Ši paroda yra tarptautinio tekstilės meno projekto, 2019 metų pavasarį prasidėjusio Japonijoje, dalis. Kioto mieste, prestižinėje tekstilės meno galerijoje „GalleryGallery“ buvo eksponuojami Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojų profesorės Laimos Oržekauskienės-Ore ir docenčių Linos Jonikės bei Monikos Žaltauskaitės-Grašienės kūryba. Parodoje M. Žilinsko dailės galerijoje šią garsių Lietuvos menininkių trijulę papildys jaunosios kūrėjos Giedrė Antanavičienė ir Greta Kardi-Kardišiūtė. Japonijos tekstilei Kaune atstovauja Nobuko Hiroi (Kioto Menų universiteto profesorė), Suzumi Noda (Kioto Menų universiteto profesorė), Haruko Honma (Kinran University profesorė), Yoshiko Tanabe (Seian University profesorė) ir Megumi Kishida.

Lietuvių ir japonų šiuolaikinė tekstilė – stebėtinai artimi meno pasauliai. Abiejų šalių menininkės linksta į gilius filosofiškus apmąstymus, o jų kūriniai reikalauja ramaus stebėjimo ir ilgesnio dėmesio. Menininkių darbuose esama meninio mąstymo bendrumų bei elgesio su medžiagomis paralelių. Parodoje eksponuojamose kūriniuose svarbią vietą užima Lietuvos ir Japonijos senųjų tekstilės tradicijų pažinimas ir kūrybiškas jų panaudojimas. Panašus dabarties menininkių santykis su savųjų šalių praeities kultūrinėmis ir etinėmis vertybėmis – tai pagarba istorijai ir atminčiai, prasminės nuorodos į praeities kultūras, taip pat ir senųjų audinio formavimo, dažymo technologijų naudojimas.

Šiais globalizacijos laikais pasaulį veikia panašios tendencijos. Viena jų – ryškus kompiuterinių technologijų ir fotografijos naudojimas kūryboje. Fotografija pakeičia piešimą ir eskizavimą, neretai audžiama kompiuterinėmis staklėmis. Bet susidomėjimas naujausioms technologijoms vis dėlto neišstumia menininkių gebėjimo kūriniuose perteikti savo individualybę ir savos tautos tapatybę. Parodoje atsiskleidžia dviejų tik geografiškai tolimų kultūrų vidinio artimumo aspektai.

Parodos pavadinime panaudota japonų patarlė, kurios atitikmenų galima rasti ir lietuvių folklore, įžvelgiant pagarbą tradicijoms, humanistinei etikai, malonaus žmonių elgesio normoms.

Lietuvos ir Japonijos tekstilės meną sieja tvirti dalykiniai ir profesiniai ryšiai bei artimas šiuolaikinės tekstilės, grįstos giliomis tradicijomis, supratimas. Dar 1997 metais Japonijoje, Kioto V tarptautinėje tekstilės parodoje, jauna lietuvių menininkė Lina Jonikė buvo apdovanota „Excellence Award“. Tai buvo pirmas aukštas lietuvių šiuolaikinės tekstilės meno įvertinimas, ir jis pelnytas Japonijoje. Po to užsimezgė bendradarbiavimas su garsia Japonijos menotyrininke, tekstilės tyrinėtoja ir parodų kuratore Keiko Kawashima, atstovaujančia Kioto miesto galerijai „GalleryGallery“. Jos pastangomis Japonijoje jau yra surengta ne viena Lietuvos tekstilės menininkių paroda. Japonijos menininkai daug kartų buvo kviestiniai svečiai Kauno šiuolaikinio meno bienalėse. Kuratorė dr. Keiko Kawashima Kauno bienalėje „Tekstilė‘05“ kuravo 9 Japonijos tekstilininkų kolekciją (2005). Po kelerių metų, 2011-aisiais, Kauno bienalėje yra dalyvavusios žymiosios Japonijos menininkės Reiko Sudo ir Hiroko Watanabe.

Parodos kuratorės: dr. Rasa Žukienė (Lietuva), dr. Keiko Kawashima (Japonija)

Projektą remia: Lietuvos kultūros taryba, The Japan Foundation

Paroda veiks: 2019 08 02–2019 09 01

Šis kūrinys – tai šokio ir vizualaus meno sąveika, veikianti kaip monumentalaus miesto audinio intervencija: pasirodymai vyks Mykolo Žilinsko dailės galerijoje – postmodernios architektūros bastione pačiame Kauno centre. Dvejus metus brandintas kūrinys suformuluotas kaip kvietimas permąstyti santykį tarp kūno, judesio ir erdvės, naudojant choreografines strategijas: galerijos erdvės bus transformuojamos, siekiant suteikti šokiui galimybę būti kažkuo kitu.

Kūriniui pasirinktos erdvės – neatsitiktinės. "Tai, ką mes nagrinėjame kūrinyje, globalia prasme, tai bendruomenės steigimas, bendrumo, priežiūros, rūpesčio sukūrimas vienas kitam tokioje erdvėje, kuri paremta poreikiu būti kartu, – norą išsikelti už teatro ribų grindžia kūrinio choreografė Liza Baliasnaja. – Todėl siekis rodyti šį darbą galerijoje, o ne teatre, ir yra paremtas noru, kad kūrinys būtų žiūrimas ne kaip teatre. Norime pasiūlyti žiūrovui būti su šiuo šokiu kaip su gyvu objektu."

Kartu pasirodančių šokėjų bendras tikslas – sinchronizacija. Kūrinyje tyrinėjamas buvimas kartu erdvėje ir laike: kaip susikalba kūnai, norintys judėti kartu?

"Šiame kūrybiniame procese mane veda smalsumas suprasti, kokios galimybės atsiveria šokant kartu, o ne atskirai. Kokie choreografiniai ir performatyvūs įrankiai gali būti sukurti norint pasiekti bendrą aplinkos suvokimą tarp keturių šokančių subjektų", teigia L.Baliasnaja.

"Commensurate to be with" atliks tarptautinė šokėjų komanda: L.Baliasnaja, Sidney Barnesas, Amanda Barrio Charmelo ir Stefanas Govaartas. Kūrinio atlikėjai baigė studijas prestižinėje P.A.R.T.S. akademijoje Belgijoje ir yra bendradarbiavę su įspūdingu šokio kūrėjų būriu: L.Baliasnaja šoko Mårten Spångbergo spektakliuose "Gerhard Richter, une piece pour le théatre" ir "Natten", Ezster Salamon darbe "MONUMENT 0.4: LORES & PRAXES (a ritual of transformation)", Ulos Sickle "Relay" ir naujuose Eglės Budvitytės kūriniuose, S.Barnesas taip pat pasirodė E.Salamon ir M.Spångbergo darbuose.

Šiuo metu Briuselyje gyvenanti lietuvių kilmės atlikėja, šokėja ir choreografė L.Baliasnaja kartu su šokio ir muzikos menininku iš Londono S.Barnesu 2017 m. sukūrė choreografiją kūriniui "Figūros", pristatytam Lietuvoje.

A.Barrio Charmelo yra šokėja ir atlikėja iš Peru, bendradarbiavusi su tokiais tarptautinio masto choreografais kaip Anne Teresa de Keersmaeker (ROSAS), Noé Soulier, Maud Le Pladec ir E.Salamon.

S.Govaartas taip pat šoko E.Salamon kūrinyje "MONUMENT 0.4: LORES & PRAXES (a ritual of transformation)", o šiuo metu bendradarbiauja su Adriano Wilfertu Jensenu, L.Baliasnaja ir Antonia Steffens.

"Commensurate to be with" leidžia žiūrovui likti savo kasdienybėje, su savimi. Tai bendruomenės, norinčios būti kartu, steigimas.

Apsilankymas premjeroje – įsigijus galerijos bilietą.

Kas? "Commensurate to be with" pasirodymai.

Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada? lapkričio 9 d. 18 val., lapkričio 10 d. 14 val., lapkričio 11 d. 12 val.

Pirmoji atradimų kelionės stotelė – Mykolo Žilinsko dailės galerija, besipuikuojanti visiems kauniečiams pažįstama nuogo vyro skulptūra (Petras Mazūras, "Žmogus" (1986 m.). Joje esu lankiusis dar pradinėje mokykloje – atmintyje išlikę gan smagūs prisiminimai, tačiau vyresnių klasių moksleiviai su mokytojais čia dažniausiai neužsuka, o ir smalsumo vedamas retai kada užklysi. Būtent todėl kelionės pradžiai ir pasirinkau ją – stovinčią pačioje miesto širdyje, tačiau beveik nepažįstamą. Nusprendžiau eiti nepasiruošusi: neieškojau informacijos internete, nepasinaudojau ir audiogido galimybe – norėjosi eksponatus apžiūrėti ir įvertinti, kiek galima sužinoti apsilankius savarankiškai.

Įžengus į galeriją žvilgsnis iš karto krypsta į erdvę – šviesią, tylią ir atvirą. Pirmiausia traukiu į taikomojo meno salę, kur eksponuojami indai, baldai, aksesuarai iš skirtingų šalių bei laikotarpių. Įdomu pamatyti, kaip keičiantis laikams keitėsi ir gyvenamoji aplinka, tam tikri žmonių įpročiai, tačiau pasigedau informacijos, kuo ypatingi eksponuojami daiktai. Galbūt šią problemą išsprendžia audio ar tikrasis gidas?

Vis dėlto šalia esančios Azijos meno bei senovės Egipto salės sudomino labiau. Žvelgiant į eksponatus, traukiančius savo kitoniškumu, galima trumpam įžengti į kitą kultūrą ir ją geriau pažinti. Ypač akį patraukė necukės – smulkios skulptūrėlės, kabinamos ant tradicinių japoniškų apdarų diržų, kad prilaikytų prie juosmens prisegtus daiktus, maišelius. Įdomus eksponatas, apie kurį niekur kitur nesužinosi. O kur dar muziejaus pasididžiavimas – tikra egiptietiška mumija!

Kiek prisimenu iš vaikystės, muziejus rengia ne vieną ekskursiją, kurios leidžia artimiau prisiliesti prie ankstyvųjų žmonijos laikotarpių. Besilankydama galerijoje sutikau ir vienoje iš tokių ekskursijų dalyvaujančią vaikų grupelę. Prisigretinus prie jos pavyko nugirsti keletą įdomių faktų apie eksponuojamus sarkofagus.

Išvaikščioti visą muziejų vienu kartu kiek sunkoka. Patarčiau prieš apsilankant galerijoje nuspręsti, ką labiausiai norite pamatyti, kokie eksponatai įdomiausi.

Didžiausia muziejaus dalis skirta paveikslų ekspozicijai. Einant iš salės į salę jautiesi lyg keliaudamas laiku – Renesanso kūrinius pamažu keičia modernūs. Šiose salėse vėl man pristigo informacijos: daugiau žinių apie kūrinių laikotarpį, meno stilių, kaip tai atsispindi kabančiuose darbuose ir kodėl jie verti čia būti eksponuojami.

Manau, kad darbais, jų gausa ir išdėstymu galerija tikrai nenusileidžia užsienio muziejams – iš svetur atvykusį draugą tikrai galima nusivesti į M.Žilinsko dailės galeriją ir nustebinti. Ar ekspozicijos sužavėtų menu bei daile nelabai besidomintį lankytoją, ypač jaunesnio amžiaus? Hmm... Galerija labiau pasitarnauja menu  besidomintiems žmonėms, tačiau esantiems toliau nuo kultūros lauko, manau, stigtų reklamos ir komunikacijos.

Verta paminėti, kad išvaikščioti visą muziejų vienu kartu kiek sunkoka. Patarčiau prieš apsilankant galerijoje nuspręsti, ką labiausiai norite pamatyti, kokie eksponatai įdomiausi. Visą muziejų apėjau per maždaug pusantros valandos, įskaitant ir laikinųjų ekspozicijų erdves.

Apsilankymo metu buvo eksponuojamos dvi parodos – šiuolaikinį keramikos meną atskleidžianti "Porceliano tapatybė" ir Baltijos valstybių 100-mečiui skirta Latvijos ir Estijos dailės paroda. Abi pasirodė įdomios ir vertos atidaus žvilgsnio. Rodos, apie savo kaimynes žinome nemažai, tačiau eksponuojami kūriniai sukėlė nuostabą – štai kokia gali būti Estijos bei Latvijos dailė.

Skersai išilgai išvaikščiojus muziejų lieka jį įvertinti.

Įvertinimas

Ar ekspozicija patraukli moksleiviams? 

Galbūt tai nėra kiekvieną moksleivį traukianti vieta, tačiau galima surasti bent kelias kiekvienam įdomias ekspozicijas.

Ar pritaikyta norintiems savarankiškai apsilankyti?

Man stigo informacijos apie eksponatus, ekspozicijos pradžioje kabanti informacija neatsako į visus kylančius klausimus. Matyt, šią problemą išsprendžia siūlomas audiogidas.

Ar grįžčiau edukacinės programos? 

Tikrai įdomu, ką naujo galima sužinoti galerijos siūlomose programose.

Parodoje išvysime ne tik žymiuosius tapytojo paveikslus "Juoda saulė", "Good bye / Sinagoga", bet ir studijų Valstybiniame dailės institute laikotarpiu kurtų darbų, piešinių, kostiumų Lietuvos nacionaliniam dramos teatro spektakliui "Vilkų medžioklė" eskizus, Panevėžio dramos teatrui kurtą plakatą, fotografijų. Parodą praplečia citatos iš dailininko užrašų, autentiški laiškai seseriai, artimiesiems, draugams.

Lemties paliudijimai

Įžengęs į pagrindinę ekspozicijų salę pirmajame aukšte jautiesi it tamsus drobėmis slenkantis šešėlis, bandantis nužiūrėti jose pavaizduotas istorijas. Sunkus jausmas, nes esi ne tik žiūrovas, o lemties liudininkas ir negali apsimesti, kad jautiesi gerai – paveikslai pernelyg atviri, o laiškuose – juodu ant balto parašytas tikras gyvenimas.

Tad žengi per "Lieptelį" link "Audros debesų", praeidamas "Nukryžiuotą obelį" ir gaudydamas "Juodos saulės" spindulius. Pro šalį prabėga nepažįstamojo "Profilis" ir galiausiai viską užlieja "Krauju plūstantis Nilas". Ateina "Pabaiga". Bet ji spalvota.

"Menininkas kurdamas susikuria žiūrovų ratą, kuriam jis pasidaro pažinus, ir šioje priklausomybėje deklaruoja savo idėjas", – rašė pats R.Jankauskas-Kampas (Rimvido Jankausko-Kampo užrašai. LMMA, F 508, Ap. 1, B. 78, p. 14).

Išgyventi tapyboje

Dailininkas Česlovas Lukenskas parodą lydinčiame dokumentiniame Lino Citvaros filme, kuris pristatomas parodoje, Kampą pavadina pirmapradžiu koloristu, kurio spalvos paveiksluose yra išmąstytos.

Paradoksalu, tačiau įspūdis toks, kad kiekviename paveiksle ką tik būtų ištiškusi lava iš tūkstantį metų miegojusio ugnikalnio. Ją norisi paliesti, joje sutirpti ar sudegti. Tos spalvos sutveria tapytojo pasaulį, priešais kurį stovėdamas pasijunti maža visatos dalimi, bereikšmiu tašku begalybėje. Ir tavo nereikšmingumas atrodo geriausias tau nutikęs dalykas, nes jis leidžia niekuo neapsimesti, nieko nesiklausyti, nieko nesakyti. Būti nematomam, tačiau gyventi šalia paveikslų – būti jų judėjimo, jų kosmoso dalimi.

Drobės juda kovoje, kurioje stengiamasi neprarasti savęs, tačiau svetimumo jausmas išoriniam pasauliui neapleidžia. Tapyba tampa išgyvenimo būdu, spalvos – vidinių jausmų išraiška, nes joms tapytojas suteikė savuosius jausmus reflektuojančius pavidalus. Dėl to spalvos yra tikros, gyvos, su žiūrovu susikalbančios per žvilgsnį.

"Santykiai su tikrove labai pašliję, todėl lenkiuosi prie metafizikos..." – iš praeities pasiekia tapytojo mintys (Rimvido Jankausko-Kampo užrašai. LMMA, F 508, Ap. 1, B. 78, p. 14).

Taškas sakinio gale

Trečiajame aukšte esanti ekspozicijos dalis kitokia. Joje perteikiamas R.Jankausko-Kampo, kaip kūrėjo, brendimo laikotarpis. Dalį ekspozicijos sudaro darbai, kurti studijų metu, dalį – piešiniai, eskizai teatro spektaklių kostiumams, plakatams, knygų viršeliams. Šie kūriniai Kaune pristatomi pirmąjį kartą.

60-osioms menininko gimimo metinėms skirta paroda – graži, nes tikra. Tarsi ilgas, vieno žmogaus ištartas, sakinys su daugybe intonacijų, veido mimikų, gestų, pauzių ir nutylėjimų. Deja, taškas jame jau padėtas.

"Jei negeriu, tai vaikštau ir verkiu kaip tėvas, kaip jo tėvas. Reikėtų jau paveikslą nutapyti tėvui. Labai norėtųsi, kad jo ašaros jam neatrodytų pažeminimas. O mano chuliganizmas – tai visiškas apsimetimas", – rašė tapytojas (Rimvido Jankausko-Kampo užrašai. LMMA, F 508, Ap. 1, B. 78, p. 40).

Parodoje pristatoma per šimtą menininko kūrinių iš penkių Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų. Darbus paskolino net 23 privatūs asmenys, galerijos ir institucijos iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Už leidimą eksponuoti ir parodoje naudoti unikalius dailininko užrašus M.Žilinsko dailės galerija dėkoja Lietuvos literatūros ir meno archyvui. Parodos informacinėje, dokumentinėje ir vaizdo medžiagoje panaudotos žinomų fotomenininkų Romualdo Požerskio, Rymanto Penkausko, Gintauto Stulgaičio, Algimanto Puipos ir kt. fotografijos, kurias paskolino Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, draugai, artimieji.

Nevaržomos raiškos meistras

R.Jankauskas-Kampas gimė 1957 m. gruodžio 7 d. Klaipėdoje, ten baigė vakarinę dailės mokyklą.

Būdamas keturiolikos, be tėvų žinios įstojo į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Tuo metu jau turėjo Bekampio pravardę. Priešdėlis "be" vėliau natūraliai nunyko. Iš technikumo buvo išmestas, nes neatitiko sovietinės ideologijos standartų. Tačiau 1980 m. grįžęs iš sovietinės armijos jį baigė. 1981–1987 m. studijas tęsė Valstybiniame dailės institute prof. Vincento Gečo klasėje.

Nuo 1989 m. dėstė Lietuvos dailės institute, Kauno dailės institute. Grupuotės "Angis" narys (nuo 1991). Dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė individualių parodų Kaune (1988, 1991, 1993), Frankfurte prie Maino (1993).

R.Jankauskas-Kampas rinkosi laisvo menininko poziciją, gyveno ir kūrė Kaune, tęsė arsininkų tradicijas, savo Mokytojais įvardydamas Robertą Antinį (vyresnįjį), Alfonsą Vilpišauską ir vieną italų metafizinės tapybos pradininkų Giorgio de Chirico.

Jo tapyba šiandien laikoma aukščiausiu neoekspresionistinės lietuvių tapybos tašku. R.Jankausko-Kampo pasirodymas lietuvių dailėje 1987 m. atrodė kaip protrūkis, pasipriešinimas, sukeltas slopinimo ir dvasinio engimo, kurį teko patirti daugeliui to meto dailininkų.

R.Jankausko-Kampo kūryboje aktualus literatūrinis paveikslo pagrindas, dailininką traukia fantastiški ir romantiški kultūros istorijos siužetai, domina istorijos parafrazės. Nors ir traktuojami gana subjektyviai, paskandinti potėpių sūkuriuose, motyvas ir siužetas jo tapyboje yra labai svarbūs. Tapytojas sugebėdavo rasti tikslų tapybinį plastinį atitikmenį temoms, įvykiams ir potyriams, ne tik sudarantiems jo emocijų bei vaizdinių pasaulio dalį, bet ir turintiems pagrindą tikrovėje arba literatūros, dailės ar pasaulio mitologijos kloduose. Tuo R.Jankauskas-Kampas stipriai praplėtė lietuvių tapybos temų ir idėjų ratą.

Dailininkas nutapė didelio formato paveikslų: "Good bye/Sinagoga" (1991), "Apleista sinagoga", "Nukryžiuota obelis", "Juoda saulė", "Be pavadinimo/Samurajus" (visi 1993). Apskritai jo tapyba – tai dramatizmo, hedonizmo ir ironijos, patirto ir įsivaizduoto, stebėto ir jausto mišinys. Ši netipiška asmenybė įnešė į lietuvių tapybą laisvumo, drąsaus nevaržomo gesto. Būdinga spontaniška motyvo fiksacija ir nevaržoma ekspresyvi raiška, ryškios spalvos, simboliškumas.

Mirė 1993 m. spalio 7 d. Klaipėdoje.

Šaltinis: čiurlionis.lt, Lietuvos dailės muziejaus Dailininkų duomenų bazė

Kas? Neformali ekskursija Rimvido Jankausko-Kampo retrospektyvinėje parodoje.

Kur? M. Žilinsko dailės galerijoje.

Kada? vasario 24 d. 12 val.

Lino Citvaro kurtame filme prisiminimais apie autorių dalinsis draugai, menotyrininkai ir giminės.

Apie parodoje eksponuojamus brandžiausius savo kūrinius prieš mirtį Kampas yra sakęs: „Žinau, darau kažkokį poveikį teptuku. O koks tas paveikslas, kokios energijos krūvis – nežinau. Paveikslo gimimas daug sudėtingesnis nei jo nutapymas... <..> Visuomet savo darbais arba ko nors ilgiuosi, arba kur nors noriu sugrįžti. Tai man labai brangi tema.“ (K. Mačiulynas. „Juodoji saulė“: pokalbis su dailininku Rimvidu Jankausku-Kampu. In: Europa, Nr.1, 1994, sausio 6, p. 5)

Greta kūrybos kulminaciją žyminčių paveikslų lankytojas turi galimybę susipažinti su Vilniaus dailės instituto periodo darbais, Nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejų pasiekusiais tiesiai iš parodos Vilniaus dailės akademijoje „Studijų metai“, bei ankstyvaisiais S. Žuko technikume sukurtais paveikslais. Parodą papildo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui „Vilkų medžioklė“ kurti kostiumų eskizai, plakatas, dailininko užrašai, laiškai draugams ir artimiesiems.

Parodoje eksponuojama per šimtą tapybos ir grafikos darbų iš 5 Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų. Kūrinius paskolino 25 privatūs asmenys, galerijos ir institucijos.

Paroda veiks iki kovo 4 dienos.

Muzikinį atradimą – Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriaus fonduose netikėtai aptiktas Oginskių dvarų gaidas – pristatė muziejininkė muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Ta proga pirmą kartą pianistas Benediktas Bartulis atliko Rietavo dvaro orkestro vadovo Aloyzo Zenono Butkevičiaus kūrinį.

A.Strazdaitė-Ziberkienė "Santakai" atskleidė Oginskių dvaro gaidų aptikimo istoriją ir papasakojo kuo šis muzikinis palikimas yra išskirtinis.

– Parodoje jūs supažindinote susirinkusiuosius su muzikiniu atradimu – netikėtai aptiktomis Oginskių dvaro gaidomis. Kaip jos buvo aptiktos?

– Tai nebuvo visai netikėtas atradimas – tiesiog šios gaidos iki šiol nebuvo tirtos ir apie jas nebuvo skelbta. K.Petrausko memorialinis muziejus buvo įkurtas 1969 m., pradėti formuoti jo fondai. 1971–1980 m. iš Kauno politechnikos instituto (KPI) buvo perduota apie 2,8 tūkst. eksponatų – M.Petrausko, Juozo Naujalio rankraščių, gaidų, taip pat įvairių rankraščių ir leidinių, siekiančių XVIII a. Dauguma eksponatų buvo pažymėti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bibliotekos antspaudu – 1950 m., sovietų valdžiai uždarius VDU, jo palikimą perėmė tuomečio KPI biblioteka. Daugiau kaip 800 gaidų, perimtų iš KPI bibliotekos, iškart buvo perkeltos į muziejaus fondus, o likusi dalis (dvarų gaidos, bažnytinė muzika ir kt.) atiduota į uždaro tipo biblioteką. Bibliotekoje esantys rankraščiai ir leidiniai iki šiol nebuvo nei tyrinėti, nei eksponuoti. Pastaraisiais metais nutarta saugomas gaidas ištirti ir perkelti į muziejaus fondus – tai pamažu ir daroma. Tai didžiulis, lėtas ir kruopštus darbas, kurio metu ir randami tokie unikalūs dalykai. Gali būti, kad tai ne paskutinis malonus atradimas. Eksponatus ruošiant perkelti į fondus, vykdomi išsamūs tyrimai ir pamažu atsiskleidžia įdomūs faktai, nors klausimų dar yra labai daug. Malonu, kad minint Mykolo Kleopo Oginskio metus, išleista daug leidinių, kuriais tikslinama informacija. Taip pat daug kas paaiškėja bendradarbiaujant su kolegomis iš kitų muziejų.

– Ar aptikta tiek dvaro orkestro muzikos, tiek paties M.K.Oginskio kurtos muzikos?

– Sunku teigti, kad tai būtent Oginskių dvaro muzika. Norime taip manyti, kadangi šios gaidos pateko į muziejų drauge su kūriniais, susijusiais su Oginskių šeima. Tačiau tikrų įrodymų – spaudų, kad šios gaidos yra būtent iš Oginskių dvarų, kol kas nėra. Renginio metu pristatyta keturiolika eksponatų: septyni Oginskiams dedikuoti kūriniai, vienas leidinys su dovanojimo įrašu, penki paties M.K.Oginskio sukurti, spausdinti kūriniai, ir vienos M.K.Oginskio pirmojo muzikos mokytojo Juzefo Kozlovskio kūrinio partitūros rankraštis. Tarp Oginskiams dedikuotų kūrinių – rankraštis, dedikuotas pirmajai M.K.Oginskio žmonai Izabelei.

– Kuo šis muzikinis palikimas skiriasi nuo mums žinomų išlikusių M.K.Oginskio kūrinių?

– Kauno miesto muziejaus M. ir K.Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriaus fonduose saugomi su Oginskių šeimos muzikiniu paveldu susiję rankraščiai ir leidiniai įdomūs tuo, kad tai daugiau su Oginskių aplinka, kelionėmis susiję eksponatai, kurie atskleidžia šeimos plačius ryšius ir pažiūras.

– Kuo svarbus M.K.Oginskio muzikinis palikimas?

– Kiekvienas atradimas papildo mūsų valstybės kultūros paveldą. Pristatomi rankraščiai ir leidiniai yra tik mūsų prarasto kultūrinio paveldo kruopelė. Laimei, jį pamažu atkuriame. M.K.Oginskis buvo plačių pažiūrų visuomenės veikėjas, politikas, kartu ir muzikas bei kompozitorius, gyvenęs sudėtingais, permainingais laikais. Tad norėdami suvokti, kas esame, pirmiausia turime suprasti savo valstybės istoriją. M.K.Oginskio istorija ir palikimas – mūsų visų valstybės istorija ir palikimas.

Oginskių dvaro Plungėje kolekcijos kataloge pateikti ne vienų metų kolekcijos tyrinėjimai, iliustracijos papildytos išsamiais aprašymais, pristatyti Oginskių giminės istorijos bruožai.

Katalogo sudarytojas, Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, tyrinėdamas dvaro kolekciją, padarė nemažai atradimų, kurie padėjo dar geriau suprasti Oginskių šeimos gyvenimą ir spalvingas jų asmenybes.

– Ne vienus metus tyrinėjote Oginskių dvaro Plungėje kolekciją. Ką svarbiausio galėtumėte pasakyti apie parodoje "Veidai iš būtojo laiko" eksponuojamą dvaro kolekciją?

– Tai yra pirmasis toks iš dvaro pervežtas senųjų paminklų rinkinys. 1921 m. Lietuvių meno kūrėjų draugija susirūpino, kad dvaro lobių niekas neišvežtų, nes tokių bandymų jau būta. Patriotiškai nusiteikę vietiniai kraštotyrininkai padėjo išsaugoti lobius, o 1923 m. jais susirūpino ir Valstybės archeologijos komisija. Lobiai buvo surinkti iš įvairių Plungės pakampių – jų buvo ir klebonijoje, ir dvare, ir pačiuose rūmuose. Šis rinkinys 1925 m. buvo parvežtas į Kauną, į naujai pastatytą M.K.Čiurlionio galeriją. Rinkinį daugiausia sudarė grafikos darbai, bet buvo ir skulptūrų, paveikslų, šeimos portretų.

Šiandien ši kolekcija mums yra svarbi dėl savo simboliškumo. Ji sieja dvaro gyvenimą, dvaro gyventojų asmenybes, modernios Lietuvos istoriją. Parodą atidarėme pernai, kai buvo minimas kompozitoriaus ir diplomato Mykolo Kleopo Oginskio 250 metų jubiliejus. Tuomet mes pristatėme jo anūko surinktas meno vertybes – Oginskių šeimos portretų galeriją.

M.K.Oginskio anūkas Mykolas Mikalojus Oginskis buvo M.K.Čiurlionio mecenatas ir rėmėjas. Įvertinęs jo talentą kunigaikštis Oginskis parėmė M.K.Čiurlionio mokslus muzikos institute Varšuvoje, o vėliau ir studijas Leipcigo konservatorijoje. Taigi, simboliška ir tai, kad kolekcija pateko būtent į M.K.Čiurlionio muziejų.

– Kokių atradimų tyrinėjant šią kolekciją pavyko padaryti?

– Atradimų tikrai buvo. Pavyko identifikuoti nemažai žmonių, kurių portretai anksčiau būdavo demonstruojami kaip nežinomų asmenų. Būtent dėl to ir pavadinome parodą "Veidai iš būtojo laiko"  *. Dar nuo XX a. pradžios buvo skelbiama, kad kunigaikštis M.M.Oginskis rinko šeimos portretų kolekciją, tad šiuos portretus siejome su šeimos nariais ir šeimai svarbiais asmenimis. Taip mums pavyko identifikuoti nemažai žmonių. Identifikavome kelis paties M.K.Oginskio portretus, didžiulį jo žmonos Marijos de Neri portretą. Taip pat kelis M.K.Oginskio sūnaus Irenėjaus ir jo žmonos Olgos Kalinovskos portretus. Restauravome šiuos portretus, nes jie buvo sunykę, nuimti nuo porėmių ir labai prastos būklės. Dabar galime juos įvertinti ir džiaugtis, kad šie žmonės nebėra bevardžiai.

Ieškant informacijos apie Oginskiams artimus asmenis, atsiskleidė daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, seniai yra žinoma, kad grįžęs iš Florencijos, Irenėjus Oginskis ėmėsi įgyvendinti demokratiškas reformas, atleido valstiečius nuo lažo, įkūrė ligoninę, taupomąją kasą, žemės ūkio mokyklėlę, kurioje vaikai buvo mokomi lietuviškai. Tai skamba labai idealistiškai, bet keistai, nes nėra konteksto. Rasta informacija apie Irenėjaus mokytoją Florencijoje, viską sudėlioja į savas vietas. Vėliau tas pats mokytojas auklėjo ir Vokietijos kunigaikščių vaikus, todėl yra žinoma visa jo pedagoginė programa. Mokytojas propagavo laisvamaniškas, demokratiškas idėjas, todėl nuo mažumės taip auklėtas Irenėjus tas idėjas parsivežė ir į Lietuvą.

– Kurie Oginskių Plungės dvaro turtai yra vertingiausi?

– Sunku pasakyti. Žiūrint istoriškai į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos istoriją vertingo paveldo yra labai daug. Žiūrint iš europinės pozicijos – prancūzų dailininko François Xaviero Fabre'o nutapyti M.K.Oginskio dukters Amelijos ir sūnaus Irenėjaus portretai. Jie žinomi Prancūzijoje, Vokietijoje. Demonstruoti parodose Anglijoje ir Italijoje. Tad šių paveikslų aukcioninė vertė yra labai didelė.

Dar yra O.Kalinovskos portretas. Ji buvo caraičio Aleksandro II simpatija, tačiau nei Žiemos rūmuose, nei kitur nebuvo jokio jos portreto ir tik dabar identifikuotas gražus jos atvaizdas. Nors Rietavo bažnyčioje ant kapinio paminklo yra gražus O.Kalinovskos biustas ir mes turime marmurinį itališką jos biustą, portretų iki šiol nebuvo identifikuota.

Identifikuotas I.Oginskio mokytojo portretas. Apie jokį mokytoją niekur nebuvo net užsiminta, pasirodo, kad tai buvo labai garsus ir artimas Oginskių šeimai mokytojas. Paskutinis Oginskių ūkvedys rašė, kad jaunieji kunigaikščiai buvo labai neišsilavinę, nebaigę mokslų, pasirodo, kad mokytojai pas juos atvažiuodavo į dvarą.

– Kas sudaro parodos ekspoziciją?

– Svarbiausia parodos dalis yra tapyti Oginskių šeimos portretai. Yra išlikusių valdovų portretų – Aleksandro I portretai ir biustai, taip pat galima rasti ir popiežiaus portretų. Grafikos kūriniuose galima rasti Lietuvos, Lenkijos, Europos šalių valdovų portretų. Legenda byloja, kad M.M.Oginskio brolis Bogdanas buvo nesantuokinis caro sūnus. Iš tikrųjų tuo metu Rietavo dvaro kunigaikštis palaikė labai gerus ryšius su Rusijos carų šeima. Nuvažiavę į Peterburgą Oginskiai vakarieniaudavo caro Žiemos rūmuose, o ir pati caro šeima neretai atvykdavo. Mažai buvo šeimų, kurios taip giminiuotųsi su carais.

Parodoje eksponuojami ir skulptūriniai portretai, deja, kol kas ne visi identifikuoti. Netrūksta ir grafikos bei taikomosios dailės kūrinių – porceliano dirbinių, žvakidžių, skulptūrėlių, indų.

Svarbus akcentas yra M.K.Čiurlionio laiškai. Tai laiškai iš Lietuvos archyvų, kuriuos M.K.Čiurlionis rašė savo globėjui M.M.Oginskiui. Jaunojo kūrėjo mecenatas prašydavo, kad šis grįžęs namo atostogauti, parašytų, kaip jam sekasi, tad vaikystėje grįžęs namo į Druskininkus M.K.Čiurlionis taip ir padarydavo. Ankstyvieji kompozitoriaus laiškai yra labai įdomūs, be to, tai yra puikus liudijimas.

Eksponuojame ir Silvestro Baltramaičio bibliografinę medžiagą. Kai lietuviška spauda buvo uždrausta, jis Sankt Peterburge išleido bibliografiją apie Lietuvos istoriją, statistiką ir ekonomiką. Lietuviškai užrašyta dedikacija M.M.Oginskiui. Tai liudija, kad Oginskiai, ypač M.K.Čiurlionio mecenatas M.M.Oginskis, buvo neabejingi Lietuvos kultūriniam atgimimui ir rėmė jį. Yra netgi legendų, kad Oginskiai padėdavo iš Rytprūsių vežti draudžiamą spaudą.

Šiandien M.Žilinsko dailės galerijos prieigose atsiras interaktyvi instaliacija "Jausmų žemėlapis", kuria siekiama atkreipti dėmesį į vaikų jausmų pasaulį ir jo įvairovę.

Laikmečio problema

"Toks jausmas, kad norėdami savo vaikams suteikti geriausias galimas gyvenimo sąlygas – naujausius žaislus, intriguojančias pramogas, kokybišką išsilavinimą, pamiršome svarbiausią tikslą – užtikrinti vaikams teisę būti išgirstiems ir išklausytiems", – mintį apie interaktyvaus stendo idėją pradeda projekto iniciatorės Ina Žurkuvienė ir Ernesta Kvietkauskienė.

Mažą paviljoną primenančioje garso instaliacijoje (architektė  Lina Mozūraitė, garsinės dalies autorė Sandra Kazlauskaitė) stebėtojai kviečiami susipažinti su vaikų jausmais. "Sukurdami uždarą erdvę, norėjome pakviesti visuomenę intymesniam susitikimui su vidiniu vaiko pasauliu. Skirtingose iliustracijos vietose sujungus tris–devynias aktyvias zonas, paviljono viduryje stovintis dalyvis apsupamas harmoningos melodijos ir žodinių žinučių. Įspūdis gana stiprus ir emociškai paveikus", – sakė Goldsmiths universiteto (Didžioji Britanija) doktorantė S.Kazlauskaitė.

I.Žurkuvienė prisipažino, kad projekto idėja brendo seniai, aiškesnes formas jis įgijo po susitikimo su "Vaikų linijos" komanda. "Paaiškėjo, kad dabar svarbiausia yra ne dar kartą priminti nemokamą psichologinės pagalbos numerį, o didinti visuomenės švietimą ir kompetencijas apie vaikų jausmų amplitudę", – pasakojo ji.

Išmokti girdėti

Pernai "Vaikų linija" galėjo atsiliepti į 123 349 vaikų ir paauglių skambučius ir atsakė į tūkstantį elektroninių laiškų. Kreipdamiesi pagalbos vaikai dažnai dalinasi savo jausmais – tais, kurie jų aplinkoje kartais lieka neišgirsti, arba tais, kurių jų aplinkos suaugusieji tarytum nenori išgirsti. Jie kalba apie pyktį, baimę, skausmą, nusivylimą, liūdesį, kaltę.

"Suaugusieji neretai nemoka priimti sunkių vaikų jausmų ir reaguoja patardami vaikui neliūdėti, nepykti, nebijoti ir šiaip nešnekėti nesąmonių. Tačiau nuo tokių patarimų jausmai niekur nedingsta – vaikas ir toliau juos išgyvena, tačiau jaučiasi nesuprastas", – pasakojo "Vaikų linijos" psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Itin svarbu, kad suaugusieji mokėtų išgirsti ir priimti visokius vaiko jausmus – ir tuos, kurie mums patinka, ir tuos, kurie nepatinka – leisti vaikui juos jausti ir mokyti tas emocijas išreikšti tinkamu, konstruktyviu būdu.

Vilties zona

Apie tai, kad ne visuomet jaučiasi suprasti, kalbėjo ir į instaliacijos kūrybos procesus įtraukti vaikai. Vasarą susitikę režisierių Vytauto V.Landsbergio, Ramunės Rakauskaitės ir Agnės Marcinkevičūtės kuruojamoje kino stovykloje Pavariuose, padedami garso menininkės S.Kazlauskaitės, jie sukūrė interaktyvioje instaliacijoje girdimus garsus ir tris trumpametražius filmus.

Visi dialogai, garsai, girdimi palietus stendo aktyviąsias zonas, yra žinutės, kurias dešimties–septyniolikos metų paaugliai norėjo perduoti savo bendraamžiams ir suaugusiesiems.

Dirbtuvėse dalyvavusių vaikų manymu, atotrūkio esama ne tik mokyklose tarp mokytojo ir mokinio, bet ir tarp tėvų bei jų vaikų. Jaunuoliai stebėjosi, kodėl suaugusiesiems taip sunku priimti faktą, kad ir vaikas gali liūdėti, būti piktas lygiai taip pat, kaip ir jie. Neturėdami galimybės išreikšti emocijų, vaikai jas užgniaužia, paslepia viduje. Neretai to padariniais tampa patyčios, pykčio protrūkiai kito atžvilgiu ir kiti nemalonūs veiksmai.

Vienas iš kūrybinių dirbtuvių vadovų V.V.Landsbergis mano, kad ateinanti karta yra savarankiškai mąstančių žmonių karta. "Šią vasarą Pavariuose vykusioje moksleivių kino stovykloje susirinko pulkelis gražaus ir mąslaus jaunimėlio. Nesinorėjo jų per daug mokyti ar jiems ką nors aiškinti; norėjosi jų klausytis ir kai ko paklausti. Nežinau, kuo pavirs tie pokalbiai – filmu, knyga, prisiminimu. Bet jie jau pavirto – šiltu, gaiviu praėjusios vasaros vėjo gūsiu, žadančiu permainas. Žadančiu, kad ateina ne kivirčo, atrodymo ir ambicijų karta, o ramesnio buvimo, analizavimo, intuityvaus žaidimo. Vilties zona, kurioje daug ramiau būti, veikti ir laukti."

Projektas, kurtas bendradarbiaujant su "Vaikų linija", verslo partneriais ir šiuolaikinio meno renginiu Kauno bienale, bus pristatomas ir Vilniuje, o kitamet turėtų keliauti po kitus Lietuvos miestus.

Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pirmą kartą rodoma visa Čiurlionio muziejaus fonduose saugoma Oginskių giminės meno kolekcijos dalis. Kai kurios meno vertybės muziejininkams vis dar neįminta mįslė.

Čiurlionio muziejuje saugoma apie tris šimtus Oginskių dvare Plungėje buvusių meno kūrinių – manoma, kad į fondus tarpukariu papuolė tik dalis buvusios kolekcijos. Nemaža dalis turtų prarasta per Pirmąjį pasaulinį karą.

Parodą „Veidai iš būtojo laiko: kunigaikščių Oginskių dailės kolekcija“ rengė beveik visi Čiurlionio muziejaus skyriai, tad teko padirbėti iš peties. Mat puikų skonį turėjęs romantikas Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis apie daugelį Plungėje buvusių meno kūrinių nepaliko jokios informacijos, tad ir iki šiol kai kurie eksponatai turi savų paslapčių.

„Pavyzdžiui, labai įspūdingas vyriškas marmurinis portretas. Nors autorius žinomas, tačiau intriguoja, kas tai galėtų būti. Galbūt kunigaikštis Klemensas Metternichas, kuris dalyvavo Vienos kongrese. Mykolas Kleopas gi buvo įsitraukęs į politiką“, – samprotavo M. K. Čiurlionio muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis.

Kolekcijoje be tapybos darbų – porceliano dirbiniai, statulėlės, keli laikrodžiai, 17 amžiaus spintelės bei sekreteras, inkrustuoti dramblio kaulu. Tačiau muziejininkai sako, vertingiausi – Oginskių giminės portretai, tapyti Lietuvos, Lenkijos ir Vakarų Europos meistrų. Tiesa, pačių įdomiausių garsios giminės portretų reikėtų ieškoti Lenkijoje ar Baltarusijoje.

Rengiant parodą, tarp Oginskių dokumentų rastas brėžinys atskleidė Plungės bažnyčios istoriją.

„Atrastas Karlo Eduardo Strandmanno Plungės bažnyčios projektas. Iki šiol dar buvo tik spėliojimai, kad šios bažnyčios architektas buvo šis švedų architektas, tačiau dabar tas jo paties pasirašytas nedidelis eskizas patvirtino šią hipotezę. Dar vienas, labai įdomus dalykas yra paties Mykolo Kleopo Oginskio braižytas parko Vuzove brėžinys“, – pasakojo viena iš parodos rengėjų Aušra Vasiliauskienė.

Iki kitų metų balandžio mėnesio Žilinsko galerijoje veiksianti paroda skirta Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms.

M.Žilinsko dailės galerijoje vykstančioje parodoje "20 prancūzų dizaino ikonų" kviečiame pakeliauti laiku. Kelionės pradžia – 1928 m., pabaiga – 2005 m. Nors, kiek mažiau negu šimtmečiui praėjus, galima matyti, kad visus šiuos namų ar biuro interjerui skirtus objektus jungia tie patys principai: lengvumas, paprastumas, kartu – ir prabanga, lanksčios bei aptakios formos.

Poilsio mašina

Prabanga ir kvietimu prisėsti arba bent jau susipažinti su baldo medžiagiškumu siūlo krėslas "B306". Kad pavadinimas toks šaltas ir nieko nesakantis, nestebina sužinojus, kas yra šio sudedamojo baldo autorius. Tiksliau, autoriai. Vienas jų – architektas Charles Edouard'as Jeanneret, geriau žinomas slapyvardžiu Le Corbusier.

Le Corbusier, namą vadinęs mašina gyventi, kur svarbu funkcija ir forma, apie šį krėslą teigė, kad tai yra poilsio mašina. Tiek funkcija, tiek forma taip pat labai svarbios ir šiam krėslui.

Modernistai: ir architektai, ir dizaineriai – akcentuodavo tai, kad nereikia perdėto dekoratyvumo ir puošnumo, jeigu tai nesuteikia jokios funkcijos. O ir iš tiesų – "B306" nėra nieko, kas neatliktų savo funkcijos. Forma seka funkciją. Gali keistis šio krėslo spalva, tačiau forma visada išlieka visada tokia pati.

Trijų rankų šviestuvas

Itin lankstus ir netgi aštrus interjero kūrinys – Serge'o Mouille'o toršeras "Trois Bras", sukurtas 1953 m. Šviestuvas savo lanksčia atrama primena ir pakabos formą. Toršero pavadinimas – "Trys rankos" – puikiai atspindi ir konstrukciją: ant trijų atramų, išeinančių iš pagrindinės, laikančios atramos, sukabinti funkcionaliai valdomi šviestuvų gaubtai.

Interjero elementas primena ir lanksčias plonytes voro kojas, o juodi šviestuvų gaubtai – tarsi besisukiojančias smalsias akis. Kūrinys šia savo forma yra kiek trikdantis ir griaunantis harmoniją – jis neatrodo itin stabilus (nors toks yra) ir, atrodo, geriausiai derėtų tik moderniame namų interjere. Toršero autorius S.Mouille'as yra laikomas šviestuvų pirmtaku visame pasaulyje. Kaip ir šiam, taip ir kitiems jo šviestuvams būdingos juodos spalvos metalo konstrukcijos.

Naujovė tapo kasdienybe

Pats keisčiausias parodoje, tačiau populiariausias kasdieniame gyvenime – rašiklis BIC, kurį Marcelis Bich sukūrė dar 1952 m. Parodoje šie tušinukai eksponuojami sudėti į stiklinį indą. Mėlynos tušinukų galvutės – tokios pažįstamos kasdienio gyvenimo detalės – pasirodo esąs itin vertingas dizaino kūrinys.

Teigiama, kad šie tušinukai yra tokie nepakeičiami ir populiarūs, kad per dieną jų yra parduodama 14 mln. Priežastis, kodėl šis paprastas rašiklis įgavo tokį pasisekimą ir tapo dizaino ikona – tušinukas yra permatomas, forma primena pieštuką. Sukūrimo metu ši koncepcija atrodė geniali, o dėl itin mažos kainos prekę imta naudoti masiškai.

Šedevras mūsų vonioje

1990 m. šešių garsių dizainerių kūrybos vaisius – citrusinių vaisių sulčių spaudiklis – atrodo ypač nežemiškai. Į vorą panašus, ant trijų kojelių stovintis aliuminio įrankis galėtų pretenduoti ir į šiuolaikinio meno instaliacijos vardą. Jo kojos ir kūnas primena objektus iš filmų apie nežemiškų civilizacijų pasirodymą, kitų planetų gyventojų sukurtas mašinas, kurių konstrukcijos vienu metu ir baugina, ir užburia.

Šis dizaino kūrinys drąsiai pretenduoja tapti ne tik sulčių spaudikliu, bet ir itin gražiu bei stilingu akcentu kiekvieno namuose. Autorius Philippo Starckas apie šį nestandartinį dizaino gaminį atsiliepia taip pat labai nestandartiškai: "Vieną dieną restorane mane aplankė citrinos spaudiklio, panašaus į kalmarą, vizija. Aš jį pradėjau piešti ir po ketverių metų jis tapo garsus."

Kitas P.Starcko kūrinys primena plunksnakotį, įdėtą į rašalinę. Tačiau tai – dantų šepetukas, taip pat sukurtas 1990 m. Šepetuko lanksti forma ir jam įdėti skirtas indelis primena skulptūras, o labiausiai – garsaus Prancūzijoje kūrusio rumunų skulptoriaus Constantino Brâncusi kūrinį "Paukštis danguje".

Akivaizdu, kad čia dizaineris aklai pasinaudoja šio skulptoriaus kūriniu, tačiau jį kelis kartus sumažina ir suteikia jam labai paprastą funkciją. C.Brancusi savo kūriniu norėjo išreikšti skrydžio koncepciją, skrydžio formą, o P.Stracko kūrinys legendinio modernisto skulptūrą padarė visiems prieinamą ir naudojamą.

Paradoksalus, tačiau abu kūriniai – tiek P.Starcko šepetėlis, tiek C.Brancusi skulptūra – yra saugomi muziejuose. Pirmasis – Šiuolaikinio meno muziejuje MOMA Niujorke, o "Paukščio skrydžių" skulptūrų yra ir Metropolitano meno muziejuje Niujorke, ir tame pačiame MOMA.

Prikelta iš užmaršties

Parodoje galime pamatyti ir elektrini mopedą "e-Solex", sukurtą 2005 m. Kurdamas šią transporto priemonę Paolo Pinifarina sulieja tiek vintažinį mopedo modelį, tiek jo šiuolaikinį pritaikymą urbanistinėje aplinkoje.

Mopedui, kaip ir kitiems šios parodos eksponatams, būdingos lenktos, aptakios formos, solidžios spalvos ir prabangos dvelksmas. Tačiau ir čia forma seka funkciją – nėra nė vieno nereikalingo atributo.

Mopedas nėra sunkus (sveria 44 kg), o kaip teigia gamintojai, gali pasiekti iki 40km/val. Be to, yra ekologiškas, arba kitaip – nekenkiantis aplinkai, o be įkrovimo gali važiuoti 8 valandas.

"20 prancūzų dizaino ikonų" paroda siūlo galimybę pamatyti, kaip nuo paprasto tušinuko, kurio pardavimo mastai tiesiog nesuvokiami, iki modernaus sulčių spaudiklio, kuris gali tapti ir interjero akcentu, dizainas įsilieja į mūsų namus ir į mūsų gyvenimus.

Paroda veiks iki lapkričio 16 d.

M.Žilinsko dailės galerijoje veikia unikali paroda "Bronziniai žmonės. Atskleidęs indėnų dvasią", kurioje eksponuojami lietuvio dailininko Jono Rimšos (1903–1978) tapybos darbai.

Nerimstanti siela

J.Rimša gimė Svėdasuose, ten gyveno ir jo senelis. Tėvai buvo įsikūrę Kaune, turėjo siuvyklą, o vasaras praleisdavo Svėdasuose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J.Rimša su tėvais pasitraukė į Ukrainą, pas Poltavoje gyvenantį geležinkelininku dirbusį tėvo brolį, o po metų – į Charkovą, kur būsimasis dailininkas lankė rusišką gimnaziją. Ten pamėgo piešti. Jo polinkį dailei palaikė mama, kilusi iš bajorų giminės, kurioje buvo nemažai menininkų.

Tėvas norėjo, kad J.Rimša taptų siuvėju. 1924 m. jis išvyko mokytis į Vieną, į geriausią siuvimo mokyklą, tačiau gyvendamas Austrijos sostinėje ėmė lankyti muziejus, kopijuoti garsių menininkų darbus. Studijų metais mirė mama, todėl, grįžęs į Lietuvą ir neberadęs mamos – jo meninių interesų užtarėjos, išvyko į Braziliją.

Atvykęs į Rio de Žaneirą dirbo kavos plantacijose. Pasibaisėjęs vergišku gyvenimu pabėgo į San Paulą, vedė sulenkėjusią lietuvaitę ir susilaukė dukters. Žmonai pareikalavus pasirinkti ją arba meną, nusivylė vedybomis ir išvažiavo į Argentiną, vėliau persikėlė į Buenos Aires, kur gyveno brolis.

Įstojęs į stipriausią visoje Pietų Amerikoje Buenos Airių dailės akademiją, J.Rimša sėkmingai pradėjo dailininko karjerą, studentų parodose ne kartą pelnė aukso, sidabro, bronzos medalius. Įsigilinęs į akademinio meno reikalavimus, ėmė bodėtis itališkosios mokyklos rutina ir atsisveikino su akademija. Jį traukė gamta ir senųjų inkų imperijos palikuonių gyvenimas bei kultūra.

Artimas lietuvių tapybai

J.Rimšos kūryba daugiausia susijusi su indėnų, išsaugojusių senosios kultūros tradicijas, gyvenimu, papročiais, istorija ir religija. Jo kūryboje primityviosios kultūros bruožai susipina su Lotynų Amerikoje paplitusia klasikinės europietiškos ispanų tapybos patirtimi ir su XX a. pirmosios pusės modernistine tapyba.

Dailininkas priklauso Lietuvoje kūrusių Antano Gudaičio, Leonardo Kazoko, Vytauto Mackevičiaus, Stasio Ušinsko, Antano Samuolio, Jono Vaičio ir išeivijoje atsidūrusių Viktoro Vizgirdo, Adolfo Valeškos, Povilo Puzino kartai, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai, per savo mokytojus išaugo ant Paryžiaus mokyklos pamatų.

Kaip pastebi menotyrininkė Nijolė Tumėnienė, J.Rimšos savitumą ir unikalumą sudaro tai, kad gyvendamas Lotynų Amerikoje ir įgijęs kitokios – ispanų mokyklos – patirties bei neturėjęs tiesioginių kontaktų su Europos kultūra ir Lietuva, jis išliko artimas lietuvių tapybai, pirmiausia humanistinėmis kūrybos nuostatomis ir ekspresyvia kolorito raiška, kontrastinių derinių harmonija, nepaprastu žalios spalvos emocionalumu ir įtaiga.

Garsus Lotynų Amerikoje ir JAV

Svėdasuose gimusio ir Amerikos kontinentuose subrendusio ir išgarsėjusio Lotynų Amerikoje J.Rimšos dailės palikimą sudaro apie pusantro tūkstančio tapybos paveikslų, kurie išsisklaidę po Lotynų Ameriką ir JAV. Už nuopelnus Bolivijos menui J.Rimša buvo apdovanotas aukščiausiu civiliams skiriamu apdovanojimu – Andų kondoro ordinu, jam suteiktas Bolivijos garbės piliečio vardas, įteiktas garbės profesoriaus diplomas.

Lemtinga pažintis su Alma ir Valdu Adamkais paskatino dailininką persikelti iš Bariločės, į kurią atvyko sutrikus sveikatai, į JAV. V.Adamkaus rūpesčiu išvyko į Taitį, nes menininką žavėjo senos kultūros palikuonys, civilizacijos nepaliesta kultūra, papročiai, mitologija. Būdamas patyręs dailininkas, J.Rimša sugebėjo nepasiduoti Paulio Goguino įtakai ir surado savo temą – meilės šokį tamuru, o su juo – ir tapybos kalba originaliai išreikštą temperamentingą, vidinės įtampos kupiną ritualinės meditacijos šokio ritmą.
Į Lietuvą sugrįžę jo dovanoti paveikslai saugomi Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje ir privačiose kolekcijose. Dabar veikiančioje parodoje M.Žilinsko dailės galerijoje pristatoma didžiausia J.Rimšos kūrinių kolekcija.

Gyvenimas sugulė į knygą

Šiuo metu veikiančioje parodoje taip pat buvo pristatyta žurnalistės Aurelijos Almonės Akstinienės knyga "Užbūrė Alaušę nuskendę varpai" apie išskirtinį lietuvių dailininką. Knygos autorė pasakojo, kad su J.Rimša susipažino 1968 m., viešėdama pas gimines Kalifornijoje.

"Sužavėjo nuostabi, niekur nematyta jo kūryba, tad, grįžusi į Tėvynę, žurnale "Kultūros barai" išspausdinau straipsnį "Egzotika ir humanizmas" su atsivežtomis dailininko darbų iliustracijomis, – prisimena A.A.Akstinienė. – Tai buvo lyg pirmoji kregždė, atskridusi į Lietuvą, po daugelio metų pranešusi apie įdomų, sudėtingą ir prasmingą šio dailininko gyvenimą ir kūrybą."

Su J.Rimša knygos "Užbūrė Alaušę nuskendę varpai" autorė bendravo laiškais, svajojo vėl susitikti. Atvažiuoti į Lietuvą dailininkas negalėjo dėl pablogėjusios sveikatos, o A.A.Akstinienei trumpam atsidariusi geležinė uždanga vėl užsivėrė.

"Dailininkui buvau pažadėjusi apie jo gyvenimą ir kūrybą parašyti išsamiau, – pasakoja A.A.Akstinienė. – Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. nuvykau į Argentiną. Susipažinau su ten gyvenančiais jo giminaičiais, jį pažinojusiais žmonėmis, rinkau medžiagą apie Argentinoje J.Rimšos praleistą laiką, fotografavau ten likusius jo paveikslus. Tik dabar dailininkui duotą pažadą galėjau įvykdyti."

Knygoje meistriškai ir labai emocionaliai atskleidžiama J.Rimšos turtinga gyvenimo istorija, prasidėjusi Lietuvoje, išsirutuliojusi Vienoje, Paryžiuje, Argentinoje, Brazilijoje, Bolivijoje, Taityje, Kalifornijoje. Tai pasakojimas apie nenumaldomą aistrą menui, pasiaukojimą dėl užburiančios idėjos.

Susipažinus su dailininko gyvenimu, visai kitomis spalvomis suskamba jo darbai, išryškėja siužetai, darosi suprantamos įvairių šalių kultūros įtakos. Knygoje atskleidžiami ir dailininko ryšiai su Matu Menčinsku, jo draugystė su bendrapavardžiu Petru Rimša, jo bičiulystės (o gal meilės?) istorija su žymia Bolivijos poete Jolanda Bedrigal.

Kas: paroda "Bronziniai žmonės. Atskleidęs indėnų dvasią".
Kur: M.Žilinsko dailės galerijoje.
Kada: iki rugsėjo 1 d.