I. ŠIMONYTĖ MININT A. SAKALAUSKO ŽŪTĮ: SVARBU UŽTIKRINTI, KAD AUKOS NETAPTŲ BEPRASMĖS

Vilniuje pirmadienį minint Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjo, kario savanorio Artūro Sakalausko 32-ąsias žūties metines, premjerė ragina nepamiršti laisvės kovų aukų ir užtikrinti, kad nė viena jų netaptų beprasmė.

„Bet kuri 1991-ųjų metų auka – ar tai būtų Sausio 13-oji, ar pareigūnai Medininkuose, ar Artūras Sakalauskas, visada tai yra per anksti nutraukta gyvenimo istorija, pasakojimas: neišsipildžiusios svajonės, artimųjų – tėvų, brolių, seserų, draugų – skausmas ir ašaros. Turbūt mažai ką dėl to galime padaryti, tik atminti, gerbti ir visada visada prisiminti. Nes negalime atšaukti pačios mirties“, – kalbėjo I. Šimonytė.

„Neturime teisės pamiršti ir privalome užtikrinti, kad nė viena Lietuvos nepriklausomybės auka niekada netaptų beprasmė“, – pridūrė ji.

Premjerė priminė, kad A. Sakalauskas šį rudenį būtų minėjęs 60-metį, tačiau tenka minėti 32-ąsias jo žūties metines, „jo gyvybę, kurią pakirto imperialistinės hidros kulka, paleista tos hidros specnazo“.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjas, karys savanoris Artūras Sakalauskas žuvo 1991 metų rugpjūčio 21 dieną, sovietų armijos provokacijos metu, kartu su bendražygiais savanoriais gindamas Lietuvos parlamentą.

Jis laikomas paskutiniąja sovietų okupacijos auka. Vis dėlto premjerė tvirtino, kad istorija tai „daugybę kartų paneigė“, o laisvės trapumu galima įsitikinti matant Rusijos agresijos aukas Ukrainoje.

„Svarbiausias dalykas šiandien – suprasti, kad laisvė nėra kažkas, kas padėta ant lėkštės, kad laisvė nėra tas oras, kuriuo visada galime kvėpuoti. Ji yra reikalinga, kaip oras, bet už tai, kad galėtumėme kvėpuoti, kartais tenka padėti galvas. Šiandien tas galvas deda Ukrainos žmonės – ne tik kariškiai, savanoriai, bet ir civiliai, kurie kenčia nuo Rusijos anskrydžių, antpuolių, diversijų ir įvairių kitų niekšybių“, – sakė Vyriausybės vadovė.

Pasak jos, ši „bjauri agresija“ pristabdė ir diskusijas dėl Lietuvos ginklavimosi, gynybos stiprinimo, aiškinant, kad NATO priklausanti šalis yra saugi, o „rinkdamiesi tarp ginklų ir sviesto, rinkimės sviestą“.

„Bet išties, dabar turbūt daugelis suprantame, kad dilema yra dirbtinė, išsigalvota, kaip ir daugelis propagandos memų: nėra tokio pasirinkimo. Nes jei nėra ginklų, turbūt, nėra ir sviesto. Galbūt yra kažkiek sviesto išdavikams, prisitaikėliams, kitiems, kurie gali paminti savo sąžinę, moralę, įsitikinimus (...) tačiau tik ne tokiems žmonėms, kokiu buvo Artūras Sakalauskas“, – kalbėjo ji.

Pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, pagerbdamas A. Sakalauską, pabrėžė, kad „yra momentų istorijoje, kai nereikia nieko aiškinti“.

„Tą Artūras Sakalauskas iš tikrųjų ir sako mums čia, šiandien, šioje vietoje: būkite ten, kur privalote būti. Ačiū tau, Artūrai“, – kalbėjo buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.

A. Sakalausko mama Genovaitė Sakalauskienė priminė jo pažadą, kad „Lietuva bus laisva ir nepriklausoma tūkstančius metų“. Anot jos, šis minėjimas yra skirtas ir apmąstymams dėl valstybės padėties, ir senų bičiulių susitikimams prisimenant jos sūnų.

„Žinau, kad jūs visi einate už Lietuvą, mylite Lietuvą. Ko daugiau reikia (...). Jūs, kariai, viską atiduodate Tėvynei – ne tik kariai, bet ir visi kiti žmonės (...). Myliu jus visus“, – kalbėjo ji.

A. Sakalauską jo žūties vietoje netoli Seimo pirmadienį pagerbė ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) karių garbės sargyba, buvo padėtos gėlės, skambėjo KASP bigbendo ir Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ laisvės dainos.

Būdamas 27 metų A. Sakalauskas 1991-ųjų sausį įstojo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, aktyviai kovojo prieš sovietų agresiją, budėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmuose, taip pat savanorių postuose Kaune, Sitkūnuose. 1991 metų rugpjūčio 19 dieną jis kartu su Alytaus rinktinės savanoriais vėl stojo ginti parlamento.

1991 metų rugpjūčio 21 dieną, žlungant pučui, sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais.

Jie automobiliu įsiveržė į karių savanorių saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu A. Sakalauskas žuvo, dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti.

A. Sakalauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių kūrėjo medaliais.