KODĖL VERTA EITI Į ŽYGĮ: MIŠKO PAMOKOS PAAUGLIAMS

Kodėl verta miegoti lauke, bristi per pelkes, šlapti lietuje? Kuo šiuolaikiniam paaugliui gali būti patrauklus laukinis gyvenimas miške? Apie gyvenimo gamtoje subtilybes pasakoja Lietuvos sveikuolių sąjungos (LSS) stovyklos paaugliams „Laukiniai“ vadovai – Simonas Dailidė ir Laurynas Melieška.

Kai įveiki save, prasideda smagiausi dalykai

LSS prezidentas Simonas Dailidė laukines stovyklas jaunimui veda jau aštuonerius metus. Jo teigimu, miesto žmogui užtenka savaitės miške, kad atitrūktų nuo civilizacijos: „Aš gamtoje patiriu ramybę ir malonumą. Kiekvieną kartą džiaugiuosi, kai atsiplėšiu nuo milijono reikalų ir leidžiu sau išvykti į mišką. Tokie paprasti dalykai kaip laužo kūrimas ar hamako kabinimas leidžia pajusti būtent tą čia ir dabar momentą ir labai gerai pailsėti.“

– Kodėl verta sušlapti ir susipurvinti miške? Kokias patirtis gamtoje paaugliai patys išskiria kaip vertingas? Kokių transformacijų ar pamokų  patiria?

– Pirmiausia, pagyvenę gamtoje jie pradeda labiau vertinti tai, ką turi: maistą, komfortą. Tai patiria dauguma. Dalyviai džiaugiasi įveikę savo baimes, perlipę per save, išbandę naujų dalykų, atradę, kad galima smagiai leisti laiką ir be telefono.

Pavyzdys: Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidento S. Dailidės gyvenimo būdas įkvepia daugelį jaunų žmonių. / S. Dailidės asmeninio archyvo nuotr.

Būna, kad tėvai vaikus atveža iš Anglijos, Vokietijos ar JAV, norėdami, kad jie pažintų Lietuvą. Tokios natūralios gamtos, kokia mūsų nacionaliniuose parkuose, daug kur jau nėra – pasaulyje dominuoja nučiustyti parkai. Mes, vadovai, stengiamės jaunimui duoti daug laisvės, kad jie patys patirtų, pažintų. Gamtoje daug erdvės kūrybai. Pavyzdžiui, duodame priemonių nakvynės vietai statyti, bet kaip tai daryti – sprendžia jie. Kiekvieną naktį nakvynei pastato vis kitokį pastatą, nes mokosi iš savo klaidų, kitą dieną kažką tobulina. Taip ir išmoksta, kad reikia kankorėžius po palapine išsirinkti, galvą naktį dėti aukščiau, uodus išsivaikyti.

Pastebiu, kad jaunuoliai dabar nemoka elementarių dalykų – kad ir katilą lauke išplauti. Tada eini, parodai, kad reikia įdėti žvyro, išrauti žolės kupstą su šaknimis ir gerai viską ištrinti. Mokomės kartu pažinti grybus, užsikurti laužą ryte po lietingos nakties, pasigaminti maisto. Visai paprastų dalykų. Po šešių naktų jie jau daug ką žino apie išgyvenimą gamtoje. Sunkumai užgrūdina. Kai įveiki save, prasideda smagiausi dalykai.

– Ar, jūsų nuomone, šiandien žmogaus santykis su gamta pasikeitęs?

– Dabar dažnas vaikas apie gamtą sužino tik iš vadovėlių ar vaizdo įrašų. Anksčiau būdavo įprasčiau važiuoti stovyklauti, tačiau stovyklavimo papročiai nyksta, tėvai tam net reikalingo inventoriaus namie neturi. Matau, kad įprastoje savo aplinkoje jaunimas turi vis mažiau galimybių atrasti gamtą, ją pamilti. Todėl man labai norisi juos su tuo supažindinti. Momentai, kai matai laisvą gamtos didybę – kaip leidžiasi saulė, čiulba paukščiai, čiulba, pučia vėjas, tikrai labai užpildo kiekvieną žmogų.

Mes pažįstame save per išbandymus

24-erių Laurynas Melieška jau dvylika metų nevalgo mėsos. Paauglystėje ne vieną vasarą praleidęs sveikuolių stovyklose, šiandien jis sako, kad būtent gamtoje išmoko ramiai priimti gyvenimo iššūkius: „Kasdien sureikšminame daug nereikšmingų dalykų. Kai lyja ant galvos ir negali to sustabdyti, tenka situaciją priimti tokią, kokia ji yra. Tai labai svarbus įgūdis, nes gyvenimas paprastai nevyksta pagal tavo planą.“

Žinovas: ne vieną vasarą sveikuolių stovykloje praleidęs L. Melieška gerai išmano gyvenimo gamtoje subtilybes. / L. Melieškos asmeninio archyvo nuotr.

– Su kokiais šiuolaikinio žmogaus iššūkiais padeda susitvarkyti miškas?

– Miškas gali išmokyti tylos, o ramybė žmogui duoda daug. Didelis pasiekimas vien jau ją surasti, nes visur kažkas ūžia, vyksta. Esame nuolat įsitraukę į veiklas ir ekranus. Turime būti prisijungę prie tinklo, žinoti, kas vyksta pasaulyje ar kas dabar juokinga, nes kitaip būsime atsilikę. Tai ypač svarbu paaugliams. Kartais užsižaidžiame su tais dalykais. Įsivaizduokime, kiek laiko atsirastų, jei neturėtume kompiuterio ir telefono. Žmonės patys neprisiverčia jų išjungti, bet tai padaryti labai svarbu. Per pastaruosius 20 metų technologijų srityje įvyko tiek pokyčių, kad žmogaus organizmui neįmanoma per vieną ar dvi kartas prie jų prisitaikyti ir visa tai suvaldyti.

Dabar žmonės nebežino, ką daryti apėmus nuoboduliui. Stovyklose jaunimo didžiausios transformacijos vyksta vien dėl to, kad šalia nelieka telefono. Iš pradžių tai baisu žmogui, kuris niekada nebuvo sustojęs ir pamąstęs, kas vyksta aplinkui. Mieste paprastai gyvename tokiu ritmu, kokį diktuoja kiti. Jei prisijungiame prie gamtos ritmo, imame kitaip mąstyti, kitaip elgtis, nes gamta atskleidžia ryšį su pačiu savimi. Kai kažkas blogai, aš važiuoju į gamtą, ji – mano gyvenimo dalis.

– Į sveikuolių stovyklas pradėjote važiuoti dar paauglystėje. Kodėl vis norėjosi ten grįžti?

– Į pirmą sveikuolių stovyklą nuvažiavome su draugu, kai man buvo šešiolika metų. Tokio amžiaus žmonės dar nelabai mąsto, kodėl jiems kažkas patinka, kodėl jie renkasi būti tam tikroje vietoje. Galvodamas apie tai dabar, suprantu, kad ten atradau, kokie žmonės gali būti skirtingi. Pamačiau, kad ne visi buriasi tam, jog išgertų, pamačiau sveikesnį požiūrį į pasaulį. Man tai patiko. Meditacijos, kvėpavimo praktikos ar vegetariškas maistas nebuvo nauja patirtis – pats esu iš alternatyvų gyvenimo būdą pasirinkusios šeimos. Tačiau laikas su geranoriškais, pozityviais žmonėmis buvo labai svarbus. Tai veikė kaip patvirtinimas, kad tai, kaip mano šeima gyvena, yra teisinga.

Kitas dalykas – jaunam žmogui labai svarbu suprasti, ką geriausio jis gali duoti pasauliui. Viena priežasčių, kodėl aktyviai dalyvaudavau stovyklos veiklose, savanoriaudavau, buvo ta, kad man rūpėjo, kaip iš vidaus veikia organizacija: kaip vyksta planavimas, idėjų įgyvendinimas. Tuo metu daug apie tai negalvojau, bet pasąmonėje ši patirtis kaupėsi. Mokiausi vadovauti, lyderiauti – man tai vėliau pravertė darbe.

– Paauglius vedate į laukinius žygius. Kokiomis žiniomis jums norisi pasidalyti su jaunąja karta?

– Manau, kad geriausia nesakyti nieko – užtenka būti tokiam, koks esi. Jei tu patiksi, tada jie patys paklaus. Mano manymu, požiūris yra perduodamas be žodžių. Paaugliams tiesiog reikia pamatyti alternatyvą, parodyti, kad galima ir kitaip gyventi. Ir man tai savo laiku buvo svarbu pamatyti. Nors suaugusiesiems gali atrodyti, kad paaugliai nesiklauso, bet jie viską girdi, viską supranta.

Jaunuoliai pradžioje į stovyklą atvažiuoja susiraukę. Čia viskas jiems blogai: neduoda mėsos valgyti, ryte reikia keltis. Tai klasikinė pradžios nuotaika. Tačiau paskui jie labai pasikeičia, atsisuka į savo vidų, į savo problemas, kurių nenorėjo matyti. Vienas tokiam dalykui neprisiruoši, ypač kai tau šešiolika metų ir dar nežinai, kas esi. Mes pažįstame save per išbandymus – tik taip suprantame, kad galime savimi pasitikėti. Todėl verta per lietų sušlapti, susipurvinti. Tos transformacijos būna labai stiprios.