JUBILIEJAUS ŠAKNŲ ATODANGOS: ĮDOMŪS LIUDIJIMAI IR SVARBŪS FAKTAI

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) 35-mečio proga kalbinti šios organizacijos lopšį supę vyrai pateikė įdomių liudijimų, svarbių faktų.

Mokslininkas ir tremtinys

Kaunietis Povilas Varanauskas – mokslininkas, technikos mokslų daktaras, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) narys, Kovo 11-osios akto signataras – prie LPKTS lopšio atsidūrė neatsitiktinai. Jį, trijų mėnesių kūdikį, su mama mokytoja sovietai ištrėmė 1941 m. birželio 14-ąją į Tomsko sritį Sibire, o nuo šeimos atskirtą tėvą – į Krasnojarsko srities Rešiotų lagerį. Šeima į Lietuvą grįžo 1957 m.

„Tad suprantama, kad M. Gorbačiovo pradėtos perestroikos pradžioje mano aplinkoje buvo ne tik tiksliųjų mokslų atstovų (aš tuo metu vadovavau Kauno politechnikos instituto Mokslinių tyrimų sektoriaus Mokslinei laboratorijai), bet ir politinių kalinių ir tremtinių.

LPS grupėje susipažinau su daugeliu aktyvių žmonių. Man ypač artimos buvo Birutės Nedzinskienės, Audriaus Butkevičiaus, Algirdo Belžako ir kitų iniciatyvių asmenybių mintys, sumanymai. Nedvejodamas tapau jų bendražygiu. Juolab kad imponavo A. Butkevičiaus idėja įkurti tremtinių klubą“, – prisiminė pašnekovas.

Sugrįžo: Kėdainių kariniame oro uoste karstus su tremtinių palaikais, ekspedicijos dalyvius pasitiko apie 15 tūkst. žmonių. 1998 m. liepos 28 d. / R. Požerskio nuotr.

Budri KGB akis

Siekdami įkurti minėtą klubą, aktyviausieji nutarė 1988 m. liepos 29 d. Architektų namuose Vilniaus gatvėje išrinkti iniciatyvinę grupę. Čia jau buvo radę prieglobstį Kauno sąjūdininkai.

„Kai atėjome į numatytą renginį Architektų namuose, jų durys buvo užrakintos – pasistengė Kauno miesto komunistų partijos komiteto pirmasis sekretorius Romualdas Rimaitis. Tada patraukėme į aikštę prie Kauno pilies. Atsimenu, B. Nedzinskienė paklausė manęs, ar aš nebijau netekti užimamų pareigų, jei mano kandidatūrai būtų pritarta. Pasakiau, kad nebijau. Į minėtą grupę dar buvo pasiūlytas Juozas Enčeris. Tad ją sudarė B. Nedzinskienė, J. Enčeris, A. Butkevičius ir kt.

Kalbėdamas prie Kauno pilies apie represijų prieš Lietuvos gyventojus organizatorius ir vykdytojus, raginau kaltinti ne vien Staliną, bet ir Antaną Sniečkų. Tai labai papiktino miesto vykdomojo komiteto (taip anksčiau buvo vadinama savivaldybė) atstovą, stebėjusį mūsų renginį. Jis pareikalavo nutraukti nesankcionuotą mitingą, kurį stebėjo ir KGB Kauno skyriaus vadas Gediminas Bagdonas, su visa savo kariauna atėjęs pasiklausyti, apie ką kalba tremtiniai“, – pasakojo P. Varanauskas.

Išrinko klubo tarybą

Anot P. Varanausko, R. Rimaičio vadovaujamoje komunistų partijos institucijoje Kaune anuomet kiekvieną pirmadienį miesto įmonių, mokyklų, įvairių įstaigų vadovams buvo teikiama informacija apie padėtį mieste.

Kai 1988 m. liepos 30-ąją Architektų namuose buvo įkurtas „Tremtinio“ klubas, daug kartų ėjau į redakciją su visokiomis žiniomis, straipsniais.

„24-osios vidurinės mokyklos direktorius Raimondas Rainys, grįžęs iš tokio posėdžio, pasakė savo pavaldiniams, kad Kaune yra daug neformalių sambūrių, tačiau tremtinių – pats baisiausias. Vėliau jis, pasisakydamas prieš Sąjūdį, žadėjo nušauti Vytautą Landsbergį ir „išsišiepusią“ Kazimierą Prunskienę. Gal žadėjo tai padaryti todėl, kad buvo medžiotojas?“ – ironiškai šyptelėjo P. Varanauskas.

Tolsnius įvykius po nutraukto renginio aikštėje prie Kauno pilies priminė kitas pašnekovas – A. Belžakas, buvęs 1941 m. birželio 14-osios tremtinys, kurio tėvas, atskirtas nuo šeimos, po metų mirė Revučyje – septintajame Kraslago lageryje. Pasak A. Belžako, iš aikštės prie Kauno pilies tremtiniai grįžo į Architektų namus. Durys jau buvo atrakintos. Tad suėję vidun nutarė išrinkti „Tremtinio“ klubo, įkurto prie LPS, tarybą.

Kaip rašė A. Butkevičius pirmajame laikraščio „Tremtinys“ numeryje, „Tremtinio“ klubas buvo įkurtas 1988 m. liepos 30-ąją. „Klubo tarybos pirmininku tapo A. Butkevičius, nariais: Juozas Enčeris, Liudas Bumbulis, Mečislovas Laurinkus, Rimvydas Mikalauskas, Jurgis Gasiūnas, A. Belžakas, Romualdas Staugaitis, B. Nedzinskienė, Vincas Patackas, P. Varanauskas, Jaroslavas Banevičius ir kt.“, – vardijo A. Belžakas.

Pradžia: grįžę nuo Kauno pilies į Architektų namus išrinko „Tremtinio“ klubo tarybą. Dešinėje stovi pirmininku išrinktas A. Butkevičius, centre – B. Nedzinskienė. 1988 m. liepos 29 d. / A. Belžako nuotr.

Liko pėdsakas

Klubo taryba, pasak A. Belžako, rinkdavosi į posėdžius viename Nemuno gatvės name, kurį pasiūlė vienas iš tremtinių, bet netrukus pradėta posėdžiauti Kęstučio g. 27 numeriu pažymėtame pastate, kur buvo įsikūrę Kauno politechnikos instituto VIII rūmai, 301 auditorijoje. Posėdžiai prasidėdavo 18 val. Kaip prisimena P. Varanauskas ir A. Belžakas, į tarybos posėdžius ateidavo ir A. Butkevičiaus mama.

Tolesnius įvykius prisiminė P. Varanauskas: „Tuo metu man kaimynai pranešė, kad prie daugiabučio namo, kuriame gyvenu iki šiol, vis stoviniuoja juoda „Volga“. Kaimynai net nurodė jos valstybinius numerius. Tai sužinojęs, parašiau laišką KGB Kauno padalinio vadovui G. Bagdonui klausdamas, kiek man pavojinga ta „Volga“. Žinoma, nurodžiau automobilio valstybinius numerius. Netrukus gavau atsakymą, kad mieste toks automobilis neregistruotas. Po kurio laiko viename miesto komunistų partijos ir LPS vadovų susirinkime G. Bagdonas man patarė dėl tos „Volgos“ kreiptis į kitas miesto valdžios institucijas. Tačiau juk visi žinojo, kad to meto Kauno valdžia – komunistų partijos ir vykdomasis komitetai, KGB ir milicija – dirbo išvien.“

Pirmasis suvažiavimas

Steigiamasis „Tremtinio“ klubo suvažiavimas, anot P. Varanausko, įvyko 1988 m. rugpjūčio 26 d. Kaune, minėtuose KPI rūmuose Kęstučio gatvėje. 1988 m. rudenį klubas savo veiklą iš pastato Kęstučio g. 27 perkėlė į K. Donelaičio g. 70B namą.

Pasak P. Varanausko, 1988 m. spalio 29-ąją klubui pavyko sušaukti pirmąjį tremtinių forumą, kurį daugelis dabar vadina pirmuoju suvažiavimu, įvykusiu istorinėje Kauno sporto halėje. Tuo metu klubas jau buvo spėjęs tapti respublikinis – įvairiuose Lietuvos rajonuose kūrėsi klubo skyriai.

„Kauno sporto halė nebuvo regėjusi tokios žmonių jūros, – prisiminė P. Varanauskas. – Aš kalbėjau apie nenubaustą už siaubingas žudynes Rainiuose enkavėdistą, žudynių iniciatorių ir organizatorių Petrą Raslaną, apie nereabilituotą 92 metų buvusį paskutinį tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį ir kt.“

Pagaliau: karstai su Igarkos tremtinių palaikais kraunami į sunkvežimį ir išvežami į oro uostą. Šiai pirmajai ekspedicijai į vadovavo Vytautas Putna. 1998 m. liepa. / V. Dekšnio nuotr. iš Aldonos Krinickienės archyvo.

T. Mačiulienės drąsa

P. Varanauskas pabrėžė „Kauno dienos“ ir buvusios jos vyriausiosios redaktorės Teklės Mačiulinės drąsą to meto agresyvioje politinėje aplinkoje.

„Kai 1988 m. liepos 30-ąją Architektų namuose buvo įkurtas „Tremtinio“ klubas, daug kartų ėjau į redakciją su visokiomis žiniomis, straipsniais. Visada buvau nuoširdžiai priimamas, o informacija spausdinama laikraštyje. Laikraštis buvo drąsus – spausdino stalinizmo nusikaltimus demaskuojančius straipsnius, tremtinių ir politinių kalinių prisiminimus ir pan.“ – tvirtino P. Varanauskas, beje, pats 1989–1990 m. vadovavęs savaitraščiui „Tremtinys“.

Priminsime, kad T. Mačiulienė prie „Kauno tiesos“ vairo stojo 1987 m. Tai, ką spausdino šis laikraštis, polemizavęs su anuometės valdžios atstovais įvairiais klausimais, nedrįso pateikti savo skaitytojams net „Gimtasis kraštas“. Dar daugiau drąsos redaktorė įgijo, kai grįžo iš Maskvos, kur redaktorių seminare pats Michailas Gorbačiovas paragino atsisakyti žiniasklaidoje paradinės gyvenimo pusės vaizdavimo. Tad Kauno partinių veikėjų nepasitenkinimą jų veiksmus kritikuojančiais straipsniais redaktorė atremdavo sakydama, kad taip dirbti liepęs pats M. Gorbačiovas.

1990 m. vasario 16-ąją „Kauno tiesos“ redakcija paskelbė, kad nuo šios dienos tai nebe LKP Kauno miesto komiteto ir liaudies deputatų tarybos, o nepriklausomas miesto laikraštis. Miesto valdžia buvo išvesta iš pusiausvyros. „Kauno tiesa“ 1992 m. birželio 17-ąją tapo „Kauno diena“.

Aktyvumo priežastys

Kauno rajone gyvenantis Donatas Grybauskas, senokai peržengęs gyvenimo 90-metį, savo prisiminimus apie LPKTS ir Kauno skyriaus įkūrimą pradėjo iš toli – nuo 1948 m., kai jis tapo partizanu, kai žuvo jo brolis ir bendražygiai, išduoti Antano Misiūno iš Laukiškių kaimo.

Laimingas atsitiktinumas išgelbėjo Donatą nuo žūties. Tačiau ne nuo tremties. Mat jį, savo noru slapčia išvykusį į tremtį pas savo tėvus ir brolius, suėmė Sibire už partizanavimą Lietuvoje, pargabeno atgal, žiauriai tardė saugumo rūmuose ir išsiuntė dešimčiai metų kalėti į Mordovijos mažamečių lagerį. Iš ten į Lietuvą jis grįžo 1957 m. Sulaukęs LPS įkūrimo, tapo aktyviu jo ir tremtinių judėjimo nariu.

„Vienas iš pirmųjų svarbių klubo „Tremtinys“ veiklos rezultatų – tremtinių palaikų pervežimas iš tremties vietų Sibire į Lietuvą. 120 palaikų pervežimą iš Igarkos organizavome drauge su Vytautu Putna ir A. Butkevičiumi. Šiai ekspedicijai į Igarką vadovavo V. Putna. Palaikai karstuose buvo atgabenti kariniu transporto lėktuvu į Kėdainių karinį aerodromą 1989 m. liepos 28-ąją. Atsimenu, buvo pavakarys. Skambant Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios varpams – šv. Mišias laikė jaunas kunigas Vytautas Grigaravičius – aerodromo link judėjo daugiatūkstantinė minia su gedulo kaspinais perrištomis trispalvėmis, bažnytinėmis vėliavomis, žvakėmis ir gėlėmis. Aerodromo vadai įsileido minią – tai anuomet atrodė kaip stebuklas“, – prisiminė Donatas ir apgailestavo, kad sovietų nusikaltimai iki šiol nesulaukė tokio griežto Europos ir pasaulio pasmerkimo kaip nacizmas.

Pirmeivis: D. Grybauskas 1990 m. vasarą tapo pirmuoju „Tremtinio“ klubo Kauno skyriaus pirmininku. / V. Skučaitės nuotr.

Kaitos kaleidoskopas

1989 m. spalio 13-ąją antrajame suvažiavime „Tremtinio“ klubas tapo Lietuvos tremtinių sąjunga (LTS), o jos prezidentu išrinktas Balys Gajauskas. 1990 m. gegužės 19 d. LTS valdybos ir skyrių pirmininkų konferencijoje buvo patenkintas LTS tarybos pirmininko A. Butkevičiaus prašymas atleisti jį iš tų pareigų dėl jo tiesioginio darbo Aukščiausiojoje Taryboje ir Lietuvos krašto apsaugos departamente. Į jo vietą taryboje buvo išrinktas Antanas Lukša.

1990 m. spalio 13 d. sąjungos pavadinimas pakeistas į 76 tūkst. narių vienijančią organizaciją LPKTS. Naująjį pavadinimą klubui, priėmusiam į savo gretas politinius kalinius, pasiūlė A. Lukša, vėliau stojęs prie LPKTS vairo. LPKTS ilgamečiu vadovu buvo ir Povilas Jakučionis. Dabar pirmininkauja Gvidas Rutkauskas.

Pasak D. Grybausko, Tremtinių sąjungos Kauno skyrius buvo įkurtas 1990 m. liepą. Spalio 3-iąją skyriaus nariai išrinko tarybą, kuri pirmininku pasirinko Donatą. Dabar skyriui vadovauja Vladas Sungaila.

Vienas iš pirmųjų svarbių klubo „Tremtinys“ veiklos rezultatų – tremtinių palaikų pervežimas iš tremties vietų Sibire į Lietuvą.

Klubo savaitraštis

Pirmasis keturių puslapių biuletinio tipo leidinys „Tremtinys“ (jo leidybą inicijavo ir organizavo A. Lukša, vėliau daugybę metų vadovavęs LPKTS) – dabartinio savaitraščio pirmtakas – savo skaitytojus pasiekė 1988 m. spalio 28 d. Tai buvo keturi A4 formato biuletenio puslapiai, kuriuose tekstai buvo atspausdinti spausdinimo mašinėle ir padauginti, greičiausiai, anuomet populiariu ERA dauginimo aparatu. Biuletenio pirmasis redaktorius buvo Jaroslovas Banevičius, dailininkas – Jonas Lukšė. Dabartinio savaitraščio pirmtakas buvo platinamas „Tremtinio“ klubo būstinėje – K. Donelaičio g. 70B. Taip pat šis leidinys patekdavo ir į įvairius Lietuvos rajonus, kur tremtiniai būrėsi į „Tremtinio“ klubo filialus.

Priminsime, kad pirmajame „Tremtinio“ numeryje A. Butkevičius tremtinių ir politkalinių vardu reikalavo stalinizmą paskelbti nusikaltimu žmonijai ir lietuvių tautai, o stalinizmo vykdytojus teisti kaip karinius nusikaltėlius, siūlė prieškario ir pokario kovas Lietuvoje vadinti rezistencija. A. Bukevičius informavo skaitytojus apie pradėtą kaupti medžiagą būsimam stalinizmo nusikaltimų muziejui, rašė apie būsimą ekspediciją į tremties vietas kapams tvarkyti, paminklams statyti, atsiminimams apie lietuvius tremtinius rinkti, jų palaikams parvežti.

Laikraštyje buvo pranešta apie Lietuvos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaką „Dėl asmenų, iškeldintų 1941–1952 m., reabilitavimo“, apie „Tremtinio“ klubo filialus Igarkoje, Vorkutoje, apie Rusijos šviesuolių įkurtą, o dabar Vladimiro Putino sunaikintą „Memorialą“.

Simbolis: karstų su palaikais sutikimo momentas. 1998 m. liepos 28 d. / R. Požerskio nuotr.

Istorinė atmintis

Pasak dabartinės savaitraščio redaktorės Audronės Kaminskienės, šiuo metu „Tremtinio“ tiražas yra 950 egz. Nuo 1988 m. spalio 28 d. išleista daugiau kaip 1 540 numerių. „Skaudu, kad prenumeratorių gretos retėja ne tik dėl vis mažėjančio tremtinių, politinių kalinių, partizanų skaičiaus, bet ir dėl pašto darbo pertvarkos“, – apgailestavo A. Kaminskienė.

Priminsime, kad 1991 m. A. Lukšos iniciatyva LPKTS pradėjo leisti istorinį žurnalą „Laisvės kovų archyvas“. Jam vadovauti buvo pakviesta IX forte dirbusi Dalia Kuodytė, vėliau tapusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadove, Seimo nare. Jai rengiant žurnalą talkino Birutė Oksaitė, vėliau dirbusi „Kauno dienoje“, ir kt.

LPKTS būstinėje jos 35-mečio proga šiomis dienomis duris atvėrė interaktyvi muziejinė ekspozicija Laisvės kovų istorijai atminti.