IŠ PRAEITIES Į ATEITĮ: VIETA, KURI MENA A. PERKAUSKO CUKRAINĘ

Viena įdomiausių ir turtingiausių savo praeities liudijimais Kauno miesto erdvių – Laisvės alėjos ir Maironio gatvių kampas (dabar – Laisvės al. 82).

Fotografijos ateljė

Carinio gubernijos miesto laikais čia stovėjo namas, priklausęs pirklienei Lidijai Vitkind, pagal antrą santuoką – Rabinovič, kurį ji paveldėjo iš F. S. Vitkindo. Dviejų aukštų namas su flygeliu pagal Nikolajaus Andrejevo projektą pastatytas 1900 m., o 1910 m. namus nupirko Izraelis Kocinas.

Iš Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės knygoje „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje" (2021) pateikiamos apžvalgos „Namas su A. Perkausko cukraine (Laisvės al. 82 / Maironio g. 17)“ (p. 97–98) matome, kad šioje valdoje ilgą laiką veikė fotoateljė: 1883 m. ją atidarė K. Ciolkevičius, 1886 m. perėmė Jonas Vidžgiris ir Antanas Zacharževskis, 1893 m. – Šimelis Vinokuras, prieš 1903 m. – Z. Belodubrovskis, nuo 1918 m. iš Z. Belodubrovskio fotoateljė perėmė Simonas Bajeras.

S. Bajeras Laisvės al. 58 (tiesa, jos adresas mokesčių dokumentuose kažkodėl nurodytas Laisvės al. 57) savo fotoateljė turėjo iki pat 1940 m., o nuo 1926 m. ji buvo registruota ir Lietuvos fotografų profesionalų draugijoje.

Prezidentas Antanas Smetona yra padėkojęs fotografui S. Bajerui už jo perrinkimo proga 1931 m. padarytą didelio formato nuotrauką („Dienos naujienos“, 1933, bal. 26, p. 3), nors S. Bajeras ir nebuvo pagrindinis Prezidento fotografas.

S. Bajerui fotografijos verslas ne visada buvo sėkmingas. Namų savininkas Izidorius Kocinas 1929 m. prašyme Kauno miesto savivaldybei dėl mokesčių sumažinimo nusiskundė, kad kai kurie nuomininkai laiko nesumoka laiku nuomos, o fotografas S. Bajeras per dvejus metus nesumokėjęs nė cento (Kauno regioninis valstybės archyvas (KRVA), f. 214, ap. 1, b. 3701, l. 40). 1938–1939 m. net buvo paskelbtos S. Bajero turto varžytinės, aprašyta dalis jo turto, parduodamo varžytinėse: rašomasis stalas su penkiais stalčiais už 13 litų, keturkampis veidrodis už 3 litus ir fotoaparatas su dviem nikeliuotom plokštėmis už 27 litus (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4376, l. 26–28).

Įvaizdis: A. Perkausko kavinės reklama. / „Visa Lietuva: informacinė knyga 1922 metams“, p. 14

Nuo kailio iki selterio

Pirmame namo aukšte šalia 1897 m. senajame Vitkindų name įkurtos bajoro Aleksandro Perkausko (Perkovskio) cukrainės įvairiu laiku veikė keletas parduotuvių ar firmų kontorų.

Iš jų galima paminėti čia veikusią Movšos Kagano kailių ir kepurių prekybą (1928 m. pabaigoje bankrutavo, o kailiniai 1929 m. parduoti iš varžytinių), nuo 1921 m. iki nacionalizacijos 1940 m. veikusią Isaako Oronovičiaus galanterijos prekybą „Mezginys“, Stelkos ir Klimaševskio, Julijos Voitkevičienės krautuves, Leono Alperavičiaus (beje, namo savininkų Kocinų žento) ir Izaoko Segalio ekspedicijos kontorą, nuskambėjusią 1932 m. cukraus aferos byloje.

Dar čia būta Simono Levino finansų kontoros, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vienu namo nuomininkų minimas viešbutis „Nobles“, buvęs pastato antrame aukšte, vasaromis kioske prie pastato nuo 1936 m. selteriu prekiavo vienas iš vietoj A. Perkausko cukrainės įsikūrusios „Monikos“ kavinės savininkų Leonidas Kocinas. Jo pardavėjos 4 kv m būdelėje pilstė į stiklines selterį po 10 ct už stiklinę be sirupo, ir po 15 centų – su sirupu (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 1769, l. 3).

Architektūra: A. Perkausko šokolado ir saldainių dirbtuvių brėžinys (1926 m.). / KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4025, l. 3; TIM GEK 8790.

Spurgos, kava, šachmatai

A. Perkausko cukrainės interjeras buvo kuklus, bet stilingas. Ji įsteigta 1897 m., o ne 1896 m., kaip nurodoma įvairiuose šaltiniuose. A. Perkauskas, baigęs Varšuvos amatų mokyklą, tik 1897 m. atvyko į Kauną iš Varšuvos, beje, 1907 m. buvo Kauno miesto dūmos nariu (KRVA, f. I-61, ap. 3, b. 410, l. 7–8; 64–65).

Pusrūsyje buvo šokolado dirbtuvė, antrame aukšte – pyragaičių cechas, o pirmame aukšte veikė cukrainė. Nėra duomenų, kad A. Perkausko dirbtuvės šokoladu būtų prekiaujama parduotuvėse ar jis būtų tiekiamas kitoms maitinimo įstaigoms.

Trečiajame XX a. dešimtmetyje A. Perkausko cukrainėje grojo Michelio (Moišės) Hofmeklerio kvintetas, o 1933 m. jį pakeitė iš Berlyno atvykęs smuikininkas J. Stupelis.

Cukrainė garsėjo spurgomis, pyragaičiais, savo gamybos šokoladu (1929 m. cukrainės reklamoje siūlomos A. Perkausko šokolado dirbtuvės šokolado statulėlės ir saldainiai). Joje buvo prekiaujama likeriais ir vynais, tačiau tai nebuvo didelis pranašumas prieš Konrado kavinę, kuri tokios galimybės neturėjo, nes dauguma klientų vis tiek ateidavo išgerti kavos su spurga ar pyragaičiu.

KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4025, l. 3; TIM GEK 8790.

Tiesa, A. Perkausko cukrainėje vyko ir nedideli miesto renginiai, pvz. Kaune lankęsis šachmatininkas Emanuelis Laskeris 1932 m. lapkričio 23 d. cukrainėje sulošė 22 partijų simultaną („Šaltinis“, 1932, gruod. 3, p. 698; „Dienos naujienos“, 1932, lapkr. 22, p. 3).

1932 m. pradžioje A. Perkausko kavinės biliardo salėje buvo organizuotas biliardo turnyras, kurio premijoms skirta 350 Lt. Turnyre svečiavosi ir dainininkas Kipras Petrauskas, net išbandęs jėgas su vienu turnyro dalyvių („Pirmas biliardo turnyras Kaune“ // „Sekmadienis“, 1932, saus. 31, p. 7).

Cukrainė garsėjo spurgomis, pyragaičiais, savo gamybos šokoladu.

Pirmoji kino salė

1928 m. I. Kocinas ėmė plėsti pastatus: namams užstatytas trečias aukštas, pertvarkyti fasadai, įvestas vandentiekis, centrinis šildymas, įrengta 20 butų. 1931 m. turtą perėmė Teresė Kocinienė su vaikais (sūnumi Leonidu ir dukra Olga).

1919–1931 m. pastato antrajame aukšte veikė kino teatras „Palas“, įėjimas į kurį buvo namo kampe. Pirmąjį tarpukario Lietuvoje kino teatrą įsteigė tarptautinė bendrovė „Palas“, kurios pagrindinė kontora buvo Hamburge, o skyrius ir kino teatras – Kaune. „Palas“ kino teatras veikė nuo 1919 m. balandžio.

Atgarsiai: išpuoliui prieš cukrainę dėmesio skyrė ir satyrinis savaitraštis „Kuntaplis“, išspausdinęs karikatūrą. / Organizatorių nuotr.

Dviejų aukštų namo, architekto Nikalojaus Andrejevo projektuoto kaip gyvenamojo, antras aukštas tik pritaikytas kino teatrui, tačiau tai buvo pirmoji tarpukario Kaune atidaryta kino salė. Skelbta, kad čia įrengta naujausia pirmos rūšies Berlyno kino teatrų technika.

Kino teatras „Palas“, kaip ir „Olimpas“, rodė geriausius rusų filmus, taip pat vokiečių kino produkciją. Kaip ir kiti senieji kino teatrai, „Palas“ siekė patraukti žiūrovus artistų pasirodymais prieš kino seansus, vadinamaisiais divertismentais. Pvz., 1921 m. „Palas“ pasirodė žydų kilmės rusų kupletistas P. Buršteinas, šoko seserys Veinreich, o 1923 m. prieš rusų filmą „Vienuolės romanas“ pasirodė Maskvos valstybinio teatro artistai. 1926 m. šiame kino teatre dainavo ir lietuvaitė N. Vakarytė, atlikusi kelias operos arijas, romansus ir daineles.

Bilietų kainos šiame kino teatre nebuvo mažos, o švenčių dienomis dar išaugdavo („Laisvė“, 1923, saus. 10, p. 3), todėl, kaip ir kituose kino teatruose, siekta patraukti žiūrovus įvairiomis labdaros akcijomis, pvz. 1923 m. gruodžio 13 d. kino teatro pelnas buvo skirtas Kalinių globos draugijos valdybai („Lietuvos žinios“, 1924, saus. 17, p. 3).

Viduje: A. Perkausko kavinės interjeras, įamžintas atviruke. XX a. 2-asis deš. / VDKM GEK 1972/11

Problemos dėl saugumo

Šio kino teatro tarnautojai ne kartą buvo kritikuoti dėl rusų kalbos vartojimo kreipiantis į publiką, todėl 1923 m. kino teatre „Palas“ buvo įsikūrusi lietuvių kalbos taisyklingumui Kauno kinuose tikrinti komisija. „Palas“ kino teatre vyko ir pirmas Lietuvos kinematografininkų suvažiavimas.

Kino teatro bendrovės „Palas“ Kauno skyriaus savininkais iš pradžių buvo broliai Judelis ir Moricas Bakai, kurie atstovauti kino teatrui teismuose ir kitose valstybinėse įstaigose įgaliojo prisiekusį advokatą Kazį Samojauską, o nuo 1922 m. tokiu įgaliotuoju asmeniu buvo Josefas Feidtas.

Abiems atstovams teko rūpintis, kad kino teatras nebūtų uždarytas. 1922 m. pastatą, kaip neatitinkantį kino teatrams keliamų reikalavimų, grasino rekvizuoti Susisiekimo ministerijai. Patalpų rekvizavimo Susisiekimo ministerijos naudai pavyko išvengti, tačiau sąlygos „Palas“ kino teatrui veikti tikrai nebuvo geros. 1929 m. buvo giriamasi, kad žiūrovų patogumui „Palas“ įvestas centrinis šildymas, ko anksčiau nebuvo („Rytas“, 1929, vas. 8, p. 3).

„Palas“ kino teatrą bandyta uždaryti ir 1929 m. gegužę, dar nesiejant su kino teatrų antruose aukštuose uždarymu. Po gaisro „Oaza“ kino teatre buvo priimtas sprendimas uždaryti visus kino teatrus antruose aukštuose, tačiau kiekvieno kino teatro uždarymas vyko individualiai. „Palas“ uždarymo atidėjimas iki 1931 m. pradžios nesietinas su naujų kino teatrų statyba, nes „Metropolitain“ atsidarė jau 1930 m. Tikriausiai turėjo įtakos Leono Žurausko, kaip tik tuomet rengusio knygelę „Garsinė kinematografija“ (išleista 1931 m.), autoritetas. Tikėtina, kad L. Žurauskui pasitraukus, uždarytas ir „Palas“.

Filmai: kino teatro „Palas“ reklama Lietuvos spaudoje 1919–1928 m. / Organizatorių nuotr.

Keitėsi iškabos

Antrajame aukšte įsikūrus kino teatrui, šokolado ir pyragaičių cechas perkeltas į gamybines patalpas kieme. A. Perkausko šokolado ir pyragaičių cechas ir cukrainė Maironio gatvės ir Laisvės alėjos sankirtoje (tuo metu Laisvės al. 58 / Maironio g. 16, dabar – Laisvės al. 82) veikė iki 1934 m., vėliau A. Perkausko cukrainę šiame pastate pakeitė kavinės „Grand cafe“ (1935), „Lituanika“ (1935), o nuo 1936 m. – „Monika“.

A. Perkausko kavinė, pavadinta „Aldona“, persikėlė kitur. Pavadinimo ir vietos keitimas ne atsitiktinis, nes A. Perkausko cukrainės langai buvo nukentėję po išpuolio prieš namų savininką žydą ir cukrainės savininką lenką prieš pat persikeliant į kitą vietą („Sunki namų savininkų būklė: pereitą savaitę Kaune demonstruojant prieš lenkus išdaužyti Perkausko kavinės langai. Namas, kur yra kavinė, priklauso žydui“  // Kuntaplis, 1934, vas. 25, p. 1).

Kavinei persikėlus į kitą vietą, nebeliko ir šokolado cecho, buvusio kieme už pastato Laisvės al. 58.

„Aldona“ naujoje vietoje šalia „Metropolitain“ kino teatro, baro „Pale Ale“ patalpose, gyvavo neilgai, nes jau 1936 m. pradžioje buvo aprašytas kavinės turtas, o 1937 m. vyko varžytinės kavinės įrengimams ir baldams parduoti. Nepadėjo ir lietuviškas kavinės vardas „Aldona“.

Tęsiame pasakojimą apie vieną įdomiausių ir turtingiausių savo praeities liudijimais Kauno miesto erdvių – Laisvės alėjos ir Maironio gatvių kampą (dabar – Laisvės al. 82).

Muzika liejosi laisvai

1935 m. sausio 7 d. buvusiose A. Perkausko cukrainės patalpose atidaryta kavinė „Grand cafe“, kurios atidaryme grojo M. Hofmeklerio orkestras. Orkestras grojo ir vėliau, o specialiai įrengtoje mažesnėje kavinės salėje buvo galima ir pašokti.

Informacijoje apie kavinės atidarymą rašoma apie gražiai suremontuotas, meniškai puoštas ir stilingai, lietuviškais baldais apstatytas kavinės patalpas. Kavinės įrengimo priežiūrą vykdė dailininkai Viliamas ir Kipras Šaulys („Vakar atidaryta lietuviška kavinė“ // „Lietuvos aidas“, 1935, sausio 8, p. 10).

Brėžinys: kino teatro „Palas“ pertvarkymo projektas (Statybos techn. J. Salenekas, Kaunas, 1921 04 17). LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 955, l. 76.

Tai, kad lietuviškai kavinei savininkas J. Gurskis parinko nelietuvišką pavadinimą, niekam nebuvo įdomu. Kavinėje „Grand cafe“ su M. Hofmeklerio orkestru taip pat dainavo Antanas Šabaniauskas („Programa „Grand – Cafe“ // „Lietuvos aidas“, 1935, saus. 18, p. 9; saus. 19, p. 12) ir Petras Biržys (Pupų Dėdė) („Pupų Dėdė Grand Cafe kavinėje“ // „Lietuvos aidas“, 1935, vas. 8, p. 10). A. Šabaniauskas atliko šokių muzikos repertuarą ir keletą rinktinių romansų, o P. Biržys sudainavo keletą savo kupletų.

Išskirtinė „Monika“

„Grand cafe“ gyvavo neilgai, dar 1935 m. kovą vietoj jos atidaryta S. Petronienės kavinė „Lituanica“, kuriai pavadinimą parinko žurnalistai („Spauda „pakrikštijo“ naują kavinę“ // „Lietuvos žinios“, 1935, vas. 28, p. 7; „Moderniškoji kavinė „Lituanika“ // „Laiko žodis“, 1935, nr. 5, p. 14).

Ši kavinė veikė neilgai, nes jau 1936 m. birželį vietoj jos buvo atidaryta kavinė „Monika“, o pranešime „Kauno pulsas“ buvo reklamuojami jos pyragaičiai „Florencija“ ir „Palanga“ („Kauno pulsas“ // „Lietuvos aidas“, 1936, birž. 27, p. 24).

„Orbitos“ restoranas ir naktinis baras buvo labai populiarios įstaigos. Naktinis baras buvo pirmasis toks visoje Sovietų Sąjungoje.

1936 m. lapkričio 13 d., užbaigus nemažą patalpų remontą, dar kartą įvyko kavinės-cukrainės „Monika“ žiemos sezono atidarymas. Kavinės patalpose atlikti didžiuliai pertvarkymai, kavinė įsikūrė pastato Laisvės al. 58 pirmame ir antrame aukštuose, o jos interjerą kūrė architektai Mošė Icchakas Blochas, Arnas Funkas, panaudotos Vsevolodo Dobužinskio dekoracijos.

Straipsnelyje apie šios kavinės atidarymą rašoma apie dailius sienų ir lubų papuošimus, originalų apšvietimą, skoningus baldus, kolonų papuošimą veidrodžiais, ąžuolo ir veidrodžių dekoracijų žaismą su apšvietimu, sienoje įrengtą akvariumą, galimybę paskaityti Lietuvos ir užsienio spaudą, M. Hofmeklerio orkestrą ir pianistą I. Banką.

Neatsitiktinai buvo giriamasi pavyzdingais tualetais ir tobulu vėdinimu („Vakar kavinėj „Monika“ buvo žiemos sezono atidarymas“ // „XX amžius“, 1936, lapkr. 14, p. 12). Tarpukario Kauno kavinėse tai nebuvo savaime suprantama, o I. Blochas net pateikė atskirą kavinės „Monika" virtuvės ir išviečių įrengimo projektą („D-ro I. Kocino įgaliotinio namuose Laisvės al. 58 kavinės „Monika“ virtuvės ir išviečių braižinys. Techniška priežiūra arch. I. Blochas. 1936 08 10“, KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4024, l. 33).

Kolegos: pirmoji oficiali Lietuvos žurnalistų profesinio susitikimo popietė-arbatėlė „Monikos“ kavinėje 1930 m. Iš kairės: Juozas Keliuotis („Naujoji Romuva"), Eugenijus Škliaras („Echo"),Petras Radzevičius („Rytas"), Antanas Bružas („Mūsų Rytojus"), Jonas Strimaitis („Lietuvos Žinios") ,Bogdan Paszkiewicz („Dzien Kowienski"), Valentinas Gustainis („Lietuvos Aidas"), Juozas Purickis („Lietuvos Aidas"), Jonas Kardelis („Lietuvos Žinios"), Julius Bliumentalis („Echo"), Edvardas Turauskas („Elta"), Ruvimas Rubinšteinas („Jidiše Štime") , Augustinas Gricius („Lietuvos Aidas"). MLLM GEK 16867

Didžiausia regione

Istorikas Andrius Zeigis straipsnyje „Prie Smetonos buvo kitaip ...“ apie kavinę „Monika“ rašė: „Naujai Kaune atidaryta kavinė „Monika“ tapo pačia didžiausia, o netrukus ir viena iš lankomiausių. Čia pusryčiai kainavo 1,45–1,55 Lt, o norint dar labiau padidinti kavinės pelną, sumažintos porcijos. Kavinė visiškai atsisakė prekiauti alumi, ėmė pardavinėti selterį, kurio savikaina buvo vos keli centai, bet kavinė uždirbdavo po pusę lito nuo kiekvieno parduoto butelio. Negana to, kavinė pradėjo imti po 10–20 st už apsilankymą tualete, ko nebuvo jokioje kitoje įstaigoje.“ („Prie Smetonos buvo kitaip... Patiekalai ir gėrimai“ // „Restoranų verslas“, 2009, nr. 3, p. 18–19. Su Andriaus Zeigio iustr.).

Kavinę mėgo marga Kauno miesčionija. Lankytojus pritraukdavo nuo 1937 m. vasaros sezonui įrengiama medinė veranda su staleliais Maironio gatvės pusėje. 1939 m. atliktas dar vienas didelis kavinės remontas, po kurio „Monika“ tapo didžiausia Baltijos šalyse. Prie šio kavinės pertvarkymo prisidėjo ir namo savininkai. Straipsnelyje apie kavinės „Monika“ atidarymą po nuo 1938 m. vasaros trukusio remonto ir pertvarkymo rašoma apie įrengtus atskirus šachmatų ir domino kambarius, orkestro estradą, modernius staliukus, puošiančius erdvias sales.

Skulptoriai Pranas Baleniūnas ir Bronius Pundzius atliko skulptūrinius ir elektros apšvietimo puošybos darbus. Pasigirta amerikietiška patalpų vėsinimo sistema, kurios Lietuvoje dar niekas neturėjo, ir dailiomis lietuvių meistrų lempomis. Atidarymo metu kavinėje dirbo 100 žmonių. Anonsuota, kad ji dar pasipuoš žymių Lietuvos menininkų kūriniais („Kaune įruošta didžiausia Baltijos valstybėse kavinė“ // „Lietuvos aidas“, 1939, vas. 25, p. 6).

Verslo nesklandumai

Ar tikrai kavinėje buvo iškabinti žymių Lietuvos menininkų kūriniai, dabar negalime nei patvirtinti, nei paneigti. Tačiau kavinės reklamose ne kartą pabrėžtas jos lietuviškumas, kad daugumą personalo sudaro lietuviai. Tai daryta neatsitiktinai, nes kavinės savininkai buvo nelietuviai ir dėl to ji dažnai kritikuota, buvo skleidžiami gandai apie žydų ir lietuvių konfliktus kavinėje.

1938 m. bendrovės kavinė „Monika“ registracijoje jos savininkais nurodyti valdos Laisvės al. 58 savininkai Olga Kocinaitė-Alperavičienė ir Leonidas Kocinas („Pilnoji bendrovė „Monika“ ...“ // Tautos ūkis. – 1938, Nr. 51, p. 1 055).

Kavinės savininkai O. Kocinaitė-Alperavičienė ir L. Kocinas 1940 m. gegės 20 d. rašte III Kauno miesto mokesčių inspekcijai skundėsi nedideliu kavinės pelnu ir dideliais mokesčiais. Jie rašė, kad vasarą pajamos visai menkos, nes žmonės išvažiuoja vasaroti. Be to, kavinėje yra 325 sėdimos vietos, o kiekvienas apsilankantis žmogus neduoda tiek pelno, kiek nustatyta mokesčių inspekcijos. Klientas paliekąs nuo 65 ct už kavą, arbatą, iki 1,15 Lt už kavą, arbatą su pyragaičiu. O restorane klientas paliekąs 25–50 Lt. Kavinėje nesą brangių gėrimų ir užkandžių, užsisako, pvz., „Birutės“ bonkutę ir visą vakarą klausosi muzikos (O. Kocinaitės-Alperavičienės ir L. Kocino protestas III Kauno miesto mokesčių inspekcijai. 1940 05 20. KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4215, l. 5).

Iš 1940 m. rugsėjo 19 d. II Kauno miesto mokesčių inspekcijos rašto Kauno apskrities ipotekos įstaigai matyti, kad namo savininkai buvo nemažai įsiskolinę valstybei tiek už patį namą (Teresė Kocinienė, Olga Kocinaitė-Alperavičienė ir Leonidas Kocinas), tiek atskirai už kavinę „Monika“ ir su ja susijusias veiklas (Leonidas Kocinas ir Olga Kocinaitė-Alperavičienė (KRVA, f. 209, p. 3, b. 2769, l. 22).

Sklido gandų ir apie savininkų išnaudojamus kavinės „Monika“ tarnautojus. Pasirodo, tie gandai nebuvo iš piršto laužti. 1940 m. vienam iš savininkų Leonidui Kocinui kartu su bendrininkais buvo iškelta baudžiamoji byla. L. Kocino žmonai Tatjanai ir kitiems su Kocinų ir Kazlauskų giminėmis susijusiems asmenims į Paryžių buvo siunčiami pinigai apeinant valiutų siuntimo suvaržymo įstatymą, tai daryti buvo verčiamos ir „Monikos“ kavinės padavėjos (jų buvo apie 30) („Monikos“ kavinės dalininko Kocino byla // Lietuvos aidas. – 1940, kovo 29, p. 4 ; Štai kaip užs. Valiuta kitataučiai spekuliuoja: kavinės „Monika“ padavėjos buvo verčiamos siųsti į Prancūziją pinigus // Verslas. – 1940, kovo 30, p. 8). Tiesa, byla liko nebaigta dėl šalį užklupusių politinių įvykių.

Žlugusi A. Dvariono vizija

Buvusiose A. Perkausko cukrainės gamybinėse patalpose galėjo atsirasti ir dar viena su A. Perkausku susijusi įmonė. 1939 m. Antanas Dvarionas bandė laikinai įsikurti A. Perkausko cukrainės gamybos patalpose, įsteigdamas ten šokolado ir saldainių fabriką ADE (pavadinimą sudaro A. Dvariono žmonos vardo Adelė pirmosios raidės). Jo šokolado ir saldainių dirbtuvė šioje vietoje turėjo būti apie metus, kol A. Dvarionas savo sklype Vilijampolėje įrengs specialias fabriko patalpas. Laisvės al. 58 / Maironio g. 16 dainininkas, vargonininkas, chorvedys A. Dvarionas planavo gaminti melanžą konditerijai, ledinukus, ledus, o šokoladą ir šokoladinius saldainius – jau Vilijampolėje.

Verslas jam nebuvo visiškai svetima sritis, nes Peterburge šalia muzikos studijavo ir kalnų inžineriją, o saldumynų pramonės paslapčių sėmėsi iš A. Perkausko. Pastatą miesto centre žadėjo pertvarkyti minimaliai, tikino, kad jo fabrikas nekels nei triukšmo, nei nemalonių kvapų. Dar negavęs leidimo jau buvo pastatęs mašinas būsimai dirbtuvei, tačiau tikino gamybos dar nepradėjęs. Leidimas dirbtuvei Maironio g. 16 nebuvo suteiktas, motyvuojant, kad tai nepramoninis rajonas, be to, patalpose negali būti tinkamų sąlygų darbininkams.

Nepavyko A. Dvarionui, gyvenusiam Prišmančių (Pryšmantų) g. 7, Vilijampolėje, įkurti saldainių ir šokolado fabriko ir savo sklype – sukliudė karas, okupacija, be to, trūko lėšų didesniems darbams (A. Dvariono prašymas Kauno m. statybos komisijai. 1939 04 28; Kauno m. statybos komisijos atsakymai A. Dvarionui dėl šokolado ir saldainių fabriko ADE veikimo. 1939 04 28 ; 1939 05 ir 1939 06 13. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4476, l. 1–2).

Nuo NKVD iki „Orbitos“

1940 m. sovietų valdžios turtas nacionalizuotas, o 1945 m. rugpjūčio 30 d. perduotas NKVD reikmėms, čia apgyvendinti karininkai (KRVA, R-292, ap. 1, b. 72, l. 63).

Septintajame dešimtmetyje čia veikė „Orbitos“ restoranas ir naktinis baras. Projekto autorius Vytautas Dičius, interjero – Algimantas Mikėnas. Patalpos kompleksiškai perplanuotos, o interjere suprojektuoti stalai, kėdės-foteliai, apšvietimas, Juozo Ruzgo metalo kūriniai sudarė bendrą visumą.

Nors pagrindinės restorano salės ir naktinio baro interjerai gerokai skyrėsi, bet derėjo tarpusavyje. 1986 m. Audrys Karalius ir jo vadovaujama architektų grupė patobulino „Orbitos“ interjerą, tačiau jo visai neliko po 1999 m. rekonstrukcijos, kai pastatą pagal architektų Vlado ir Dainoros Lučinskų projektą savo reikmėms rekonstravo Vilniaus bankas. Tada visiškai pakeista vidaus sandara, įranga, stogas, restauruotas fasadų dekoras.

„Orbitos“ restoranas ir naktinis baras buvo labai populiarios įstaigos. Naktinis baras buvo pirmasis toks visoje Sovietų Sąjungoje, naktiniame „Orbitos“ klube buvo ne tik dainuojama, bet ir šokama, pasirodydavo garsūs šokėjai, tarp jų ir Borisas Moisejevas, net buvo šokamas striptizas.

17 b – Interjeras: restorano ir naktinio baro „Orbita“ pagrindinė salė, 1967. Iliustracija iš knygos „Vytautas Jurgis Dičius: Architekto žvilgsniu“ / Algimantas Mačiulis. 2018, p. 56-57.

Su „Aitvarais“ „Orbitoje“ koncertavo ir Kauno rotušės ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius, „Orbitoje“ grojo Michailo Kanzerio vadovaujamas orkestras, žinomas „Orbitos“ ansamblio vardu, „Orbitos“ ansamblyje grojo trimitininkas A. Šumskis, bigbito grupės „Gintarėliai“ gitaristai, iki pat 1988 m. ten grojo šio ansamblio būgnininkas Jonas Snieška („Orbita“ iš Kauno // Estrada / Kazimieras Šaulys. – Vilnius: „Petro ofsetas“, 2002, p. 237 ; Legendinių kavinių liūtai: dar turėtume parako! / Vereta Rupeikaitė // Kauno diena. – 2012, spal. 13, p. 1–2).

Pirmajame aukšte vykdavo gyvi muzikantų ir dainininkų pasirodymai, o pusaukštyje tarp pirmo aukšto ir rūsio buvo šokiams skirta salė. Dar žemiau, rūsyje, buvo įrengtas raketos formą primenantis baras. Iškaba viršuje pastato kampe, Juozo Ruzgo dekoratyvine kompozicija „Orbita“ interjere ir raketos formos baru rūsyje buvo kuriamas kosminis kavinės įvaizdis.

Gyva tik prisiminimuose

Apie „Orbitą“ yra prirašyta daug straipsnių, paskelbta amžininkų atsiminimų, Lietuvos centriniame valstybės archyve yra išlikę nemažai filmuotos medžiagos, privačiose kolekcijose yra saugoma keletas šios kavinės artefaktų. Žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė mini pas žinomą Kauno fotografą Teodorą Biliūną saugomą kavinės-baro „Orbita“ lango iškabą, kurią buvo įsigijęs jo tėvas, gydytojas Mykolas Biliūnas (Legendinio restorano „Orbita“ iškaba rado vietą žymaus Kauno fotografo studijoje / Brigita Sabaliauskaitė. 2020 03 08 // https://kaunas.kasvyksta.lt/2020/03/08/laisvalaikis/legendinio-restorano-orbita-iskaba-rado-vieta-zymaus-kauno-fotografo-studijoje) ir pateikia K. Ignatavičiaus atsiminimus apie „Orbitą“.

„Kauno dienos“ žurnalistė Birutė Mačienė užrašė „Orbitos“ meninės programos vadovo Alfredo Krutulio atsiminimus („Orbita“ atgyja nostalgiškuose prisiminimuose / Birutė Mačienė // Kauno diena: priedas „Šokoladas“. – 2007, liep. 7, p. 11, 14).

Nemažai apie kavinę-barą „Orbita“ galėtų papasakoti šioje kavinėje grojęs K. Ignatavičius, savo atsiminimų nuotrupomis spaudoje dar spėjo pasidalyti 1965 m. dekoratyvinę kompoziciją iš vario skardos „Orbita“ Kauno „Orbitos“ restoranui sukūręs skulptorius Juozas Ruzgas. Deja, dekoratyvinė kompozicija yra dingusi (galima pamatyti tik jos nuotraukų autoriaus darbų albume), o J. Ruzgas mus paliko 2018 m. birželį.

18, 20 – Permainos: Stanislovo Lukošiaus įamžinta kavinė „Orbita“ 1967 m. (kairėje) ir 1981 m. KMM KMM P 536, KMM GEK 9800/3

Įdomios medžiagos apie kavinės-baro „Orbita“ raidą straipsneliuose yra paskelbęs istorikas Mantas Daukšas, straipsnį apie „Orbitos“ architektūrą leidinyje „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ publikavo Vaidas Petrulis (Kavinė ir naktinis baras „Orbita“ : [archit.] Vytautas Dičius, Algimantas Mikėnas, 1964–1966 m.; Laisvės al. 82 / Maironio g. 17, Kaunas / V. P. // Architektūra sovietinėje Lietuvoje / Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 268–269), kavinių „Tulpė“ ir „Orbita“ interjeras aprašytas ir įdėta keletas nuotraukų Algimanto Mačiulio 2018 m. išleistoje knygoje „Vytautas Jurgis Dičius: architekto žvilgsniu“, p. 50–57.

Privačių biurų ir bendradarbystės erdvių bendrovė „Workland“ atliko dabartinę pastato renovaciją, kai išsikėlė SEB banko Kauno centrinė būstinė, ir įsikūrė pastato antrajame–trečiajame aukštuose, pirmajame namo aukšte šiuo metu veikia parduotuvė „Rimi Express“ ir picerija „Čili pizza“. Apie šioje vietoje cariniu laikotarpiu, tarpukariu ir sovietmečiu veikusias įstaigas niekas neprimena, tačiau pastato išorėje išsaugotos visos esminės paveldinio pastato detalės. Jos nebuvo sugadintos nei 1928 m., pristatant namo trečiąjį aukštą, nei per vėlesnes rekonstrukcijas.

Pabaiga. Pradžia – balandžio 12 d. "Santaka"