Sarah Andersen kuria vieną aktualiausių komiksų šiandien. „Sarah‘s Scribbles“ (liet. Saros keverzonės) turi daugiau kaip 2 mln. sekėjų tiek feisbuke, tiek instagrame. Susitikome su ja Vilniuje, pirmajame „Comic Con“ festivalyje Baltijos šalyse.

Pirmą kartą į Lietuvą atvykusi menininkė pristatė savo antrąją komiksų knygą „Big Happy Mushy Lump“ ir išdalijo per 600 parašų. Kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį Sarah įkelia po naują komiksą, kuris iš jos kambario Brukline pasiekia skaitytojus nuo JAV iki Rusijos. Šis interviu susideda iš Sarah‘os pokalbio su „Nanook“ multimedijų agentūra ir ištraukos iš vienos jos paskaitų festivalyje. Kalbėjomės angliškai – interviu originalo kalba išgirskite NYLA podkaste (nyla.lt).

– Tavo komiksai puikiai užfiksuoja milenialų (tūkstantmečio kartos) gyvenimą, rūpesčius ir požiūrį į pasaulį. Bet ar pati save tokia laikai?

– Manau, kad taip. Bet šis terminas labai apriboja. Žmonės nekantrauja uždėti man „milenialų karikatūrininkės“ etiketę, tačiau viliuosi, kad galiausiai būsiu priimta kaip tiesiog karikatūrininkė, rašanti apie gyvenimą. Jaučiu ryšį su daugeliu milenialų išgyvenimų. Man atrodo, kad visuomenė mato mūsų kartos žmones kaip kažkokią atskirą rūšį. O juk mes tiesiog truputį atviriau kalbame apie gyvenimo sunkumus.

– Tavo komiksai padeda nusiraminti. Jie parodo, kad yra normalu būti netobulam, leidžia juoktis iš savo paradoksų. Ar toks ir buvo vienas tikslų, kai pradėjai piešti?

Siekiu, kad skaitydami komiksus žmonės pasijustų, jog nėra tokie keisti, nesuprasti ir atskirti, kokie mano esantys.

– Taip, man tai labai svarbu. Stengiuosi dalytis savo išgyvenimais su kitais – tai leidžia nesijausti vienišai. Siekiu, kad skaitydami komiksus žmonės pasijustų, jog nėra tokie keisti, nesuprasti ir atskirti, kokie mano esantys. Kad pamatytų veidrodį. Manau, kad panašius jausmus patiria daugelis. Deja, dar prieš keletą metų buvo tabu apie tai kalbėtis.

– Kai kuriems žmonėms komiksai atrodo vaikiškas ir primityvus žanras. Bet man atrodo, kad tu kaip tik sugebi perteikti sudėtingus klausimus per paprastą kelių dalių piešinį. Užtenka kelių sekundžių jį perskaityti ir suprasti. Kaip tu suvoki komiksą kaip komunikacijos būdą?

– Ne tik mano darbai, bet karikatūros apskritai komplikuotą idėją leidžia komunikuoti greitai ir paprastai. Dėl to man šis žanras yra nuostabus. Tai unikali meno forma. Ją įgyvendinti daug sunkiau, nei gali atrodyti. Žmonės pamato, kokie komiksai paprasti ir kaip greitai sukuriami, ir jiems atrodo, kad juos piešti yra lengva. Iš tiesų tai reikalauja komplikuoto minčių proceso. Pačios iliustracijos nėra sudėtingos, jas nupiešti užtrunku valandą ar dvi. Bet idėjai generuoti ir redaguoti prireikia poros dienų.

– Ar komiksai vis populiarėja? Kai gyveni Vilniuje, atrodo, kad taip. Bet JAV komiksai turi senas tradicijas. Ar jautiesi esanti naujos komiksų kūrėjų bangos dalimi?

– Anksčiau buvo pora didesnių leidyklų, kurios kontroliavo visą komiksų turinį. Internetas sukūrė naują platformą, kurioje galima publikuoti bet kokį komiksą pačiam. Dėl to atsiranda vis daugiau stilių, temų ir kūrėjų. Skaitytojai turi daug didesnį pasirinkimą. Todėl, pavyzdžiui, žmonės, kurie nesidomi superherojų komiksais ir kurių negalima vadinti tipiniais komiksų skaitytojais, gali atrasti kažką, su kuo identifikuosis būtent jie.

– Ar tavo komiksai galėtų būti tapę tokiu fenomenu, pavyzdžiui, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai dar nebuvo interneto?

– Esu absoliučiai įsitikinusi, kad nebūčiau galėjusi susikurti savo karjeros be interneto. Kartais pati pagalvoju, kas būtų, jei bandyčiau tokį darbą dirbti devintajame dešimtmetyje. Žinai, vis bandau nusimesti milenialės titulą, bet manau, kad mano humoro stilius yra labai aktualus būtent dabar. Kaip tik dabar ir yra tas laikas, kai toks komiksas, kaip mano, gali egzistuoti.

– Kaip pradedantys komiksų piešėjai galėtų išnaudoti socialinius tinklus geriau? Ką jiems patartum?

– Šiuo metu vyrauja labai stipri tendencija: komiksai rašomi taip, kad kuo daugiau skaitytojų galėtų su jais susitapatinti (angl. „relatable“ – turinys). Siūlau šito atsisakyti. Mačiau daug autorių, kurie labai stengiasi, kad tai pasiektų, bet tai nesuveikia, nes tokie darbai neatrodo nuoširdūs. Darbai turi būti jūsų vidaus dalimi, atspindėti jūsų balsą. Raginu kūrėjus būti sumanius, dėti daug pastangų kuriant savo darbus ir suvokti, kas yra jų auditorija. Norėčiau padrąsinti menininkus būti savimi, bet daryti tai išmintingai.

– Ką patartum pradedantiesiems komiksų piešėjams, kurie nelabai pasitiki savo darbais?

– Esu girdėjusi tiek daug žmonių, sakančių, kad negali viešinti savo darbų, nes mano, kad jie nėra pakankamai geri. Tai klaidingas požiūris. Jei pasižiūrėtume į daugelio komiksų autorių, netgi industrijos gigantų, pirmuosius darbus, pamatytume, kad jie atrodo kaip šlamštas! Nes mes tobulėjame tik dirbdami. Jeigu neviešinate darbų – jūsų kūrybos dėlionėje trūksta svarbios detalės. Todėl turite prisiimti iliustratoriaus, menininko, ar kitą jums tinkantį statusą ir tiesiog pradėti dirbti. Proceso metu jūs tobulėsite. Jeigu menininkai viešintų tik tuos darbus, kurių nepriekaištingumu būtų visiškai įsitikinę, niekada neturėtume jokių meno kūrinių. Niekas negalvoja, kad yra pakankamai geras, bet aš tikiu, kad jūs esate ir dėl to verta surizikuoti.

– Kaip tuomet palaikyti įkvėpimą? Kaip neišsekti? Ar būna taip, kad žiūri į tuščią failą be menkiausios idėjos komiksui?

– Tikrai taip! Labai dažnai. Bet griežtai laikausi tvarkaraščio: publikuoju po du naujus darbus kas savaitę. Tai padeda susikaupti. Negaliu net pasakyti, kas mane įkvepia. Žinau tik tai, kad man labai rūpi komikso kokybė. Labai susirūpinu, jei kažkuris iš mano darbų nepasiseka. Sau esu labai griežta.

– Savo komiksuose protingai ir juokingai kalbi apie mėnesines, jų poveikį. Tai vis dar yra tabu tema daugeliui žmonių: tiek merginų, tiek vaikinų. Kaip ryžaisi apie tai kalbėti?

– Buvau auginama taip, kad mąstyčiau, jog galiu daryti viską, ką noriu. Dėl to nesuvokiau, kad pasaulyje už mano aplinkos ribų trūksta stipraus moteriško balso. Tik daug vėliau supratau, kad kalbėti apie kasdienius dalykus moters gyvenime kažkam gali atrodyti drąsu ar unikalu. Kai nupiešiau ir įkėliau pirmą komiksą su gimda, kaip personažu, tikrai nemaniau, kad tai rizikinga. Buvau gana naivi, tad nė neabejojau, ar tikrai turėčiau apie tai kalbėti. Ir žmonėms tai patiko. Skaitytoja Italijoje man padovanojo pačios pagamintą pliušinį gimdos modelį – identišką, kaip mano komiksuose! Labai juokingas, vis dar jį turiu.

– Kitos kūrybinėse industrijose, pavyzdžiui, kino ar muzikos, vis dar dominuoja vyrai. Ar komiksų industrija tokia pati?

– Internetas įgalino vis daugiau moterų kūrėjų. Tokios menininkės kaip Allie Brosh („Hyperbole and a Half“ tinklaraščio kūrėja) ir Kate Beaton („Hark! A Vagrant“ komikso autorė), kurios kūrė jau keletą metų prieš man pradedant, sudarė įspūdį, kad moterys tikrai aktyvios komiksų pasaulyje, ir tai vis labiau tampa panašu į tiesą. Nepaisant to, šioje srityje vis dar dominuoja vyrai. Daug žmonių vertina mane būtent kaip moterį komiksų iliustruotoją, užuot laikę mane tiesiog iliustruotoja. Tikrai vertinu tai, kad galiu kalbėti už moteris ir moterims. Bet, mano supratimu, aš rašau ir piešiu apie gyvenimą. Tai, kad mano pagrindinis personažas yra moteriškos lyties, visada buvo sureikšminama, sakoma, kad tai neva yra komiksas moterims. Bet tai komiksas visiems.

– Kaip patartum reaguoti į kritiką?

– Žmonės internete gali būti žiaurūs. Bet kaip menininkas turi suprasti, kad tai, ką jie sako, nėra apie tave. Jie kritikuoja tai, ką mato prieš akis. Jie nemato tavo potencialo, nemato tavęs. Tad, nors kritika ir gali atrodyti asmeniška, išties ji tokia nėra. Negali leisti kritikai tavęs sustabdyti. Juk jeigu tie žmonės tave sustabdys, negalėsi judėti į priekį ir sukurti viso to puikaus darbo, kurį galėtum sukurti. Svarbu neimti to į širdį ir tikėti savo galimybe užaugti – nes tikrai užaugsi.