GYVENTI LIETUVOJE NORI, BET KALBOS NESIMOKO?

Lietuvoje rekordiškai daug užsieniečių. Migracijos departamentas skaičiuoja, kad šalyje dirba ir gyvena jau daugiau kaip penktadalis milijono svetimtaučių. Gyventojai pasipiktinę – esą užsieniečiai ir negali, ir nenori bendrauti lietuviškai. Apie tai LNK žurnalistas kalbėjosi su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke Violeta Meiliūnaite.

– Ar iš tikrųjų yra tokia situacija, kad užsieniečiai Lietuvoje gyventi nori, bet kalbos mokosi nenoriai?

– Yra visaip. Ir Lietuvoje yra visokių žmonių, ir tie, kurie atvyksta yra įvairūs. Vieni ruošiasi čia gyventi ir nori integruotis į visuomenę, kiti nori čia pralaukti tuos baisiuosius laikus ir grįžti namo. Tai pirmieji labiau suinteresuoti mokytis lietuvių kalbos, o antrieji nesieja savęs su Lietuva, Lietuvos visuomene ir nežada į ją įsilieti.

– Tie, kurie nori čia gyventi, ar jie aktyviai mokosi lietuvių kalbos? Apie kokius skaičius galime kalbėti, ar tai yra šimtai, o galbūt tūkstančiai žmonių? Kokių tautybių tai žmonės? Ar būtent ukrainiečiai sudaro didžiausią diasporos dalį dabar Lietuvoje?

– Šiuo metu, Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis, maždaug 50 proc. tų naujųjų imigrantų yra ukrainiečiai. Bet labai sparčiai auga ir kitų šalių imigrantai. Vidurio Azijos šalių gyventojai, kur dabar irgi darosi neramu, keliasi čia. Jie ieško, kur galėtų mokytis. Noro yra daug. Ypač aktyvūs yra jauni žmonės, kurie nori sieti savo gyvenimą su Lietuva ar Europos Sąjunga ir čia mokytis. Tam, kad įstotų į universitetus, reikia mokėti lietuvių kalbą tam tikru lygiu. Ir tada šitie žmonės tikriausiai yra labiausiai motyvuoti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Na, jeigu reikėtų dirbti, įsidarbinti, žinom, kad ukrainiečiams galiojo palengvinimai – net ir neišmokus kalbos galima dirbti. Ir tai sakau todėl, kad kai kurie gyventojai, atvykę į degalinę, kavinę, viešbutį susiduria su tuo, kai ukrainietis sako „aš nekalbu lietuviškai, kalbėkit su manim rusiškai“.

– Tvarka yra tokia, kad jeigu tu dirbi aptarnavimo srityje, bendrauji tiesiogiai su klientu, tu turi mokėti lietuvių kalbą A2 lygiu bent jau. Tai yra maždaug 800 lietuvių kalbos žodžių ir pagrindinių frazių. Niekas nesitiki, kad tas žmogus laisvai kalbės lietuviškai ir mes negalėsim atskirti, kad tai yra ne gimtakalbis lietuvių kalbos vartotojas. Jeigu žmogus dirba kažkur gamyboje, kažkur, kur nėra tiesioginio kontakto su klientais, tas lietuvių kalbos reikalavimas netaikomas. Ukrainiečiams buvo padaryta nuolaida, kad jie turėtų dvejų metų laikotarpį tam norimam lietuvių kalbos lygiui pasiekti. Na, yra visaip, vieni siekė, kiti gal kitaip planuoja savo ateitį ir to nenori. Dar labai daug priklauso nuo kalbinės aplinkos. Jeigu mes esame Vilniuje, kur tų tautų atstovų yra pačių įvairiausių ir kalbinis peizažas labai margas, tai tikrai lengviau žmonės ima kalbėti rusiškai negu skatina tą kitakalbį prabilti lietuviškai. Aišku, būna ir atvirkščiai. Jeigu kalbam apie tas vietas, kur didžioji dalis yra lietuviai, ypač jaunesnioji karta, kuri nemoka rusiškai, tai akivaizdu, kad atsidūręs tokioje aplinkoje tu nori nenori išmoksti lietuviškai ir tą padarai labai natūraliai. Tiesiog aplinka išmoko.

– Kiek žinau, patiems ukrainiečiams yra tikrai lengviau išmokti lietuvių kalbą, bet kaip lengvai tai pavyksta padaryti kitiems, pavyzdžiui, Vidurio Azijos šalių gyventojams?

– Žinot, čia jau prasideda kalbotyros mokslas ir fonetika. Vidurio Azijos šalių gyventojų pačios kalbos, pati jų sistema labai skiriasi nuo lietuvių kalbos ir jiems labai daug reikia mokytis, kad tinkamai ištartų garsus. Jų intonacijos visai kitos. Jiems yra sunkiau. Jie išmoksta, bet kalba su didesniu, labiau pastebimu akcentu. Bet norint tikrai galima išmokti ir yra puikių pavyzdžių. Turim net vieną japoną, kuris gyveno sau ramiai Tokijuje ir sugalvojo, kad jam labai gražiai skamba lietuvių liaudies dainos. Pradėjo jų klausytis, pradėjo mokytis lietuvių kalbos, atvažiavo ne kur kitur, bet į Tauragę, kad jau ta lietuvių kalba būtų pati tikriausia. Ir Tauragėje bendraudamas išmoko lietuvių kalbą tiek, kad dabar puikiai vartoja visus sudėtingiausius sakinius, sudėtingiausias sintaksines konstrukcijas. Bet ką mes vis tiek jaučiam tai ta japoniška kalbėjimo ritmika. Na, ją labai sunku išmokti, bet tai netrukdo susišnekėti. Juo labiau, man atrodo, lietuviai yra tiek tolerantiški, kad kai tu su lietuviu kalbi lietuviškai, dažniausiai jis tai įvertina kaip tokį komplimentą ir džiaugiasi, kad su juo kalbama lietuviškai ir nesikabinėja prie kokių nors kirčiavimo ar dar kokių sintaksės dalykų.

– Yra sakoma, kad jeigu kalbi užsienio kalba, tai kalbi į žmogaus protą, o jeigu kalbi jo gimtąja kalba, tai kalbi į jo širdį. Tai turbūt lietuviai taip pat nori, kad būtų bent jau bandoma kalbėti jų kalba, nes širdis į širdį. Ir aš žinau, kad gruodžio 12 d. jūs bandysite rasti receptą, kaip integruoti tuos žmones į mūsų aplinką, valstybę, dalinsitės patirtimis, kaip sekasi. Kokį jūs receptą siūlysite?

– Pirmiausia tai priklauso nuo visuomenės. Kad visuomenė aiškiai pasakytų, na, žinot, jeigu jūs atvažiavot pas mus, į mūsų namus, prašom būti ne tik svečiais, bet tapti tų namų gyventojais.