparus ligoms. Jei, tarkime, bijūnai skirti skinti, jie privalo ilgai laikytis vazoje; jei puošti aplinką lauke – turėti tvirtą stiebą, kad nevirstų ir nereikėtų raišioti. Vedant naują veislę, į viena reikia surinkti labai daug savybių. Puikus žiedas – toli gražu ne viskas, sakyčiau, daug svarbiau yra pats augalas“, – aiškino babtiškis.

Rekomendacijos kelia juoką

75 metų P.Ciplijauskas stebina ne tik puikiu savo srities, bet ir socialinių tinklų galimybių išmanymu, gebėjimu puikiai komunikuoti, darbštumu ir sveikata.

„Esame išsitreniravę. Specialistai rekomenduoja per dieną padaryti penkiolika pritūpimų. Mums tokios rekomendacijos kelia juoką – pritūpimų padarome tūkstančius“, – šypsojosi pašnekovas.

Ir žingsnių jam skaičiuoti nereikia, gėlių laukuose jų nužingsniuoja 6 ar 10 tūkst. Treniruojamos ir kitos raumenų grupės, nes nemažai tenka padirbėti su kastuvu. Vis dėlto daugiausia įtakos turi tai, kad Ciplijauskai dirba darbą, kuris jiems teikia didžiulį džiaugsmą. „Pagrindinis variklis – rezultatas selekcionuojant, antraip vargu ar užsiimtume tokiu sunkiu darbu“, – prisipažino P.Ciplijauskas.

Dar puikiau tai, kad šiemet bijūnai išaugo tiek skaičiumi, tiek vešlumu: kolekciją papildė net 150 naujų kolekcinių numerių (rūšių ir veislių), o dėl vėlyvo, bet palankaus pavasario ir tinkamos agrotechnikos bijūnai labai suvešėjo.

Šiemet Botanikos sodo bijūnų kolekcija buvo papildyta 150 naujų kolekcinių numerių.

„Iš šių naujokų įrengėme naują įvairiaspalvių bijūnų ekspoziciją, kuri žydės geltonais, koraliniais žiedais. Tiesa, jų dar teks palaukti, nes augalai šiemet šviežiai pasodinti. Dar viena nauja ekspozicija sukurta sukomponavus bijūnus su rožėmis – tokiu būdu siekiame ekspozicijose pademonstruoti augalų pritaikymo želdynuose idėjas“, – pasakoja VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius.

Vestuvėse, krikštynose, įvairiuose renginiuose didingi bijūnų žiedai jau kuris laikas yra tapę madinga puošmena.

Šiuo metu sode masiškai skleidžiasi žoliniai ir tarpsekcijiniai (žolinių ir sumedėjusių bijūnų hibridai) bijūnai. Vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Žibutė Baškienė pastebi, kad dėl vėsaus ir lietingo pavasario bijūnai pradėjo žydėti vėliau: „2019 metais į naujas ekspozicijas perkelti bijūnai šiemet gerokai nustebino ypatingu vešlumu ir aukščiu. Matyt, jiems patiko puikiai pritaikyta agrotechnika ir lietingas pavasaris bei po jo plūstelėjusi šiluma. Ir nors veislės, kurios paprastai žydėdavo jau gegužės pirmoje pusėje, šiemet žiedus skleidžia tik birželio pradžioje, bet tokio gausaus žydėjimo iš tiesų buvo verta laukti“.

Sode tęsiama selekcinio darbo tradicija

Iš viso sode eksponuojama apie pusė tūkstančio bijūnų rūšių ir veislių. Galima išvysti ne tik naujausias modernias, neįprastomis spalvomis bei formomis akį traukiančias veisles, bet ir itin senus bijūnus – pavyzdžiui, Prancūzijoje sukurtus Laura Dessert (1913 m.), Albâtre (1885 m.), Duchesse de Nemours (1840 m.).

VDU Botanikos sodo nuotr.

Kadangi vienas iš VDU Botanikos sodo tikslų – lietuviškų augalų veislių išsaugojimas, net pusė reprezentatyvios salos ploto skirta Lietuvos selekcininkų išvestoms veislėms, kurių dalis yra saugomos, priskirtos Augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams (ANGI). Lankytojai gali pasigrožėti net dvidešimt penkiomis Jono Tarvydo ir Emilijos Tarvydienės, šešiomis – kolekcininko, selekcininko Kęstučio Vyšniausko bei devyniolika – Onos Skeivienės išvestų veislių.

Mokslininkė daktarė Ona Skeivienė, pati dirbusi Botanikos sode Kaune, visą gyvenimą paskyrė bijūnų kolekcionavimui ir selekcijai. Vėliausiai žydi jos sukurta veislė „Profesorius Grybauskas“, kurios žiedai vertinami floristų, nes puikiai tinka tiek puokštėms, tiek džiovinimui. Ankstyviausiai žydintis – „Maironis“: ši veislė kiek lepesnė, mažiau atspari grybinėms ligoms.

„Mano galva, dr. Ona Skeivienė laikytina viena garsiausių gėlininkių Lietuvoje, palikusi gilų įspaudą mūsų gėlininkystės selekcijos istorijoje, pradėjusi dirbti Botanikos sode dar A. Regelio laikais ir išlaikiusi aukštą profesinę kartelę visą gyvenimą“, – pastebi dr. Arūnas Balsevičius.

Selekcinis darbas VDU Botanikos sode tęsiamas ir toliau: saloje galima pamatyti augančius atrinktus perspektyviausius sėjinukus, kol kas pažymėtus tik numeriais. Pavadinimai jiems bus suteikti veislių registracijos metu. Iš viso šiuo metu jų yra atrinktos kelios dešimtys.

VDU Botanikos sodo nuotr.

„Nereikėtų pamiršti, kad apskritai bijūnas yra brangi gėlė – juk jį užauginti iš sėjinuko gali užtrukti ir dešimtmetį, o dauginti kerus taip pat galima tik kas ketvertą penketą metų. Todėl nenuostabu, kad retas, ypatingas naujos veislės bijūnas gali kainuoti ir kelis šimtus eurų. O susirinkti privačią, vertingą bijūnų kolekciją būtų išties brangus malonumas. Tarpsekcijiniais hibridais praturtinta VDU Botanikos sodo bijūnų kolekcija jau gali būti vadinama nacionaline – tiek pagal jos turimų kolekcinių numerių dydį, tiek pagal įvairovę ir apimtį“, – tvirtina dr. A. Balsevičius.

Atgimimą patirianti gėlė

Pastaraisiais metais bijūnai patiria tikrą renesansą ir vis labiau populiarėja tiek kaip šventes papuošianti skinta gėlė, tiek kaip išraiškingas gėlynų augalas.

„Ar bijūnas yra senovinė gėlė? Sakyčiau, kad tai Lietuvoje mėgstama, nuo seno auginama, o pastaruoju metu patirianti tikrą atgimimą gėlė. Juolab kad auginti šį augalą išties lengva – jis nei labai lepus, nei itin reiklus, vienoje vietoje gali augti 15–20 metų. Vestuvėse, krikštynose, įvairiuose renginiuose didingi bijūnų žiedai jau kuris laikas yra tapę madinga puošmena“, – sako Ž. Baškienė.

Įprastai bijūnai žydi nuo gegužės pradžios iki birželio pabaigos. Vienos veislės žydėjimas dažniausiai trunka 5–7 dienas. Viena populiariausių veislių, skirtų skynimui, yra „Sarah Bernhardt“. Žiedus skinančius bijūnų augintojus Ž. Baškienė perspėja pernelyg augalo neapskabyti: skindami daug žiedų ilgais žiedstiebiais, sumažinsite lapų masę, augalas nusilps ir kitąmet gali prasčiau augti ir menkai žydėti.

„VDU Botanikos sode įrengtos trys naujos bijūnų kolekcijos ekspozicijos. Reprezentacinę ekspoziciją saloje sudaro laukinės bijūnų rūšys ir jų veislės. Čia susodintos visos turimos lietuviškos ir reprezentatyviausios užsienyje išvestų bijūnų veislės bei mūsų sode atrinkti gražiausi ir įdomiausi bijūnų sėjinukai. Antroji ekspozicija įrengta sodo glūdumoje, prie spygliuočių kolekcijos. Joje bijūnus sukomponavome su lanksvomis, nes bijūnai ir lanksvos žydi panašiu metu, o šiam nuostabiam ir romantiškam žiedų deriniui foną sudaro spygliuočiai medžiai. Trečioji bijūnų ekspozicija įrengta tik šį pavasarį naujai kuriamo edukacinio sodo pakraštyje“, – apie naujas ekspozicijas pasakojo VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius.

VDU Botanikos sodo bijūnų kolekciją sudaro apie 300 bijūnų kolekcinių numerių: žoliniai, sumedėję ir tarpsekcijiniai (žolinių ir sumedėjusių bijūnų hibridai) bijūnai. „Didžiuojamės išskirtinėmis ir retomis lietuviškos selekcijos veislėmis: auginame ir saugome Augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams (ANGI) priskirtas dvidešimt penkias Jono ir Emilijos Tarvydų sukurtas veisles bei devyniolika Onos Skeivienės išvestų veislių. Šioje vietoje verta paminėti neįtikėtiną faktą, kad gūdžiais sovietiniais laikais, 1953 m., Ona Skeivienė sugebėjo JAV užregistruoti 6 bijūnų veisles, kai tai apskritai, tikėtina, buvo draudžiama“, – teigė dr. A. Balsevičius. 

VDU Botanikos sodo bijūnų ekspozicijose lankytojai išvys tiek seniausias (pavyzdžiui, 1846 m. išvestą ˈReine des Rosesˈ), tiek naujas veisles.

Visos senovinės ir šiuolaikinės bijūnų veislės kilo tarpusavyje kryžminant laukinių bijūnų rūšis. Todėl bijūnų kolekcijoje galime pamatyti ir laukinius bijūnus, kurie yra dabartinių kultūrinių bijūnų protėviai.

Nedidelė, bet įspūdinga ekspozicija puošia tvenkinio pakrantę prie tiltelio. Čia, kanadinio cercio pavėsyje, žydi įvairiaspalviai Itoh grupės bijūnai, kuriuos 1948 m. išvedė japonas Toichi Itoh. Šiems žolinių ir sumedėjusių bijūnų hibridams draugiją sudaro melsvės, katilėliai ir japoniniai klevai.

„Jaučiame pareigą lankytojus perspėti, kad bijūnai naujose ekspozicijose yra pasodinti tik praėjusiais metais, o kai kurie – šį pavasarį, todėl visu grožiu atsiskleidusių žiedų neverta tikėtis. Bijūnų kerui suaugti reikia 2–3 metų, todėl kol kas jų išvaizda dar kukli“, – teigia dr. A. Balsevičius.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode Kaune neįprastai anksti ir praktiškai vienu metu sužydo tiek ankstyviausios, tiek vidutinio ankstyvumo, tiek ir vėlesnės bijūnų veislės. 

Todėl Botanikos sodas ragina ilgai nelaukti ir visus puošniojo vasaros pradžios karaliaus – bijūno – gerbėjus paskubėti grožėti prašmatniais žiedais, kurių gausa piką pasieks jau šį savaitgalį.

VDU Botanikos sodo ekspoziciją, kurioje auginama apie 300 bijūnų kolekcinių numerių, sudaro žoliniai, sumedėję ir tarpsekcijiniai (žolinių ir sumedėjusių bijūnų hibridai) bijūnai. Kolekcijos pagrindą sudaro žolinių bijūnų veislės – nuo seniausių, išvestų 1846 metais („Reine des Roses“), iki moderniausių veislių. Lankytojus ypač žavi Patio grupės bijūnai: ypatinga žemaūgių bijūnų, pavadintų didžiausių pasaulio sostinių vardais, grupė. VDU Botanikos sode auga „London“, „Moscow“, „Madrid“ ir kt. šios grupės bijūnai. Įspūdingo dydžio baltais žiedais akina rusų selekcijos veislė „Jubileinij GBD'.

Tačiau bene labiausiai sodas didžiuojasi išskirtinėmis ir retomis lietuviškos selekcijos veislėmis: čia auginamos ir saugomos augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams (ANGI) priskirtos 25-ios Jono ir Emilijos Tarvydų sukurtos veislės bei 19 Onos Skeivienės išvestų veislių.

Ekspozicijoje prie salos tiltelio eksponuojami Itoh grupės bijūnai (apie 10 veislių) – tai žolinių ir sumedėjusių bijūnų hibridai. Iš sumedėjusių bijūnų jie „paveldėjo“ tamsią dėmę prie vainiklapio pagrindo, ties žiedo centru, o iš žolinių bijūnų – įvairiaspalvius žiedus. Ekspozicijoje galite pamatyti geltonai žydintį, prestižiniu „Garden Merrit“ (AGM) apdovanojimu įvertintą „Paeonia Bartzella“. Čia bijūnai eksponuojami su kitomis daugiametėmis gėlėmis: „Hosta lancifolia, kontrastingų spalvų astilbėmis bei katilėliais.

VDU Kauno botanikos sode sukaupta didžiulė bijūnų kolekcija. Kolekciją sudaro žoliniai, sumedėję ir tarpsekcijiniai (žolinių ir sumedėjusių bijūnų hibridai) bijūnai. Laukinės rūšys, sumedėję ir tarpsekcijiniai bijūnai sudaro mažą kolekcijos dalį. Kolekcijos pagrindą sudaro žolinių bijūnų veislės – nuo seniausių, išvestų 1846 metais („Reine des Roses“), iki moderniausių veislių. Išskirtinės yra lietuviškos selekcijos veislės.

Šiemet pavasaris vėlyvas, trūksta drėgmės, šilumos, naktys vėsios. Užsitęsė žiedpumpurių vystymasis, dėl to ankstyvesnės veislės žydės vėliau.

„Bijūnų auginimo istorija siekia kelis šimtus metų prieš mūsų erą, jie turi ypatingą kultūrinę vertę. Bijūnai įdomūs selekcininkams, augalų augintojams. VDU Kauno botanikos sode bijūnai eksponuojami 20 arų plote pagal veislės šalies kilmę: įrengtos lietuviškos selekcijos, lenkiškų, kitų užsienio šalių ekspozicijos. Lietuviškos veislės pasodintos atskirai, atsižvelgiant į veislės autorių, o užsienio veislės – atsižvelgiant į žydėjimo laiką ir žiedų spalvą“, – sakė vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Žibutė Baškienė. „Žoliniai bijūnai plačiai auginami vidutinio klimato regionuose, didžioji dalis bijūnų paplitę alpiniuose Azijos ir Europos regionuose. Skirtinguose regionuose šie augalai paprastai žydi nuo gegužės pradžios iki birželio pabaigos. Vienos veislės žydėjimas paprastai trunka 5–7 dienas“, – apie bijūnų paplitimą ir žydėjimo ypatumus pasakojo Ž. Baškienė.

Šiuo metu VDU Kauno botanikos sode auginama 11 rūšių ir vidurūšinių taksonų, 48 lietuviškos veislės ir 200 kitose šalyse išvestos veislės. Lietuviškų bijūnų kolekcija yra sudaryta iš „Paeonia lactiflora“, „Paeonia x hybrida“ ir „Paeonia peregrina“ veislių. Didžiąją dalį kolekcijos sudaro „Paeonia lactiflora“ veislės.

VDU Kauno botanikos sode saugomos augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams (ANGI) priskirtos 25 Jono ir Emilijos Tarvidų sukurtos veislės ir 19 Onos Skeivienės išvestos veislės.

Tinka ir sausoms puokštėms kurti

Anot VDU Kauno botanikos sodo vyresniosios botaninių kolekcijų kuratorės Ž. Baškienės, veislę „Profesorius K. Grybauskas“  galima būtų vadinti VDU Kauno botanikos sodo bijūnyno vizitine kortele. „Šis bijūnas ypatingas tuo, kad jis yra vėlyviausias – žydi per Jonines. Jo žiedai – ne tik nuostabiai gražūs, bet ir tinkami naudoti sausoms puokštėms. O tai – retenybė tarp bijūnų“, – pasakojo Ž. Baškienė.

Menų miestas ir Lietuvos kultūros sostinė 2016 atgimė iš naujo pasidabindama įstabaus grožio pinavijomis. Bijūnais pakvipo visi Telšiai, gražusis miestas tapo ne tik Lietuvos kultūros, bet ir pinavijų sostine.

Oras neišgąsdino

Nors oras nuo pat ryto nelepino, organizatorių, prekybininkų, dalyvių, sportininkų ir nemažo būrio žiūrovų lietus neišgąsdino. Ryte į miesto centrą prie Mažojo turgelio rinkosi petankės entuziastai. Aikštelėje įvyko varžybos „Konkuolū laid+ms".

Dviračių ir pėsčiųjų takais nusidriekusios prekybininkų eilės viliojo pirkėjus gardžiais mėsos gaminių ir rūkytos žuvies kvapais, puikiais sūrių produktais ir saldžia gira. Taip pat nestigo rankdarbių ir meno kūrinių prekeivių. Organizatoriai kvietė žiūrovus įsigyti suvenyrų su Telšių simboliais.

Pučiant stipriam vėjui nuo Masčio ežero pakrantėje jėgas demonstravo stipriausi Baltijos šalių vyrai. Vyko Baltijos galiūnų čempionato III etapas. Trečiąją vietą pelnė lietuvis Vidas Blekaitis, vicečempionu tapo latvis Janis Šleckus. Nugalėtoju šįsyk tituluotas estas Markus Mannik.

Aprimus lietui ir iš debesų išlindus skaisčiai saulei Telšių rajono savivaldybės meras Petras Kuizinas paskelbė atidarytą Telšių miesto ir rajono Dainų šventę „Septynių kalvų giesmė“. 

Šių metų renginys surengtas kitoje erdvėje – Telšiuose, ant vieno iš septynių, padavimais ir legendomis apipinto Zakso kalno. 

Pritraukė 1000 dalyvių

Dalyvius ir žiūrovus taip pat sveikino tautiniu kostiumu vilkintis LR Seimo narys Valentinas Bukauskas, parlamentarė Rimantė Šalaševičiūtė, Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius Saulius Urbonas ir miesto seniūnas Kazys Lečkauskas. Rajono meras ir seniūnas dėkojo miestą puošiantiems telšiškiams ir verslininkams. Neatsilikti ragino ir kitus: kvietė kabintis Žemaitijos ar Telšių vėliavas, palanges ir įėjimus į namus puoštis bijūnais. 

Renginio vedėjai perskaitė Lietuvos kultūros sostinės 2016 Muzikos ambasadoriaus Donato Katkaus linkėjimą.

Vieni svarbiausių šventės tikslų – saugoti, puoselėti ir tęsti Telšių rajono dainų švenčių organizavimo tradicijas, aktyvinti ir populiarinti mėgėjų meno kolektyvų: chorų, šokių grupių, liaudiškos muzikos kapelų, dainų ir šokių ansamblių, pučiamųjų orkestrų - kūrybinį sąjūdį. Sulaukta beveik 1000 dalyvių.

Trejus metus Telšiuose organizuota Lietuvos pensininkų sąjungos (LPS) „Bočiai“ respublikinė dainų šventė „Bočių rodos“. Šiemet organizatoriai suvienijo pajėgas ir dalis renginio buvo skirta šalies „Bočiams“.

Koncertavo ne tik telšiškiai, sulaukta svečių iš daugelio Lietuvos miestų – Vilniaus, Klaipėdos, Kretingos, Skuodo ir kt., taip pat Latvijos. Šventę paįvairino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dainų ir šokių ansamblis „Ave Vita“.

Himnas Telšiams

Žemaitijos sostinės šventėje pasirodė miesto ir rajono meno kolektyvai, žinomi atlikėjai: Juventas Radzys, Kęstutis Jablonskis su grupe, Darius Augulis ir grupė „Tequila", „Gramofonas". Pirmą kartą Telšiuose muzikantai atliko savo kūrinius pritariant jungtiniam chorui.

Pasirodė Telšių kultūros centro šokių kolektyvai: dainų ir šokių ansamblis „Mastis“, pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas „Džiugas“, sportinių šokių kolektyvas „Vėlunga“ ir svečiai iš Latvijos – šokių kolektyvas „Druva“.

Scenoje grojo jungtinės kaimo kapelos, kurios greta kitų kūrinių kartu su chorais atliko specialiai šventei sukurtą dainą „Mes esam žemait“. 

Į šventės finalą maršo ritmu atvedė Telšių muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras kartu su Telšių kultūros centro šiuolaikinio šokio grupe „Žingsniai“.

Šiemet sukanka 15 metų, kai buvo sukurtas Telšių kultūros centro darbuotojų himnas Telšiams. Į sceną atlikti kūrinio kartu su „Bočiais“ bei Telšių miesto ir rajono meno kolektyvais vėl grįžo visi penki dainininkai: Kęstutis Jablonskis, Darius Augulis, Juventas Radzys, Antanas Gaudiešius, Gintaras Sabeckis.

Vakaro koncerte dalyvavo žymiausi Žemaitijos krašto atlikėjai. Koncertavo grupė „B'avarija“, solistė Violeta Riaubiškytė-Tarasovienė, Lietuvos kultūros padangę nušvietė šventinis fejerverkas.

Tuo pat metu, kai vyko Dainų šventė ant Zakso kalno, visi tikintieji pakviesti į šv. Mišias Šv. Antano Paduviečio katedroje. Jas laikė telšiškis kunigas Karolis Petravičius. Po šv. Mišių aukos – jo autorinis giesmių koncertas.

Sekmadienį vyks tituliniai Šv. Antano atlaidai, procesija. Atlaidus ves K. Petravičius, šv. Mišiose dalyvaus Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas. Tai bus simbolinis jo atsisveikinimas su Telšių tikinčiaisiais.

Po jų į kino filmų seansus pakvies festivalis „Kino pavasaris“ Telšiuose. Šeimos 13.30 val. kviečiamos į Telšių Žemaitės dramos teatrą, kur bus rodomas nuotaikingas filmas „Mažieji padaužos“, o vakare, 22.30 val., telšiškiai ir miesto svečiai laukiami Telšių miesto amfiteatre. Išvysite vaidybinį filmą „Meilė ir malonė“ apie legendinės grupės „Beach Boys" sielą Brajeną Vilsoną.

Puošniais karališkais žiedais pasipuošę bijūnai – vienas labiausiai branginamų augalų Lietuvoje. Nuo senų senovės jie simbolizavo turtą, sėkmę ir ilgaamžiškumą: genties pavadinimas Paeonia kildinamas iš graikų mitologijos sveikatos dievo ir gydytojų globėjo Peono vardo. Tuo tarpu VDU Kauno botanikos sodo lauko gėlininkystėje bijūnai ir lietuviškų veislių gausi jų kolekcija yra viena vertingiausių ir pasididžiavimą keliančių ekspozicijų: čia sukauptoje pustrečio šimto rūšių kolekcijoje net 48 rūšys – lietuviškos, saugomos Nacionalinio augalų genetinių išteklių įstatymo.

VDU Kauno botanikos sode bijūnai pradėti kaupti nuo pat sodo įsikūrimo, 1923 m. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro žoliniai bijūnai, kurių rūšys sukauptos keičiantis sėklomis su kitais botanikos sodais. Pirmosios veislės – ‘Aviateur Lindbergh’, ‘Grover Cleveland’ ir ‘Perrette’ buvo įsigytos 1933 m. iš Vokietijos ir Prancūzijos botanikos sodų. Nuo 2014 m. pradėtos kaupti žolinių, tarpsekcinių ir krūminių bijūnų veislės, išveistos Prancūzijoje, JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Lietuviškų bijūnų selekcija VDU Kauno botanikos sode vyko nuo 1953 m., su žolinių bijūnų selekcijos pradininke Lietuvoje dr. Ona Skeiviene, išvedusia net 19 lietuviškų veislių.

Dabartinė ekspozicija pradėta kurti apie 1980 m. Šiuo metu 19 arų plote auginama 11 rūšių ir vidrūšinių taksonų, 48 lietuviškos veislės ir 199 kitose šalyse išveistos veislės. Lietuviškos veislės pasodintos atskirai, atsižvelgiant į veislės autorių. Užsienietiškos veislės susodintos atsižvelgiant į  žydėjimo laiką ir žiedų spalvą.

Lietuvoje paplitę bijūnai – ne tik gražūs, bet ir gydomųjų savybių turintys augalai, be to, žmonės juos mėgsta ir dėl to, kad vienoje vietoje jie gali augti labai ilgai, LRT Radijui sako Vilniaus universiteto Botanikos sodo Žolinių dekoratyvinių augalų kolekcijų vedėja dr. Gitana Štukėnienė. „Jie gana gausiai auga darželiuose, nes nebūtina kasmet persodinti. Tinkamai parinktoje vietoje prižiūrimas bijūnas gali augti 20–30, o kartais net 50 metų“, – pastebi specialistė.

Tiems, kurie nori užsiauginti bijūnų, G. Štukienė pataria nesirinkti žemų vietų, kur sniegui tirpstant ar lietingu laikotarpiu žemė permirksta ir užsistovi vanduo, nes dėl to šiuos augalus dažnai užpuola puvinys. Be to, kadangi bijūnai nepersodinami auga labai ilgai, sodinant reikia pasirūpinti trąšomis.

– Kokias gėles vadiname bijūnais?

– Bijūnas priskiriamas bijūninių šeimai, genčiai priklauso beveik 30 rūšių, o dabar pasaulyje užregistruota beveik 5 tūkst. įvairiausių veislių. Tai daugiausia žoliniai daugiamečiai augalai, rečiau – krūmai. Daugiausia paplitę Centrinėje ir Rytinėje Azijoje, rečiau – Pietų Europoje bei Šiaurės Amerikoje. Genties pavadinimas „Paeonia“ kildinamas iš graikų mitologijoje žinomo sveikatos dievo ir gydytojų globėjo Peono vardo, nes kai kurios bijūnų rūšys turi vaistinių savybių ir nuo senų laikų naudojamos liaudies medicinoje. Daugiausia jie vertinami ir plačiau auginami kaip dekoratyviniai augalai.

– Taigi pinavija – liaudiškas pavadinimas, o bijūnas – moksliškas?

– Lietuvių kalbos žodyne žodžio „pinavija“ nėra, bet jis nėra draudžiamas. O botaninis to augalo pavadinimas yra bijūnas. Kadangi lotyniškai yra „paeonia“, tai liaudyje šie augalai vadinami ir pinavijomis, ir kitais pavadinimais. Tai nėra draudžiama, ir visi žino, apie ką kalbama.

– Kas dar, be gydomųjų savybių, lemia bijūnų populiarumą?

– Jie gana gausiai auga darželiuose, nes nebūtina kasmet persodinti. Tinkamai parinktoje vietoje prižiūrimas bijūnas gali augti 20–30, o kartais net 50 metų.

– Dabar pats bijūnų žydėjimo metas. Ką turėtų žinoti žmonės, auginantys bijūnus?

– Nusprendus auginti bijūnus, reikia pasiruošti iš anksto – susirasti tą veislę, kurios norite. Dažniausiai žmonės nori sodinti pavasarį, bet tinkamiausias metas bijūnams persodinti yra rugpjūčio antra pusė–rugsėjo pradžia. Šie augalai mėgsta saulėtą vietą. Ūksmėje auginami nežydi arba žydi labai silpnai. Išimtis – tam tikros gamtinės rūšys, kurios natūraliose augavietėse auga tarp medžių ir po krūmais.

Reikia atkreipti dėmesį, kad bijūnams netinkamos žemos vietos, kur sniegui tirpstant ar lietingu laikotarpiu žemė permirksta ir užsistovi vanduo. Geriausia bijūnus sodinti lengvo priemolio su giliu podirviniu vandeniu derlingoje, nerūgščioje ir giliai įdirbtoje dirvoje. Sodinimo metais geriau laikyti juodą pūdymą ir stengtis naikinti piktžoles. Paruošti duobes reikėtų labai kruopščiai, nes, jei ruošiamės sodinti ir auginti keletą metų, iš karto reikia tinkamai tai padaryti.

– LRT Radijo klausytoja teiraujasi, ką daryti, jei bijūnai nežydi? Ji bijūnus augina jau trejus metus.

– Nežydinčius bijūnus siūlyčiau šį rudenį išsikasti. Gal jie toje vietoje auga daug metų ir jiems trūksta maisto medžiagų. Gal šaknys yra su puviniu. Iškastą kerą reikia padalinti į keletą dalių, jei yra pakankamai žiedpumpurių, ir persodinti.

– O ką daryti su puviniu?

– Jei matote, kad yra kažkokių pažeidimų, reikia naudoti fungicidus ir žiūrėti, kad ta vieta pavasarį neužmirktų, nes pagrindinė ligos priežastis ir yra užsistovėjęs vanduo. Kadangi būna atšilimų, atšalimų, puviniai pažeidžia ne tik šaknis, bet pereina į lapus, paskui – į žiedus, ir augalas nežydi.

– Kaip reikia laistyti bijūnus?

– Kai nėra lietaus ir augalai išsekę, laistyti būtina. Svarbiausia – bijūnams reikia drėgmės rudens link, kai pradeda formuotis kitų metų žydėjimo pumpurai. Tada, jei trūks lietaus, reikėtų laistyti gausiai, 2–4 kibirus vandens ant vieno kero ir nedažnai, kad kitais metais jie gražiai žydėtų.

– Kaip ilgiau išlaikyti nuskintus ir pamerktus bijūnus?

– Tuščiaviduriai bijūnai erdves puošia trumpiau negu pilnaviduriai. Be to, geriausia skinti nenusispalvinusius ir dar neprasiskleidusius žiedus. Tai daroma anksti ryte, kai dar nėra saulės ir oras vėsesnis. Jei nepavyko nusiskinti ryte, skinkite vėlesnį vakarą. Pirmiausia juos reikia kuo greičiau pamerkti apatinius lapus nuskynus ir palikus tik stiebelius. Naktį galima įnešti į šaltesnę patalpą.

– Kaip bijūnus sodinti, kad jie gražiai žydėtų?

– Sodinant į duobes reikia įdėti pakankamai trąšų. Duobės turėtų būti 60–70 centimetrų gylio, nes reikia įdėti ir kompostinės žemės, ir molio. Kad ant šaknų nestovėtų vanduo, turėtų būti padarytas drenažas, tai gali būti rupesnis žvyras ar smėlis. Bijūnus reikia sodinti nelabai arti – tarpas tarp krūmų turėtų būti bent jau metras. Tai pat į kiekvieną duobę reikia įdėti apie 200 g kaulų miltų, iki 200 g superfosfato, kalio chlorido, nes augalas augs ilgai, todėl reikėtų, kad tam tikros maisto medžiagos būtų paruoštos ir sukauptos apie jo šaknis.

Pasodinus reikėtų jį gerai prispausti, o dar geriau palaistyti. Kai žemė sukrinta, reikėtų jos uždėti dar, kad nebūtų tarpo. Dar reikia paminėti sodinimo gylį. Vieni pasodina per aukštai ir iškyla pumpurai, o kiti pasodina per giliai. Iš tikrųjų virš žiedinių pamatinių pumpurų turėtų būti 3–5 cm dirvos, kad jie saugiai peržiemotų, o pavasarį vėl sužydėtų.

– Kokia dažniausia bijūnų liga ar bėda?

– Labiausiai paplitęs – kekerinis puvinys, kai pavasarį, pasirodžius daigams, dalis jų nuvysta ar iškrinta dėl stiebo pagrindo puvinio. Vėliau puvinys pereina į žiedpumpurius, ant lapų atsiranda rudų dėmių, dažnai puvinio apimtos vietos pasidengia pliku pelėsio apnašu. Tokius pumpurus reikia iš karto nuskinti. Patartina žiemai augalų nedengti, o visus senus lapus, prasidėjus pirmoms šalnoms ar po šalnų, nukirpti kiek galima žemiau, kad neliktų užkrato. Kardinalus sprendimas būtų kerą iškasti, padalinti, išpjaustyti stambias šaknis, kad liktų kuo mažiau ligos sukėlėjų, ir persodinti.

Kita liga – bijūnų rūdys. Tai rudos dėmės abiejose lapo pusėse. Kai tokių pažeistų lapų nėra labai daug, patartina tiesiog juos nuskinti. Būtų gerai, kad bijūnai nebūtų sodinami per arti vienas kito, kad užtektų vėjo. Kad nebūtų rūdžių, rekomenduojama bijūnų nesodinti šalia pušų.

Taip pat galima paminėti lapų dėmėtliges. Tai tokios gelsvesnės ovalios žirnio dydžio dėmės su tamsiais pakraštėliais. Pastebėjus tas ligas, lapus ir žiedus reikia šalinti ir naikinti, o patį augalą purkšti turimais fungicidais.

Daugelis esame girdėję Ūdrio arijos iš operos "Pilėnai" žodžius: "Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom, apkaišysiu pavadėlį žaliom rūtom..." Tos pinavijos – tai į mūsų miestiečių sodybas, privačių namų valdas sugrįžtantis bijūnas.

Bijūnų puošnūs žiedai ir dekoratyvūs lapai. Jie sodinami pavieniui ir vienarūšėmis grupėmis, derinami su svogūninėmis, anksti pavasarį žydinčiomis gėlėmis. Žiedai tinka skinti.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kauno botanikos sodo vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Žibutė Baškienė džiaugiasi 18 arų sodo bijūnyne pražydusiomis 235 bijūnų veislėmis. "Yra žinoma, kad gausiausiai žydi baltažiedžiai bijūnai, tačiau populiarūs ir anksti žydintys, raudonais pilnaviduriais žiedais vaistiniai bijūnai. Beje, net 66 proc. visų žolinių bijūnų veislių išvesta iš baltažiedžio bijūno, 33 proc. bijūnų asortimento sudaro hibridiniai bijūnai. Ankstyvųjų veislių bijūnai pražysta gegužės viduryje, o vėlyvųjų – birželio pabaigoje. Tad galima jais gėrėtis gan ilgai, ypač, jei jie sumaniai sugrupuoti pagal aukštį, žiedų formą, spalvą, žydėjimo laiką ir kitus požymius", – pasakojo Ž.Baškienė.

Pasak vyresniosios botaninių kolekcijų kuratorės, bijūnus nepersodinant galima auginti vienoje vietoje 20 ir daugiau metų, o tinkamiausias laikas jiems sodinti – nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio. Bijūnai sodinami negiliai. Kitų metų augimo pumpurai turi būti 4–6 cm gylyje nuo žemės paviršiaus. Reikia žinoti, kad bijūnai mėgsta saulėtą vietą ir priemolio dirvą. Jiems netinka žemos sklypo vietos, kur telkšo vanduo. Vasarą ir jos pabaigoje bijūnams reikia daug drėgmės. Esant sausam orui, ant kero pilama 1–2 kibirai vandens", – priminė Ž.Baškienė.

Pašnekovės nuomone, bijūnams su pilnaviduriais žiedais reikia atramų – geriausiai tam tinka metalinis lankas su trimis kojelėmis. Tai praktiška, beveik nepastebima, ilgalaikė atrama.