Laiko perspektyva padeda suvokti pokyčius, vykstančius visuomenėje. Tam, kad suprastume, koks lūžis įvyko Lietuvoje XX a. devintajame dešimtmetyje, verta įsigilinti į dviejų išskirtinių asmenybių – Sovietų Sąjungos vadovo Konstantino Černenkos ir popiežiaus Jono Pauliaus II – pasisakymus.

1983 m. SSRS vadovas K.Černenka iškilmingai skelbė: "Neįmanoma atlikti revoliucinio visuomenės transformavimo nepakeitus paties žmogaus. Ir mūsų partija laikosi požiūrio, kad naujo žmogaus formavimas yra ne tik ypatingos svarbos tikslas – tai būtina komunizmo statybos priemonė."

Po dešimties metų į nepriklausomą Lietuvą atvykęs popiežius Jonas Paulius II kalbėjo: "Dievo siekimas yra būties įstatymas, kurio jokia santvarka niekada negalės nuslopinti." Prieš akis – akivaizdus pokytis. Tačiau ar išoriniai, politiniai pasikeitimai lėmė ir vidines vertybines permainas?

Po popiežiaus vizito praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, bet jo raginimas atverti duris Kristui ir ten skambantis motyvas, kad "Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius jo nerimo klausimus. Jis kviečia mus kartu darbuotis ir kurti tikrai laisvą, vieningą žmoniją", sukelia pasimetimo jausmą. Kodėl? Juk nėra statomas komunizmas ir formuojamas naujas žmogus, bet nėra ir masinio atsivėrimo Kristaus žodžiui. Atrodo, kad tapome abejingi ir sovietinės sistemos kritikai, ir katalikybei. Dalį atsakymų į iškeltus klausimus galima rasti Nerijos Putinaitės knygoje "Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje".

Pakaitinė ideologija

Šiuo metu ypatingas dėmesys skiriamas sovietinės sistemos veikimo principų ir poveikio analizei. Rusų disidentas Valentinas Turčinas išskyrė tris totalitarinio pavergimo būdus. Pirmas būdas – tai fizinis pavergimas panaudojant terorą. Antras būdas – pavergimas "apakinant" arba apgaulingos informacijos priespauda. Trečias būdas – tai pavergimas per ideologinę žmonių protų operaciją, kuri pakeičia jų tapatybę ir atima valią priešintis, net neatimdama galimybės gauti tikrąją informaciją apie faktus.

Ateizmo politika, kurią savo knygoje nagrinėja N.Putinaitė, yra geriausias pavyzdys, kaip Lietuvoje buvo vykdomos ideologinės žmonių protų operacijos.

Bandymai pakeisti žmonių mąstymą, įdiegiant materialistinę pasaulėžiūrą ir formuojant požiūrį, kad religija atsirado dėl priespaudos ir išnaudojimo, buvo nesėkmingi. Autorė įvardija aplinkybes, kurios vertė sovietų Lietuvos vadovus atsisakyti dogmatinio marksizmo-leninizmo požiūrio į religiją ir ieškoti pakaitinės ideologijos.

Kadangi Katalikų bažnyčia savo prigimtimi išliko alternatyva sovietiniam gyvenimo būdui, to meto valdžia suprato, kad agresyvi ateizmo politika neduoda laukiamų rezultatų, todėl pradėjo ieškoti alternatyvių sprendimų, kurie atitiktų visuomenės lūkesčius. Pavyzdžiui, pilietinės vedybos ir vardynos kaip alternatyva bažnytinei santuokai ir krikštui. Tokia situacija leidžia daryti apgaulingą prielaidą apie komunistinės ideologijos ankstyvą mirtį Lietuvoje. N.Putinaitė negailestingai sunaikina tokią prielaidą. Marksizmas-leninizmas išliko kertiniu tarybinio gyvenimo akmeniu. Pakaitinės ideologijos, kaip alternatyvos naudojimas, buvo vis tiek nukreiptas į pagrindinį tikslą – atitraukti žmones nuo bažnyčios ir įskiepyti komunistinę pasaulėžiūrą.

Lemtingas sąvokų žaismas

Pateiksiu dar vieną argumentą, kodėl verta atsiversti N.Putinaitės knygą "Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje". Autorė įtaigiai atskleidžia, kaip vietinės valdžios pragmatizmas padėjo siekti ideologinių tikslų įgyvendinimo.

Bandymai supriešinti idėjinius komunistus su komunistais, kurie vadovavosi sveiku protu ir siekė ginti Lietuvos interesus, atskleidžia subtilius kovos dėl išlikimo valdžioje būdus, kurie paprastus žmones turėjo paskatinti pripažinti sovietinį režimą tariama būtinybe, kažkuo netobulu, bet negalimu pakeisti. Tai padeda suprasti dviejų sąvokų – sovietinis ir tarybinis vartojimas. Sąvoka "sovietinis" apibūdina reiškinius, kurie kalba apie sovietų valdžios įsitvirtinimą, įvardija pasipriešinimą jai, ir tikrovę, kuri buvo nepaveikta sovietizacijos. Sąvoka "tarybinis" atkleidžia komunistinės valdžios ir visuomenės bendradarbiavimą, pritarimą iškeltiems politiniams tikslams ir dalyvavimą juos įgyvendinant. Dėl to ateistinių įsitikinimų ar abejingumo Katalikų bažnyčios gyvenimui vyravimą šiuolaikinėje visuomenėje galima sieti su tarybinio gyvenimo būdo priimtinumu IR tęstinumu.

Atviras nervas

Nors N.Putinaitės knygos "Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje" centrine figūra yra kunigas Jonas Ragauskas ir jo kunigystės atsisakymo motyvai, tačiau pagal visuomenėje kilusį rezonansą dėl kai kurių Justino Marcinkevičiaus kūrinių pateikiamos analizės supranti, kodėl vertinamo poeto kūrybos kritika tampa atviru nervu. Tiesiog mintys apie anuometį darbą Lietuvai tampa nenuoširdžios, kai supranti, kokios subtilios priemonės buvo naudojamos, siekiant įgyvendinti komunistinės ideologijos dogmas.

Pakaitinė ideologija sietina su žmogaus proto operacija, kurios tikslas – pakeisti tapatybę, atimti valią priešintis ir skatinti prisitaikymą, o ne su pasirinkimo laisvės suteikimu. Galima daryti prielaidą, kad 1948 m. kunigystės atsisakęs J.Ragauskas, pats pasiryžo tokiai operacijai, turėdamas tris pragmatinius motyvus: kūrybinės ar visuomeninio pripažinimo ambicijos, kančios ar kankinystės dėl tikėjimo baimė ir negebėjimas ar nenoras laikytis bažnytinio gyvenimo taisyklių. Jis turėjo tapti žmogumi, simbolizuojančiu lemtingą lūžį mūšyje tarp Katalikų bažnyčios ir tarybinės valstybės.

Privalu suprasti lemtingą skirtumą tarp žmonių, kuriems reikėjo rimtai apsispręsti dėl posūkio į ateizmą, ir tų žmonių, kurie dėl vykdomos ateistinės propagandos tapo abejingi Katalikų bažnyčiai ir ateizmui. Tą patį galima pasakyti apie komunistinę ideologiją. Galbūt abejingumas jai buvo lengviausia išeitis, tačiau tai ribojo galimybes realizuoti savo kūrybines ambicijas ir sulaukti pripažinimo tarybinėje visuomenėje. Kalbėjimas apie tai primena sėdėjimą odontologo kėdėje su skaudančiu dantimi.

Tarybiniai papročiai kasdienybėje

"Maištininkas žuvo! Tegyvuoja drakonas!" – visiems žinoma frazė iš animacinio filmuko. Ar galima kalbėti apie veiksmingą sovietinės sistemos kritikos sklaidą ar ženklų atotrūkį nuo sovietinės tikrovės šiandien?

Prisiminkime savo vestuves ir atsakykime į paprastus klausimus. Ar tuokėtės du kartus – bažnyčioje ir santuokos rūmuose? Ar nešėte nuotaką per tiltą? Ar pakeliui į vestuvių pokylio vietą jums buvo statomos užtvaros? Ar tėvai jus sutiko su duona ir druska? Ar tėvai pokylio pradžioje įnešė šeimos židinį? Ar vestuvių metu buvo kariamas piršlys?

Jei į visus klausimus atsakėte "taip", žinokite, kad visi šie papročiai buvo sukurti tarybiniais (sovietiniais) laikais ir juos puoselėdami užtikriname pakaitinės, šiuo atveju tarybinės, tikrovės tęstinumą. Nereikia pykti ar įsižeisti dėl to, kad palaipsniui, detaliai atskleidžiami tarybinės visuomenės gyvenimo mechanizmai. Norėčiau, kad tarybinė praeitis taptų sovietinė.