– Esate organizacijos „Blue / Yellow“ vadovas, didelis Lietuvos patriotas ir Ukrainos rėmėjas. Šiandien drauge su LRT vykdote gražią misiją – „Radarom 2“, kuri iš tiesų yra tik maža dalis tų darbų, apie kuriuos garsiai nekalbate. Kodėl?

– „Blue / Yellow“ įkurta 2014 m. – kai Rusija aneksavo Krymą, kai prasidėjo kariniai veiksmai Donbase. Jau nuo to laiko vyksta matomi ir nematomi šios organizacijos darbai. Ką rodome viešai, skelbiame per socialinius tinklus, yra tik pusė to, ką darome. Negalime žaisti atviromis kortomis, nes rusų žvalgyba nesnaudžia. Ar tai supranta žmonės, kurie aukoja pinigus Ukrainai? Vieni – taip, kiti – ne… Nors esame VšĮ, darome daug valstybinio lygio dalykų, apie kuriuos šnekėti aš negaliu. Tai jau saugumo reikalai.

– Vasario 24-ąją sukanka lygiai dveji metai, kai vyksta karas Ukrainoje, ir, deja, niekas nebesitiki greitos jo baigties. Ką jums, kaip „Blue / Yellow“ vadovui, reiškia šis ilgas laikas?

– Labai sunkūs metai. Užtenka vien prisiminti Bachmutą – jo apgultis buvo ilgiausias ir kruviniausias mūšis…

Karas yra labai intensyvus: jis degina resursus, degina žmones, jų energiją. Tai jaučiasi. Visi esame nualinti, pavargę. Ne kartą esu sakęs, kad šis karas bus labai ilgas ir varginantis. Tai, ką matome dabar, yra tik vienas šio karo etapas.

Yra ir džiaugsmingesnių dalykų. Mes, lietuviai, daug ko iš šio karo pasimokėme. Pirma, pradėjome dirbti su Lietuvos karine pramone, kuri pradėjo gaminti kariams reikalingą profesionalią įrangą. Vienas iš jos gaminių – saugaus kario paketas. Tuos paketus, kuriems dabar ir renkame pinigus, gamina Lietuvoje įsikūrusios įmonės „Brolis semiconductors“ ir „NT service“. Paketą sudaro naktinio matymo monokuliaras, lazerinis taikiklis ir individualus antidronas. Vienas saugaus kario paketas kainuoja 7 500 eurų. Tikimės, kad akcijos „Radarom 2“ dėka surinksime kuo daugiau lėšų ir galėsime tais paketais aprūpinti kuo daugiau Ukrainos karių.

Matydami, kas vyksta Ukrainoje, pradedame geriau suprasti ir savo gynybos realijas. Jei paklaustumėte, kokia mano ateities vizija, pasakyčiau, kaip reikėtų ruoštis būtent Lietuvai. Manau, turėtume labiau padirbėti su dronų karyba ir išmaniąja amunicija. Tankų mums nereikia. Vyksta modernus karas su išmaniosiomis technologijomis, todėl akivaizdu, kad reikalingi ir šia linkme gerai paruošti kariai.

Dar vienas svarbus punktas – mes turime žengti į Ukrainą ir jai padėti iš ten. Nesakau, kad turime siųsti savo karius į frontą, turiu omeny visą logistiką – specialistus, jų profesines žinias ir pan. Nes jei Rusija laimėtų Ukrainoje (kad ir kaip tokią pergalę apibrėžtume), tai sustiprintų Putino pasitikėjimą. Gal jis ir nepradėtų tiesioginio karo, bet tikrai mus išbandytų. Štai kodėl turime jį nugalėti Ukrainoje.

Taip pat turime labai rimtai pradėti dirbti su sankcijomis Rusijai. Negaliu atskleisti daugiau detalių, bet… gauname rusiškos karinės įrangos (ir ji nėra iš senų laikų), kurioje įmontuoti amerikietiški komponentai. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad dabartinės sankcijos neveikia.

Ir galiausiai, rizikuoju likti nepopuliarus, bet siūlyčiau pradėti ruošti mūsų visuomenę blogiausiam jau dabar…

LRT, J. Ohmano asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs taip manote? Nemažai žmonių jau dabar vengia įsijungti televizorių, sakydami, kad iš jo sklinda vien blogos naujenos: kainos kyla, karai nesibaigia ir pan. Daugelis sąmoningai užsikemša ausis ir linkę atsiriboti nuo visų šitų neigiamų dalykų, taip pat – ir nuo karo Ukrainoje.

– Suprantama, visi norime ramybės ir normalaus gyvenimo. Į tą patį karą visi reaguojame skirtingai. Vieni paromis sėdi internete ir gaudo visas įmanomas žinias, o kiti, kaip sakote, linkę atsiriboti. Aš siūlyčiau priimti šį karą realistiškai: nei pernelyg romantizuojant, nei per daug pesimistiškai. Istoriškai tokia lietuvių padėtis – nieko naujo. Nauja yra tai, kad turime eiti ir kovoti Ukrainoje, padėti jiems, kiek tik galime, kol rusai dar yra ten. Nes kol jie bus ten, neateis čia.

Todėl „Blue / Yellow“ ir renka finansinę paramą Ukrainai, kelia žmonių sąmoningumą apie saugumo padėtį mūsų šalyje. Norime įgalinti visuomenę – įtikinti ją, kad tik susitelkę sugebėsime daryti išties didelius dalykus.

Matydami tai, kas vyksta Ukrainoje, mes pradedame geriau suvokti ir savo gynybos realijas.

– Ką atsakytumėte tiems, kurie jaučiasi ramūs, nes šiandien Lietuva yra NATO narė? Ar, jūsų nuomone, priklausymas NATO mums šiandien gali garantuoti saugumą?

– Sutinku, kad NATO kozirio mes anksčiau neturėjome. Ukraina irgi turi partnerių, bet ne NATO formatu. Todėl, kaip dažnai sakau, turime pasikliauti NATO sandrauga, bet jokiu būdu neapleisti ir savo pajėgumo… Turėtume sukurti bendrą karo aviaciją su latviais ir estais. Nesąmonė teigti, kad šiandien mums reikia savo aviacijos. Kur kas tikslingiau būtų bendradarbiauti su kaimynais. Ir dar – NATO yra gerai, bet grįžtu prie to, kad mes ir patys turime būti pasirengę blogiausiam scenarijui. Todėl ginklas turėtų būti kas antrame Lietuvos name, kaip ir žmogus, mokantis juo naudotis.

– Sakote, kad šiandien Lietuvoje turėtų būti įteisinta privaloma karo tarnyba? Tiek vaikinai, tiek ir merginos turėtų mokėti kariauti – ginti tėvynę?

– Nebūtinai su ginklu. Juk galima tarnybą atlikti ir medicinos srityje ar kitose struktūrose. Turiu omeny, kad žmonės būtų pasiruošę įveikti konfliktus, krizes. Kad karas nebūtų netikėta patirtis. Kai 2008 m. Lietuva panaikino šaukimą į Lietuvos kariuomenę, negalėjau patikėti. Laimei, jis buvo grąžintas reaguojant į Rusijos veiksmus Ukrainoje.

LRT, J. Ohmano asmeninio archyvo nuotr.

– Vis kartojate, kad Ukrainą geriau remti ten nei čia – ką turite omenyje?

– Vienas ten investuotas euras geriau nei 100 eurų čia. Tarkim, lietuviškas gaminys – termotaikiklis, dedamas ant sunkaus kulkosvaidžio. Jo dėka galima du su puse kilometro atstumu matyti šilumos kontūrą. Vienas toks tinkamoje vietoje Ukrainoje su tinkamu ginklu ir žmogumi, mokančiu juo naudotis, yra geriau nei dešimt tokių Lietuvoje.

– Jei Putinas ir toliau išlaikys savo pozicijas Ukrainoje, kiek tai, jūsų nuomone, kels grėsmę visoms NATO šalims? Beje, viename savo interviu jis prisiekinėjo, kad Baltijos valstybių jam nereikia… Tikite?

– Cha cha. Putinui reikia karo! Kur tas karas ir su kuo jis bus, yra – šiuo atveju tai Ukraina – jam nelabai svarbu. Dalindamas interviu jis netgi ne tarp eilučių kalba, kad nori bet kokia kaina įeiti į pasaulio istoriją, nori palikti po savęs legendą, kaip ir kiti Rusijos „herojai“. Tai tipiškas imperialistinis elgesys. Nereikėtų pamiršti fakto, kad Rusija nuolatos sako „Pribaltika naša“ (liet. Pabaltijys mūsų). Todėl ir vėl grįžtu prie Ukrainos… Padėkime ukrainiečiams, kol priešas dar ten. Tiekime geresnes gynybos sistemas, veiksmingesnius ginklus, įveskime daugiau sankcijų, užtikrinkime, kad jos būtų vykdomos. Kol karas tęsiasi, turime daryti kuo daugiau, ypač turint omeyje faktą, kad Putinui padeda iraniečiai, šiaurės korėjiečiai, kinai.

LRT, J. Ohmano asmeninio archyvo nuotr.

– Pernai, vasario 24-ąją, buvo minimos Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą metinės. Tąkart akcijos „Radarom!“ metu surinkta 14 mln. eurų. Už juos Lietuva pirko radarus, skirtus apsaugoti Ukrainos dangų. Kokią sumą tikitės surinkti šiais metais?

– Faktas, kad 14 milijonų eurų nepsieksime. To buvo galima tikėtis. Matote, prieš dvejus metus šis karas žmonėms buvo tam tikra „naujiena“. Tada visi susitelkėme, labai daug padėjo verslininkai, jų įmonės, kurie dvigubino, net trigubino žmonių indėlius.

Panaši tendencija – kad einant antriems karo metams finansinė parama mažėja – matyti ir Vakaruose. Patys girdite per žinias, kad šiais metais viskas juda gerokai vangiau. Žmonės irgi aukoja, stengiasi, bet jau kitaip. Kaip ir verslininkai: atsiranda kitų prioritetų, karas jiems tampa nebe toks aktualus… Tai, pasakysiu, yra didžiulė klaida. Kaip tik to ir nori Rusija. Aš nebijau Rusijos, bet bijau mūsų pačių silpnumo. Todėl noriu paraginti žmones: nepavarkime ir dirbkime toliau, nes greitai čia niekas nesibaigs.

Šiandien Ukrainos kariams labai trūksta karinės technikos, bet trūksta ir žmonių – ypač pėstininkų (tai skaudi tema). Planas? Mobilizacija, žmonių apmokymas. Zelenskis čia dvejoja, delsia… Matysime, kas bus nuspręsta.

– Kodėl iš esmės Lietuva tiek daug stengiasi dėl Ukrainos? Juk jei Rusija laimėtų, karas grėstų visai Europai…

– Mes esame šalis, stovinti arčiausiai Ukrainos. Turime istorinę patirtį, bendras sąsajas, ir mūsų šalių santykis, galima sakyti, labai pozityvus: tarp mūsų nėra jokių minusų. Pažiūrėkite į dabartinę fronto liniją Ukrainoje ir palyginkite ją su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytiniu pasieniu… Ką ten matote? Garantuoju, nustebsite.

Lietuva buvo Tarybų Sąjungos dalis. Sugebėjo iš jos išeiti, todėl ukrainiečių kovą už laisvę supranta gerokai geriau nei kiti. Mes patys iš to išlipome ir per 30 metų pažengėme gerokai daugiau į priekį visose srityse, jau nekalbant apie politiką, ekonomiką.

Dar viena svari priežastis – Lietuvoje nėra tiek daug rusų, kiek jų gyvena Latvijoje ir Estijoje.

LRT, J. Ohmano asmeninio archyvo nuotr.

– Iš kur jumyse tas kovotojo genas? Kaip tapote Lietuvos patriotu, Ukrainos rėmėju? Juk gimėte Švedijoje?

– Neklystate, esu tikras švedas, bet jau turiu Lietuvos pilietybę. Ilgą laiką gyvenu Lietuvoje, todėl pakankamai gerai žinau ir Lietuvos istoriją. Maža to, turiu labai daug draugų, bičiulių, pažįstamų iš Lietuvos, todėl sakau, kad esu labai gerai integravęsis į Lietuvą. Šitas kraštas jau yra mano ir aš jo bėdoje nepaliksiu.

Pirmą kartą atvykau į Lietuvą 1990 m., nelegaliai. Čia kaip viešbutis Kalifornijoje – gali „išsičekinti“ kada nori, bet išvažiuoti sunku. Ne tik apie save kalbu. Daug užsieniečių iš įvairiausių šalių, su kuriais bendrauju, irgi panašiai sako. O Ukrainoje prasidėjus neramumams dėl Rusijos, galvoju: čia gyvenu, ką nors darysiu. Ginsiu Lietuvą, ginsiu Baltijos jūros erdvę, demokratiją ir Švediją – viską.

Esu gimęs, augęs, tarnavęs kariuomenėje Švedijoje, ten supratau: jei kyla pavojus tavo šaliai, privalai ją ginti. Tiesiog ginti – čia net ne patriotizmas. Be to, esu romantikas, nuotykių ieškotojas. Tai, ką dabar darau, man dar yra ir labai įdomu.

– Neseniai Ukrainos ambasadoje jums, kaip ir keliems kitiems visuomenininkams, buvo įteikti valstybiniai Ukrainos apdovanojimai, kurie, jūsų žodžiais tariant, su Ukraina susiejo dar labiau...

– Tai ne pirmas apdovanojimas. Turiu jų arti 30-imt. Ne tik iš valstybės, bet ir iš dalinių, karių; įvairių lygių… Medalis turi dvi puses. Viena – malonioji: tave myli, gerbia, pasitiki, o kita – įpareigojančioji: kiekvienas medalis tave vis labiau „prisega“ prie Ukrainos, jos likimo.

Turiu apdovanojimų ir iš fronto: esu vienintelis užsienietis, gavęs medalį už Avdijivkos gynybą 2016–2017 m. Kariai yra dovanoję man medalių ir iš savo dalinių. Tai įpareigoja.

Norime įgalinti visuomenę – įtikinti ją, kad tik susitelkę sugebėsime daryti išties didelius dalykus.

– Ar tiesa, kad Ukrainoje jūs esate žinomas Pandos slapyvardžiu?

– Tiesa… Karinės žvalgybos kariai man padarė net tokį antsiuvą prie striukės. Už tam tikrą pagalbą jiems. Kodėl Panda? Buvo tokia istorija: 2015 m. pradžioje dalyvavau mūšyje prie strategiškai svarbaus Debalcevės miesto. Mus stipriai apšaudė, pataikė į automobilį. Sustojom, apšaudymas tęsiasi. Baisu be galo, o tuo pačiu ir labai galinga. Esu ne tik karys, bet ir kinošnikas, todėl su savimi nešiojuosi fotoaparatą – filmuoju, fotografuoju. Ir tąkart bandžiau viską nufilmuoti. Tai pamatęs vienas Ukrainos karys pareiškė, kad jei filmuosiu, jis mane nušaus (pagalvojo, kad esu šnipas). Žodžiu, situacija tokia, kad turiu filmuoti – vaizdas galingas, bet negaliu, nes mane grasina nušauti. Tą akimirką labai sutrikau ir iš kito ukrainiečio išgirdau kažką panašaus: „Bl…, elgiesi kaip panda.“ Nuo to karto ir prilipo.

Aišku, vilkas ar vanagas būtų kiečiau, bet, gerai pagalvojus, aš ir pats sau primenu pandą. Turiu net tokį talismaną, kurį vežuosi į karą. Žodžiu, esu šiek tiek panda, šiek tiek grizlis. Lokių gyvenimas Kamčiatkoje, meškų žemėje, negailestingas. Galiu būti minkštas, bet galiu virsti ir lašišų gaudytoju. Tame lokio įvaizdyje telpa ir optimizmo, ir mielumo, ir pesimizmo, ir cinizmo – visko.

– Ar šiandien, vykdamas į Ukrainą, jūs vis dar imate kamerą – nepraėjo noras rinkti vizualius karo baisybių faktus?

– Taip, taip… Aš viską filmuoju, fotografuoju. Ruošiuosi apie tai rašyti dar vieną knygą.

– Priminkite tiems, kas nežino, apie ką yra jūsų pirmoji knyga.

– Ji vadinasi „Donbaso džiazas“. Čia aprašyti ne tik Ukrainoje iki 2020-ųjų vykę įvykiai, bet ir mano paties atsiradimo Lietuvoje istorija, patirtys čia. Kadangi augau Švedijoje, jaučiuosi turintis kiek kitokį pagrindą, kuris man leidžia tarsi iš šalies žvelgti, kas vyksta Lietuvoje ar Ukrainoje. Skaitydami knygą tai pajusite: kai kuriuos dalykus vienaip vertinu kaip švedas, kitaip – kaip lietuvis, o kaip ukrainietis – dar trečiaip.

Joje rašau, kad negalima leisti siaubingiems įvykiams Baltijos šalyse vėl pasikartoti. Bendraudamas su Ukrainoje kovojančiais žmonėmis ėmiau suprasti, kad hibridinis karas – visiškas džiazas. Ši knyga yra savotiškas signalas, kad tai suprastume ir mes. Ir išmoktume džiazuoti.

– Minėjote, kad antrąją knygą rašysite anglų kalba. Kiek iš viso kalbų mokate?

– Laisvai kalbu angliškai, lietuviškai, švediškai, moku rusų kalbą ir jau galiu neblogai susikalbėti ukrainietiškai. Geopolitikoje kalbos labai praverčia: gali skaityti įvairių šalių spaudą, lyginti įvairių šaltinių žinias. Stipriai išsiplečia rakursai, suvoki, koks nevienalytis yra pasaulis ir koks ribotas žmogaus mąstymas. Mane tai ir žavi, ir gąsdina.

Dar turiu planų kurti vaidybinį filmą apie įvykius Ukrainoje.

LRT, J. Ohmano asmeninio archyvo nuotr.

– Kur šiuo metu dažniausiai būnate – Švedijoje, Lietuvoje, Ukrainoje?

– Lietuvoje. Bent jau pusę laiko – tai tikrai.

– Viename interviu prisipažinote, kad, nors gimėte Švedijoje, esate neskandinaviškai emocingas. Kaip ištveriate tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje?

– Aš esu jautresnis, nei atrodo. Kartą patekau į juodą depresiją. Gėriau antidepresantus, buvo nekas. Mane išgelbėjo pandutės, tiesiog žaislinės minkštos pandutės, kurios buvo su manimi visą tą laiką. Net miegodavau su jomis.

Dabar išmokau (mokausi…) per daug nesikoncentruoti į savo emocijas. Jos kaip minų laukas. Kai užlipi ant kokios – ji sprogsta. Turi sugebėti rasti saugų kelią arba išmokti tas emocijas išminuoti. Todėl dabar aš esu savo emocijų išminuotojas.

Fizinė sveikata? Na… galėtų būti ir geresnė. Kad ją palaikyčiau sportuoju beveik kiekvieną dieną. Taip pat auginu du mielus katinus. Be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo.

– Ar nenukenčia jūsų asmeninis gyvenimas, kai viską atiduodate visuomeniniam?

– Aišku, kad kenčia… Norėjau truputį kitaip, bet kol kas yra taip, kaip yra. Ką padarysi.

– Tai ar yra žmogus, kuriam galėtumėte paimti už rankos, kartu pasėdėti ir patylėti? Juk kartais to užtenka…

– Ar yra toks žmogus? Na… nežinau… ne visai. Bet yra žmonės, su kuriais galiu pabendrauti. Nesu vienas. Turiu „Blue / Yellow“ komandą. Vienas tokio krūvio nepaneščiau.

– Šiandien baigiasi lėšų rinkimo akcija „Radarom 2“, o kas toliau? Kokie „Blue / Yellow“ ir Jono Ohmano planai toliau?

– Na, sekmadienį pailsėsim, pasidžiaugsim žmonių gerumu, dosumu, o jau pirmadienį eisime vėl į karą. Nes niekas nesibaigia. Todėl ir mes negalime pavargti ar sustoti. Jau sakiau, kad Putinas to tik ir laukia.

Akcija „Radarom 2“ baigiasi, bet mes ir toliau tikimės žmonių sąmoningumo, laukiame geranoriškų jų aukų. Suprantu, kad liaudžiai reikia „pramogų“ ir kad tuomet aukoti yra kažkaip smagiau, todėl pažadu – artimiausioje ateityje bus ir jų.

Toliau kasmet sudaromame įtakingiausiųjų sąraše yra istorikas Alfredas Bumblauskas, kunigas Ričardas Doveika.

Į įtakingiausiųjų dešimtuką, anot apklaustų ekspertų, taip pat patenka politologai Rima Urbonaitė bei Mažvydas Jastramskis, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

Tuo tarpu atskirai atliktoje visuomenės apklausoje į įtakingiausiųjų trejetą pateko A. Tapinas, R. Doveika bei A. Bumblauskas.

Toliau sąraše rikiuojasi L. Kojala, J. Ohmanas, teatro ir operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė, aktorius Rolandas Kazlas, architektas bei dainininkas Algirdas Kaušpėdas, operos solistė Asmik Grigorian, verslininkė Austėja Landsbergienė

Ekspertų apklausą „Delfi“ užsakymu atliko žurnalas „Reitingai“, gegužės 17 – birželio 19 dienomis apklausęs 999 politikus, verslininkus, tarnautojus, žurnalistus, visuomenininkus ir žinomus žmones.

Visuomenės apklausą birželio 19–30 dienomis atliko rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“, apklausę 1015 respondentų nuo 18 iki 75-erių metų.

Lietuvos įtakingiausius žmones portalas „Delfi“ renka devintus metus iš eilės.

„Radarų įsigijimo ir siuntimo į Lietuvą procedūros užtruko apie mėnesį. Šį kartą Lenkijos pasienis į tranzitą pažiūrėjo gerokai formaliau“, – BNS atsiųstame komentare penktadienį sakė radarų pirkimu ir perdavimu Ukrainai besirūpinančios organizacijos „Mėlyna/Geltona“ („Blue/Yellow“) vadovas Jonas Ohmanas.

Organizacija jau anksčiau yra skelbusi, jog Lietuvą pasiekė visi 16 įsigytų radarų, o pirmieji trys yra pakeliui į Ukrainą.

Paspartinti procesą ir užtikrinti, kad leidimai būtų gauti kaip įmanoma greičiau, prašė ir ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė, praėjusią savaitę susitikusi su savo kolega Lenkijoje.

Prireikė daugiau leidimų

Pasak J. Ohmano, organizacija buvo paruošusi „visus reikalingus dokumentus ir ES licencijas, kurių iki šiol visada užtekdavo pervežimui“, tačiau šį kartą pareikalauta papildomos licencijos, kuri apima vežimus būtent Lenkijos teritorijoje.

„To anksčiau nebuvo ir teko dėti papildomų pastangų, kad gautume Lenkijos teritorijoje galiojančią licenciją. Teko surinkti septynis parašus iš skirtingų Lenkijos institucijų, tai užtruko apie mėnesį. Šiandien dienai visi parašai surinkti“, – teigia J. Ohmanas.

Pasak „Mėlyna/Geltona“ vadovo, ketvirtadienį pavyko gauti Lenkijos tranzitinę licenciją krovinio pervežimui iš Lenkijos į Ukrainą, o Lenkijos muitinė patvirtino, kad dokumentas tinkamas, tačiau paprašė jo originalo.

E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Kadangi gegužės 1-oji Lenkijoje taip pat yra nedarbo diena, pasak J. Ohmano, planuojama, kad originalų dokumentą institucija gaus arba dar penktadienį, arba gegužės 2-ąją.

„Vairuotojai planuoja būti pasienyje nuo pat savaitės pradžios ir jei papildomų trukdžių nebebus, su kroviniu pajudės į Ukrainą, – sako jis. – Su Ukrainos kariuomene suderinta – jie pasitiks krovinį savo pusėje.“

„Džiaugiamės, kad netrukus Ukrainos oro erdvę padės saugoti Lietuvos žmonių pagalba nupirkti radarai. Lietuvos indėlis į Ukrainos gynybą yra neatsiejama pasipriešinimo Rusijos agresijai dalis“, – pridūrė organizacijos vadovas.

Dėl radarų – ir A. Armonaitės prašymas

Ekonomikos ir inovacijų viceministras Karolis Žemaitis BNS penktadienį sakė, jog procese tarpininkavo ir A. Armonaitė, kuri „tiesiogiai asmeniškai“ Lenkijos ekonominės plėtros ir technologijų ministro Waldemaro Budos praėjusią savaitę paprašė, kad „Lenkijos institucijos operatyviai pažiūrėtų į šitą klausimą“.

„Kadangi tų institucijų yra bent kelios, mūsų prašymas lenkams buvo, kad jie draugiškai, operatyviai į tai pasižiūrėtų“, – sakė viceministras.

Šį kartą Lenkijos pasienis į tranzitą pažiūrėjo gerokai formaliau.

„Mano žiniomis, tie leidimai jau yra sutvarkyti“, – pridūrė jis.

Pasak jo, pokalbis vyko ministrės vizito Lenkijoje metu, kuriame taip pat aptartos ir tokios temos kaip gyvybės mokslai, startuoliai ir kitos. W. Buda yra atsakingas ir už institucijas, išduodančias minėtus reikalingus leidimus.

„Lenkija laikosi visų procedūrų kaip ir Lietuva, ir jos visos buvo atliktos, tiesiog mūsų prašymas buvo maksimalaus operatyvumo“, – sakė viceministras.

Pasak J. Ohmano, stebint tokias atakas kaip įvykusi penktadienio rytą, akivaizdu, kad radarų perdavimo ir diegimo darbai „privalo būti atlikti kuo greičiau“.

Anksti ryte Rusija raketomis ir dronais smogus Ukrainos miestams, žuvo mažiausiai 12 žmonių.

12 įprastų stacionarių bei keturių mobilių radarų specialioms užduotims vykdyti įsigyti už akcijos „Radarom!“, vykusios Rusijos karo Ukrainoje metinių proga, metu surinktus pinigus – 14 mln. eurų.

Akcija vyko nuo sausio pabaigos iki vasario 24 dienos, ją surengė nacionalinis transliuotojas LRT ir organizacijos „Mėlyna/Geltona“, „Laisvės TV“, „1K fondas“ ir „Stiprūs kartu“.

Įsigytais radarais ukrainiečiai buvo mokomi naudotis kovą Kaune vykusiuose mokymuose.

– Feisbuko puslapyje „Blue / Yellow“ jūs kreipėtės į žmones su iniciatyva „Be dovanų Kalėdoms“, t. y. prašėte skirti auką ukrainiečiams kaip dovaną.

– Vyksta karas, ir mes realiai nuolat, kasdien dirbame įvairiomis kryptimis. Į Bachmutą ir Donbasą beveik kasdien perduodame paramos, štai ir dabar 95-ajai brigadai perdavėme labai daug įvairių prietaisų, termovizorių (naktinio matymo prietaisų), kelis automobilius. Su Lietuvos žiniasklaida susitarėme, kad šias Kalėdas reikia paminėti kitaip. Karas vyksta Ukrainoje, tačiau ir mums tai labai pavojinga ir svarbu, kad Lietuvoje žmonės tai supranta. Tradiciškai per Kalėdas dalijame vieni kitiems dovanas, tačiau galima perduoti ir pinigų – išteklius, kad galėtume padėti Ukrainai. Kokie rezultatai? Kol kas sunku pasakyti, tačiau šiuo metu žmonės yra dosnūs, daugelis supranta, kad dabar būtina mąstyti kitaip. Padėdami Ukrainai mes padedame patys sau. Padėtis labai sudėtinga, manau, kad ji sudėtingesnė, nei įsivaizduojame. Sunku prognozuoti, kas bus toliau, pavasarį. Negaliu kalbėti užtikrintai, tačiau, kiek matau, bus blogiau, nei dabar.

– Pirmosiomis kovo dienomis jūs jau perdavėte Ukrainos savanoriams iš fondo „Grįžk gyvas“ didelę termovizorių partiją. Ar seniai bendradarbiaujate su šiuo fondu?

– Kare yra toks momentas – matai, kas ir kiek yra patikimas, su kuo galima dirbti vykdant svarbius projektus. Šiuo metu mes – patikima organizacija, turime pinigų, daug ką galime daryti patys, tad ir darome, tačiau taip pat bendradarbiaujame ir su kitomis organizacijomis. Taip, mes užsakėme 1 tūkst. maskuojančių tinklų ukrainiečių savanoriams iš Kauno, tačiau bendradarbiaujame su daugeliu. Norėtume nuveikti daugiau, bet dabar negaliu pasakyti, ką konkrečiai turiu omenyje. Yra labai svarbių planų, kuriuos galime realizuoti sykiu su civiliais.

– Neseniai į Charkivą išsiuntėte generatorių, o į kai kuriuos karinius dalinius – lietuviškų priešdroninių patrankų.

– Taip, kiekvieną savaitę perduodame priešdroninių patrankų. Jas gamina Lietuva, su UAB „NT-Servis“ dirbame jau seniai, šias patrankas truputį perdarėme, tačiau jos puikiai užsirekomendavo. Turime galimybę perduoti į frontą dalykų, kuriuos gamina Lietuvoje, pavyzdžiui, termovizorius. Šiuo metu karinė pramonė dirba gerai, bet negalime atvirai sakyti, ką gaminame patys, tai mūsų paslaptis.

Kiekvieną dieną reikia kažką daryti, galvoti, rašyti, kartais kautis už laisvę. Laisvė – ne dovana, tai procesas.

– Pirmomis plataus masto karo dienomis organizacija „Blue / Yellow“ supirko visas apsaugines liemenes ir viską, ką tik buvo galima nupirkti.

– Taip, mes turėjome pinigų, surinkome ir nupirkome labai daug. Pavyzdžiui, atvažiavome į Lvivą, kur atvyko dalinių iš Donbaso, ir perdavėme jiems 100–200 vienetų. Man tai buvo maloni akimirka, nes jiems tada buvo labai svarbu. Taip, daug nupirkome. Dabar jau už 40 mln. eurų. Labai daug ką perdavėme, pirkome šalmų, apsauginių liemenių už 7–8 mln. eurų. Iki šiol turime tūkstančius apsauginių liemenių – tai rezervas. Priešdroninės patrankos, kurias perduodame, kainuoja brangiai, perdavėme beveik 400 mašinų. Kai turime galimybę, sugadintas remontuojame dirbtuvėse Ukrainoje ir vėl perduodame į frontą. Dabar Lietuvoje yra komanda – 6–8 žmonės, yra organizacijos narių ir Ukrainoje, labai daug partnerių: kariškių, civilių, savanorių.

– Apie ką pagalvojote, kai vasario 24-ąją pradėjo brautis ir bombarduoti?

– Tada buvau Ukrainoje. Vasario 23 d. buvau Širokine, paskutinį čekį iš degalinės, kurį turiu, gavau naktį Mariupolyje. Tada viską perdavėme ir jau rytą buvome Zaporižioje, paskui nuvykome į Dniprą. Situacija labai sparčiai keitėsi, mes sumokėjome 500 eurų, kad atvažiuotume į Lenkiją. Supratau, kad prasidėjo karas, kad esame reikalingi, kad reikia važiuoti namo ir tęsti darbą. Supratau, kad dabar, prasidėjus agresyviam karui, žmonės aukos daugiau, bet nesitikėjau, kad tiek daug. Pirmosiomis dienomis surinkome maždaug 10 mln. eurų. Jau pirmosiomis dienomis. Lietuvių tauta labai aktyviai reagavo. Vasario 24-ąją, antroje dienos pusėje, mano kolega sako: „Jonai, turime 1 mln. eurų. Ne, turime 2 mln. eurų. Ne, jau turime 3 mln. eurų.“ Viskas, dabar pradedame dirbti. Žinoma, buvo sudėtinga. Žinojau, kad karas bus. Vladimiras Putinas jokiu būdu negali sustoti. Tačiau maniau, kad tai įvyks vėliau, po poros mėnesių, bet kad karas bus, neabejojau. V. Putinas – banditas, jį reikia nužudyti, kitaip nepasakysi. Jis turi mirti, kitaip bus tik blogiau ir blogiau.

– Jūs, gaudamas Lietuvoje Europos piliečio apdovanojimą, organizacijos „Blue / Yellow“ vardu pasakėte, kad kaunatės už Ukrainos, Lietuvos ir Europos laisvę.

– Karas Ukrainoje reiškia ne tik Ukrainą. Rusija kariauja su viskuo, kas mums brangu, kas mums svarbu. Rusija yra prieš demokratiją, laisvę, galimybę sakyti tai, ką galvoji, ir t. t. Rusija – tai visų normalių žmonių, normalios visuomenės, norinčios normaliai gyventi, antitezė. Rusija – tai blogis, kitaip nepasakysi. Turime nugalėti Ukrainoje. Neabejotinai pasiekti pergalę ir padėti atstatyti šalį. Aš sakau taip: turime perduoti Ukrainai ginklų ir demokratiją. Šiuo metu ir dar ilgai Ukraina bus laisvės pasaulyje priešakinė pozicija, vadinamasis forpostas. Žinome ir kitų vietų, kuriose vyksta karas, karinių konfliktų, tačiau Ukrainoje iš tiesų yra galimybė pasiekti pergalę. Jei prarasime Ukrainą, ir toliau amžinai gyvensime su šia problema. Nuolat kalbu apie tai, kad Ukrainoje yra būtini NATO daliniai, turėdamas omenyje ne karius su ginklais fronte, o logistiką, ryšius, organizaciją ir kt. Karinė pagalba – gerai, tačiau būtina galvoti apie daugiau. Turime būti su ukrainiečiais iki galo, daryti kur kas daugiau nei iki šiol. Manome, dabar blogai, sunku? Tačiau jei ir toliau padėsime tik taip, kaip dabar, bus tik blogiau ir blogiau. Rusija – labai didelis priešininkas. Dabar yra kiek kitoks uždavinys. Prieš kurį laiką buvome JAV, dirbome su politikais, kad jiems įteigtume, jog reikia daryti daug, daug daugiau. Turime komandą, kuri dabar dirba prie didesnių projektų.

– Jūs daug keliaujate, daug matote, bendraujate su įvairiais žmonėmis. Ar jūs, kaip režisierius dokumentalistas, planuojate sukurti filmą?

– Galima sakyti, kad dabar perėjau į literatūrą. Parašiau knygą „Donbaso džiazas“ – tai buvo pirmas etapas, iki vasario 24-osios. Dabar rašau antrą knygą. Žinoma, ji bus išleista lietuvių kalba, vėliau galbūt ir ukrainiečių, ir anglų kalbomis. Apie filmą... Taip, aš dokumentalistas, tačiau, jei kada nors kursiu filmą apie Ukrainą, jis bus ne dokumentinis, o vaidybinis. Turiu labai daug medžiagos, istorijų. Noriu papasakoti apie realius žmones, kurie padėjo, kariavo. Tai reikia daryti truputį kitaip. Šiuo metu rašau knygas. Esu visų galų meistras. Man taip geriau, nes, kai rašai, viską kitaip suvoki: ką matei, kas ir kodėl vyksta, kas bus toliau. Tai kitas formatas. Pažiūrėsime, bet filmas ne dabar.

– Kur šiandien nukreipti jūsų veiksmai?

– Galima sakyti, šiandien ruošiamės pavasariui. Dabar žiema, tačiau jau dabar reikia galvoti apie pavasarį, kai bus labai sunku. Dabar kyla sunkumų dėl elektros, problemas sprendžiame pasitelkdami generatorius, perduodame įvairios galios, tai atskira tema. Nereikia galvoti, kad 40 mln. – labai daug. Būtina suprasti, kad mūsų laikais išleisti šiuos pinigus nesunku, įvairūs kariniai daikčiukai kainuoja labai brangiai. Turime nedidelį rezervą, kurį laikome nenumatytiems atvejams, kai reikės staiga reaguoti. Dešimt dienų Vašingtone, daugybė projektų, mes tęsiame darbą ir dirbsime toliau. Norėčiau pasakyti Lietuvoje esantiems ukrainiečiams: „Tai jūsų šalis, turite padėti, jai dirbti. Jei to nedarote, jūs – ne ukrainiečiai.“ Mūsų laikais būti ukrainiečiu – tai padėti Ukrainai. Ir kalbėti ukrainietiškai. Tai jūsų galimybė tapti nepriklausoma, saugia, turtinga valstybe. Tačiau tokia galimybė bus tik viena. Ji realiai yra. Laisvė – žinoma, gražu. Tačiau man laisvė – tai procesas. Kiekvieną dieną reikia kažką daryti, galvoti, rašyti, kartais kautis už laisvę. Laisvė – ne dovana, tai procesas.

Projektas „Sveiki atvykę į Lietuvą“ iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.

Veikia nuo 2014-ųjų

Pasak J.Ohmano, jau tuomet jis suprato, kad žūtbūt reikia stabdyti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Taip įsikūrė organizacija „Blue / Yellow“ ir J.Ohmanas kartu su bendraminčiais pradėjo veikti. Pradžia nebuvo lengva, bet organizacija veikė ryžtingai – viena pirmųjų paramos siuntų buvo termovizoriai, kurie pagelbėjo ukrainiečiams mūšiuose dėl Donecko oro uosto. Jie buvo pristatyti per 24 val.

„Supratau, kad galima padaryti daug. Aš tai vadinu paramos karyba – kai pats nekariauji, bet tikslingai teiki paramą, kuri daro didelį skirtumą“, – diskusijos metu pasakojo J.Ohmanas.

Jis teigė, kad tai yra pilietinis pasipriešinimas. Šiemet, Rusijai įsiveržus į Ukrainą, daugybė žmonių suprato, kad reikia aktyviai priešintis agresoriui.

„Ne tik aš, bet visa Lietuva yra pilietinio pasipriešinimo pavyzdys. Mes visi prisidėjome. Prie įvairių iniciatyvų ir paramos Ukrainai organizacijų. Suprantame pavojų, suprantame, kad reikia kažką daryti“, – sakė J.Ohmanas.

Dronų karas

Diskusijos metu J.Ohmanas pasidalijo pamokomis, išmoktomis karo lauke. Kalbėdamas apie Ukrainai teikiamą neletalinę pagalbą, J.Ohmanas atkreipė dėmesį į technologijas ir šiame kare įvairiems tikslams naudojamus dronus.

Pasak J.Ohmano, dronų karas yra ateitis. Tai nauja karybos forma, kurią reikėtų įdėmiai analizuoti tiek techniniu, tiek taktiniu aspektu.

„Yra įvairių dronų panaudojimo koncepcijų. Dronai šiame kare atlieka ypatingą vaidmenį. Jau nuo 2014–2015 m. kartu su ukrainiečiais dirbame su šia karybos rūšimi. Ukrainiečiai išmoko meistriškai naudoti dronus“, – pasakojo J.Ohmanas.

Kaip pavyzdį J.Ohmanas paminėjo sėkmingai žvalgybinei veiklai naudotus dronus Chersono regione – „Blue / Yellow“ intensyviai remia čia kovojančius kelis ukrainiečių dalinius.

„Džiugu matyti, kad pavyko palaužti rusus ir jie traukiasi. Mes visą laiką buvome tų dalinių užnugaryje“, – pasakojo J.Ohmanas.

Privalome ten būti. Mūsų parama yra reikalinga. Būkime kartu iki pat pabaigos. Būkime kartu iki pergalės.

Aiškūs prioritetai

„Blue / Yellow“ vadovas išskyrė tris prioritetines paramos priemones: dronai, įvairių rūšių optika ir mašinos. Šios priemonės leidžia Ukrainos kariams efektyviau naudoti savo pačių turimą ginkluotę. Taip pat teigė, kad reikėtų skirti dėmesį ir priemonėms, skirtoms minoms aptikti. Rusijos kariai paliko daugybę minų Ukrainos gyvenvietėse, laukuose – dėl paliktų minų laukuose žūsta žemę dirbantys Ukrainos ūkininkai.

J.Ohmanas pasakojo, kad šio karo metu jį sutrikdė ciniškas, brutalus Rusijos valdžios požiūris į savo karius – sužeisti kariai kartais paliekami mirti mūšio lauke, jiems nesuteikiama medicinos pagalbos.

„Jie aukoja savo žmones, savo piliečius, kad pasiektų kažkokius išgalvotus tikslus. Reikia suprasti, kad tai priešas, kuris negaili nei kitų, nei savo karių. Tai ne NATO kariuomenė“, – teigė J.Ohmanas.

J.Ohmanas įsitikinęs, kad įmanoma įveikti Rusiją. Pasak jo, svarbu laimėti ne tik dabar vykstantį karą, bet laimėti prieš Rusiją ilgalaikėje perspektyvoje – užtikrinti laisvą, demokratinę Ukrainos raidą. Tuomet Lietuva turės patikimą, draugišką sąjungininkę rytuose, kuri, J.Ohmano teigimu, bus ne mažesnis mūsų šalies saugumo garantas nei NATO. Todėl reikia likti išvien su Ukraina ir stengtis dar labiau padėti, dar labiau įsiterpti į konfliktą.

„Privalome ten būti. Mūsų parama yra reikalinga. Būkime kartu iki pat pabaigos. Būkime kartu iki pergalės“, – sakė J.Ohmanas.

Šį apdovanojimą teikia Europos Parlamentas.

Vilniuje įsikūrusi organizacija „Blue/Yellow“ nuo 2014-ųjų remia Ukrainos ginkluotą pasipriešinimą – šalies karius ir savanorius, jiems siųsdama ne letalinės paskirties priemones. Už surinktus pinigus perkami šalmai, neperšaunamos liemenės, vaistai, apranga ir kitos priemonės.

Organizaciją įkūrė ir jai vadovauja Švedijoje gimęs režisierius Jonas Ohmanas.

„Jono Ohmano iniciatyvos vertos didžiausios mūsų pagarbos ir dėkingumo, o „Blue/Yellow“ veikla yra bene ryškiausias europietiško solidarumo kovoje už laisvę pavyzdys“, – sako apdovanojimui organizaciją nominavęs europarlamentaras Petras Auštrevičius.

Europos piliečio apdovanojimas nuo 2008 metų skiriamas už nuopelnus siekiant geresnio ES šalių ir gyventojų tarpusavio supratimo, plėtojant glaudesnį jų bendradarbiavimą ir skleidžiant pagrindines ES vertybes: žmogaus orumą, lygybę, solidarumą, teisingumą, pilietines teises ir laisves.

Apdovanojimas teikiamas ne Europos Sąjungos, o kiekvienos šalies narės mastu. Šiemet iš viso apdovanota 30 organizacijų iš 24 Bendrijos narių.

Apie tai LNK reportaže buvo kalbamasi su paramos organizacijos „Blue/Yellow“ vadu Jonu Ohmanu.

– Kiek dar likę sąskaitoje pinigų? Ar žmonės vis dar aukoja?

– Turime neblogą kelių milijonų eurų rezervą.

– Kokia naujausia informacija? Ar kai kur Rusijos siena jau yra pasiekta?

– Taip, yra pasiekta Rusijos siena, kai kur rusų kariai net patys traukiasi. Buvo keli atvejai, kuriuos matė Ukrainos kariai, kai Rusijos kariai tiesiog išeina, net nekariauja. Žinoma, žūsta ir ukrainiečiai, bet sąlyginai mažai. Vakarų fronto valdyba nežino, ką daryti. Jie taip lengvai nepasiduos, kova tęsiasi, Rusija didelė ir turi daug resursų. Jie turi bombonešių – galėtų atakuoti labai brutaliai.

Prieš kelias dienas buvau Ukrainoje, Chersone prie Donecko, tai ten mūšiai buvo įnirtingi. Nors turėjau vieną misiją, teko sustoti, nes negalėjau iki galo nuvažiuoti. Naktį vežė labai daug šaudmenų. Ukrainiečiai yra gudrūs, nenorėčiau su jais kariauti. Su Vladimiro Putino Rusija niekaip nesusitarsi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip toliau viskas turėtų vykti strategine prasme?

– Reikia daryti gilesnį puolimą, atsiranda logistika, aprūpinimas. Manau, kad dabar karas turėtų sustoti, ateina žiema. Nemanau, kad bus atkariautos visos teritorijos. Rusija irgi persidėlios, ką nors susigalvos. Matosi, kad Rusijos moralė yra labai žema. Didžioji dauguma ukrainiečių galvoja, kad nugalės. Klausimas, kada ir kaip. Mano manymu, paskutinis mūšis – Krymas.

Noriu dar pasakyti, kad lietuvių aukojimas – fantastiškas. Kiekvieną dieną tai matome sąskaitoje, įdarbiname resursus. Tikiu pergale ir lenkiu galvą prieš lietuvius. Mes darome, ką mokame ir galime.