„FADO. TRUMPA NEĮVYKUSI LIETUVOS ISTORIJA“ – APIE PASAULĮ, KURĮ IŠ MŪSŲ ATĖMĖ

Istorikas Norbertas Černiauskas išleido knygą „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ (Aukso žuvys, 2024), kurioje aprašytas alternatyvus Lietuvos, išvengusios Antrojo pasaulinio karo tragedijos ir okupacijos, naratyvas. Skaitytojai panardinami į 1968-ųjų vasarą, kai vyksta tai, kas galbūt galėjo atsitikti iš tiesų, jei...

– Plačiajai auditorijai alternatyvios istorijos žanras dar gana neįprastas. Kaip jūs apibūdintumėte savo pasirinktą rašymo būdą?

– Sakyčiau, kad tai yra tarpinis variantas tarp paprasto istorinio (akademinio) ir alternatyvios istorijos rašymo būdo. Tiesiog tiriu ir rašau istoriją, tik šį kartą ne realiai įvykusią, o  neįvykusią, tą, kuri galėjo susiklostyti, bet nesusiklostė.

– Kokie pirmieji siužetai atėjo į galvą dar prieš imantis rašyti „Fado“?

– Labai daug galvojau apie 1968-uosius Europoje, apie studentų maištus, manifestacijas. Akivaizdu, kad jie turėjo vykti ir laisvoje Lietuvoje. Tiesa, 1972 m. mes turime Kauno pavasarį, tačiau jis jau yra ne laisvesnės visuomenės natūrali išdava, o prispaustų žmonių šauksmas. Tačiau net ir Romo Kalantos istorija rodo, kad panašiu metu subręsta pokario karta, kuri turi ką pasakyti. Netotalitarinėje visuomenėje ji būtų pasakiusi daug įdomių dalykų. Antrasis momentas, apie kurį daug galvojau, – dėl sovietmečio prarasta / nesusiformavusi lietuviškoji popkultūra. Jos užuomazgų galime matyti dar iki 1940-ųjų, tačiau septintasis dešimtmetis, kuris pasaulyje sprogo rokenrolu ir skirtingomis populiariosios kultūros formomis, pas mus pasižymėjo pilkumu. Teturime tik trupinius to, ką galėjome turėti. Visada prisimenu 2018 m. apsilankymą Sietle pas dvi praėjusio amžiaus vidurio kartos lietuvaites pusseseres, kurių vienos namuose vienas šalia kito stovėjo rūpintojėlis, žemininkų poezijos tomelis ir Micko Jaggerio nuotrauka. Pagalvojau, kad tai pasaulio, kurį iš mūsų atėmė, vienas iš galimų vaizdų...

– Iškart žinojote, kad knygoje bus tiek daug paralelių būtent su Portugalija, o ne, tarkime, su Suomija ar Lenkija? Gal galite papasakoti išsamiau apie pasirinktą Portugalijos motyvą?

– Taip, paralelės su Lenkija būtų akivaizdžios dėl glaudžios istorinės bendrystės ir katalikiškos perspektyvos, o su Suomija – dėl ekonominių ir socialinių panašumų. Tačiau norėjosi netikėto rakurso, kuris priverstų nustebti, suklusti. 2020 m. pradžioje pasiėmiau paskaityti keletą knygų apie ilgametį XX a. Portugalijos lyderį António Salazarą ir jo valdomą valstybę. Skaitydamas pamačiau, kad istorinių paralelių su Antano Smetonos laikų Lietuva yra tikrai nemažai. Pats kraštas irgi kažkuo panašus – mes save įvardijame šiaurės pietiečiais, o jie yra savotiški pietų šiauriečiai. Vienodai mėgstame bulves ir kiaulieną (šypsosi). Be to, Portugalijoje ilgesys praeičiai, neįvykusiam laikui yra labai smarkiai išreikštas įvairiomis kultūrinėmis formomis. Pas mus ilgesio taip pat labai daug. Viską sudėjus ir ėmė ryškėti portugališki krantai, nuo kurių ir galėjau atsispirti.

– Kuo šios knygos rašymas skyrėsi nuo „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ kūrimo?

– Pirmiausia skyrėsi tuo, kad „Vasara“ buvo pandeminė-karantininė knyga, kuri buvo rašoma tuo ekstremaliu, bet darbui ir susikaupimui labai palankiu (mano galva) laikotarpiu. Nors daug galvojau apie jos dramaturgiją, tačiau ji yra tiesiog tradicinė istorinė knyga, su kuria, jai gimstant, man nebuvo sunku susipažindinti.  Prie „Fado“ siužetų tekdavo vis sugrįžti, vis naujai ir naujai vertinti šaltinių interpretavimą, vis brėžti ribą save varžant, saugant nuo istorikams būdingų metodų nutolimo. Kiekvieną dieną turėjau save įtikinti, kad ji man reikalinga.

– Ar rašydamas „Fado“ patyrėte iššūkių, kokių nors išankstinių būgštavimų?

– Tikrai taip. Iš pirmo žvilgsnio – tai pagaulus žanras. Tik sėsk, fantazuok ir rašyk. Tačiau teko ne vienoje vietoje save stabdyti, brėžti ribas, nuolatos savęs klausti, ar tai įtikinama, ar taip tikrai galėjo įvykti. Rašant paskirus neįvykusios istorijos siužetus reikėjo pereiti griežtą vidinę savikritiką ar net savicenzūrą. Išankstinis būgštavimas buvo elementarus – klausimas, kodėl to reikia? Tačiau vertindamas istorinės kultūros būklę Lietuvoje, sau į šį klausimą atsakydavau teigiamai, kad vis dėlto to reikia. Jei tai centimetru ar milimetru išplės lietuviškos istorinės vaizduotės ribas – bus labai gerai.

– Smalsu, kokių įdomiausių reakcijų esate sulaukęs iš „Vasaros“ skaitytojų? Ar jau sulaukėte nustebinusių komentarų apie „Fado“?

– Kai kam „Vasara“ tapo ir pranašyste, kai kam sugrąžino istorijos grožį, kai ką privertė labiau pasistengti dėl savo šalies čia ir dabar. Man įdomiausi atvejai buvo susiję su mikroistorijomis. Knygoje šmėsteli keletas ar keliolika asmenų, kurie yra tiesiog paprasti tuo metu gyvenę žmonės, vėliau niekaip nepapuolę į jokius istorinius vadovėlius. Juos įtraukdamas į pasakojimą norėjau parodyti, kad istorijai gali būti svarbus bet koks žmogus. Beveik visais atvejais atsirado artimųjų, kaimynų, kurie atpažino tuos minimus atvejus, ėmė man apie juos pasakoti artimas istorijas. Buvo nepaprastai geras jausmas. Be to, įdomu, kad pristatant knygą daug žmonių atsinešdavo artefaktų, susijusių su jų šeimomis iš 1940-ųjų pirmų birželio savaičių, – nuotraukų, diplomų, laiškų. Atsiliepimų apie „Fado“ dar tik randasi. Yra, kas nesutinka ir pateikia savo alternatyvios istorijos siužetų – tuo džiaugiuosi, toks ir buvo mano tikslas. Gražiausias girdėtas atsiliepimas – prisipažinimas apie norą gimti mano aprašomais 1968-aisiais, o ne tais, kurie iš tikrųjų buvo.

– Šioje knygoje fiksuojamas istorijos laikas – 1968-ieji Lietuvoje. Kokius svarbiausius skirtumus, be to, kad buvome okupuoti, įvardytumėte tarp realios ir fiktyvios to laiko istorijos?

– Iš esmės sovietinėje Lietuvoje neįvyko tas spalvingas ir gaivališkas kartų susidūrimas. Neįvyko nei rokenrolo revoliucija, nei permainų mene, juo labiau – visuomenės demokratizacijoje. Kai kurie neįvykusių 1968-ųjų atšvaitai visuomenės diskusijose jaučiami iki šiandien – tai, apie ką turėjome kalbėti tada, sunkiai išsakome tik dabar.

– Visus pasakojimus jungia Vilniaus motyvas. Kodėl pasirinkote būtent šį miestą?

– Apie Vilnių mes vis dar žinome mažai. Daugeliui tai pagonių kunigaikščių, Sąjūdžio ir atgimimo miestas. Visa istorija tarp šių įvykių mažai žinoma, menkai suvokta. Vis dar mažai esame permąstę Lietuvos žydų, lenkų, rusėnų ir vokiečių istoriją, mažai žinome Vilniaus gatvių, skverų, namų ir, žinoma, žmonių istorijas, nutikusias maždaug iki 1950-ųjų.

– Ko palinkėtumėte būsimiems „Fado“ skaitytojams?

– Linkiu nepabijoti plėsti savo istorijos suvokimo ribų ir šiuo metu daryti viską, kad Ukrainai ir visai Vidurio Europai niekada nebereikėtų vytis iš jų atimto laiko ir istorijos.