NAVAKO MIESTAS

Nemėgstu būti mieste vasarą. Naktį pažadina ne lakštingala, o geležimis trankanti šiukšliavežė. Vos patekėjus saulei, užriaumoja autobusai smirdinčiais nasrais. Visur pilna bendradarbių, kalbančių apie neišsprendžiamas problemas, o laisvė ir šviesa yra kažkur anapus. Tačiau šiemet išvažiavusi iš miesto, būčiau pražiopsojusi Vilniaus atvertimo stebuklą.

Viskas prasidėjo eiline „Vamzdžio“ vertimo akcija. Aną šeštadienį ją komentuodamas Ernestas Parulskis tikino, kad Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ simbolizuoja neišsipildžiusias Vilniaus svajones tapti industriniu, kapitalistiniu, „organiškai versliu“ miestu. Betgi jos dar ir kaip išsipildė. Tik ne iš tikrųjų, o išoriškai. Sovietinė industrializacijos manija išsivertė į peizažą – „modernusis“ Vilnius yra bedvasės miegamųjų ir pramoninių rajonų dykvietės, juosiančios mažytį, per valandą apeinamą senamiestį.

Nieko tame mieste nėra, tik asfaltas, betonas ir žmogų niekinantis mastelis. Kas galėjo, iš ten jau paspruko. O kapitalistinis Vilnius tapo laisvosios rinkos džiunglėmis, kur vietoje medžių dygsta automobilių stovėjimo aikštelės ir baisiai negražūs pastatai. „Organišką verslumą“ iliustruojantis dešinysis Neries krantas atrodo kaip apokaliptinio košmaro iškamša. Stikliniai dangoraižiai atspindi dangų, o viduje toliau planuojami naikinimo darbai.

Bet kaip tik jų papėdėje ir yra tai, ko reikia. Ten stovi Nacionalinė dailės galerija, kurioje veikia skulptoriaus Mindaugo Navako paroda ironišku pavadinimu „Šlovė buvo ranka pasiekiama“. Kokia šlovė, kieno šlovė? Visokia ir visų, įskaitant ir menininką, kurio galingos skulptūros stovi, remiasi, kabo ne tik Vilniuje, bet ir Vokietijos, Suomijos, Pietų Korėjos, Latvijos, Estijos ir Norvegijos miestuose. Vilniuje dauguma jų – sunkiai pasiekiamose vietose. Norėdamas pamatyti šešiaveidį Kazimiero Būgos portretą, turėsi pirkti bilietą į Vilniaus universitetą. Aukštuosiuose Paneriuose stovinčią betoninę užtvarą nuo traukinio keleivių paslėpė sužėlę medžiai. Tik vienintelis „Kablys“ visiems bado akis.

Dar sovietmečiu iš fotografijų sudarytame „Vilniaus sąsiuvinyje“ Navakas jį buvo primontavęs prie geležinkelio stoties, bet vėliau realizavo ant Geležinkeliečių rūmų. Surūdijęs kablys kyšo iš buvusios herbo vietos, rūdys sukruvino pjautuvą, kuris nulinko iš bejėgiškumo. Juo galima prikabinti šią antikinės šventyklos imitaciją prie nuvažiuojančio sovietinės sąmonės traukinio. Skulptūra pakeitė pastatą, kurio viduje apsigyveno kūrybinei laisvei paranki tamsa.

Nacionalinė dailės galerija taip pat nėra nekaltas pastatas – tai juk buvo Revoliucijos muziejus. Navako kūriniai yra jo komentarai, eksponuojantys šį virsmą. Vidiniame kiemelyje pastatyti plieniniai stulpai su nukarusiomis rankovėmis ir pašluostėmis paverčia erdvę Kubricko „Kosminės odisėjos“ laivu, kurį valdo negyva kompiuterio akis – viršuje parodas reklamuojantis ekranas. Viduje sukabinti meno kūrinius gabenusių furgonų tentai išskleidžia parodų industriją – per šias sales pravažiuojančio meno tranzitinę būseną. Didžiojoje salėje į kolonas ir krepšinio lentas perdirbta keramika rodo praustuvių formos įdubas lubose, nuo kurių laša garsas, kaip dar neseniai lašėjo lietus pro kiaurą apleisto pastato stogą keičiantis santvarkoms. Iš biurokratų portfelių padarytos skulptūros, laminuoti varnalėšų lapai, duona paversta plyta primena, ką menas turi daryti – žaisti su kasdienybe, prikelti sąmonę.

Taigi skulptūrose sukoncentruotas pastato laikas – pastato, kuris prisitaiko prie naujos politinės situacijos, kai reikia. Tai reiškia ir nuorodą į ateitį, kurioje jis irgi prisitaikys, jei reikės. Anais laikais nuobodžiai keliaujant miesto dykynėmis, erzindavo šūkiai „Šlovė Tarybinei armijai išvaduotojai“. Dabar internete mirguliuoja „Šlovė Ukrainai“. Šlovė – permaininga, o šis žodis, nors ir skamba didingai, tarnauja galingiesiems. Sakyti „šlovė“ reiškia vergystę. Menininkas, pašiepdamas šlovės geismą, renkasi laisvę.

Tai ypač stipriai jutau žiūrėdama, kaip lauke esantys Navako objektai atskleidė miestą. Priešais Juozo Mikėno skulptūrą „Pirmosios kregždės“ esanti perdirbta cisterna, kurioje buvo saugomos skystos azoto trąšos, ironizuoja šį kosmoso užkariavimo simbolį. Veržli moters figūra slepia sovietinio ūkio pasiekimų tikrovę – atliekomis užnuodytą gamtą, tuščias parduotuvių lentynas, prievartą ir draudimus. Tačiau Mikėno skulptūros juodumą perėmęs Navako cilindras yra ir patranka, nukreipta į naujosios kapitalizmo galios subjaurotą miestą. Paskui pamatau, kad tas cilindras „juodina“ ir vieną peizaže dominuojantį pastatą, paversdamas jį stikliniu kibiru. O šalia stovinčios „Keturios didžiosios nesavarankiškos“ suskliaudžia ir sujungia stalininių mokslininkų namų bokšto smaigą su aštriakampiais dangoraižiais.

Navako skulptūromis įrėmintas miestas nejučia atskleidžia tikrąsias savo geometrijos reikšmes, plastinių formų emocinę galią ir tamsiąją pusę. Pamačiau, kaip kūrinys tarsi galingais plaučiais įkvepia aplinką ir iškvepia jos puikybę, atmieštą juoku. Kaip rodo „Vamzdžio“ istorija, miesto gyventojų daugumai tokių kūrinių nereikia. Bet Navakas ateina į miestą nekviestas ir parodo, kaip galima jį keisti nebendradarbiaujant nei su dauguma, nei su galios struktūromis.

Kaip tai įvyksta? Reikia atsistoti po „Keturiomis didžiosiomis nesavarankiškomis“ – tame taške, virš kurio pasvirę plieniniai lakštai susikabina, palaikydami vienas kitą. Turėtų būti baisoka, nes jie remiasi į žemę tik vienu kampu. Bet šitų tarsi raidžių, tarsi natų, tarsi skyrybos ženklų pusiausvyra yra tobula. Pasistiebusios nesavarankiškos kartu grakščiai kyla į dangų. O abiejose Neries pusėse likęs miestas padalinamas į smailius trikampius, apglėbiančius Stalino, Brežnevo ir Zuoko bokštų smailes kaip kokius žaisliukus.

Tuose galios simboliuose įkūnytas siekis užvaldyti erdvę tampa graudžiai juokingas. Miesto dykynė prisipildo jai nežinomos prasmės.  Kai ten atsistojau, supratau, kad esu nebendradarbiavimo palapinėje, kuri yra galingesnė nei toji, suremta iš pagaliukų Larso von Triero filme „Melancholija“, turėjusi apsaugoti tris Žemės gyventojus nuo pasaulio pabaigos. Navako palapinė saugo nuo ko kito – nuo banalybių vartojimo šleikštulio, nuo pinigų galios, nuo kažkur jau riedančių tankų, nuo savimylos ir nuo neapykantos kitokiam mąstymui. Stebuklas.