ETIUDAS PAPIRUSO TEMA

Šių dienų krūpčiojimuose daugelis pamąsto ir apie tai, kas būtų, jei vėl stotų sovietmetis.

Vis dėlto kokia apsunkusi turėtų būti žmogaus galva, kad ji tikrai trokštų vėl atsidurti pilkoje SSRS laikų tikrovėje? Kuo reikia maitintis, kad atsirastų tokia svajonė? Juk tokių svajotojų yra ne vienas ir ne du, bet daugybė. Virtuvėje šakute maigydami kotletą, jie paisto, kaip tada buvo gera gyventi, ir nesuvokia, kad iš tiesų kalba apie praeities nykumose dingusią savo jaunystę.

Tik kada anuomet buvo gyventi geriau: kai vodkos butelis kainavo 3,62 ar jau kai 4,12 rub.? O gal kai 5,3 rublio?

Menant bolševikmetį, išties yra ką prisiminti. SSRS buvo tokia atominė, galinga ir ginkluota, kad visi jos bijojo, o J.Gagarinas tapo pirmuoju komunistu, save ekshumavusiu kosmose. Tačiau tuo pat metu milijonai sovietinių piliečių toje svajonių šalyje dešimtmečius gyveno be tualetinio popieriaus. Tokia heroizmo kaina: žmogaus poreikiai – apskritas niekas, užtat ideologija yra viskas.

Iš tiesų, kokio nuokrypio turėjo būti gyvenimas sovietų valstybėje, kurioje patys tos sistemos kūrėjai buvo priversti vogti tualetinį popierių?

Tiesa, partijos komitetų išvietėse to popieriaus vis dėlto būdavo, todėl kai kurie komunarai ten reguliariai lankydavosi ir tyliai susirinkdavo tuos vienasluoksnio papiruso ritinėlius į portfelį. Šiandien tokie veikėjai kartais save vadina disidentais ir pasakoja, kaip įtemptos konspiracijos sąlygomis kovojo su tarybų valdžia.

Iš tiesų, kokio nuokrypio turėjo būti gyvenimas sovietų valstybėje, kurioje patys tos sistemos kūrėjai buvo priversti vogti tualetinį popierių?

Taigi šiandien tie, kurie vis dar kliedi apie už dyką gautą butą, raudonas vėliavas ir žigulinį alų po 33 kapeikas, turėtų suvokti, jog jei, neduok dieve, koks nors maniakas restauruotų SSRS, vėl tektų plėšyti "Komunistų partijos organo" prenumeratą ir, užuot garsiai paisčius savo tiesas, sėdėti sučiaupta srėbtuve.

P.S. Kas dar šiandien slypi anus laikus šlovinančių žmonių galvų stalčiukuose?