A. LIUBINSKAS DAR TURI PARAKO

Buvęs Lietuvos nacionalinės vyrų futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Algimantas Liubinskas 2011 m. užvertė paskutinį profesionalaus trenerio darbo knygelės puslapį.

Prieš aštuonerius metus grįžęs iš Kazachstano, kur treniravo Kyzylordos "Kaisar" ekipą, Lietuvoje jis nesulaukė darbo pasiūlymų iš aukščiausioje lygoje žaidusių klubų, tad galiausiai priėmė iš futbolo mėgėjų sudarytos Vilniaus "TAIP" ekipos vadovų pasiūlymą padėti apskrities pirmenybėse žaidusiai komandai. Per kelis sezonus A.Liubinskas su mėgėjų kolektyvu iš III lygos pakilo į I lygą ir nuo 2016 m. antrame pagal pajėgumą šalies futbolo divizione iškovojo tris bronzos medalių komplektus.

Trečią bronzinį žygį A.Liubinsko treniruojamas "Vilniaus Vytis" užbaigė spalio 27 d., kai LFF I lygos 30 turo rungtynėse savo aikštėje 1:0 įveikė FA "Šiauliai" ekipą. Per 28 rungtynes 55 taškus surinkusi sostinės ekipa I lygos turnyrinėje lentelėje į priekį praleido tik Telšių "Džiugą" (61 taškas) ir Gargždų "Bangą" (56 taškai). Nors iš pirmo žvilgsnio trečias bronzinis finišas per ketverius lygoje praleistus sezonus neturėtų kelti ypatingų emocijų, net ir A.Liubinskas neslepia, kad šis pasiekimas jam yra išskirtinis.

"Nežinau, ar kada nors dar buvo mūsų futbolo istorijoje toks atvejis, kai po pirmo rato 12 vietą užėmusi komanda čempionatą baigė su bronzos medaliais. Manau, kad tai savaime yra neeilinis pasiekimas. Noriu padėkoti futbolininkams, kurie manęs nenuvylė ir antrame pirmenybių rate nepralaimėjo nė vienerių rungtynių, iškovojo 12 pergalių ir tik du kartus sužaidė lygiosiomis. Galėjome džiaugtis ne bronzos, o ir sidabro medaliais. Tačiau, kita vertus, po pirmo rato apie medalius apskritai niekas net nekalbėjo, tad turime suprasti, kad padarėme iš esmės neįmanomą darbą", – po paskutinių čempionato rungtynių "Vilniaus dienai" sakė A.Liubinskas.

– Jums tai jau buvo trečias bronzinis finišas I lygoje per ketverius metus. Ar tokie pasiekimai dar suteikia pasitenkinimą?

– Aš gal to ir neparodau, bet man tikrai nėra tas pats, kaip žaidžia ir ko siekia komanda. Aš visada noriu, kad mano komanda kovotų dėl aukščiausių vietų. Tokį tikslą keliu sau ir komandai prieš kiekvieną sezoną. Per savo karjerą teko dirbti įvairiose šalyse, su daugybe komandų, ir aš visur norėjau, kad mano treniruojama ekipa būtų pagal galimybes geriausia. Komandos keičiasi, bet mano norai ir pozicija – ne.

– Po pirmo čempionato rato atrodė, kad "Vilniaus Vyčio" laukia skausminga kova dėl išlikimo. Bet antroje dalyje komanda įjungė aukščiausią pavarą. Kas lėmė tokį sėkmingą žaidimą antroje sezono dalyje?

– Pradėkime nuo to, kad per tuos ketverius metus I lygoje "Vilniaus Vyčio" gretose žaidė daugiau nei 80 futbolininkų. Kitaip sakant, po kiekvieno sezono komanda iš pagrindų pasikeisdavo: iš pradžių žaidė vyresni, praeityje aukšto lygio futbolo ragavę vyrai, buvę Lietuvos rinktinės nariai, vėliau veteranai palaipsniui pasitraukė, juos pakeitė jaunesni, futbolo mokyklas baigę ir vyrų futbole įsitvirtinti mėginę vaikinai, o šį sezoną apskritai pradėjome turėdami sudėtyje net 9 mokinius, kelis vyresnius žaidėjus ir tris legionierius. Todėl ir sezono pradžia buvo labai banguota, trūko patyrusių žaidėjų indėlio, jaunimas žaidė nestabiliai, o ir bendras jų lygis neatitiko I lygos varžybų reikalavimo. Prisidėjo ir tam tikros vidinės klubo problemos, finansiniai klausimai. Pasibaigus pirmam čempionato ratui su klubo vadovais turėjome rimtą pokalbį, sakiau, kad jei nebus imtasi priemonių stiprinant komandos sudėtį, aš pasitrauksiu. Tai padėjo, ir prieš antrą ratą mes pasipildėme net 9 naujais žaidėjais. Pataikėme su legionieriais – Alex Kyeremeh iš Ganos, Cyrille Tchayi Tchamba iš Kamerūno ir Wade Maxwell iš Anglijos puikiai įsiliejo į komandą ir tapo labai svarbiais žaidėjais. Subyrėjus Kauno "Stumbrui" pasikvietėme jaunus lietuvius – Arną Borodiną ir Roką Rasimavičių, iš "Kauno Žalgirio" nuomos pagrindais atvyko Ernestas Mockus, po sunkios traumos atsigavo Erlandas Juška. Drauge su komandos senbuviais Karoliu Čirba, Ernestu Černiavskij, Deividu Malžinsku, Gyčiu Paulausku, Matu Popiera, Mantu Makutunovičiumi ir Otariu Kvernadze šie naujokai sudarė stiprų ir kokybišką lydinį, iš kurio mums pavyko išgauti bronzos medalius.

Nors mane daug kas nurašo, širdyje dar nesijaučiu per senas trenerio darbui.

– O kokį įspūdį paliko pats I lygos čempionatas?

– Manau, lyginant su mano pirmu sezonu I lygoje, šiais metais ji buvo stipriausia. Išskyrus antroje sezono dalyje tik iš inercijos link finišo judėjusią "Pakruojo" komandą, visos kitos buvo gan konkurencingos. Ir net ilgą laiką paskutinė buvusi Mažeikių "Atmosfera" niekam taškų lengvai nedalijo, o paskutiniame ture įveikė Vilniaus "Riterių" dublerius. Savo ruožtu pirmos 5–6 čempionato komandos apskritai buvo gan lygaus pajėgumo, o jų gretose šiais metais pastebėjau ne vieną įdomų, savitą ir perspektyvų futbolininką. Manau, kad būtent tokia ir turėtų būti I lygos misija – suteikti galimybę jauniems Lietuvos futbolininkams susipažinti su vyrų futbolu, įgauti patirties, subręsti. Nes dabar matome, kad A lygos komandose ne tik jaunimui, bet ir apskritai lietuviams vietos lieka vis mažiau. Kita vertus, aš jau ne vieną kartą sakiau, kad A lygoje reikia didinti komandų skaičių pritraukiant pajėgiausias I lygos komandas. 8 komandų formatas turėjo teigiamą efektą, bet dabar susidarė tokia situacija, kad A lygoje yra labai aiškus pajėgiausių ekipų ketvertukas, o likusios 3–4 ekipos turi labai menkus šansus įsiterpti į elitinių klubų gretas. Todėl net ir I lygos nugalėtojai nerodo didelio noro žengti į A lygą, nes su turimais resursais jie ten būna pasmerkti kovai dėl 5–6 vietų, o tai jokios finansinės naudos nesuteikia.

– Kokia nauda futbolo klubams būtų, jei kitais metais A lygoje žaistų ne viena, o bent penkios I lygos komandos? Kas nuo to pasikeistų?

– Visų pirma, jei A lygoje rungtyniautų ne 7 ar 8, o 12 komandų, reikštų, kad gerokai daugiau lietuvių futbolininkų turėtų galimybę reguliariai susitikti su elitiniais Lietuvos futbolo klubais – Marijampolės "Sūduva", Vilniaus "Žalgiriu", "Riteriais" ir "Kauno Žalgiriu". Jiems tai būtų labai vertinga patirtis ir paskata sunkiau dirbti treniruotėse, motyvacija tobulėti. Kita vertus, jau dabar matome, kad geriausios I lygos komandos iš esmės nenusileidžia antrojo A lygos ketverto ekipoms, tad drauge žengusios į A lygą jos padidintų lygos konkurencingumą, nes 6-os ir 12-os komandų pajėgumas iš esmės yra toks pats. O mūsų jauniems futbolininkams labiausiai ir trūksta tokio čempionato, kuriame kiekvienose rungtynėse jie turėtų žaisti iš visų jėgų. Mūsų jaunimui reikia daugiau laiko, kad jie subręstų, sutvirtėtų, ne kiekvienas 18-metis ar 19-metis, baigęs futbolo mokyklą, gali sėkmingai integruotis į suaugusiųjų futbolą. Jei A lygoje žaidžia tik 8 komandos, kuriose dalį vietų užima legionieriai, jaunuoliams lieka tik I lyga arba mėgėjų futbolas. Bet dabar matome, kad I lygos komandos subrendo kokybiniam šuoliui, jų jaunimas jau apšilo kojas vyrų futbole, bet jei jie neturės galimybės žengti į aukštesnį lygį, daugelis iš jų apskritai atsisveikins su futbolu.

O žaisdami A lygoje, nors ir pačiose stipriausiose komandose, jie gaus neįkainojamą patirtį, galbūt kai kurie iš jų vėliau pakils ir į dar aukštesnį lygį, papildys ir Lietuvos jaunimo bei nacionalinę rinktines. Šiaip jau ir dabar jaunimo rinktinėse žaidžia I lygos komandų futbolininkai, bet A lygoje jų progresas būtų svaresnis.

– I lygoje komandos yra mėgėjiškos, dauguma futbolininkų mokosi, studijuoja arba dirba. A lygoje reikalavimai klubams daug didesni, natūralu, kad ir žaidėjai turi skirti daugiau dėmesio futbolui, tad ir jų atlyginimai turi būti didesni. Tačiau dabartinėmis sąlygomis dauguma klubų negali sau leisti didesnių finansinių išlaidų. Ką daryti?

– Būkime realistai – jei mes negalime turėti 12 profesionalių futbolo komandų, nuleiskime šiek tiek kartelę ir sutikime, kad ir A lygoje gali žaisti pusiau profesionalios ekipos. Visi matome, kad patekusių į A lygą klubų finansavimas netampa dvigubai ar trigubai didesnis. Faktiškai su tuo pačiu I lygos biudžetu jie yra priversti grumtis su senbuviais, turinčiais gerokai didesnius pinigų kapšus. Tokiu būdu per kelis sezonus buvę I lygos nugalėtojai išsunkia savo resursus ir nuleidę galvas grįžta į žemesnį divizioną. Taip nutiko su Utenos "Uteniu", "Jonava", panašus likimas laukia "Palangos", o Kauno "Stumbras" apskritai subyrėjo. Bet jei A lygoje būtų daugiau panašaus pajėgumo ir finansinių galimybių komandų, niekas nesijaustų donoru ar patrankų mėsa. Jei Lietuvoje yra 4–5 profesionalūs klubai, tegul jie tokie ir būna, o likusios komandos gali būti pusiau profesionalios, suformuotos atsižvelgiant į turimus išteklius ir galimybes. Tikrai nemanau, kad A lygos čempionato kokybė dėl to tikrai taptų gerokai prastesnė nei dabar.

– Lapkričio 4 d. jums sukanka 68-eri. Ar turite dar kokių nors su futbolu susijusių svajonių ar planų?

– Kai 1983 m. pradėjau treniruoti Vilniaus "Žalgirį", buvau jauniausias vyrų komandos vyr. treneris visoje Sovietų Sąjungoje. O dabar esu seniausias vyrų futbolo komandoje dirbantis treneris Lietuvoje. Ir nors mane daug kas nurašo, širdyje dar nesijaučiu per senas trenerio darbui. Todėl gruodį skrisiu į Kijevą ir dar trejiems metams prasitęsiu UEFA "PRO" lygio trenerio licenciją. Turiu noro toliau dirbti su komanda ir labai norėčiau "Vilniaus Vyčio" vaikinus atvesti į A lygą, nes jie to tikrai nusipelnė. Manau, kad dar turiu parako ir galiu padėti komandai savo žiniomis ir patirtimi.