JŲ DARBAS – MOKYTIS

Kasmet, dar gerokai prieš baigiantis mokslo metams, į viešąsias diskusijas sugrįžta amžina tema: paauglių darbas vasarą.

Tiesą sakant, tų gyvų ar virtualių pokalbių tarp bendradarbių, socialinių tinklų „draugų“ ar skirtingo kalibro visų sričių ekspertų tikromis diskusijomis nelabai tepavadinsi dėl vyraujančio vieno naratyvo: vaikai privalo dirbti. Kalbantieji ir rašantieji mato tik teigiamas šio reiškinio puses. Nuo prisipratinimo laikytis tam tikrų įsipareigojimų, sustiprėjusių asmeninių finansų valdymo įgūdžių, galimybės „pasimatuoti“ profesiją iki auklėjamosios priemonės, kai darbdavys atstoja piemenį, ganantį nevaikiškų eibių vis prisigalvojantį jaunuolį. „Darbas vasarą gali tapti vartais į ilgalaikę ar nuolatinę veiklą arba pavirsti netgi būsimu verslu“, – dar vieną banalų argumentą pateikia X banko ekspertė.

„Lietuvoje turėtų būti kaip Skandinavijoje, kur visi mokiniai laisvalaikiu dirba – ne tik per atostogas, bet ir savaitgaliais, ir po pamokų“, – moko tėvynę iš toli mylintis patriotas. Ši vienos nuomonės minia negirdi tik tų, kas moko ir myli pačius vaikus. Turbūt vargiai rastume pedagogą, kuris nepasiguostų, jog kartą už atlygį dirbti pradėję paaugliai nebenori sustoti. Jie pinigą kala ne tik vasarą, ir ne tik po pamokų. Ir ne tik legaliai. Pinigas ima kvepėti labiau nei knygos, tampa argumentu, aiškinantis, kodėl laiku neparuoštas projektas. Pradėję „matuotis profesiją“ jie galiausiai neišsirenka jokios: girdi, kam mokytis, jei jau užsidirbu? Bilai geitsai, kurie, 9-oje klasėje pradėję programuoti, mokyklą baigia turėdami savo firmelę ar visur spėjantys genijai – išimtys, patvirtinančios taisyklę: devyni amatai, dešimtas – badas. Jei ko ir stinga rūpinantis Lietuvos jaunuolių gerove, tai savanorystės tradicijos, kuri ne tik ugdo pareigos jausmą ir socialinius įgūdžius, bet ir siūlo prasmingą veiklą nepavogdama iš vaikų vaikystės.