T. KATELBACHAS – LENKŲ ŽVALGYBININKAS, ANALIZAVĘS TARPUKARIO KAUNĄ

„T. Katelbachas Kaune ketverius metus vykdė diplomatinę veiklą, susitikdamas su tarpukario Lietuvos elitu. Tad jo straipsniai ir slaptieji raportai puikiai atspindi ketvirtojo dešimtmečio politinį gyvenimą Lietuvoje“, – sako Varšuvos universiteto profesorius habil. dr. Marekas Jabłonowskis. Jis – vienas iš knygos „Tadeusz Katelbach: atvirai ir slaptai apie Lietuvos politiką“ sudarytojų.

Lietuva žvalgybininko akimis

Tarpukariu tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo jokių diplomatinių santykių, tarp šalių tvyrojo įtampa. 1933 m. į Kauną Lenkijos valdžios pavedimu atvyko T. Katelbachas. Oficialiai jis čia dirbo žurnalistu, o neoficialiai buvo žvalgybininkas, stengęsis užmegzti ryšius su aukščiausiais Lietuvos pareigūnais ir siuntęs slaptus raportus į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją.

Neseniai išleistoje dviejų tomų knygoje sudėti T. Katelbacho įspūdžiai iš 1933–1937 m. Kauno, jo publicistika ir slaptieji raportai, kurie į lietuvių kalbą išversti pirmą kartą. Knyga simboliškai pristatyta Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, kurioje ne kartą lankėsi ir pats T. Katelbachas.

Pristatyme dalyvavo knygos sudarytojai ir įžanginio straipsnio autoriai – Varšuvos universiteto prof. habil. dr. M. Jabłonowskis, Vilniaus universiteto prof. dr. Andrius Vaišnys, Nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja mokslui ir strateginei plėtrai dr. Ingrida Veliutė ir knygos recenzentai – Varšuvos universiteto prof. habil. dr. Joanna Gierowska-Kałłaur, Kauno muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita. Leidinį išleido Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

Pasak renginį moderavusio dr. S. Jazavitos, leidinys ne veltui išleistas dviem tomais. Į pirmąją knygą pateko T. Katelbacho tekstai, kuriuos jis siųsdavo dienraščiui „Gazeta Polska“, siekdamas Lenkijos skaitytojams sudaryti vaizdą apie Lietuvą. Antrajame tome atsidūrė žvalgybininko slapti raportai, siųsti į Lenkijos valdžios institucijas.

Skaitant knygą, galima susidaryti vaizdą, kaip Lietuvą regėjo pats T. Katelbachas, kuris itin domėjosi mūsų šalies politika ir stengėsi ją perprasti, o kartais net pakreipti Lenkijai naudinga linkme. 1933–1937 m. laikotarpis, kuriuo žvalgybininkas gyveno Lietuvoje, buvo itin ryškus ir dinamiškas, tad išties įdomu į jį pažvelgti iš šalies. Dr. I. Veliutė pastebėjo, kad knygą itin smagu skaityti bus kauniečiams, kurie puikiai atpažins T. Katelbacho aprašomas vietas.

Šaltinis: dvitomis leidžia pažvelgti į tarpukario Kauno politinės, diplomatinės bendruomenės užkulisius. / E. Cickevičiaus nuotr.

Lenkijos patriotas

Anot prof. habil. dr. M. Jabłonowskio, 1897 m. gimęs T. Katelbachas priklausė kartai, kuri 1918 m. Lenkijai iškovojo nepriklausomybę. Jis buvo tikras savo šalies patriotas, kovojęs Lenkijos nepriklausomybės kovose, dalyvavęs Lvovo gynyboje.

„Jeigu T. Katelbachą reikėtų apibrėžti enciklopediškai, jis pirmiausia buvo žurnalistas, siekęs politinių tikslų. Turėjo gebėjimą rašyti, stiprų charakterį ir didelių ambicijų. Pasibaigus kovoms dėl nepriklausomybės, dirbo žurnalistu Lenkijoje ir Vokietijoje, – pasakojo profesorius. – Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje T. Katelbachas iš aukščiausių Lenkijos pareigūnų gavo pasiūlymą vykti į Kauną ir čia atlikti svarbią misiją – surasti savotišką kompromisą susitarimui tarp Lietuvos ir Lenkijos.“

Pasak knygos sudarytojo, formaliai Kaune T. Katelbachas dirbo žurnalistu, neoficialiai jis atliko diplomatinę misiją, siekdamas užmegzti ryšius ir derėtis su aukščiausiais Lietuvos pareigūnais. Beje, apie šią jo misiją Lietuvos pareigūnai puikiausiai žinojo.

„Į pirmąjį knygos tomą „Atvirai“ pateko T. Katelbacho straipsniai iš „Gazeta Polska“ dienraščio rinkinių. Į antrąjį tomą „Slaptai“ sudėjome slaptuosius raportus ir dokumentus, žvalgybininko siųstus iš Kauno į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją. Šie raportai yra surinkti iš kelių fondų, saugomų Varšuvos naujųjų laikų archyve, – atskleidė prof. habil. dr. M. Jabłonowskis. – T. Katelbachas ketverius metus Kaune vykdė diplomatinę veiklą, susitikdamas su Lietuvos elito atstovais – politikais, diplomatais, kultūros veikėjais, taip pat ir svarbiais asmenimis, kurie tuo metu rezidavo Kaune. Tad knyga puikiai atspindi Lietuvoje ketvirtajame dešimtmetyje virusį politinį gyvenimą.“

Galima rasti politinį Lietuvos paveikslą, kuriame mums puikiai pažįstami herojai nebūtinai vaizduojami patraukliai. Tačiau būtent dėl to šią knygą skaityti ir yra įdomu.

Profesoriaus teigimu, T. Katelbacho tikslas buvo labai aiškus – atrasti formulę, kuri padėtų užmegzti dvišalius ryšius tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tuo metu tarp abiejų valstybių nebuvo jokių diplomatinių santykių, įtampą kėlė Lenkijos užimto Vilniaus krašto klausimas. Tad knyga atskleidžia ne tik to meto Lietuvos politinį gyvenimą, bet ir padeda geriau pažinti abiejų šalių poziciją, suprasti jų interesus ir procesus, prasidėjusius anuomet ir trunkančius iki šių dienų.

Virė politinės intrigos

Prof. dr. A. Vaišnys pastebėjo, kad nemažai Lietuvos istorikų kritiškai vertina T. Katelbacho raportus. Juk jis buvo tikras Lenkijos patriotas ir Lietuvą juose vaizdavo iš savo požiūrio kampo. Vis dėlto, pasak profesoriaus, žvalgybininko raportuose aprašomi dalykai yra patvirtinti ir kitų, nesusijusių šaltinių. Tad, nors T. Katelbachas dirbo Lenkijai, abejoti jo raportais nėra pagrindo.

Prof. dr. A. Vaišnio teigimu, T. Katelbacho tekstuose galima rasti labai atvirą politinį Lietuvos paveikslą, kuriame mums puikiai pažįstami herojai nebūtinai vaizduojami patraukliai. Tačiau būtent dėl to šią knygą skaityti ir yra įdomu, nes galima į žinomas istorines asmenybes pažvelgti kitu rakursu.

Žinoma, knygoje daug dėmesio skiriama galimam Lietuvos ir Lenkijos ryšių užmezgimui ir susitarimui. Diplomatinių santykių su Lenkija labai siekė signataras Jurgis Šaulys ir užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis, kuris vėliau dėl tokių savo veiksmų sulaukė nemažai kritikos. Bet kokią susitarimo galimybę stabdė Vilniaus klausimas. Buvo keliami pasiūlymai, kad Lenkija galbūt galėtų parodyti geranorišką gestą ir atiduoti Lietuvai keletą kvadratinių kilometrų Vilniaus krašto. Tačiau Lenkija atmetė šiuos pasiūlymus.

Pasak prof. dr. A. Vaišnio, T. Katelbacho raportai taip pat atspindi labai įdomias slaptas istorines linijas, vertas detektyvinio filmo.

„Šiandien yra žinoma, kad vienas iš Lenkijos užsienio reikalų ministerijos departamentų direktorių – Tadeuszas Kobylanskis, kuriam į rankas patekdavo ir T. Katelbacho raportai, buvo sovietų agentas. Tai paaiškintų jo rekomendaciją Vilniaus vaivadai L. Bocianskiui atlikti kratas lietuvių butuose Vilniuje. Žinoma, į kratas Kauno politikai sureagavo labai neigiamai, o ir pats T. Katelbachas kitą dieną parašė raportą Lenkijos užsienio reikalų ministerijai, kuriame teigė nesupratęs tokio sprendimo. Dėl atliktų kratų tarp Lenkijos ir Lietuvos politikų dar labiau padidėjo įtampa, o tokio sprendimo priežastis galima suprasti tik sužinojus apie slaptą sovietų agento T. Kobylanskio veiklą“, – atskleidė jis.

Anot profesoriaus, su sovietų agento T. Kobylanskio veikla susijusi ir kita, tragiška, istorija. Nors T. Katelbachas tikėjo, kad jo raportus Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje skaito tik patikimi asmenys, taip nebuvo.

„Vienoje Kauno kavinėje T. Katelbachas susitiko neoficialaus pokalbio su sovietų pasiuntiniu Kaune Michailu Karskiu. Šis kalbėjo labai atvirai ir kritiškai atsiliepė apie Kremliaus poziciją. Žinoma, viso jų pokalbio detales žvalgybininkas sudėjo į raportą ir nusiuntė į Varšuvą. Raportą, be abejonės, skaitė ir T. Kobylanskis. Po pusmečio M. Karskis buvo atšauktas iš Kauno, dar po pusmečio suimtas ir vėliau sušaudytas, apkaltinus jį buvus Lenkijos agentu. Išties įdomu stebėti tokias istorinių įvykių grandines, parodančias, kad T. Katelbachas dalyvaudavo politinėse intrigose kartais pats to nė nežinodamas“, – pastebi knygos sudarytojas.

Svetur: didesnę aktyvaus gyvenimo dalį užsienyje praleidęs T. Katelbachas į gimtinę nebegrįžo net ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. / Nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

Įdomios detalės

Prof. dr. A. Vaišnio teigimu, T. Katelbachas neabejotinai daug rašė ir apie Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Žvalgybininkas neslėpė savo asmeninio kritiško požiūrio į jo autoritarinį valdymą, cenzūrą, kritikavo prezidento delsimą laiku priimti sprendimus.

T. Katelbachas taip pat pastebėjo, koks įtakingas ir reikšmingas buvo Sofijos Smetonienės vaidmuo. Jo siųstuose raportuose galima rasti pasakojimą, kaip, S. Smetonienei susirgus, visas ministrų kabinetas ir užsienio diplomatai laukė, kol ji pasveiks, kad būtų galima priimti tam tikrą sprendimą.

„Skaitant knygą taip pat labai įdomu suvokti, kokioms užsienio šalims Lietuva tuo metu buvo įdomi, kokių interesų jos čia turėjo. Visa tai atsiskleidžia skaitant T. Katelbacho pokalbius ir aptariamus klausimus su Vokietijos, Prancūzijos ar kitų šalių pasiuntinybių pareigūnais. Žvelgdami į raportus apie anuometį Lietuvos politinį gyvenimą, galime geriau suprasti, kodėl per pastaruosius 30 metų Lietuvos politikoje buvo priimta vienokių ar kitokių sprendimų, kodėl jie turėjo vienokių ar kitokių padarinių“, – pastebi profesorius.

Pasak jo, knygoje galima rasti ir šypseną keliančių detalių. Profesoriaus manymu, britų nepaprastasis įgaliotasis pasiuntinys Thomas Hildebrandas Prestonas Kaune puoselėjo labai jau paviršutiniškus interesus.

T. H. Prestonas Kaune turėjo patogią poziciją, bendraudavo su Kauno politikais ir diplomatais, siųsdavo raportus britų valdžiai. Tačiau, būdamas kompozitorius, jis daugiausia rašė muzikinius kūrinius. Kauno valstybės teatras netgi anuomet pastatė du jo sukurtus baletus. Tad T. H. Prestonas čia labai smagiai leido laiką. Kaip pastebėjo T. Katelbachas, matyt, patiems britams jo kūriniai nebuvo tokie įdomūs kaip Kauno publikai.

Užkulisiniai žaidimai

Knygos recenzentas dr. S. Jazavita pastebi, kad T. Katelbachas stengėsi kiek galima geriau pažinti Lietuvą. Nors kartais mūsų šalį jis aprašydavo gana subjektyviai, knyga yra gana gili ir pateikia išties įdomų mums gerai žinomų istorinių asmenybių portretą, kurį nušviečia kiek kitokiomis spalvomis.

„Nors žinome, kad signataras J. Šaulys buvo palankus Lenkijai, knygoje atsiskleidžia dar stipresnis jo siekis užmegzti diplomatinius ryšius su lenkais. Jis buvo labai atsidavęs šiai idėjai ir nebijodavo su T. Katelbachu – atstovu šalies, su kuria Lietuva turėjo įtemptus santykius, pasidalyti pikantiškomis politinėmis detalėmis, – pasakojo jis. – Įdomu tai, kad T. Katelbachas savo tekstuose daug svarbos suteikia kai kurioms istorinėms asmenybėms, kurios mums šiandien neatrodo labai svarbios. Pvz., kaip žmogų, turintį didelę įtaką Lietuvoje, jis įvardija Klaipėdos krašto gubernatorių Joną Navaką. Šiandien žinome, kad jo politinė žvaigždė greitai nusileido, tačiau tuo metu T. Katelbachui jis atrodė turintis itin didelę įtaką. Žvalgybininkas daug mini ir Antaną Merkį, kurio įtaka tarpukario Lietuvoje išties vis augo. Tad su juo megzdamas santykius T. Katelbachas neapsiriko.“

Pasak dr. S. Jazavitos, be galo įdomu skaityti slaptus T. Katelbacho raportus, kuriuose atsiskleidžia užkulisinės politikos žavesys. Raportuose netgi svarstoma, kuriuos Lietuvos politikos veikėjus galima paveikti pinigais, o kurie yra nesukalbami idealistai. Minimos įdomios detalės, pavyzdžiui, rašoma apie asmeninį J. Pilsudskio laišką S. Smetonienės broliui Panevėžio burmistrui Tadui Chodakauskui, siekiant jį paveikti.

„Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo labai įtempti, o T. Katelbachas buvo vienas iš tų žmonių, kurie ieškojo galimybės susikalbėti. Žinoma, nereikėtų pamiršti, kad jis, visų pirma, buvo Lenkijos patriotas, dirbęs Lenkijos valdžios jam pavestą darbą. Nors šį darbą jis atliko gerai, kartais ir klysdavo, neįvertindamas tikrosios Lietuvos politikų pozicijos ir suklaidindamas pats save ir Lenkijos valdžią. Bėgant metams, keitėsi ir paties T. Katelbacho požiūris. Veiklos pradžioje jis buvo pozityvus, o vėliau nevengė lietuviams išsakyti ir kartesnių pastabų, jautėsi nusivylęs. Kad ir kaip būtų, T. Katelbachas tikrai gerai pažinojo Lietuvą, tad jo straipsnių ir raportų knyga mums gali pateikti naudingų įžvalgų iš šono. Jau vien dėl to įdomu ją skaityti“, – neabejojo istorikas.

Nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

Kilo nepasitenkinimas

Prof. habil. dr. M. Jabłonowskis atskleidė, kad iš pradžių Lenkijoje labai pasitikėta T. Katelbacho veikla, nes jam pasitikėjimą išreiškė pats J. Pilsudskis. Tačiau vėliau kilo vis daugiau abejonių dėl žvalgybininko raportų aktualumo. Be to, mirė J. Pilsudskis, o po jo mirties visiškai pasikeitė Užsienio reikalų ministerijos sudėtis, buvo pertvarkytas ministerijos Rytų skyrius, kuriam dirbo T. Katelbachas. Aukščiausieji pareigūnai nusprendė, kad T. Katelbacho raportai neatitinka tikrovės, todėl jo misija buvo nutraukta.

Nepasitenkinimas T. Katelbachu kilo ir Lietuvoje. 1938 m. priimant Lenkijos ultimatumą, buvo iškelta sąlyga neskirti T. Katelbacho Lenkijos pasiuntiniu Kaune. Todėl pirmuoju Lenkijos pasiuntiniu Lietuvoje buvo paskirtas Franciszekas Charwatas, nors šios pareigybės tikėjosi T. Katelbachas.

Palikęs Lietuvą, buvęs žvalgybininkas 1938 m. tapo Lenkijos Respublikos Senato nariu. Per Antrąjį pasaulinį karą T. Katelbachas dirbo Lenkijos vyriausybės emigracijoje Informacijos ir dokumentacijos ministerijoje, aktyviai siekė suvienyti užsienyje gyvenančius lenkus. 1945–1950 m. jis vadovavo Pagalbos Lenkijos gyventojams Vokietijoje visuomeniniam komitetui, 1956–1965 m. gyveno Miunchene, dirbo Laisvosios Europos radijuje. 1966 m. išvyko į JAV, toliau aktyviai dalyvavo išeivijos veikloje, tęsė publicistinį darbą. Mirė Niujorke 1977 m., palaidotas Varšuvoje.

Prof. dr. A. Vaišnys atkreipė dėmesį, kad šių metų balandį bus minimas Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 30-metis. Nors, rengiant sutartį, Lietuva iš pradžių pageidavo, kad Lenkija joje pasmerktų Vilniaus okupaciją, vėliau sutarta, kad nė viena valstybė sutarties preambulėje nesiims vertinti istorinių procesų.

Ištraukos iš knygos

Sovietų ir Lietuvos santykiai

Po pastebimo Lietuvos ir Sovietų santykių atšalimo (ypač liepos-rugpjūčio mėnesiais) nutiko dalykų, kurie liudytų apie tendenciją užtušuoti itin stiprų antikomunistinį kursą. Rugsėjo viduryje man buvo pranešta, kad atlikta netikėta revizija pas polpriedo Karskio vairuotoją, Lietuvos pilietį, radus kompromituojančios medžiagos. Vis dėlto rugsėjo 22 dieną Lietuvos spauda gavo slaptą aplinkraštį, draudžiantį jai bet kokius straipsnius prieš Sovietus ir Sovietų valdančiuosius asmenis. Aplinkraštyje pridurta, kad leidžiama tik diskusija ideologijos klausimais. Po keleto dienų spauda gavo naują aplinkraštį, kuriame buvo nurodyta nevartoti šių terminų: "bolševizmas", "komunizmas" ir pakeisti juos žodžiais "marksizmas" ir pan. Visa tai vyko prieš 10-ąsias Lietuvos-Sovietų nepuolimo sutarties metines. Remiantis mano gauta slapta informacija, abu aplinkraščiai nulemti Karskio spaudimo poniai Tūbelienei. Mano informatorius teigia, kad per pastarąsias savo keliones ponia Tūbelienė sutvarkė kažkokią finansinę transakciją, papildžiusią jos asmeninę kišenę. Apie šią transakciją, žinoma, buvo informuotas Karskis, kuris, esą, savo rankose turi kompromituojančių įrodymų. Dėl šių įrodymų jis galėjęs turėti įtakos minėtų aplinkraščių išleidimui, pasinaudodamas Lozoraičio nebuvimu Kaune. Vokiečiai, klausiami apie šių aplinkraščių išleidimą, kalbėjo gana niekinamai, teigdami, kad tai įprastas lietuvių taktikos manevras.

1936, Iš T. Katelbacho raporto, atsiųsto į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Rytų skyrių Varšuvoje, vidaus padėties Lietuvoje ir pokalbių, vykusių Kaune nuo rugsėjo 22 dienos iki spalio 7 dienos, tema.

Vidaus padėtis vokiečių vertinimu

Sausio 6 dieną kalbėjausi su vokiečių žurnalistu Hilderbrandtu. (...) Sujudimo nuotaikos visioje šalyje tęsiasi toliau. Sujudimo ir nepasitenkinimo centras pirmiausiai yra Suvalkija. Tai teritorija, kurioje yra daugiausiai mažažemių bedarbių gyventojų. Pagal Suvalkijoje gyvuojančius papročius ūkis paliekamas vyriausiam sūnui. Tad likusieji turi ieškotis darbo, tik jo neranda. Kol emigracija į Latvijos žemės ūkį apsimokėjo, bedarbiai išvažiuodavo ten dirbti žemės ūkio darbų. Dabar paaiškėjo, kad šis uždarbių šaltinis nuvylė, todėl stiprėja komunistinės ir anarchistinės tendencijos. Ne geriau reikalai atrodo ir kitose šalies dalyse. Tam tikru momentu Hilderbrandtas pasakė: "Jeigu Eurpos Rytuose būtų kam nors reikalinga antroji Ispanija, tai nenuginčijamai labiausiai ja tiktų būti dabartinė Lietuva".

1937, Iš T. Katelbacho raporto, atsiųsto į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Rytų skyrių Varšuvoje, apie pokalbius Kaune nuo sausio 6 iki 20 dienos.

Šaltinis: knyga "Tadeusz Katelbach: atvirai ir slaptai apie Lietuvos politiką"