Nauja lenkų istoriko Kamilio Janickio knyga „Lietuvos ir Lenkijos istoriją kūrusios damos" atskleidžia abiejų valstybių viduramžių istorijos paslaptingų puslapių iš tuo metu valdžiusių karalienių – stipraus charakterio moterų – prabangaus, bet dažnai šokiruojančio žiaurumu gyvenimo, karūnuotų damų kovos už išlikimą soste detalių.

Knygą iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Versdami retų iliustracijų gausios knygos puslapius, sužinosite, kokiomis aplinkybėmis Lenkijos karaliaus Lokietkos – Vavelio pilies Krokuvoje statytojo – duktė Elžbieta neteko keturių vienos rankos pirštų; kokius turtus ta pati Elžbieta, Vengrijos karalienė, vežėsi į piligriminę kelionę Romoje ir kokios naudingosios iškasenos dėka XIV a. Vengrija buvo kone turtingiausia Europos karalystė.

Gal skaitytojui bus įdomu perskaityti, kokias dvaro aplinkos ar net savo palikuonių intrigas tekdavo iškęsti karalių sutuoktinėms tapus našlėmis, kaip nelengva buvo pelnyti dvariškių pagarbą viduramžiais moteriai politikei ir netgi kaip karalienė sugebėdavo tapti karaliumi.

Tikrai bus smalsu sužinoti, kokių pomėgių turėjo į Krokuvą nutekėjusi lietuvių kunigaikštytė Aldona Gediminaitė, kaip lenkai įvertino stabmeldžiu vadintą Vladislovą Jogailą prieš jo santuoką su vienuolikmete Jadvyga, taip pat koks bažnyčios liturginis reikmuo gali būti vadinamas viduramžių „mobiliuoju telefonu".

Netikėtus atsakymus į šiuos klausimus ir dar daugybę kitų įdomių, istoriškai tikslių dalykų pateiks knyga – ne mokslinis veikalas ir ne romanas – „Lietuvos ir Lenkijos istoriją kūrusios damos".

„Ši knyga atsirado remiantis literatūra ir istoriniais šaltiniais, bet tai nėra mokslinis darbas. Veikėjų poelgių ir charakterių vertinimai, taip pat kai kuriuos skyrius praturtinančios grožiniam literatūros kūriniui būdingos scenos yra autoriaus vizija – viena iš galimų, bet tikrai ne vienintelė. Tačiau kartu ši knyga jokiu būdu nėra romanas. Visi knygoje kabutėmis išskirti pasisakymai ir citatos yra iš istorinių šaltinių“, – pastebėjo autorius, smagiai „pasiginčijantis“ su tokiais XV–XVI a. istorijos autoritetais kaip Janas Dlugošas ar Motiejus Strijkovskis.

Kamilis Janickis – garsus lenkų istorikas, rašytojas ir publicistas, rašantis apie įvairių istorinių laikotarpių moteris, jų gyvenimus ir likimus sudėtinguose istorijos verpetuose. Daugelis K. Janickio knygų Lenkijoje tapo bestseleriais, tarp jų „Aukso amžiaus damos“, „Geležinės damos“, „Tylos epocha“.

Lietuvoje didelio populiarumo sulaukė K. Janickio knyga „Vladislovo Jogailos damos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Siūlome paskaityti ištrauką iš knygos.

Santuoka bet kokia kaina

Jeigu vyras pagrobė moterį, jam negalima leisti jos vesti – teigė bažnytinės teisės ekspertai beveik ištisus ankstyvuosius viduramžius. Dalykas buvo opus, nes tokios istorijos buvo anaiptol ne retenybė. Karštakošis, bet lėšų ir atitinkamo statuso neturėjęs feodalas patykodavo trokštamos damos, pagrobdavo ją ir nutempdavo prie altoriaus. Kartais dar iki prievartinių sutuoktuvių išžagindavo savo auką, kad mergina tuo būdu netektų garbės, vertės artimųjų akyse ir vilčių grįžti namo ir ištekėti už kito. Vokiečių tradicija tiesiog skelbė, kad išprievartavimas yra viena iš trijų sutuoktuvių formų. Susituokti galima buvo ir pagal papročius, tai yra gavus artimųjų sutikimą, kraitį ir atlikus visas ceremonijas. Bet taip pat buvo galima paskatinti išrinktąją pabėgti iš namų arba pagrobti ją jėga ir atlikti lytinį aktą, tuo pačiu atimti iš moters bei jos artimųjų bet kokias galimybes išvengti nepageidaujamos santuokos.

Jeigu vyras pagrobė moterį, jam negalima leisti jos vesti – teigė bažnytinės teisės ekspertai beveik ištisus ankstyvuosius viduramžius.

 

Apie pagrobimus rašė įvairūs teisininkai. Tas faktas, kad dalykas nagrinėtas šimtmečius, tik patvirtina, jog reiškinys ne išnyko, bet gal net plito. Vedybų prievartos būdu juk griebdavosi ne vien sadistiniai desperatai, bet taip pat ir klastingi gudročiai, svajoję apie turtingos žemvaldžio našlės turtus arba titulus, kuriuos įgytų iš nusižiūrėtos išrinktosios. Ilgainiui niekas nesikeitė, nebent protestų skalė. Bažnytinės teisės ekspertai palaipsniui apsiprato su problema. Ir tolydžio vis mažiau priešinosi. Ivas iš Šartro, garsus XI ir XII amžių sandūros prancūzų kanonų teisės autoritetas, net sugebėjo 180 laipsnių pakeisti savo nuomonę. Jis priėjo prie išvados, kad pagrobimo atveju ne tik nereikia priešintis santuokai, bet tiesiog... būtina priversti abi puses įforminti įvykusį susijungimą!

Kitos išmintingos galvos gal nesiekė tiek toli, bet ir ilgai negynė moterų (arba bent jų šeimų) teisės spręsti apie savo ateitį. Gracianas iš Bolonijos, dažnai vadinamas kanoninės teisės tėvu, XII šimtmetyje pripažino, kad jeigu tik pavyks išreikalauti išprievartautos ir savo valios netekusios damos sutikimą, o pagrobėjas atliks jam skirtą atgailą, blokuoti vedybų nėra reikalo. Tais pačiais laikais gyvenęs Stefanas iš Turnės tik darė išlygą, kad dera išanalizuoti įvykusio išprievartavimo aplinkybes. Jeigu vyras panaudojo jėgą siekdamas trumpalaikio seksualinio malonumo, jis buvo laikomas paprastu išsigimėliu ir nusidėjėliu, o tuo pačiu nevertu pagrobtosios rankos. Bet jeigu jis nuo pat pradžių troško su ta moterimi susituokti, jį derėjo vertinti daug atlaidžiau.

Panašaus tono buvo santuokinės teisės normos, kurias XIII amžiaus pradžioje įvedė popiežius Inocentas III. Bet jo paragrafai anaiptol neužbaigė diskusijų. XIV šimtmetyje vis dar buvo ginčijamasi dėl pagrobimų, dažnai reikalaujant, kad moteris įrodytų, jog išprievartavimo metu atkakliai priešinosi, taip parodydama nenorinti potencialių vedybų su pagrobėju. Be bažnytinių autoritetų, į šį reiškinį gilinosi ir pasauliečiai teisininkai. Pagrobimai atsiranda įvairiuose teisės sąvaduose, paprastai priskiriami prie sunkių nusikaltimų. Tačiau kartu jie nėra veika, už kurią grėstų mirtis, banicija ar sužalojimas. Įstatymų kūrėjus paprastai tenkino didelės baudos, kurių dalis atitekdavo nuskriaustosios šeimai. Precedentas sulaukdavo tylaus pritarimo, jeigu jame figūruodavo gana turtingi žmonės.

Ši problema buvo žinoma ir lenkams. Pagrobimus aptaria kad ir karaliaus Kazimiero įvesti statutai. Tačiau tai nėra itin kategoriška teisė. Valdovas numato, kad už giminės dukters pagrobimą reikia keršyti privačiai, bet prašo, kad pagal galimybes būtų keršijama tik pačiam kaltininkui, dėl smulkaus incidento nesukeliant pilietinių karų. Prievartinis žmonos įgijimo metodas buvo žinomas ir Mazovijoje. Beje, tas būdas buvo praktikuojamas gana dažnai ir sukeldavo kruvinus giminių konfliktus. Vietiniai kunigaikščiai stengėsi šalinti šį reiškinį. Tačiau ne visi. Nes Semovitas IV, priešingai... pats ryžosi tokiam žingsniui.

XIV šimtmečio pabaigos Europoje gausu atvejų, kai buvo pagrobiamos net labai aukštos kilmės ir labai įtakingos moterys.

 

XIV šimtmečio pabaigos Europoje gausu atvejų, kai buvo pagrobiamos net labai aukštos kilmės ir labai įtakingos moterys. Anglijoje, pavyzdžiui, atsitiko taip, kad kažkokio Džeko Airio vadovaujami nusikaltėliai pagrobė turtingą našlę ir žemvaldę Maud de Kliford, kai ji su svita keliavo Jorkšyro grafystėje. Neabejotina, kad gaujos vadeiva troško ją vesti ir taip itin greitai pakilti visuomenės laiptais. Tačiau vienas dalykas pagrobti grafaitę ar vaito našlę, ir visai kas kita – tikrų tikriausią karalaitę. Tokių istorijų nepasitaikė. Bet Semovitui buvo nė motais, kad taps pirmeiviu. Jis sumanė pagrobti Jadvygą, priversti ją susituokti su juo ir taip pateikti lenkams jau įvykusį faktą, tai yra užsitikrinti sau karaliaus karūną.

Pagal lenkų didikų iškeltą ultimatumą karalaitė privalėjo atvykti į Krokuvą vėliausiai 1383 metų gegužės 10 dieną. Šį kartą niekas nenumatė jokių netikėtumų. Elžbieta Bosnietė gerai žinojo, kuo gresia tolimesnis delsimas, ir išmintingai net nemėgino nukelti termino. Kad lenkų karaliene turinti tapti mergaitė atkeliaus prie Vyslos, neabejojo ir Semovitas. Būtent todėl persirengė paprastu gvardiečiu ir su arkivyskupo Bodzantos penkių šimtų žmonių kortežu išvyko į Krokuvą. Su tokia kuklia kariuomene ketino surengti pasalą Jadvygos eskortui. Planas buvo neabejotinai akiplėšiškas. Tačiau jį sunku pavadinti apgalvotu. Semovitas gal neatsižvelgė į faktą, kad karalaitė yra vos devynerių metų, taigi greitai išprievartauti jos neturėjo galimybių. Nepaisė taip pat ir religinių taisyklių, pagal kurias pagrobimą galima buvo pateisinti ir legalizuoti, tik... jeigu auka buvo pilnametė. Priešingu atveju aktas visada buvo interpretuojamas kaip nedovanotinas nusikaltimas. Kunigaikštis visai nekvaršino sau galvos dėl bet kokios galimos reakcijos. Lyg būtų visiškai įsitikinęs, kad lenkai susitaikys su žeminančiu skandalu ir uzurpavimu, o Elžbieta Bosnietė nurašys dukterį – ir karalystę – į nuostolius. Galiausiai Semovitas nepagalvojo ir apie tai, kad panašaus masto nusikaltimo tiesiog neįmanoma išlaikyti paslaptyje. Apie savo planus painformavo bendradarbius, šie atskleidė paslaptį žmonoms, dvariškiams ir tarnams... Gandas žaibo greičiu pasklido po šalį, tad gal tik pats Mazovijos kunigaikštis tikėjo, kad jis keliauja tikrai inkognito.

Krokuviečiai užtrenkė jam prieš nosį miesto vartus ir pagrasino, kad prieš jo kortežą panaudos kariuomenę. Bet tai neatgrasė Semovito. Jis pasitraukė iki Mažosios Lenkijos ribos ir įrengė stovyklą, pasirengęs laukti žinių apie Jadvygos atvykimą. Apie jo planus žinojo jau gal visa šalis, bet kunigaikštis ir toliau puoselėjo viltis užklupti karalaitės palydą ir pasprukti su trokštamu grobiu. Staigmenos tikrai sulaukė, bet ne tokios, apie kokią svajojo. Ėjo dienos ir savaitės, o karalaitė į Lenkiją... išvis neatvyko. Elžbieta Bosnietė tik atsiuntė pasiuntinį su žinia, kad pavasariniai polaidžiai neleido jai išsiųsti dukters. Ir kad būtina dar kartą nukelti terminą.

Ar regentė galėjo žinoti apie Semovito planus tiek iš anksto, kad net neruošė Jadvygos kelionei? Labai abejotina. Tikriausiai ir toliau tęsė atidėliojimo žaidimą, nenorėdama netekti asmeninės įtakos ir užbaigti sosto paveldėjimo klausimo. Naivus Semovito sąmokslas nukrito jai kaip dangaus dovana. Krokuvos ponai juk negalėjo turėti pretenzijų Bosnietei, kad ji baiminasi siųsti dukterį tokiu pavojingu metu. Taip pat negalėjo net pagrasyti jai pirštu, nes pagrindinis pretendentas į sostą kaip tik tada visiškai susikompromitavo.

Trumpą laiką visos kortos buvo Liudviko našlės rankose. Bet niekas nebylojo, kad ji būtų spėjusi perprasti vykusio žaidimo taisykles. Ji ir toliau negrabiai vedžiojo už nosies savo partnerius lenkus, vėlino pokalbius ir ieškojo ko nepametusi. Per naujas derybas ji sukėlė šoką krokuviečiams, kai netikėtai nutarė paklausti, ką jie darys, jeigu... Jadvyga numirs. Iš vėžių išmušti didikai ėmė nuogąstauti dėl karalaitės sveikatos ir ieškoti kitos nuolatinio karalienės išsisukinėjimo priežasties. Tačiau sutiko, kad tokioje (ir tik tokioje) situacijoje perduos karūną jos seseriai Marijai. Kita vertus, vengrų sostas turėtų atitekti Jadvygai, jeigu mirtų jos vyresnė sesuo. Greitai paaiškėjo, kad visa ta diskusija buvo beprasmiška, nes abi karalaitės jautėsi puikiai. Ko gero, Bosnietė tiesiog siekė kuo nors užimti savo pašnekovus. Susitikimą galima būtų laikyti visiškai tuščiu, jeigu ne papildomas regentės sprendimas. Įsiteikdama Krokuvos ponams ji sutiko, kad vyrą Jadvygai parinktų patys lenkai. Ir patikino, kad mergaitės ryšį su Vilhelmu Habsburgiečiu nebūtina laikyti privalomu.

Daug kas rodo, kad Bosnietė sąmoningai delsė. Ir kad tai buvo tuščiu pažadu pridengta nauja gudrybė. Nors karalienė paskelbė apie nuolaidą, iškart pareiškė, kad Jadvygą išsiųs į šiaurę... tik lapkritį. O kai po kelių mėnesių pas ją nuvažiavo nauja delegacija, nei iš šio, nei iš to įsakė įkalinti lenkų derybininkus. Žodžiu, darė viską, kad kuo labiau suvėlintų reikalus. Tuo pat metu dar kartą pakeitė nuomonę. Ir atnaujino pastangas, kad lenkų karaliene taptų ne Jadvyga, o Marija... Nepaisydama ištisus metus vykusių derybų, neigdama visus iki tol priimtus įsipareigojimus.

Ji raitėsi lyg vijūnas, o Semovitas tuo laiku ėmė stiprinti savo įtaką. Ketinimas pagrobti karalaitę pridėjo jam daug priešų ir padarė pajuokos objektu. Bet taip pat nestigo žmonių, kuriems įžūlus kunigaikščio poelgis padarė įspūdį. Piastas iš Mazovijos žinojo, ko trokšta, ir be dvejonių to siekė. Kalbėjo tiesiai, kaip yra, skelbė konkrečius pažadus, dėstė aiškius planus... Visiškai kitaip, negu amžinai dvejojanti ir neryžtinga regentė. Pakako kelių savaičių, ir vėl atsidūrė ant kylančios bangos. Už kryžiuočių pinigus ir su opozicijos parama užėmė visą Kujaviją, taip pat geroką dalį Lenčycos ir Seradzo žemių. Šalies širdis priklausė jam, daug šalininkų turėjo Didžiojoje Lenkijoje. Juto, kad tai jo momentas. Ir kad turi kalti geležį, kol karšta. Birželio pradžioje pakvietė lenkų bajorijos atstovus į naują suvažiavimą Seradze. Dalyvių susirinko ne itin daug, bet užtat beveik vien kunigaikščio šalininkai. Jie be dvejonių pakėlė jį aukštyn ir paskelbė karaliumi. Semovitas akimirką jautėsi nugalėtoju. Bet netikėtai sudvejojo... arkivyskupas Bodzanta. Susirinkime nebuvo pagrindinių valstybės valdininkų ir iš Mažosios Lenkijos neatvyko jokių delegatų, tad jis pabijojo karūnuoti. Taigi viskas baigėsi jaudinančiais, bet nereikšmingais gestais. Ir vėl paaiškėjo, kad impulsyvus Semovitas tiesiog pernelyg paskubėjo.

Tuo pat metu į Lenkiją įžengė Zigmantas Liuksemburgas su dvylikos tūkstančių karių armija. Elžbieta Bosnietė atsiuntė jį nuslopinti maištą.

 

Tai buvo jau paskutinė jo galimybė. Skolinti pinigai baigėsi, o kryžiuočių riteriai nebuvo linkę atseikėti naujų sumų. Priešingai – reikalavo grąžinti iki tol gautus kreditus, tik laikinai tenkinosi suteiktomis prekybos privilegijomis ir perėmę įkeistas pasienio žemes. Tuo pat metu į Lenkiją įžengė Zigmantas Liuksemburgas su dvylikos tūkstančių karių armija. Elžbieta Bosnietė atsiuntė jį nuslopinti maištą. O neoficialiai ir tam, kad pakerėtų lenkus ir įtikintų juos rinktis jį kandidatu į karalius. Pirmą tikslą pavyko pasiekti ir Semovitas pasirašė ilgai lauktas paliaubas. Bet antra Zigmanto misija baigėsi gėdingu pralaimėjimu. Lenkai laikėsi tuoj po Liudviko mirties priimto sprendimo. Jie norėjo savo karalienės. Ir norėjo, kad ja taptų Jadvyga.

Padėtis be išeities tęsėsi. Praėjo lapkritis ir Jadvyga, aišku, neatvažiavo. Bosnietė žadėjo, kad atsiųs ją kitais metais – iki 1384-ųjų gegužės 8 dienos. Šį kartą jau tikrai. Šis terminas irgi praėjo, o karalienė priėjo prie išvados, kad patogesnė bus 26 diena. Lenkai seniai neteko kantrybės ir grasino išrinkti karalių neklausę regentės nuomonės. Kaip bebūtų, nuo ankstesnio monarcho mirties praėjo beveik dveji metai! Bet Bosnietė nelabai sunerimo. Ji gal žinojo, kad į naują suvažiavimą Semovitas net nepakviestas. Ir kad yra priežasčių, dėl kurių lenkams teks likti jai ištikimiems. Ne tik dėl to, kad gerai išmoko Lokietkos dukters Elžbietos pamokas. Regentė laikė valdinius šacho būsenos, nes juk niekam nesinorėjo, kad dėl jos Lenkija vėl taptų nieko nereiškiančia salele Europos žemėlapyje.