M.Žilinsko dailės galerijoje veikiančią parodą "Veidai iš būtojo laiko" neseniai praturtino trys premjeros. Pristatytas ilgai lauktas solidus Oginskių dvaro kolekcijos katalogas ir du su Oginskiais siejami muzikiniai kūriniai.

Muzikinį atradimą – Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriaus fonduose netikėtai aptiktas Oginskių dvarų gaidas – pristatė muziejininkė muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Ta proga pirmą kartą pianistas Benediktas Bartulis atliko Rietavo dvaro orkestro vadovo Aloyzo Zenono Butkevičiaus kūrinį.

A.Strazdaitė-Ziberkienė "Santakai" atskleidė Oginskių dvaro gaidų aptikimo istoriją ir papasakojo kuo šis muzikinis palikimas yra išskirtinis.

– Parodoje jūs supažindinote susirinkusiuosius su muzikiniu atradimu – netikėtai aptiktomis Oginskių dvaro gaidomis. Kaip jos buvo aptiktos?

– Tai nebuvo visai netikėtas atradimas – tiesiog šios gaidos iki šiol nebuvo tirtos ir apie jas nebuvo skelbta. K.Petrausko memorialinis muziejus buvo įkurtas 1969 m., pradėti formuoti jo fondai. 1971–1980 m. iš Kauno politechnikos instituto (KPI) buvo perduota apie 2,8 tūkst. eksponatų – M.Petrausko, Juozo Naujalio rankraščių, gaidų, taip pat įvairių rankraščių ir leidinių, siekiančių XVIII a. Dauguma eksponatų buvo pažymėti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bibliotekos antspaudu – 1950 m., sovietų valdžiai uždarius VDU, jo palikimą perėmė tuomečio KPI biblioteka. Daugiau kaip 800 gaidų, perimtų iš KPI bibliotekos, iškart buvo perkeltos į muziejaus fondus, o likusi dalis (dvarų gaidos, bažnytinė muzika ir kt.) atiduota į uždaro tipo biblioteką. Bibliotekoje esantys rankraščiai ir leidiniai iki šiol nebuvo nei tyrinėti, nei eksponuoti. Pastaraisiais metais nutarta saugomas gaidas ištirti ir perkelti į muziejaus fondus – tai pamažu ir daroma. Tai didžiulis, lėtas ir kruopštus darbas, kurio metu ir randami tokie unikalūs dalykai. Gali būti, kad tai ne paskutinis malonus atradimas. Eksponatus ruošiant perkelti į fondus, vykdomi išsamūs tyrimai ir pamažu atsiskleidžia įdomūs faktai, nors klausimų dar yra labai daug. Malonu, kad minint Mykolo Kleopo Oginskio metus, išleista daug leidinių, kuriais tikslinama informacija. Taip pat daug kas paaiškėja bendradarbiaujant su kolegomis iš kitų muziejų.

– Ar aptikta tiek dvaro orkestro muzikos, tiek paties M.K.Oginskio kurtos muzikos?

– Sunku teigti, kad tai būtent Oginskių dvaro muzika. Norime taip manyti, kadangi šios gaidos pateko į muziejų drauge su kūriniais, susijusiais su Oginskių šeima. Tačiau tikrų įrodymų – spaudų, kad šios gaidos yra būtent iš Oginskių dvarų, kol kas nėra. Renginio metu pristatyta keturiolika eksponatų: septyni Oginskiams dedikuoti kūriniai, vienas leidinys su dovanojimo įrašu, penki paties M.K.Oginskio sukurti, spausdinti kūriniai, ir vienos M.K.Oginskio pirmojo muzikos mokytojo Juzefo Kozlovskio kūrinio partitūros rankraštis. Tarp Oginskiams dedikuotų kūrinių – rankraštis, dedikuotas pirmajai M.K.Oginskio žmonai Izabelei.

– Kuo šis muzikinis palikimas skiriasi nuo mums žinomų išlikusių M.K.Oginskio kūrinių?

– Kauno miesto muziejaus M. ir K.Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriaus fonduose saugomi su Oginskių šeimos muzikiniu paveldu susiję rankraščiai ir leidiniai įdomūs tuo, kad tai daugiau su Oginskių aplinka, kelionėmis susiję eksponatai, kurie atskleidžia šeimos plačius ryšius ir pažiūras.

– Kuo svarbus M.K.Oginskio muzikinis palikimas?

– Kiekvienas atradimas papildo mūsų valstybės kultūros paveldą. Pristatomi rankraščiai ir leidiniai yra tik mūsų prarasto kultūrinio paveldo kruopelė. Laimei, jį pamažu atkuriame. M.K.Oginskis buvo plačių pažiūrų visuomenės veikėjas, politikas, kartu ir muzikas bei kompozitorius, gyvenęs sudėtingais, permainingais laikais. Tad norėdami suvokti, kas esame, pirmiausia turime suprasti savo valstybės istoriją. M.K.Oginskio istorija ir palikimas – mūsų visų valstybės istorija ir palikimas.

Oginskių dvaro Plungėje kolekcijos kataloge pateikti ne vienų metų kolekcijos tyrinėjimai, iliustracijos papildytos išsamiais aprašymais, pristatyti Oginskių giminės istorijos bruožai.

Katalogo sudarytojas, Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, tyrinėdamas dvaro kolekciją, padarė nemažai atradimų, kurie padėjo dar geriau suprasti Oginskių šeimos gyvenimą ir spalvingas jų asmenybes.

– Ne vienus metus tyrinėjote Oginskių dvaro Plungėje kolekciją. Ką svarbiausio galėtumėte pasakyti apie parodoje "Veidai iš būtojo laiko" eksponuojamą dvaro kolekciją?

– Tai yra pirmasis toks iš dvaro pervežtas senųjų paminklų rinkinys. 1921 m. Lietuvių meno kūrėjų draugija susirūpino, kad dvaro lobių niekas neišvežtų, nes tokių bandymų jau būta. Patriotiškai nusiteikę vietiniai kraštotyrininkai padėjo išsaugoti lobius, o 1923 m. jais susirūpino ir Valstybės archeologijos komisija. Lobiai buvo surinkti iš įvairių Plungės pakampių – jų buvo ir klebonijoje, ir dvare, ir pačiuose rūmuose. Šis rinkinys 1925 m. buvo parvežtas į Kauną, į naujai pastatytą M.K.Čiurlionio galeriją. Rinkinį daugiausia sudarė grafikos darbai, bet buvo ir skulptūrų, paveikslų, šeimos portretų.

Šiandien ši kolekcija mums yra svarbi dėl savo simboliškumo. Ji sieja dvaro gyvenimą, dvaro gyventojų asmenybes, modernios Lietuvos istoriją. Parodą atidarėme pernai, kai buvo minimas kompozitoriaus ir diplomato Mykolo Kleopo Oginskio 250 metų jubiliejus. Tuomet mes pristatėme jo anūko surinktas meno vertybes – Oginskių šeimos portretų galeriją.

M.K.Oginskio anūkas Mykolas Mikalojus Oginskis buvo M.K.Čiurlionio mecenatas ir rėmėjas. Įvertinęs jo talentą kunigaikštis Oginskis parėmė M.K.Čiurlionio mokslus muzikos institute Varšuvoje, o vėliau ir studijas Leipcigo konservatorijoje. Taigi, simboliška ir tai, kad kolekcija pateko būtent į M.K.Čiurlionio muziejų.

– Kokių atradimų tyrinėjant šią kolekciją pavyko padaryti?

– Atradimų tikrai buvo. Pavyko identifikuoti nemažai žmonių, kurių portretai anksčiau būdavo demonstruojami kaip nežinomų asmenų. Būtent dėl to ir pavadinome parodą "Veidai iš būtojo laiko"  *. Dar nuo XX a. pradžios buvo skelbiama, kad kunigaikštis M.M.Oginskis rinko šeimos portretų kolekciją, tad šiuos portretus siejome su šeimos nariais ir šeimai svarbiais asmenimis. Taip mums pavyko identifikuoti nemažai žmonių. Identifikavome kelis paties M.K.Oginskio portretus, didžiulį jo žmonos Marijos de Neri portretą. Taip pat kelis M.K.Oginskio sūnaus Irenėjaus ir jo žmonos Olgos Kalinovskos portretus. Restauravome šiuos portretus, nes jie buvo sunykę, nuimti nuo porėmių ir labai prastos būklės. Dabar galime juos įvertinti ir džiaugtis, kad šie žmonės nebėra bevardžiai.

Ieškant informacijos apie Oginskiams artimus asmenis, atsiskleidė daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, seniai yra žinoma, kad grįžęs iš Florencijos, Irenėjus Oginskis ėmėsi įgyvendinti demokratiškas reformas, atleido valstiečius nuo lažo, įkūrė ligoninę, taupomąją kasą, žemės ūkio mokyklėlę, kurioje vaikai buvo mokomi lietuviškai. Tai skamba labai idealistiškai, bet keistai, nes nėra konteksto. Rasta informacija apie Irenėjaus mokytoją Florencijoje, viską sudėlioja į savas vietas. Vėliau tas pats mokytojas auklėjo ir Vokietijos kunigaikščių vaikus, todėl yra žinoma visa jo pedagoginė programa. Mokytojas propagavo laisvamaniškas, demokratiškas idėjas, todėl nuo mažumės taip auklėtas Irenėjus tas idėjas parsivežė ir į Lietuvą.

– Kurie Oginskių Plungės dvaro turtai yra vertingiausi?

– Sunku pasakyti. Žiūrint istoriškai į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos istoriją vertingo paveldo yra labai daug. Žiūrint iš europinės pozicijos – prancūzų dailininko François Xaviero Fabre'o nutapyti M.K.Oginskio dukters Amelijos ir sūnaus Irenėjaus portretai. Jie žinomi Prancūzijoje, Vokietijoje. Demonstruoti parodose Anglijoje ir Italijoje. Tad šių paveikslų aukcioninė vertė yra labai didelė.

Dar yra O.Kalinovskos portretas. Ji buvo caraičio Aleksandro II simpatija, tačiau nei Žiemos rūmuose, nei kitur nebuvo jokio jos portreto ir tik dabar identifikuotas gražus jos atvaizdas. Nors Rietavo bažnyčioje ant kapinio paminklo yra gražus O.Kalinovskos biustas ir mes turime marmurinį itališką jos biustą, portretų iki šiol nebuvo identifikuota.

Identifikuotas I.Oginskio mokytojo portretas. Apie jokį mokytoją niekur nebuvo net užsiminta, pasirodo, kad tai buvo labai garsus ir artimas Oginskių šeimai mokytojas. Paskutinis Oginskių ūkvedys rašė, kad jaunieji kunigaikščiai buvo labai neišsilavinę, nebaigę mokslų, pasirodo, kad mokytojai pas juos atvažiuodavo į dvarą.

– Kas sudaro parodos ekspoziciją?

– Svarbiausia parodos dalis yra tapyti Oginskių šeimos portretai. Yra išlikusių valdovų portretų – Aleksandro I portretai ir biustai, taip pat galima rasti ir popiežiaus portretų. Grafikos kūriniuose galima rasti Lietuvos, Lenkijos, Europos šalių valdovų portretų. Legenda byloja, kad M.M.Oginskio brolis Bogdanas buvo nesantuokinis caro sūnus. Iš tikrųjų tuo metu Rietavo dvaro kunigaikštis palaikė labai gerus ryšius su Rusijos carų šeima. Nuvažiavę į Peterburgą Oginskiai vakarieniaudavo caro Žiemos rūmuose, o ir pati caro šeima neretai atvykdavo. Mažai buvo šeimų, kurios taip giminiuotųsi su carais.

Parodoje eksponuojami ir skulptūriniai portretai, deja, kol kas ne visi identifikuoti. Netrūksta ir grafikos bei taikomosios dailės kūrinių – porceliano dirbinių, žvakidžių, skulptūrėlių, indų.

Svarbus akcentas yra M.K.Čiurlionio laiškai. Tai laiškai iš Lietuvos archyvų, kuriuos M.K.Čiurlionis rašė savo globėjui M.M.Oginskiui. Jaunojo kūrėjo mecenatas prašydavo, kad šis grįžęs namo atostogauti, parašytų, kaip jam sekasi, tad vaikystėje grįžęs namo į Druskininkus M.K.Čiurlionis taip ir padarydavo. Ankstyvieji kompozitoriaus laiškai yra labai įdomūs, be to, tai yra puikus liudijimas.

Eksponuojame ir Silvestro Baltramaičio bibliografinę medžiagą. Kai lietuviška spauda buvo uždrausta, jis Sankt Peterburge išleido bibliografiją apie Lietuvos istoriją, statistiką ir ekonomiką. Lietuviškai užrašyta dedikacija M.M.Oginskiui. Tai liudija, kad Oginskiai, ypač M.K.Čiurlionio mecenatas M.M.Oginskis, buvo neabejingi Lietuvos kultūriniam atgimimui ir rėmė jį. Yra netgi legendų, kad Oginskiai padėdavo iš Rytprūsių vežti draudžiamą spaudą.