GAIDIŠKOS PROGNOZĖS

O ką, jeigu gaidys buvo teisus? Toks klausimas neapleidžia, va, jau kokias dvi savaites. Ne, žinoma, prognozuoti Lietuvos krepšininkų vietą Europos čempionate, atleiskit, kažką apdergiant gal ir nelabai estetiška. Bet kas, jei tas gaidys viską žinojo iš anksto? Jis žinojo, labai aiškiai tai parodė, o mes jo nesupratome. Ir dar išjuokėme.

Va dabar... dabar jau aiškėja, kad raibaplunksnio prognozė, kad ir ne itin kvapni, yra tikrai, dovanokit, ne š... verta.

Kai vieno Kauno verslininkų Orakulu pavadintas gaidys prieš čempionato Slovėnijoje startą šimtų žmonių akivaizdoje nusilengvino ant 4-ąja vieta pažymėto langelio, žiūrovai nusivylė. Šitaip prašauti pro šalį! Ar įmanoma, kad mūsų numylėtiniai grįžtų be medalio! Kai kas net kraugeriškai ragino vargšą giedorių tuojau pat įkišti į orkaitę. Kiti siūlė išvirti paukštienos sultinį. Vien todėl, kad jis, tarsi patyręs aktorius, meistriškai sudalyvavo originaliame performanse, pavadintame totalizatoriumi.

Žinote, nuojauta – dalykas subtilus. Vieni ją turi stipresnę, kiti prislopintą. Panašu, kad pentinuotojo orakulo ji netgi geresnė nei būrių mūsų dvikojų žinovų.

Prieš „Eurobasket“ pradžią tūkstančiai, šimtai tūkstančių krepšinio gerbėjų iš Marijos žemės tikino: „Mes be aukso nenurimsim!”. O vienas toks per krepšininkų palydėtuves Kauno „Žalgirio“ arenoje užbaubė: „Už Lietuvą, vyrai!!!”. Gavo, ko atėjęs – televizijos kameros pamalonino dėmesiu, žiniasklaida aprašė patrioto žygdarbį. Nedaug trūko, kad vyrai už Lietuvą būtų „varę“ jau gimtinėje. Jei ne stebuklingas išsigelbėjimas su bosniais, lietuviams šventė Slovėnijoje būtų pasibaigusi po pirmojo etapo. Tada tie patys pseudopatriotai, galbūt, jau būtų sumaišę juos su žemėmis.

Bet užuot gražuliškai šūkavę paskaičiuokime. Ką mums reikštų 4-oji vieta? Sakoma, kad ji – pati blogiausia. Net blogesnė nei paskutinė. Įveiki ilgą kelią, nugali ne vieną galingą varžovą. Medalis - jau čia pat. Ir staiga visas griūva, subyra į šipulius.

Vis dėlto vien patekimas į pusfinalį būtų vertybė. Juk tai - intriga iki paskutinių pirmenybių minučių. Kelialapis į kitąmet Ispanijoje vyksiantį pasaulio čempionatą. Ir medalis, nors ir „medinis“. Kaip po Londono olimpiados tramdydama ašaras konstatavo Austra Skujytė: „Parvešiu Lietuvai medinį medalį“. Man asmeniškai tas daugiakovininkės medinis titulas teigiamų emocijų ir pasididžiavimo Lietuva suteikė daugiau nei pavyzdžiui, vieno bokso žaliūko ringe pelnyta bronza. Kai matai atletą, kovai su varžovais, metrais ir sekundėmis atidavusį visas jėgas ir po finišo bejėgiškai kritusį ant tako, negali nejausti pagarbos.

Jei Jono Kazlausko kariauna ketvirtadienį Liublianoje kausis taip, kad po mačo norėsis tik griūti ant parketo, mes atleisime daug ką. O kol kas gyvensime viltimi. Kad nepasikartos praėjusio Europos čempionato tragedija. Kad ketvirtfinalyje į porą gavę tuos, kurių, ką čia slėpti, ir norėjome, nenudegsime taip pat skaudžiai, kaip liepsnojome makedoniškajame pragare. O ten, žiūrėk, ir iki medalių nusiirsime...