FUTBOLININKŲ PERGALĖS LIPDYTOS IR UŽKULISIUOSE

Algimantas Liubinskas – pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo ir vienas sėkmingiausių specialistų, kada nors stovėjusių prie Lietuvos futbolo rinktinės vairo. 65-erių treneris, įvertinęs nacionalinės ekipos 2016-uosius metus, įvardijo pagrindinius laimėjimus, pasiektus ne vien stadionuose.

Lietuvos futbolo rinktinė 2016-uosius baigė liūdnu akordu, tačiau triuškinamas pralaimėjimas 0:4 Slovakijoje anaiptol nenubraukė atlikto darbo ir 2018 m. pasaulio čempionato atrankos turnyro F grupėje lietuviams kol kas nėra ko gėdytis – 4-oji vieta palieka vilčių ateičiai.

A.Liubinskas, kaip retas kuris kitas futbolo specialistas, žino, kad nuoseklus darbas gali subrandinti labai saldžius vaisius. Šio iš Kybartų kilusio trenerio sąskaitoje – bene skambiausi visų laikų Lietuvos rinktinės pasiekimai.

Jo vadovaujama nacionalinė vienuolikė 2006-aisiais pribloškė Senojo žemyno futbolo žinovus išvykoje nenusileidę (1:1) tuomečiams pasaulio čempionams italams. Dar – sensacingai (1:1) pasibaigęs mūšis tuomečių planetos vicečempionų vokiečių tvirtovėje, lygiosios (0:0) su ispanais (0:0) ir pergalės prieš tuo metu grėsmingas Ukrainos ir Gruzijos ekipas.

– Kaip vertinate 2016-uosius mūsų futbolo rinktinės metus? – paklausėme A.Liubinsko.

– Parašyčiau teigiamą pažymį. Rinktinė vėl pažadino viltis, kad prasideda kažkas optimistiško. Vertindamas rezultatus atsižvelgiu į tai, kad nacionalinėje komandoje vyksta kartų kaita, sudėties atsinaujinimas. Gerėja ir žaidėjų rengimas, komandos ir varžovų žaidimo analizė. Keičiasi ir federacijos požiūris į trenerius bei visą rinktinę apskritai. Iš trenerių nebesišaipoma, kaip kad būdavo anksčiau. Rinktinei sudaromos tinkamos darbo sąlygos – aparatūra, programinė įranga, reikalinga rungtynių analizei, atliekama varžovo žvalgyba. Poslinkių yra išties nemažai.

– Ar norite pasakyti, kad vadovaujant E.Jankausko pirmtakams ar, tarkime, jūsų laikais pagarbos treneriui nebuvo?

– Būtent apie tai ir kalbu. Aš nejaučiau pagarbos iš federacijos vadovų. Atvirkščiai: mes, treneriai, būdavome pašiepiami, menkinami. Dažnai girdėdavome grasinimų, kad būsime išvaryti lauk, nors rezultatai buvo tokie, kokių man išėjus rinktinė nepasiekė daug metų. Net tokio elementaraus dalyko, kaip pažadėto atlyginimo, rinktinės nariams tekdavo laukti ir prašinėti labai ilgai. Apie kažkokias analizės sistemas, aparatūrą ir su ja dirbančius specialistus, kaip dabar, net nenoriu kalbėti. Apie tokius dalykus galėjome tik pasvajoti. Blogiausia, kad asmeninės kai kurių žmonių ambicijos kenkdavo rinktinės rezultatams. O kaip turi būti civilizuotame pasaulyje? Nesvarbu, ar federacijos vadovui patinka treneris, ar ne – vis tiek privalu sudaryti sąlygas normaliam darbui. Taip, dirbau ir Vilniaus savivaldybėje (A.Liubinskas vadovavo sostinės Kūno kultūros ir sporto skyriui – aut. past.), tad su rinktine galėjau dirbti labiau iš idėjos, tačiau tokia situacija nebuvo normali. Juolab kad šiais laikais tokių idėjinių, kaip kad mūsų laikų treneriai, nėra daug.

– Ketverios rungtynės, penki taškai, 4-oji vieta. Ar šie rodikliai – viskas, ką realiai galėjo pasiekti Lietuvos rinktinė?

– Mėgstu sakyti: jei nėra gerų miltų, gardaus pyrago neiškepsi. Su visa pagarba mūsų futbolininkams – užsienio klubai juk ne veltui moka milijonus už kitų mūsų grupės rinktinių žaidėjus. Pagal žaidėjų meistriškumą esame savo vietoje.

– Nedaug trūko, kad mūsų ekipos kraitis būtų beveik dvigubai didesnis. Tuomet ji rikiuotųsi antroje pozicijoje po anglų ir pretenduotų į kelialapį į pasaulio čempionatą. Ar lietuviams buvo realu išlaikyti pranašumą abiejuose lygiosiomis pasibaigusiuose mačuose?

– Sakyčiau, kad realūs buvo abu scenarijai. Galėjome ir abu sykius laimėti, ir pralaimėti. Todėl dvikovų su slovėnais ir škotais baigtis objektyvi.

– Ar jūsų nestebina tragiškas Škotijos rinktinės startas – vos keturi taškai ir 5-oji vieta?

– Esame įpratę matyti škotus kur kas aukščiau. Tačiau, jei pažiūrėtume į jų sudėtį, pastebėsime, kad tarp Anglijos "Premier" lygoje rungtyniaujančių Škotijos futbolininkų nėra ryškių lyderių. O vaikinų, kurie patemptų komandą, škotai visuomet turėdavo. Galbūt ši jų futbolininkų karta – ne tokia kaip ankstesnės. Stebėjau jų pasirodymą atrankos mačuose ir mačiau labai tiesmuką, konservatyvų, akademišką žaidimą. Mačiau tipišką britų futbolą, kuriame daug aukštų kamuolio perdavimų ir jėgos dvikovų. Labai pasigedau improvizacijos, individualių techninių veiksmų, taktinių naujovių. Ši Škotijos rinktinė – viena silpniausių per visą jos istoriją.

– Kokius pastebėjote taktinius Igorio Pankratjevo ir Edgaro Jankausko rinktinių žaidimo skirtumus?

– Treneris – ne stebukladarys Chatabyčius, kuris vienu rankos mostu sukurtų stebuklą. Reikia ilgo ir nuoseklaus visos rinktinės darbo. Kol kas džiugina tai, kad Edgaras, išsiugdęs puolėjo mentalitetą, ir auklėtiniams diegia normalaus futbolo, kurį sudaro ne vien kamuolio atmušinėjimas, bet ir bandymas kurti, rengti atakas, kuriose dalyvauja visa komanda, supratimą. Tiesa, šiandien turėdami tokią gynybos grandį vargu ar galime tikėtis daug geresnių rezultatų. Dar vienas pranašumas tas, kad visi sprendimai pagrindžiami išsamia analize, realiais faktais, rodikliais, o ne emocijomis ar priverstiniais patarimais iš šalies.

– Ką turite galvoje?

– Edgaras labai toli nustūmė mūsų pilkąjį kardinolą Stasį Stankų (buvęs Lietuvos jaunimo rinktinių vadovas, daręs didelę įtaką ir nacionalinei rinktinei bei šalies futbolo federacijai – aut. past.). Šio veikėjo nebeliko nė kvapo ir iškart atsirišo rankos treneriams, žaidėjams. Dėl to – didelė pagarba Edgarui. Vis dėlto, kad ir kiek I.Pankratjevas tikino, kad sprendimai dėl ekipos sudėties – jo paties, man atrodo, kad jis įtakų neatsikratė. Todėl ir toks tragiškas buvo rezultatas. Kišimasis iš šalies niekada neveda į gera.

– Nepamirškime pastarosios triuškinamos nesėkmės 0:4 Slovakijoje. Ar šis antausis neatims pasitikėjimo savimi iš rinktinės žaidėjų?

– Niekaip. Šaltas dušas grūdina. Juolab kad dabar bus ilga pertrauka, tad rinktinė turės laiko padaryti reikiamas išvadas. Sakyčiau, kad pralaimėjimas buvo pamokantis. Kai kurie žaidėjai į aikštę žengė be kovos ugnelės, kuria degė trijuose mačuose prieš tai. Iš šalies atrodė, kad jie pradėjo pernelyg pasitikėti savo jėgomis, o slovakai į rungtynes žiūrėjo kaip į žūtbūtines. Jiems pergalė buvo gyvybiškai būtina.

– Artimiausia oficiali dvikova lietuvių laukia Anglijoje. Ko gero, tikėtis taškų Londono "Wembley" stadione nelabai realu?

– Anglai futbolą žaidžia ir per Kalėdas, ir pirmąją Naujųjų metų dieną. Pavasarį jie bus puikios sportinės formos, o daugumai mūsiškių sezonas bus tik prasidėjęs. Vienintelis teigiamas aspektas – kad lietuviai savaitę prieš tai žais kontrolines rungtynes su čekais. Vis dėlto mums reikėtų koncentruotis ne į konkretų mačą, o į tolesnes perspektyvas.

– Kokios jos, jūsų akimis?

– Jei norite paklausti, kada pamatysime Lietuvos rinktinę Europos ar pasaulio čempionatų finalo etapuose, manau, kad tam prireiks mažiausiai dešimtmečio. Tačiau užduotis nėra fantastinė. Ypač žinant, kad šių turnyrų dalyvių skaičius nuolat didinamas. Vadinasi, ir mūsų ekipai daugėja šansų atsidurti šiose futbolo šventėse. Svarbiausia, kad ir rinktinė, ir federacija tęstų reformas bei visiškai pasitikėtų nacionalinės vienuolikės treneriu.