Mūsų šalies žmonės jau beveik dvejus metus intensyviai palaiko karo alinamą Ukrainą. Pernai rinkome lėšas Ukrainos radarams, o šiais metais akcijos „Radarom 2“ tikslas – apsaugoti už Ukrainos ir visos Europos laisvę kovojančius karius ir nupirkti jiems kuo daugiau saugaus kario paketų. Apie tai kalbamės su organizacijos „Blue / Yellow“ vadovu, vienu iš šios akcijos sumanytojų Jonu Ohmanu.

– Esate organizacijos „Blue / Yellow“ vadovas, didelis Lietuvos patriotas ir Ukrainos rėmėjas. Šiandien drauge su LRT vykdote gražią misiją – „Radarom 2“, kuri iš tiesų yra tik maža dalis tų darbų, apie kuriuos garsiai nekalbate. Kodėl?

– „Blue / Yellow“ įkurta 2014 m. – kai Rusija aneksavo Krymą, kai prasidėjo kariniai veiksmai Donbase. Jau nuo to laiko vyksta matomi ir nematomi šios organizacijos darbai. Ką rodome viešai, skelbiame per socialinius tinklus, yra tik pusė to, ką darome. Negalime žaisti atviromis kortomis, nes rusų žvalgyba nesnaudžia. Ar tai supranta žmonės, kurie aukoja pinigus Ukrainai? Vieni – taip, kiti – ne… Nors esame VšĮ, darome daug valstybinio lygio dalykų, apie kuriuos šnekėti aš negaliu. Tai jau saugumo reikalai.

– Vasario 24-ąją sukanka lygiai dveji metai, kai vyksta karas Ukrainoje, ir, deja, niekas nebesitiki greitos jo baigties. Ką jums, kaip „Blue / Yellow“ vadovui, reiškia šis ilgas laikas?

– Labai sunkūs metai. Užtenka vien prisiminti Bachmutą – jo apgultis buvo ilgiausias ir kruviniausias mūšis…

Karas yra labai intensyvus: jis degina resursus, degina žmones, jų energiją. Tai jaučiasi. Visi esame nualinti, pavargę. Ne kartą esu sakęs, kad šis karas bus labai ilgas ir varginantis. Tai, ką matome dabar, yra tik vienas šio karo etapas.

Yra ir džiaugsmingesnių dalykų. Mes, lietuviai, daug ko iš šio karo pasimokėme. Pirma, pradėjome dirbti su Lietuvos karine pramone, kuri pradėjo gaminti kariams reikalingą profesionalią įrangą. Vienas iš jos gaminių – saugaus kario paketas. Tuos paketus, kuriems dabar ir renkame pinigus, gamina Lietuvoje įsikūrusios įmonės „Brolis semiconductors“ ir „NT service“. Paketą sudaro naktinio matymo monokuliaras, lazerinis taikiklis ir individualus antidronas. Vienas saugaus kario paketas kainuoja 7 500 eurų. Tikimės, kad akcijos „Radarom 2“ dėka surinksime kuo daugiau lėšų ir galėsime tais paketais aprūpinti kuo daugiau Ukrainos karių.

Matydami, kas vyksta Ukrainoje, pradedame geriau suprasti ir savo gynybos realijas. Jei paklaustumėte, kokia mano ateities vizija, pasakyčiau, kaip reikėtų ruoštis būtent Lietuvai. Manau, turėtume labiau padirbėti su dronų karyba ir išmaniąja amunicija. Tankų mums nereikia. Vyksta modernus karas su išmaniosiomis technologijomis, todėl akivaizdu, kad reikalingi ir šia linkme gerai paruošti kariai.

Dar vienas svarbus punktas – mes turime žengti į Ukrainą ir jai padėti iš ten. Nesakau, kad turime siųsti savo karius į frontą, turiu omeny visą logistiką – specialistus, jų profesines žinias ir pan. Nes jei Rusija laimėtų Ukrainoje (kad ir kaip tokią pergalę apibrėžtume), tai sustiprintų Putino pasitikėjimą. Gal jis ir nepradėtų tiesioginio karo, bet tikrai mus išbandytų. Štai kodėl turime jį nugalėti Ukrainoje.

Taip pat turime labai rimtai pradėti dirbti su sankcijomis Rusijai. Negaliu atskleisti daugiau detalių, bet… gauname rusiškos karinės įrangos (ir ji nėra iš senų laikų), kurioje įmontuoti amerikietiški komponentai. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad dabartinės sankcijos neveikia.

Ir galiausiai, rizikuoju likti nepopuliarus, bet siūlyčiau pradėti ruošti mūsų visuomenę blogiausiam jau dabar…

LRT, J. Ohmano asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs taip manote? Nemažai žmonių jau dabar vengia įsijungti televizorių, sakydami, kad iš jo sklinda vien blogos naujenos: kainos kyla, karai nesibaigia ir pan. Daugelis sąmoningai užsikemša ausis ir linkę atsiriboti nuo visų šitų neigiamų dalykų, taip pat – ir nuo karo Ukrainoje.

– Suprantama, visi norime ramybės ir normalaus gyvenimo. Į tą patį karą visi reaguojame skirtingai. Vieni paromis sėdi internete ir gaudo visas įmanomas žinias, o kiti, kaip sakote, linkę atsiriboti. Aš siūlyčiau priimti šį karą realistiškai: nei pernelyg romantizuojant, nei per daug pesimistiškai. Istoriškai tokia lietuvių padėtis – nieko naujo. Nauja yra tai, kad turime eiti ir kovoti Ukrainoje, padėti jiems, kiek tik galime, kol rusai dar yra ten. Nes kol jie bus ten, neateis čia.

Todėl „Blue / Yellow“ ir renka finansinę paramą Ukrainai, kelia žmonių sąmoningumą apie saugumo padėtį mūsų šalyje. Norime įgalinti visuomenę – įtikinti ją, kad tik susitelkę sugebėsime daryti išties didelius dalykus.

Matydami tai, kas vyksta Ukrainoje, mes pradedame geriau suvokti ir savo gynybos realijas.

– Ką atsakytumėte tiems, kurie jaučiasi ramūs, nes šiandien Lietuva yra NATO narė? Ar, jūsų nuomone, priklausymas NATO mums šiandien gali garantuoti saugumą?

– Sutinku, kad NATO kozirio mes anksčiau neturėjome. Ukraina irgi turi partnerių, bet ne NATO formatu. Todėl, kaip dažnai sakau, turime pasikliauti NATO sandrauga, bet jokiu būdu neapleisti ir savo pajėgumo… Turėtume sukurti bendrą karo aviaciją su latviais ir estais. Nesąmonė teigti, kad šiandien mums reikia savo aviacijos. Kur kas tikslingiau būtų bendradarbiauti su kaimynais. Ir dar – NATO yra gerai, bet grįžtu prie to, kad mes ir patys turime būti pasirengę blogiausiam scenarijui. Todėl ginklas turėtų būti kas antrame Lietuvos name, kaip ir žmogus, mokantis juo naudotis.

– Sakote, kad šiandien Lietuvoje turėtų būti įteisinta privaloma karo tarnyba? Tiek vaikinai, tiek ir merginos turėtų mokėti kariauti – ginti tėvynę?

– Nebūtinai su ginklu. Juk galima tarnybą atlikti ir medicinos srityje ar kitose struktūrose. Turiu omeny, kad žmonės būtų pasiruošę įveikti konfliktus, krizes. Kad karas nebūtų netikėta patirtis. Kai 2008 m. Lietuva panaikino šaukimą į Lietuvos kariuomenę, negalėjau patikėti. Laimei, jis buvo grąžintas reaguojant į Rusijos veiksmus Ukrainoje.

LRT, J. Ohmano asmeninio archyvo nuotr.

– Vis kartojate, kad Ukrainą geriau remti ten nei čia – ką turite omenyje?

– Vienas ten investuotas euras geriau nei 100 eurų čia. Tarkim, lietuviškas gaminys – termotaikiklis, dedamas ant sunkaus kulkosvaidžio. Jo dėka galima du su puse kilometro atstumu matyti šilumos kontūrą. Vienas toks tinkamoje vietoje Ukrainoje su tinkamu ginklu ir žmogumi, mokančiu juo naudotis, yra geriau nei dešimt tokių Lietuvoje.

– Jei Putinas ir toliau išlaikys savo pozicijas Ukrainoje, kiek tai, jūsų nuomone, kels grėsmę visoms NATO šalims? Beje, viename savo interviu jis prisiekinėjo, kad Baltijos valstybių jam nereikia… Tikite?

– Cha cha. Putinui reikia karo! Kur tas karas ir su kuo jis bus, yra – šiuo atveju tai Ukraina – jam nelabai svarbu. Dalindamas interviu jis netgi ne tarp eilučių kalba, kad nori bet kokia kaina įeiti į pasaulio istoriją, nori palikti po savęs legendą, kaip ir kiti Rusijos „herojai“. Tai tipiškas imperialistinis elgesys. Nereikėtų pamiršti fakto, kad Rusija nuolatos sako „Pribaltika naša“ (liet. Pabaltijys mūsų). Todėl ir vėl grįžtu prie Ukrainos… Padėkime ukrainiečiams, kol priešas dar ten. Tiekime geresnes gynybos sistemas, veiksmingesnius ginklus, įveskime daugiau sankcijų, užtikrinkime, kad jos būtų vykdomos. Kol karas tęsiasi, turime daryti kuo daugiau, ypač turint omeyje faktą, kad Putinui padeda iraniečiai, šiaurės korėjiečiai, kinai.

LRT, J. Ohmano asmeninio archyvo nuotr.

– Pernai, vasario 24-ąją, buvo minimos Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą metinės. Tąkart akcijos „Radarom!“ metu surinkta 14 mln. eurų. Už juos Lietuva pirko radarus, skirtus apsaugoti Ukrainos dangų. Kokią sumą tikitės surinkti šiais metais?

– Faktas, kad 14 milijonų eurų nepsieksime. To buvo galima tikėtis. Matote, prieš dvejus metus šis karas žmonėms buvo tam tikra „naujiena“. Tada visi susitelkėme, labai daug padėjo verslininkai, jų įmonės, kurie dvigubino, net trigubino žmonių indėlius.

Panaši tendencija – kad einant antriems karo metams finansinė parama mažėja – matyti ir Vakaruose. Patys girdite per žinias, kad šiais metais viskas juda gerokai vangiau. Žmonės irgi aukoja, stengiasi, bet jau kitaip. Kaip ir verslininkai: atsiranda kitų prioritetų, karas jiems tampa nebe toks aktualus… Tai, pasakysiu, yra didžiulė klaida. Kaip tik to ir nori Rusija. Aš nebijau Rusijos, bet bijau mūsų pačių silpnumo. Todėl noriu paraginti žmones: nepavarkime ir dirbkime toliau, nes greitai čia niekas nesibaigs.

Šiandien Ukrainos kariams labai trūksta karinės technikos, bet trūksta ir žmonių – ypač pėstininkų (tai skaudi tema). Planas? Mobilizacija, žmonių apmokymas. Zelenskis čia dvejoja, delsia… Matysime, kas bus nuspręsta.

– Kodėl iš esmės Lietuva tiek daug stengiasi dėl Ukrainos? Juk jei Rusija laimėtų, karas grėstų visai Europai…

– Mes esame šalis, stovinti arčiausiai Ukrainos. Turime istorinę patirtį, bendras sąsajas, ir mūsų šalių santykis, galima sakyti, labai pozityvus: tarp mūsų nėra jokių minusų. Pažiūrėkite į dabartinę fronto liniją Ukrainoje ir palyginkite ją su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytiniu pasieniu… Ką ten matote? Garantuoju, nustebsite.

Lietuva buvo Tarybų Sąjungos dalis. Sugebėjo iš jos išeiti, todėl ukrainiečių kovą už laisvę supranta gerokai geriau nei kiti. Mes patys iš to išlipome ir per 30 metų pažengėme gerokai daugiau į priekį visose srityse, jau nekalbant apie politiką, ekonomiką.

Dar viena svari priežastis – Lietuvoje nėra tiek daug rusų, kiek jų gyvena Latvijoje ir Estijoje.

LRT, J. Ohmano asmeninio archyvo nuotr.

– Iš kur jumyse tas kovotojo genas? Kaip tapote Lietuvos patriotu, Ukrainos rėmėju? Juk gimėte Švedijoje?

– Neklystate, esu tikras švedas, bet jau turiu Lietuvos pilietybę. Ilgą laiką gyvenu Lietuvoje, todėl pakankamai gerai žinau ir Lietuvos istoriją. Maža to, turiu labai daug draugų, bičiulių, pažįstamų iš Lietuvos, todėl sakau, kad esu labai gerai integravęsis į Lietuvą. Šitas kraštas jau yra mano ir aš jo bėdoje nepaliksiu.

Pirmą kartą atvykau į Lietuvą 1990 m., nelegaliai. Čia kaip viešbutis Kalifornijoje – gali „išsičekinti“ kada nori, bet išvažiuoti sunku. Ne tik apie save kalbu. Daug užsieniečių iš įvairiausių šalių, su kuriais bendrauju, irgi panašiai sako. O Ukrainoje prasidėjus neramumams dėl Rusijos, galvoju: čia gyvenu, ką nors darysiu. Ginsiu Lietuvą, ginsiu Baltijos jūros erdvę, demokratiją ir Švediją – viską.

Esu gimęs, augęs, tarnavęs kariuomenėje Švedijoje, ten supratau: jei kyla pavojus tavo šaliai, privalai ją ginti. Tiesiog ginti – čia net ne patriotizmas. Be to, esu romantikas, nuotykių ieškotojas. Tai, ką dabar darau, man dar yra ir labai įdomu.

– Neseniai Ukrainos ambasadoje jums, kaip ir keliems kitiems visuomenininkams, buvo įteikti valstybiniai Ukrainos apdovanojimai, kurie, jūsų žodžiais tariant, su Ukraina susiejo dar labiau...

– Tai ne pirmas apdovanojimas. Turiu jų arti 30-imt. Ne tik iš valstybės, bet ir iš dalinių, karių; įvairių lygių… Medalis turi dvi puses. Viena – malonioji: tave myli, gerbia, pasitiki, o kita – įpareigojančioji: kiekvienas medalis tave vis labiau „prisega“ prie Ukrainos, jos likimo.

Turiu apdovanojimų ir iš fronto: esu vienintelis užsienietis, gavęs medalį už Avdijivkos gynybą 2016–2017 m. Kariai yra dovanoję man medalių ir iš savo dalinių. Tai įpareigoja.

Norime įgalinti visuomenę – įtikinti ją, kad tik susitelkę sugebėsime daryti išties didelius dalykus.

– Ar tiesa, kad Ukrainoje jūs esate žinomas Pandos slapyvardžiu?

– Tiesa… Karinės žvalgybos kariai man padarė net tokį antsiuvą prie striukės. Už tam tikrą pagalbą jiems. Kodėl Panda? Buvo tokia istorija: 2015 m. pradžioje dalyvavau mūšyje prie strategiškai svarbaus Debalcevės miesto. Mus stipriai apšaudė, pataikė į automobilį. Sustojom, apšaudymas tęsiasi. Baisu be galo, o tuo pačiu ir labai galinga. Esu ne tik karys, bet ir kinošnikas, todėl su savimi nešiojuosi fotoaparatą – filmuoju, fotografuoju. Ir tąkart bandžiau viską nufilmuoti. Tai pamatęs vienas Ukrainos karys pareiškė, kad jei filmuosiu, jis mane nušaus (pagalvojo, kad esu šnipas). Žodžiu, situacija tokia, kad turiu filmuoti – vaizdas galingas, bet negaliu, nes mane grasina nušauti. Tą akimirką labai sutrikau ir iš kito ukrainiečio išgirdau kažką panašaus: „Bl…, elgiesi kaip panda.“ Nuo to karto ir prilipo.

Aišku, vilkas ar vanagas būtų kiečiau, bet, gerai pagalvojus, aš ir pats sau primenu pandą. Turiu net tokį talismaną, kurį vežuosi į karą. Žodžiu, esu šiek tiek panda, šiek tiek grizlis. Lokių gyvenimas Kamčiatkoje, meškų žemėje, negailestingas. Galiu būti minkštas, bet galiu virsti ir lašišų gaudytoju. Tame lokio įvaizdyje telpa ir optimizmo, ir mielumo, ir pesimizmo, ir cinizmo – visko.

– Ar šiandien, vykdamas į Ukrainą, jūs vis dar imate kamerą – nepraėjo noras rinkti vizualius karo baisybių faktus?

– Taip, taip… Aš viską filmuoju, fotografuoju. Ruošiuosi apie tai rašyti dar vieną knygą.

– Priminkite tiems, kas nežino, apie ką yra jūsų pirmoji knyga.

– Ji vadinasi „Donbaso džiazas“. Čia aprašyti ne tik Ukrainoje iki 2020-ųjų vykę įvykiai, bet ir mano paties atsiradimo Lietuvoje istorija, patirtys čia. Kadangi augau Švedijoje, jaučiuosi turintis kiek kitokį pagrindą, kuris man leidžia tarsi iš šalies žvelgti, kas vyksta Lietuvoje ar Ukrainoje. Skaitydami knygą tai pajusite: kai kuriuos dalykus vienaip vertinu kaip švedas, kitaip – kaip lietuvis, o kaip ukrainietis – dar trečiaip.

Joje rašau, kad negalima leisti siaubingiems įvykiams Baltijos šalyse vėl pasikartoti. Bendraudamas su Ukrainoje kovojančiais žmonėmis ėmiau suprasti, kad hibridinis karas – visiškas džiazas. Ši knyga yra savotiškas signalas, kad tai suprastume ir mes. Ir išmoktume džiazuoti.

– Minėjote, kad antrąją knygą rašysite anglų kalba. Kiek iš viso kalbų mokate?

– Laisvai kalbu angliškai, lietuviškai, švediškai, moku rusų kalbą ir jau galiu neblogai susikalbėti ukrainietiškai. Geopolitikoje kalbos labai praverčia: gali skaityti įvairių šalių spaudą, lyginti įvairių šaltinių žinias. Stipriai išsiplečia rakursai, suvoki, koks nevienalytis yra pasaulis ir koks ribotas žmogaus mąstymas. Mane tai ir žavi, ir gąsdina.

Dar turiu planų kurti vaidybinį filmą apie įvykius Ukrainoje.

LRT, J. Ohmano asmeninio archyvo nuotr.

– Kur šiuo metu dažniausiai būnate – Švedijoje, Lietuvoje, Ukrainoje?

– Lietuvoje. Bent jau pusę laiko – tai tikrai.

– Viename interviu prisipažinote, kad, nors gimėte Švedijoje, esate neskandinaviškai emocingas. Kaip ištveriate tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje?

– Aš esu jautresnis, nei atrodo. Kartą patekau į juodą depresiją. Gėriau antidepresantus, buvo nekas. Mane išgelbėjo pandutės, tiesiog žaislinės minkštos pandutės, kurios buvo su manimi visą tą laiką. Net miegodavau su jomis.

Dabar išmokau (mokausi…) per daug nesikoncentruoti į savo emocijas. Jos kaip minų laukas. Kai užlipi ant kokios – ji sprogsta. Turi sugebėti rasti saugų kelią arba išmokti tas emocijas išminuoti. Todėl dabar aš esu savo emocijų išminuotojas.

Fizinė sveikata? Na… galėtų būti ir geresnė. Kad ją palaikyčiau sportuoju beveik kiekvieną dieną. Taip pat auginu du mielus katinus. Be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo.

– Ar nenukenčia jūsų asmeninis gyvenimas, kai viską atiduodate visuomeniniam?

– Aišku, kad kenčia… Norėjau truputį kitaip, bet kol kas yra taip, kaip yra. Ką padarysi.

– Tai ar yra žmogus, kuriam galėtumėte paimti už rankos, kartu pasėdėti ir patylėti? Juk kartais to užtenka…

– Ar yra toks žmogus? Na… nežinau… ne visai. Bet yra žmonės, su kuriais galiu pabendrauti. Nesu vienas. Turiu „Blue / Yellow“ komandą. Vienas tokio krūvio nepaneščiau.

– Šiandien baigiasi lėšų rinkimo akcija „Radarom 2“, o kas toliau? Kokie „Blue / Yellow“ ir Jono Ohmano planai toliau?

– Na, sekmadienį pailsėsim, pasidžiaugsim žmonių gerumu, dosumu, o jau pirmadienį eisime vėl į karą. Nes niekas nesibaigia. Todėl ir mes negalime pavargti ar sustoti. Jau sakiau, kad Putinas to tik ir laukia.

Akcija „Radarom 2“ baigiasi, bet mes ir toliau tikimės žmonių sąmoningumo, laukiame geranoriškų jų aukų. Suprantu, kad liaudžiai reikia „pramogų“ ir kad tuomet aukoti yra kažkaip smagiau, todėl pažadu – artimiausioje ateityje bus ir jų.