SIDABRINIO AMŽIAUS POETĖS PRISILIETIMAI

Klaipėdoje viešėjusi artistė iš Maskvos Vera Smolianickaja dovanojo išskirtinę šventę vienos garsiausių vadinamojo Sidabrinio amžiaus poetės Marinos Cvetajevos gerbėjams. O šios genialios kūrėjos palikimą plona gija su Lietuvą susiejo ilgus metus kartu su V.Smolianickaja dirbęs lietuvis režisierius Giedrius Mackevičius.

Pažintis su genijumi iš Lietuvos

– Ką jūs veikiate Lietuvoje?

– Esu labai laiminga, kad atvykau į Lietuvą, į Klaipėdą, kur į dramos teatrą atvežėme spektaklį pagal M.Cvetajevos (1892–1941) kūrybą "Tik sodas". Šį spektaklį 2006 metais režisavo G.Mackevičius (1945–2008), su kuriuo teko laimė dirbti aštuonerius metus. Giedrius buvo unikali asmenybė, jis ne tik teatro aktorius, režisierius, dramaturgas, choreografas, pedagogas, bet ir tapytojas. Jis buvo mano mylimas kolega, be kurio gyvenimas dabar tapo labai tuščias. Jo nebėra, bet aš čia, Klaipėdoje, kur Giedrius pastatė pirmuosius savo spektaklius. Jis labai mylėjo savo tėvynę, nuolatos primindavo, kad yra lietuvis.

– Kodėl pasirinkta būtent M.Cvetajevos kūryba?

– Tai buvo mylimiausia Giedriaus poetė. Jos kūryba sudėtinga net tiems, kuriems rusų kalba yra gimtoji, bet Giedrius ją iššifravo. Ji jam tapo labai artimu žmogumi, ilgainiui jam nebeliko ribų tarp jos asmenybės, kūrybos, gyvenimo ir likimo. Maža to, jis "perkando" vieną sudėtingiausių jos kūrinių "Pabaigos poemą". Kartu keletą mėnesių jį analizavome, kol suvokėme, kas ten parašyta. Kartais klausdavo Giedriaus, ar tikrai lietuvių, o ne rusų kalba yra jo gimtoji. Juk ta poema iki tol atrodė visiškai nesuvokiama. Tekstas labai sudėtingas. Nobelio premijos laureatas poetas Josifas Brodskis kažkada prasitarė, kad ši poema yra užšifruota, parašyta hieroglifais, bet Giedrius ją "išgliaudė" ir pastatė spektaklį. Iš šio spektaklio, beje, niekas niekada neišeidavo jam nepasibaigus.

Užbūrė metafizinis sielvartas

– Kaip jūs pati ir kada atradote šios poetės kūrybą?

– Man buvo gal 15 metų ir namų bibliotekoje (tėtis buvo sukaupęs puikią biblioteką) pasiėmiau M.Cvetajevos eilėraščių rinktinę. Beveik visus tuos eilėraščius išmokau mintinai. Ir jau minėta "Pabaigos poema" tapo pačia mylimiausia, nors nieko nesupratau. Tačiau mane šis kūrinys pakerėjo iš jo sklindančiu begaliniu sielvartu, rimu. Nieko nesuvokiau, bet jutau, kokia tai yra skausmo bedugnė, kurioje tiek kančių nuskendę. Nelabai supratau, kas tai, bet nujaučiau, kad tai labai jausminga poema. Taip ir prasidėjo mano pažintis su M.Cvetajevos kūryba. Aš jos visą palikimą mokėjau mintinai. Ir man teko laimė, kad buvau pirmoji įrašiusi jos eilėraščius į plokštelę.

– Juk šis įrašas atsirado dar 1986 metais, kaip tuometė cenzūra jį praleido?

– Plokštelė buvo įrašyta dar prieš Perestroiką, visi tekstai paimti iš Paryžiuje leisto Marinos Razumovskajos leidinio, kurį į Maskvą atvežė J.Pasternakas. Plokštelę įrašėme ir niekaip nesugalvojome, kaip ją išleisti. Juk tuo metu būtinai reikėjo cenzorius informuoti, iš kur paimti tekstai. Juk negalėjome parašyti, kad jie paimti iš Paryžiuje leisto leidinio. Tada susirinko M.Cvetajevos kūrybos tyrinėtojai ir nusprendė, kad plokštelė turi išvysti dienos šviesą. Ir išvydo. Pamenu, dar 1978 metais, studijų laikais, savo scenos kalbos dėstytoją sustabdžiau vestibiulyje ir paklausiau, ar galėčiau per egzaminą perskaityti M.Cvetajevos laišką J.Pasternakui? Ji sustabarėjo, nutilo. Paskui sako: "Veruša, mes apie tai vėliau pakalbėsime". Ir aš supratau, kad negalima. Vėl negalima. Tie draudimai mus slėgė. O dabar galima, neįsivaizduojate, kokia tai laimė.

– Bet juk be M.Cvetajevos buvo ir daugiau vadinamojo Sidabrinio amžiaus poetų, ar tarp jų turite savo favoritų?

– Žinoma, labai patinka Ana Achmatova, mano mylimi poetai yra Aleksandras Blokas, Andrejus Belyj. Apmaudu, kad jų visų likimas yra tragiškas, nes laikai buvo baisūs. Neįsivaizduoju, kas būtų ištvėręs tokį siaubą, kurį jie išgyveno. Ne šiaip sau A.Blokas savo dienoraštyje įrašė: "Sulapnojo mus Rusija, kaip paršavedė savo paršiuką". Juk jį pražudė tą patį spalį, kaip ir Levą Gumiliovą. Manoma, kad šių dviejų kūrėjų mirtys ir pabaigė Sidabrinį amžių. Visi, kurie neemigravo, labai skurdo ir galiausiai pražuvo.

"Valdžia nieko nemyli"

– Kaip šių dienų Rusijoje vertinama M.Cvetajeva?

– Jūs neįsivaizduojate, kaip ją žmonės myli, jūs net neįsivaizduojate. Ji dar 1930 metais savo draugei čekei rašė: "Mane taip mažai mylėjo, kodėl?" Ir dabar, kai tai perskaitome, taip ir norisi sušukti: "O mes dabar tave taip mylime. Mes žinome kiekvieną tavo žingsnį tame kančių kelyje, kiekvieną kryžiaus stotelę".

– O Rusijos valdžia irgi ją myli?

– Valdžia nieko nemyli. Argi jie gali ką nors suprasti? Labai puikiai pastebėjo kažkada J.Brodskis, po Nobelio premijos įteikimo skaitęs savo žymiąją paskaitą "Nevisuotinės išraiškos veidas". Jis sakė, jei mes rinktume valdžią ne pagal ekonominį jos išsilavinimą, o atsižvelgdami, kaip jie vertina Stendalį, C.Dickensą, F.Dostojevskį, pasaulyje blogio būtų mažiau. Suprantu, kad tai idealistinis požiūris, bet, gerai pagalvojus, tiesos tame yra. Valdžios pozicija tokia – šiandien M.Cvetajevos jubiliejus – 125 metai, labai prašome, imkite pinigų. Šitam jubiliejui Maskvoje valstybė, buvo labai dosni. Beje, kone visuose pasaulio miestuose – Prancūzijoje, Anglijoje, Amerikoje, Belgijoje, Čekijoje gyvuoja M.Cvetajevos gerbėjų draugijos, vienijančias filologus. Visi jie atvažiuos pas mus spalio pradžioje į M.Cvetajevos minėjimo renginius. Ji – tokia populiari, jos eilėraščiai išversti net į kinų kalbą. Neseniai gavau jos vertimą į olandų kalbą. Visur ją gerbia ir myli. Ne veltui prisilietusieji prie jos asmenybės teigia, kad ji – ypatinga. Kalbant apie kai kuriuos žymius žmones kartais nutylimos kai kurios nepatogios jų charakterio savybės. Tačiau kalbant apie ją, to nepasakysi. Stulbino jos pareigos jausmas, darbštumas, sąžinė, garbė. Juk būtent dėl to ji ir pražuvo. Jai pasiūlė bendradarbiauti su NKVD ir ji nusižudė.

Sielvartas rausta šermukšniais

– Koks tolesnis M.Cvetajevos šeimos likimas?

– Jos vyras Sergejus Efronas dalyvavo baltųjų emigrantų judėjime, todėl atsidūrė užsienyje. Pilietinį karą M.Cvetajeva pergyveno viena su trimis vaikais Rusijoje. Jos mažoji dukrelė Irina 1919 metais mirė iš bado. Visai nebuvo ką valgyti. Tada Maskvoje ir Peterburge pasitaikė ir kanibalizmo atvejų. Šiandien mums tai sunkiai įsivaizduojama. Ir, kai M.Cvetajevos vyresnioji dukra Alia susirgo kažkokia infekcija ir kol ji slaugė savo vyresnėlę, mažąją dukrą Iriną, tuo badmečiu jai pasiūlė savaitei nuvežti į Kuncevo vaikų namus, kur pažadėjo maitinti. Kai motina atvyko atsiimti mergaitės, jai pro duris karste išnešė jos palaikus. Po šio įvyko likusių savo vaikų Ariadnos (Alios) ir Georgijaus (Muro) ji nepaleido iš savo rankų. Jos vyras tuo metu buvo Prahoje, jai su vaikais pavyko pas jį išvažiuoti. O paskui, apie 1937-uosius, jos vyrą Sergejų pradėjo verbuoti NKVD ir įtikinėti, kad jis turi grįžti į Sovietų Rusiją. Ir jis šventai tuo įtikėjo, nes Rusija – jų tėvynė. Beje, ir Ivaną Buniną įkalbinėjo, bet neįkalbėjo. O S.Efronas su dukra Ariadna grįžo į golgotą. Ilgainiui sugrįžo ir M.Cvetajeva su sūnumi. To siaubo, kuris tuo metu buvo Rusijoje, įsivaizduoti beveik neįmanoma.

– Ar pagaliau pavyko rasti tikslią vietą, kur palaidota M.Cvetajeva?

– Ne, pernai viešėjau Jelabugoje, Tatarstane, mane ta viešnagė labai sujaudino. Ten pažymėtas kiekvienas jos žingsnis. Čia ji išlipo, čia atėjo, čia sėdėjo. Taip jau nutiko, kad niekas nepamena, kur ją palaidojo. Nes sūnus, kuris dalyvavo jos laidotuvėse, vėliau žuvo fronte. Jo sesuo Ariadna tuo metu sėdėjo kalėjime, jis jai parašė, kad paženklino, kur yra mamos kapas ir, kai karas pasibaigs, jie atvažiuos čia ir pasimels. Tačiau jis žuvo. Yra žinoma tik menama vieta, kur M.Cvetajeva palaidota. Tuo metu kapinėse buvo skirtas sklypas, kur laidodavo 1941 metais evakuotus žmones. Iš esmės tai broliškas kapas. Šiandien čia aplinkui raudonuoja jos mylimi šermukšniai. Įamžinta ši vieta labai įspūdingai, bet niekas ten jos palaikų nebeieškos.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1956 m. gegužės 15 d. Maskvoje.

1976–1980 m. studijavo Valstybiniame A.V.Lunačarskio vardo teatro meno institute (rus. ГИТИС), Aktoriniame fakultete.

1982–2001 m. buvo Maskvos koncertų salės solistė.

1986 m. kompanijoje "Melodija" pagal M.Cvetajevos laiškus, dienoraščius ir eilėraščius "Sidabrinės šukės" (rus. "Серебряные дребезги") įrašė plokštelę.

Teatro "Ruskij dom" (Sretensko bulvare) artistė.

Nuo 2001 m. iki dabar – scenos kalbos katedros dėstytoja Valstybiniame A.V.Lunačarskio vardo teatro meno institute.