Žurnalistas iš Lvovo Andrejus Buzanovas – dažnas svečias Klaipėdoje, kur universitete su studentais dalijasi praktine patirtimi apie dezinformaciją – vieną pagrindinių hibridinio karo formų. Beveik prieš dvejus metus prasidėjusi plataus masto Rusijos agresija prieš Ukrainą apvertė šio ukrainiečio gyvenimą. Jam teko keisti profesiją ir užsiimti lig tol neįprastais dalykais.

Vizitai į Lietuvą vis dažnėjo

– Kada ir kodėl atvykote į Lietuvą?

– Gyvenu Ukrainoje, bet dabar dažnai atvažiuoju į Lietuvą, į Klaipėdą. Į Lietuvą pradėjau važinėti nuo pirmų karo mėnesių, čia atvykau, kai pakvietė draugai. Jie darbuojasi Kaune įkurtame paramos fonde „Saulės smiltys“. Tad nusprendžiau, dar būdamas Lvove, pradėti kurti humanitarinius ryšius su Lietuva dėl maisto produktų ir kitos pagalbos Ukrainos civiliams ir kareiviams. Vėliau mano vizitai į Lietuvą dažnėjo, susipažinau su įvairiais žmonėmis iš didžiųjų šalies miestų. O šių metų vasarą pirmą kartą apsilankiau Klaipėdos universitete (KU), kai pažįstami iš vieno Nikolajevo universiteto supažindino mane su KU bendruomene. Tuomet universiteto rektorius pasiūlė man bendradarbiauti ir nuo rugsėjo tapau KU bendruomenės dalimi.

– Kuo užsiėmėte iki 2014 metų, ką karas pakeitė jūsų gyvenime?

– Iki 2014-ųjų dirbau advokatu, laisvalaikiu domėjausi moksliniais tyrinėjimais ir žurnalistika. Kurį laiką teko dirbti skirtingo rango deputatų patarėju. Karas buvo pagrindinė priežastis, kodėl pakeičiau savo specialybę ir pasinėriau į žiniasklaidą, pradėjau daugiau domėtis tarptautiniais ryšiais ir gilintis į politiką.

– Į Ukrainą nuolat atvyksta daug užsieniečių, pavyzdžiui, gabenančių humanitarinę pagalbą, ar žurnalistų. Kiek saugu keliauti jūsų šalyje?

– Išties dar daug europiečių atvažiuoja į Ukrainą. Užsieniečiams nėra sunku kirsti sieną, tačiau Ukrainos gyventojams, ypač vyrams, tai padaryti – sudėtingiau, kadangi jiems galioja daug apribojimų, ir keliauti gali tik tie, kurie turi specialius leidimus iš vyriausybės. Tokį leidimą turiu aš, kadangi mano darbas yra humanitarinis. O moterys ukrainietės juda be apribojimų. Kalbant apie saugumą, tai Rusija nuolat atakuoja mūsų infrastruktūros objektus pietuose ir rytuose, bet Kijeve ir kai kuriuose kituose miestuose iš esmės yra saugu.

Karas Ukrainoje nesibaigia, todėl mes negalime sustoti teikti informacijos pasauliui apie tai, kas vyksta.

Konkurencija – į antrą planą

– Kokie pasikeitimai įvyko visoje Ukrainos žiniasklaidoje po 2022 m. vasario 24 dienos?

– Pasikeitimų įvyko labai daug. Ukrainos žiniasklaidoje buvo didelė konkurencija – kiekviena televizija ar leidinys turėjo savo poziciją. Skyrėsi jų nuomonės apie politiką, tarp regioninių televizijų buvo nesutarimų, bet prasidėjus karui, visa konkurencinė įtampa dingo, visi susivienijo prieš agresorių. Dauguma žurnalistų pradėjo plačiai domėtis kitų šalių politiniu požiūriu, pradėjo bendradarbiauti su kitų šalių kolegomis. Pagerėjo žurnalistų informacinio lauko supratimas. Labai rimtai vertinama dezinformacija ir informacinis karas, ieškoma būdų, kaip su tuo kovoti. Atsirado nauja savotiška profesija – vadinamieji fikseriai (angl. fixer), ko anksčiau nebuvo. Tai – žmonės, kurie lydi kitos šalies žurnalistą į frontą. Atvykstantys reporteriai nemoka ukrainiečių kalbos, jiems reikalingi pagalbininkai, kad ne tik vertėjautų, bet ir palydėtų iki fronto linijos, paaiškintų saugos reikalavimus.

– Jums pačiam teko rengti reportažus mūšio lauke?

– Aš pats bendrauju ir su gyventojais, ir su karininkais, turiu kareivių draugų. Turėjau porą draugų žiniasklaidos atstovų, kurie išėjo į frontą ir nebegrįžo. Kad galėčiau imti interviu iš kareivių ar transliuoti pasauliui žinias apie karo padarinius, reikia turėti specialias akreditacijas arba leidimus, kuriuos išduoda Krašto apsaugos ministerija. Žurnalistui svarbu vykti į frontą, nes tada matai tikrą vaizdą ir supranti, kas iš tikrųjų vyksta, reikia nebijoti, važiuoti, reikia suprasti, ką daro Rusijos okupantai, matyti, kaip tautiečiai kovoja ir miršta, kokios nutinka tragedijos. Pats kare nedalyvavau, bet jeigu karas tęsis ilgą laiką, esu pasiruošęs kovoti už tėvynę, fronte reikalinga bet kokia pagalba.

– Ar yra kolegų žurnalistų, kurie jums imponuoja profesine prasme?

– Taip, man patinka užsienio žurnalistų darbas karo zonoje. Jie atvažiuoja ne tik dėl reportažo, jie skiria daug laiko gilinimuisi į problemos esmę, stebi procesą, daug bendrauja su gyventojais ir kariais, važiuoja į skirtingas karo zonas, bando lyginti situacijas. Italai, austrai, britai nuolatos atvažiuoja į Ukrainą, stebi pokytį ir pateikia objektyvų vaizdą klausytojams ir skaitytojams.

Tarp melo ir tiesos

– Dezinformacija yra savotiškas propagandos minų laukas, kuriame, kad nesusipainiotum, reikia ypatingų žinių, patirties ir įžvalgų. Kaip su tuo susitvarko Ukrainos žiniasklaida?

– Pagrindinė Ukrainos sėkmė šiandien, manyčiau, slypi ištvermėje ir dėl to, kad ukrainiečiai per pastaruosius aštuonerius karo metus įgijo imunitetą. Žurnalistai ilgą laiką stebėjo agresoriaus nusikaltimus, žmonės suprato, kad Rusija nepasikeis, ir kai ji pradėjo plataus masto puolimą, visi žinojo, ko laukti. Taip įgavome imunitetą ir išmokome filtruoti informaciją, ko negaliu pasakyti apie Europą. Bet netgi mes šiandien negalime numatyti visko, nes Rusijos propagandistai išgalvoja naujus naratyvus, kad darytų įtaką. Manau, kad Ukrainai gerai sekasi atsilaikyti prieš propagandą, šita Rusijos strategija pas mus nepavyko ir nebuvo realizuota, bet grėsmė užkibti už melo kyla kitoms šalims – Gruzijai, Kazachstanui, Moldovai, kur aktyviai bandoma daryti įtaką. Ir taip pat – Europai, kur mažai europiečių supranta realią grėsmę. Linija tarp tiesos ir melo labai plona. Dezinformacija ir tikslingas siekis supainioti žmogų – skirtingi dalykai. Patirties turintis žurnalistas pateikia tikslingą ir patikrintą informaciją. Žinoma, yra žurnalistų, kurie specialiai perverčia informaciją antraip. Pavyzdžiui, kalbant apie ginklų tiekimą, net geriausi žurnalistai negali išsiaiškinti, kas ir iš kur teikia ginklus, kas ne, todėl šia tema vyksta įnirtingas ir platus informacinis karas.

– Winstonas Churchillis yra pasakęs: „Karo metu tiesa toks brangus dalykas, kad ją reikia dengti melu.“ Ar šiuose žodžiuose yra tiesos?

– Yra, be abejonių. Tačiau Ukrainai tiesa yra svarbiausia, ir mes norime ją skleisti, kad pasaulis žinotų, kas realiai vyksta. Kartu su Lietuvos žurnalistų pagalba mes norime skleisti tiesą ir užkirsti kelią propagandai, kad Europa pamatytų šios tragedijos mastus. Pavyzdžiui, dabar Europoje daugiau kalbama apie Izraelį ir Palestiną, bet karas Ukrainoje nesibaigia, todėl mes negalime sustoti teikti informacijos pasauliui apie tai, kas vyksta.