KURIO KOVOTOJO UŽ TEISYBĘ AUREOLĖ RYŠKESNĖ

„Valstiečiai“ jau iškėlė kandidatą į prezidentus, o kitos partijos trypčioja. Ambicijas ima reikšti kontroversiški veikėjai. Tačiau didžiausia rinkimų intriga, tikėtina, bus advokatas Ignas Vėgėlė.

Žaibiškas populiarumas

Dabar 48-erių I. Vėgėlė visuotine įžymybe tapo per vieną dieną: 2021 m. rugpjūtį Birštone vykusiame visuotiniame advokatų susirinkime jo pasakytos atidarymo kalbos tezės žaibišku greičiu paplito socialiniuose tinkluose, į ją sureagavo Seimo nariai, ministrai. Pareiškimas, kad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) su farmacijos pramone sukūrė konglomeratą, pataikė į pandemijos įaudrintos visuomenės jautrią vietą. Antivakseriams I. Vėgėlė tapo herojų herojumi, o pasitikintieji skiepais piktinosi siauru požiūriu nematant platesnio konteksto.

Beje, panašios tezės jau buvo nuskambėjusios tais metais vykusiame didžiajame „Šeimos gynimo marše“, taip pat ir kituose radikaliai nusiteikusių piliečių piketuose, kuriuose piktintasi skiepų nuo COVID-19 brukimo politika, sykiu ir migrantais, LGBTQ ideologijos stūmimu. Tačiau viena tai girdėti iš kontroversiškai vertinamų veikėjų lūpų, kita – iš profesoriaus ir autoritetingo advokato.

Tiesa, savo tuomečio lyderio pozicijai pritarė toli gražu ne visi advokatai. Pavyzdžiui, advokatas, Vilniaus universiteto partnerystės profesorius dr. Algimantas Šindeikis viešai paskelbė kontrargumentus, įrodančius, kad I. Vėgėlės tezės ginčytinos net ir teisiniu požiūriu, o kai kuriems pagrįsti trūksta objektyvių duomenų. Jo įsitikinimu, žmogaus teisių ir laisvių ribojimo mastas nėra peržengęs ribų, nes pandemijai suvaldyti taikomi žmogaus teisių apribojimai yra pagrįsti ir mokslo žiniomis, ir teisiškai, nes atitinka teisinių valstybių konstitucinį proporcingumo principą – yra įvesti remiantis galiojančiais įstatymais ir siekiant teisėtų tikslų dėl svarbių priežasčių apsaugoti viešąjį interesą, t. y. visos visuomenės žmonių sveikatą. „Joks tarptautinės ar Lietuvos teisės aktas nenumato absoliučių žmogaus teisių, kurios negalėtų būti ribojamos dėl kitų, konkrečiu atveju svarbesnių teisinių gėrių“, – pabrėžė A. Šindeikis.

Savo nuomonę jis dėsto gudriai: labai daug piktinasi, bet pateikia mažai detalių, o paskui gali atsitraukti ir sakyti – ne tai turėjau omenyje.

Tačiau prieš skiepijimą nusiteikusi visuomenės dalis priešingų jos nuomonei argumentų neišgirdo, o apklausose, ką visuomenė norėtų matyti prezidento poste, I. Vėgėlė žaibiškai įsiveržė tarp favoritų.

Profesinė karjera

Lig tol I. Vėgėlei politinės karjeros, skirtingai nei profesinės, padaryti nesisekė.

Vilniuje gimęs ir augęs, sidabro medaliu baigęs Salomėjos Nėries mokyklą (beje, jei taptų Lietuvos prezidentu, šiame poste būtų jau antras šios mokyklos absolventas – ją baigė ir Dalia Grybauskaitė), įstojo studijuoti teisės Vilniaus universitete. Tik baigęs studijas buvo pakviestas dėstyti Mykolo Romerio universitete, nuo 2009 m. jis – profesorius. Metus studijavo Oksfordo universitete ES įmonių teisę,  dar Hagoje – tarptautinę privatinę teisę, Bratislavoje – tarptautinę mokesčių teisę, Danijoje – ES teisę, Varšuvoje – tarptautines žmogaus teises. Jis – hab. mokslų daktaras.

Teisininkas dirbo advokatų ir audito kontorose, nuo 2003 m. – advokatas.

I. Vėgėlė netruko pelnyti kolegų pasitikėjimą: 2013–2016 m. buvo Lietuvos teisininkų draugijos, dvi kadencijas (2014–2022) Advokatų tarybos pirmininkas.

„Žiūrint į formalias kvalifikacijas, I. Vėgėlė neabejotinai būtų kandidatas, galintis pademonstruoti dalykines savybes, kurios svarbios ir aktualios prezidento pozicijai, taip pat ir tam tikrą atstovavimą žmogaus teisių klausimais. Jis turi ne tik teisinį išsilavinimą, bet ir vadovavimo organizacijai patirties, buvo Advokatūros vadovas“, – galimą pretendentą į valstybės vadovus vertina Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Ignas Kalpokas.

Tačiau, pasak jo, kitas dalykas – jo politinė patirtis. Kaip svarbios visuomenei organizacijai vadovas jis turėjo patirties ir bendraujant su politinių sprendimų priėmėjais, bet tai šiek tiek kitkas nei būti politinio proceso viduje, po ko gali be ilgesnio pasirengimo įšokti ir į prezidento poziciją. I. Kalpokas primena: tiek G. Nausėdos, tiek V. Adamkaus, mažiau – D. Grybauskaitės kadencijų pradžios realiai buvo jų mokymasis patirtiniu būdu. „Tai taip pat buvo žmonės, atėję ne iš bet kur. Tačiau prezidento pozicija, apskritai, buvimo politinio lauko epicentre statusas reikalauja žinių, gebėjimų, kurie ateinančiajam iš už politikos ribų nebūtinai iš karto gerai suprantami“, – pabrėžia I. Kalpokas.

Debiutinis fiasko

Debiutas politikoje I. Vėgėlei nebuvo sėkmingas. Nuo 1994 m. jis aktyviai dalyvavo Krikščionių demokratų sąjungos veikloje, buvo jos pirmininkas. Su šia partija jis kandidatavo Seimo, Europos Parlamento rinkimuose. Tačiau jo atstovaujama partija liko už didžiosios politikos borto, jis pats vienmandatėje apygardoje 2000 m. laimėjo 6,1 proc., o 2004 m. – 2,2 proc. balsų, t. y. vos 472 balsus.

„Taip, esu visuomeniškas, jaunystėje dalyvavau, kaip pats vadinu, mėgėjiškoje politikoje. Tačiau kai krikščionys demokratai pradėjo rodyti ženklus, kad galėtų patekti ir į Seimą, jie buvo praryti Tėvynės sąjungos. Tuomet sakiau, kad su ja jungtis – didžiausia klaida, kad taip bus sunaikinta krikščioniškoji demokratija Lietuvoje. Nepavykus nuo to sulaikyti, atsitraukiau nuo politikos. Dabar pagal šios partijos vykdomą politiką matome, kad taip ir įvyko. Pavyzdžiui, mokyklose nuo šio rudens atsiranda privalomas dalykas apie LGBTQ“, – piktinasi I. Vėgėlė.

Sako, ką nori išgirsti

Dabar I. Vėgėlei prognozuojama kur kas didesnė sėkmė kitąmet vyksiančiuose prezidento rinkimuose. Nors jam įsiveržus tarp geidžiamiausiųjų prezidento poste ne vienas politologas ar politikas sakė, kad jis – vienos temos herojus, baigsis pandemija – baigsis ir jo populiarumas, tačiau taip nenutiko.

I. Vėgėlė netruko praplėsti kritikos objektų lauką ir dabar jau būtų sunku rasti kokią didelio visuomenės palaikymo susilaukiančią sritį, kurios politikos jis nebūtų sumaišęs su žemėmis. Nors teisininko profesijos atstovui derėtų kiekvieną žodį paremti įrodymais, I. Vėgėlė jau susilaukė ironiškų pastebėjimų, kad faktais istorijų jis negadina.

„Savo nuomonę jis dėsto gudriai: labai daug piktinasi, bet pateikia mažai detalių, o paskui gali atsitraukti ir sakyti – ne tai turėjau omenyje. Tačiau tikslą jau būna pasiekęs, visuomenės dėmesį patraukęs“, – pastebi Komunikacijos paslaugų agentūros „Fabula“ valdybos pirmininkas, viešųjų ryšių ekspertas Mykolas Katkus.

Naujesnis: pasak M. Katkaus (nuotr. kairėje), I. Vėgėlė yra naujasis G. Nausėda, tik jaunesnis, toks pats gražus, išsilavinęs, gerbiamas, taip pat gražiai kalbantis, bet ryžtingesnis, turintis ryškesnę kovotojo už teisybę aureolę. (J. Kalinsko, P. Paleckio/ BNS nuotr.)

Politologo I. Kalpoko vertinimu, nebūtinai viskas, ką I. Vėgėlė sako, yra jo autentiški įsitikinimai, gal tiesiog tai jis mato kaip strategiškai naudingą kalbėjimą: „I. Vėgėlę matau kaip strateginį veikėją. Jei tam tikri teiginiai, nebūtinai sugadinti faktų, yra patrauklūs jo tikslinei auditorijai, jis juos ir sako. Moralinio vertinimo prasme idealiam politikui gebėjimas pagrįsti savo teiginius, sakyti tai, kas realiai gali būti patikrinama kaip tiesa, labai svarbi savybė. Tačiau jei tikslinė auditorija nereikalauja faktų, o nori teiginių, kurie atliepia jų įsitikinimus, o dar tuos teiginius kartoja žmogus, turintis autoritetą ir aukštą statusą visuomenėje, teisininko išsilavinimą, tai veikia, o ciniškai strategiškai galima sakyti, o kodėl gi ne.“

Tai I. Vėgėlei kainavo bylą Advokatų garbės teisme, beje, kurio nariu pasibaigus jo antrai kadencijai Advokatų tarybos pirmininko poste gausiai palaikytas kolegų jis ir pats buvo išrinktas. Drausmės byla I. Vėgėlei pernai rugsėjį iškelta dėl to, kad viešame komentare jis kėlė abejonių dėl paramos medikams per koronaviruso pandemiją ir Rusijos užpultiems ukrainiečiams rinkimo skaidrumo ir ar tokią paramą renkantys subjektai yra tinkamai tikrinami. Pasak teisingumo ministrės Ewelinos Dobrowolskos, savo tezes jis grindė išankstinėmis prezumpcijomis, darė nekorektiškas, nuosekliai neišplaukiančias išvadas, nutylėdamas esminę informaciją, remdamasis duomenimis, kurie buvo tiesiogiai nesusiję su situacija, arba apskritai išvados nepagrindė.

Delfi.lt publikuotame komentare I. Vėgėlė dėstė: „Atskleidžiu paslaptį – nė vienas subjektas, teikęs paramą ar labdarą per pandemiją, šios pareigos laiku (iki gegužės 1 d.) neatliko. Gal nebuvo jokios paramos? Tas pats ir su pagalba Ukrainai? Atviras ir viešas klausimas: ar VMI nubaudė kokią įstaigą ar įmonę, gal girdėjome apie patikrinimus? Ne, baikit, kam? Gavai labdaros ir – į užsienį pokerio žaisti. Žiūrėk ir išloši labdaringus pinigus...“

Nesunkiai buvo galima suprasti, kad I. Vėgėlė turėjo omeny „Laisvės TV“ įkūrėją Andrių Tapiną, kuris kaip tik buvo išvykęs žaisti pokerio į JAV. Beje, „Laisvės TV“ viešai pateikia visos gautos paramos ataskaitas, audito duomenis.

I. Vėgėlė feisbuke bandė atsikirsti: „Negaliu atsistebėti – kaip čia taip: asmens vardo ir pavardės nėra, o kažkas ima galvoti, kad čia apie jį. Kaži kodėl?“ Tikrai sunku nerasti sąsajų, juo labiau negirdėti, kad kas kitas, be A. Tapino, dalyvautų tarptautiniuose pokerio turnyruose.

Šiandien I. Vėgėlė aiškina taip: „Teisingumo ministrės iškelta byla pagal A. Tapino skundą dėl to, kad labai aiškiai įvardijau, jog kovidinė parama buvo reguliuojama neskaidriai, taip pat suabejojau tam tikrais ir Ukrainai teikiamos paramos reguliavimo aspektais. Dabar ta pati E. Dobrowolska pateikė siūlymą naikinti minėtą reguliavimą, nes pasibaigė kovidas. Vyriausybė tam pritarė. Po mano teksto tiek STT, tiek ir kitos institucijos atkreipė dėmesį į esančius reguliavimo neskaidrumus, akivaizdų galimybės patikrinti tam tikrus paramos išmokėjimus nebuvimą.“

I. Vėgėlė tikisi, kad rugpjūčio pabaigoje Advokatų garbės teismas pagaliau sprendimą priims. Pasak jo, paprastai bylų nagrinėjimas taip ilgai neužtrunka.

Buria komandą

Matyt, kad ir koks būtų Advokatų garbės teismo sprendimas dėl I. Vėgėlės, daliai visuomenės jis vis tiek „vilties prezidentas“. Sulaukęs entuziastingo palaikymo, I. Vėgėlė šį balandį pareiškė beveik nematantis galimybių nekandidatuoti prezidento rinkimuose. Liepai baigiantis 32 Lietuvos mokslininkai, signatarai, visuomenės veikėjai viešame kreipimesi jį paragino perimti „Vilties Prezidento“ vaidmenį ir misiją, burti idėjinių bendražygių koaliciją. Tarp pasirašiusiųjų – Kovo 11-osios Akto signatarai Bronislovas Genzelis, Leonas Milčius ir Algimantas Norvilas, pirmosios Vyriausybės ministras Albertas Sinevičius, smuikininkas ir dirigentas Vilhelmas Čepinskis, restauratorė paminklosaugininkė Gražina Drėmaitė, advokatas Rimas Andrikis, disidentė Nijolė Sadūnaitė, buvęs Seimo narys, rašytojas Vytautas Čepas, menininkas Vytautas Karčiauskas ir kiti.

„Neslepiu, susitikinėju su įvairiomis politinėmis jėgomis, kurių yra ir nėra Seime, bet kurios atliepia mano krikščionišką pasaulėjautą, akcentuoja švietimą, pagarbą valstybei, kultūrai, galų gale ir mūsų tautos poetams. Nepalaikau kontaktų tik su valdančiosios koalicijos nariais. Situacija, kurioje dabar yra Lietuvos politinė kultūra, kaip priimami politiniai sprendimai, kaip negirdimas žmogus pasakant, kad ketveriems metams išsirinkote, tai dabar laukite kitų rinkimų, nulemia mano sprendimą, kad su tokios politinės kultūros partijomis nėra ko šnekėtis ir tartis“, – sako I. Vėgėlė.

Jis turi vilties sutelkti politines jėgas, kurios turi panašią pasaulėžiūrą, ir pakeisti Lietuvos politinę kultūrą. Tačiau kokia bus to forma – koalicija ar kas kita, jis kol kas atsakymo neturi, pasak jo, tam ir reikalingi susitikimai ir diskusijos, o jam labiau rūpi tikslas nei forma.

Jis pabrėžia, kad reikia ne tik sukurti aktyvią komandą, bet ir turėti labai aiškią programą, kuriai pritartų visi jos nariai, kurie padėtų siekti tų tikslų. Pasak jo, gal todėl neretai kai kuriais laikotarpiais neturime tvirtų prezidentų, nes jie neturi komandos, su kuria ateina ir kurios branduolys išlieka per visą prezidentavimo kadenciją.

Tad ar bemaž visas sritis juodai piešiantis I. Vėgėlė bent jau turi metmenis, kaip situaciją taisytų, jei taptų šalies vadovu? „Buriu grupę žmonių, kurių prašysiu padėti kurti programą. Nelabai pamenu, kad prezidentai apskritai teiktų savo programą. Tai rodo, kad asmuo, einantis į prezidentus, labai susiasmenina, savo lyderyste bando užgožti turinį, nors jis – vienas svarbiausių dalykų“, – pabrėžia I. Vėgėlė.

Prognozės palankios

Žinoma, kol neaiškus visas kandidatų į prezidentus meniu, prognozuoti I. Vėgėlės perspektyvas rinkimuose sudėtinga, vis dėlto akivaizdu, kad jis kaitins visą rinkimų kampaniją.

„Visada turime erdvės antisisteminiam kandidatui, kuris traktuojamas beveik kaip vidurinio piršto parodymas politinei sistemai. Tokiems kandidatams ir tokioms partijoms yra nuolatinė auditorija. Šiuo aspektu I. Vėgėlę matyčiau kaip realų kandidatą kovoti dėl antros vietos tiek pirmame, tiek antrame rinkimų ture“, – prognozuoja I. Kalpokas.

Tačiau, pasak politologo, daug kas priklausys ir nuo bendro lauko: jei bus daugiau antisisteminių kandidatų, balsai natūraliai išsiskirstys ir jų gali neužtekti aplenkti kokiam konservatorių ar socialdemokratų kandidatui.

Jis yra minėjęs, kad vienas į rinkimus neis, ir tai, pritaria I. Kalpokas, natūralus sprendimas, nes prezidento rinkimų kampanija reikalauja ne tik finansinių išteklių, kuriuos dar galima sugeneruoti, bet ir žmogiškųjų – nuo parašų rinkimo iki rinkimų kampanijos vykdymo, agitavimo ir pan. Tačiau nuo to, su kuria politine jėga I. Vėgėlė bandys susisaistyti, nemažai gali priklausyti ir jo šansai. Pasirinkimas nėra labai didelis. Jau kuris laikas bandoma kurti politinę organizaciją „Šeimų sąjūdžio“ pagrindu. Jei tai įvyks, manau, su ja galėtų būti sinergija. Nacionalinis susivienijimas taip pat galėtų būti variantas, o tarp pasirašiusiųjų laišką, skatinantį I. Vėgėlę kandidatuoti į prezidentus, galima rasti nemažai su šia partija susijusių žmonių.

„Tačiau kitų partijų, išskyrus konservatorių, kandidatai gali patraukti politinio centro elektoratą, o I. Vėgėlė, neturėdamas mainstream’inės partijos paramos ir į rinkimus eidamas vienas ar su kokia visuomenę poliarizuojančia politine jėga, centro rinkėjų neturėtų, kas, vertinant strategiškai, ko gero, jam gali būti pagrindinė problema“, – svarsto I. Kalpokas.

Viešųjų ryšių ekspertas M. Katkus sakosi nuo pirmos reakcijos į I. Vėgėlės pasisakymą dienos manantis, kad jis bus pagrindinis konkurentas kairės pusės kandidatams, o gal net pagrindinis šiame politiniame lauke. „I. Vėgėlė turi kovotojo už teisybę aureolę, o jo sukeliami jausmai, kad kažkas netvarkoje, tam tikrai auditorijai imponuoja. Jis turi visus šansus laimėti prezidento rinkimus“, – prognozuoja M. Katkus.

Pasak jo, G. Nausėda į rinkimų lyderius pateko ne todėl, kad rinkėjai jam buvo labai lojalūs, bet kad daug jų rinkosi pagal principą, jog jis – geresnis už kitą kandidatą: vieni jį rinkosi norėdami balsuoti prieš S. Skvernelį, kiti – prieš I. Šimonytę. Be to, jis išsilavinęs, gerai atrodo, gali gerai reprezentuoti Lietuvą, nepadarys gėdos, kaunasi už teisybę.

„I. Vėgėlė yra naujasis G. Nausėda, bet įtinkantis dar ryžtingiau nusiteikusiam elektoratui. G. Nausėda turi ratą žmonių, kurie jį neblogai vertina, už jį balsavo, bet tai nėra tie, kurie formuoja visuomenės nuomonę. Jis neturi atramos politinėje sistemoje ir žiniasklaidos paramos, apsipykęs su tais, kurie formuoja nuomonę. Jis turi institucinę galią, tačiau, manau, jam bus sunku varžytis, nes jis jau nebėra naujas, mat yra naujesnis ir jaunesnis, toks pats gražus, išsilavinęs, gerbiamas, taip pat gražiai kalbantis, bet ryžtingesnis, turintis ryškesnę kovotojo už teisybę aureolę, sakantis daug dalykų, apie kuriuos kalbėti tabu, ir bendraujantis su žmonėmis, su kuriais bendrauti tabu“, – lygina M. Katkus.

Savo nuomonę jis dėsto gudriai: labai daug piktinasi, bet pateikia mažai detalių, o paskui gali atsitraukti ir sakyti – ne tai turėjau omenyje.

Pasak jo, daug ką lems, ar atsiras „sunkiasvorių“ kandidatų kaip Saulius Skvernelis ar Vilija Blinkevičiūtė, kurie I. Vėgėlės žygį į prezidentus galėtų padaryti žymiai sunkesnį. „Tačiau jei rinkimų pirmame ture jo nesustabdys panašaus politinio lauko kandidatai, gali kartotis 2002 m. scenarijus, kai Rolandas Paksas išėjo į antrą turą su vos 19,7 proc. balsų, bet rinkimus laimėjo“, – primena M. Katkus. Tad, nors šiandien I. Vėgėlės reitingas palyginti nedidelis, jo gali užtekti ne tik patekti į antrą turą, bet ir jį laimėti.

Liepą skelbtos Delfi.lt užsakymu bendrovės „Sprinter tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, už I. Vėgėlę balsuotų 10,1 proc., o už vienintelį jį lenkiantį G. Nausėdą – 19,3 proc., trečias – A. Tapinas su 6,6 proc. rėmėjų.

Istorija: jei rinkimų pirmame ture I. Vėgėlės nesustabdys panašaus politinio lauko kandidatai, gali kartotis 2002 m. scenarijus, kai Rolandas Paksas išėjo į antrą turą su vos 19,7 proc. balsų, bet rinkimus laimėjo. (P. Paleckio/BNS nuotr.)

M. Katkaus prognozėmis, jei antrame ture I. Vėgėlė susidurtų su stipriu bendru valdančiosios koalicijos kandidatu, jei tokį ji iškels, kuris kaip I. Šimonytė praėjusiuose rinkimuose sugebėtų konsoliduoti dešinįjį elektoratą, o juo labiau jei kandidatuotų D. Grybauskaitė, kuri vis dar turi labai daug paramos ir iš sisteminių, ir iš nesisteminių rinkėjų, būtų kitas klausimas, jei ne, pergalę gali švęsti ir I. Vėgėlė. Kovoti prieš G. Nausėdą, S. Skvernelį ar V. Blinkevičiūtę I. Vėgėlei būtų neparankiau. Jei finale būtų I. Vėgėlė ir G. Nausėda, daug vadinamąsias sistemines partijas remiančių žmonių eitų balsuoti už G. Nausėdą.

Kol kas, M. Katkaus pastebėjimu, neatrodo, kad kas bandytų I. Vėgėlę stabdyti. „Įvaizdį jis kuriasi pats, konkurentai žaidžia tik pagal jo nustatytas taisykles. Jis naudoja daug repertuarinių dalykų, pavyzdžiui, kai ką – iš Rolando Pakso repertuaro. Žmonėms imponuoja, kad jis buvo sistemos dalis, bet ją išdavė, nes buvo sąžiningas, padorus, nepasidavė, tad apie tokį galima telktis“, – I. Vėgėlės populiarumo dėmenis vardija M. Katkus.

Jaudinasi dėl šeimos

Tad laukia įdomios rinkimų batalijos. Tiesa, oficialus pretendentas kol kas vienas – „valstiečių“ iškeltas Aurelijus Veryga. Kol kitos partijos trypčioja, apie tokius ketinimus pareiškė ir riaušių prie Seimo bylos kaltinamasis Antanas Kandrotas-Celofanas.

I. Vėgėlė savo verdiktą žada paskelbti rudenį, nors mažai kas abejoja, koks jis bus. I. Vėgėlė neslepia, kad ilgai svyruoja dėl apsisprendimo, nes tai lems privatumo praradimą, o tai jautru ne tik jam pačiam, bet ir jo šeimai, ypač vaikams – dviem dukroms ir sūnui.

Beje, jis pats, būdamas vaikas, išbandė aktoriaus karjerą – vaidino Algirdo Aramino režisuotuose filmuose „Geležinė princesė“ ir „Traukinys į Bulzibarą“, įgarsino kelias dešimtis vaidybinių ir animacinių filmų.

„Dainavau „Ąžuoliuke“, vis patraukdavo operatorių dėmesį. Atrinkdavo balsus, kurie galėtų garsinti filmus, mane atrinko. Dalyvavau ir atrankoje filmuotis, mane pasirinko, suvaidinau dviejuose filmuose. Buvau apie vienuolikos ar trylikos metų, bet apie aktorystę nesvajojau, o suaugęs aktoriumi netapau. Tačiau prisiminimai iš filmavimų, kaip ir „Ąžuoliuko“ kelionių, labai gražūs, jie praturtino, formavo platesnio pasaulio suvokimą“, – prisiminimais dalijasi I. Vėgėlė.

Aksioma: pasak I. Kalpoko, visada turime erdvės antisisteminiam kandidatui, kuris traktuojamas beveik kaip vidurinio piršto parodymas politinei sistemai. (VDU nuotr.)

Dabar dalis visuomenės jam priskiria kitą vaidmenį – gelbėtojo, kovotojo su sistema. Tačiau, primena M. Katkus, antisisteminiais politikais žmonės labiau žavisi, kol jie tampa vadovais. Tada, kaip rodo nesena Lietuvos istorija, būna visko.