MOČIUTĖS PUOSELĖJAMA LIEKNUMO MANIJA MERGINĄ PAVERTĖ ANOREKSIKE
Kaip sekasi mamai? Dešimt. Kiek gavai už kontrolinį? Dvidešimt. Nusipirkau sijoną, nori – parodysiu? Trisdešimt. Ar nesušalai, kol atėjai? Keturiasdešimt. Kada pastarąjį kartą svėreisi, kiek sveri, gal numetei porą kilogramų? Penkiasdešimt sekundžių praėjo, kol buvo paklausta apie svorį.
250 kilokalorijų
Jei pamatytum Liną (vardas pakeistas – red. past.), pietaujančią universiteto kavinėje, nieko neįtartum. Tik priėjus arčiau galbūt užkliūtų akis už šiek tiek labiau išblyškusios odos, labiau įdubusių skruostikaulių ir plonesnių rankų nei įprastai. Tačiau apskritai ji pasirodytų sveika pirmakursė, studijuojanti mėgstamą dalyką, turinti trumpus sušiauštus plaukus ir pilkšvas akis.
Mažai kas įtartų, kaip jai vis dar sunku kiekvieną dieną stovėti eilėje prie kasos, šįkart – su jogurto indeliu ir bananu rankoje. Niekas nepagalvotų, kad šiandien ji pusdienį įtikinėjo save, kad viskas yra gerai ir ji nusipelnė tos tokios šiltos ir skanios bandelės, kuri viliojo vitrinoje. Bet pralaimėjo kovą su savimi. Ir todėl pasiėmė kai ką mažiau kaloringo.
Mažiau kaloringo? Gal jums taip ir atrodytų, tačiau ne Linai. Aplinkiniai nežino, kaip sunku jai neapžiūrėti jogurto indelio ir nesuskaičiuoti, kiek kalorijų šis turi. Nors žiūrėti nereikia – užsimerkus merginai iškyla skaičius 158. O dar bananas – 90. 158 + 90 = 248 kcal (kilokalorijos – red. past.).
Kitados tai buvo Linos paros kalorijų norma, kai šiaip žmogui per dieną reikia suvartoti vidutiniškai apie 2,5 tūkst. kilokalorijų. Linos racione kartais nebūdavo ir to pustrečio šimto.
Fobijos apsėsta močiutė
Lietuvoje nemažai kalbama apie patyčias mokykloje, psichologinį smurtą tarp paauglių, terorizavimo apraiškas draugų rate. Tačiau esti atvejų, kai nereikia net kojos žengti iš namų, kad patirtum ką nors panašaus. Viskas vyksta čia, namie, virtuvėje, ir terorizuoja patys artimiausi žmonės.
"Norėčiau pasakyti, kad viskas atsitiko staiga, bet ne – tai truko ilgą laiką nuo pat mano vaikystės. Mano močiutė, mamos mama, iki pat dabar yra apsėsta kažkokios keistos svorio manijos. Rodos, ir dabar ji dėvi dviem ar trimis dydžiais mažesnius drabužius nei aš", – pradeda pasakojimą Lina.
"Kai gimiau, – tęsia ji, – svėriau 4,5 kg. Taip, galbūt tai yra šiek tiek daugiau, nei įprastai sveria kūdikiai, tačiau tokie jau tie vaikai: putlūs, minkšti, su riestainiais aplink riešus ir kelius. Žinoma, to neprisimenu, tačiau mama pasakojo, kad močiutė jau tada pavadino mane storu kūdikiu."
Pasak merginos, tai buvo tik pradžia. Kai mama išvažiuodavo darbo reikalais, tekdavo dažnai viešėti pas močiutę, kur Linai nuo mažens buvo ugdoma antsvorio fobija.
Veidrodis: tu – stora
Akmeniniu veidu, nenorėdama parodyti, kas verda viduje, Lina dalijasi vaikystės prisiminimų detalėmis: kaip eidavo su močiute gatve ir ši tyliai baksnodavo į antsvorio turinčias moteris, vadindama jas spintomis. Kaip mergaitė, užsidariusi kambaryje ir skaitanti knygą, išgirsdavo šūksnį, kad ateitų pažiūrėti, kokią "storą karvę" rodo per televizorių. Kaip būdavo pastebimas kiekvienas jos priaugtas ar numestas kilogramas ar kokie negražūs jos keliai, kai norėdavo apsirengti trumpesnį sijoną.
Lina sako niekada nežinojusi, ką reiškia turėti tradicinę močiutę – tokią, kuri žiemą mezga vilnones kojines, kepa sausainius. Linos močiutės orkaitėje vis dar guli instrukcijos, kaip ja naudotis, nors orkaitė pirkta prieš gerus septynerius metus.
Galiausiai po ilgų psichologinio terorizavimo metų, bebaigiant vienuoliktą klasę, Linai galutinai išsivystė nevisavertiškumo jausmas. Sau ji atrodė bjauri, kvaila ir, svarbiausia, stora. Atsistojusi prieš veidrodį matydavo tik tai, kad tarpas tarp jos šlaunų per mažas, ant pilvo kabo nereikalingi riebalai, o rankų žastai per stori.
Nuotaikų sūpuoklėse
Lina teigia, kad kuo toliau, tuo daugiau ėmė atsisakyti maisto: "Iš pradžių nustojau valgyti saldumynus. Prisimenu, kartą nuėjau pas draugę ir ji pasiūlė pyrago. O koks tai pyragas buvo! Šlapias, šokoladinis, kvapus, seilės burnoje pradėjo kauptis vien bežiūrint. Tačiau atsisakiau. Vėliau prisigalvojau visokių gudrybių ir su įprastu maistu: apsimesdavau, kad man bloga, atiduodavau vakarienę kaimynų šuniui, meluodavau motinai, kad pietus valgiau jau anksčiau."
Prasidėjo depresija. "Ir šiaip esu tyli, intravertiška, tačiau ėmiau išvis niekur neiti. Jausdavau nuolatinį nuovargį ir jėgų trūkumą, net jei išmiegodavau po dvylika valandų per parą, – prisimena Lina. – Tapau apatiška, dažnai nieko nejausdavau – ant manęs galėjo šaukti, rėkti, kratyti už pečių, mušti – nebūčiau išleidusi nė garso. Net alkį pamiršdavau."
"Kažkoks vyras netyčia suvažinėjo mūsų namuose gyvenusią katę. Verkė mama, verkė sesuo, o man išvis nekilo jokių emocijų, – apie tą metą pasakoja Lina. – Tačiau kartais tarsi imdavau jausti viską iškart, visą pasaulį. Ir tokie nerviniai priepuoliai ištikdavo dėl smulkmenų. Kaip sakiau, iškeliavęs anapilin augintinis manyje nerado atgarsio, bet kitą dieną prieš išeinant į mokyklą neradau laikrodžio ir prasidėjo isterija. Kai kurie žmonės bijo pasaulio pabaigos. Na, ne aš – pasaulis man baigdavosi kiekvieną naktį, kai nieko nebematydavau pro raudą, o kitą rytą įsisukdavo vėl toks pat ratas."
Mama pamatė kaulus
Mergina tikina, kad buvo pradėjusios kilti mintys apie savižudybę. Dar ir dabar, patraukus aukštyn ilgas megztinio rankoves, dilbius bjauroja randai, kadaise padaryti skutimosi peiliukų. Jie niekada nebeišnyks. Pasak Linos, ji dešimtis kartų tikinusi save pjauti vertikaliai, o ne horizontaliai ir užbaigti šią kančią, susidedančią iš mechaniško kalorijų skaičiavimo, per daug riebalų ir įžeidžiamų močiutės replikų, tačiau negalėjusi.
Galiausiai Linos tėvai atkreipė dėmesį, kad kažkas ne taip, kai staigiai pradėjo blogėti dukters pažymiai. Tai atsitiko prieš Kalėdas, ant nosies – bandomieji brandos egzaminai, o ne už kalnų laukė ir tikrieji. Tėvai susirūpino, kad mergina nebeišlaikys jų taip gerai, kaip tikėtasi, ir neįstos ten, kur visada norėjo – į veterinariją.
Bene dvi savaites motina kvotė Liną, tačiau veltui. Viskas išaiškėjo tik tada, kai mama netyčia užėjo į dukros kambarį, kai ši kaip tik persirenginėjo ir stovėjo prie spintos pusnuogė. Daugiau žodžių nereikėjo, vaizdas buvo iškalbingas.
"Dabar suvokiu, kad tada atrodžiau baisiai, – sako Lina, – nors anuomet man taip neatrodė. Išvis nesupratau, kodėl visi staiga taip susijaudino. Mane išvežė į klinikas, kur laikė iki pat pavasario pradžios. Mano ūgis – 170 cm, o tuo metu svėriau 43 kg. Taigi, kūno masės indeksas (KMI) buvo vos daugiau kaip 15, nors normalus turėtų būti maždaug tarp 18,5 ir 25. Žinoma, nustatė anoreksiją. Tiesiogine to žodžio prasme, buvau kaulų rinkinys."
Lūžis įvyko ne iš karto
"Iš pradžių nesileidau gydoma, nemaniau, kad man kas nors blogai, – prisimena Lina. – Priešinausi, kai gydytojai norėjo priversti mane atsisakyti savo manijos lieknėti. Duodamas tabletes slėpdavau po liežuviu ir nenurydavau, o vėliau išspjaudavau. Duodamą maistą valgydavau, nes nebuvo kaip išsisukti – visi pacientai buvo stebimi tarsi po didinamuoju stiklu, ir prižiūrėtojai griežtai tikrindavo, ar viską suvalgėme."
"Buvau bepasukanti bulimijos keliu, nes kelis kartus įsigudrinau viską išvemti, tačiau antroje gydymo pusėje įvyko lūžis. Visą gydymo laiką lankiausi pas psichologę. Dar ir dabar pas ją kartais nueinu. Pačioje pradžioje nieko jai nepasakojau ir tylėjau sučiaupusi lūpas, bet vis dėlto psichologei pavyko mane prakalbinti. Savaime aišku, papasakojau apie močiutę – čia ir slypėjo visos problemos šaknys", – atvirauja Lina.
Galiausiai pavyko merginą įtikinti, kad ši serga ir gydytis būtina. Nuo to laiko Lina vykdė nurodymus ir taip pamažu jos savijauta gerėjo, svoris augo, kol KMI pasiekė 19. Paleista iš ligoninės, Lina dar spėjo pasiruošti egzaminams ir, gerai juos išlaikiusi, įstoti mokytis trokštamos specialybės.
Gydytis turi pats
Visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad kraujo ryšys užtikrina abipusę giminaičių meilę. Tačiau Lina pripažįsta, kad vis dar nėra tikra, kokie jos jausmai močiutei. Mergina žino, kad motina buvo nuėjusi su ja pasikalbėti, bet Lina vis tiek stengiasi laikytis nuo močiutės atokiau.
"Pernelyg bijau, kad ji vėl pradės kalbėti apie svorį ir aš palūšiu. Per pusantrų metų nuo tada, kai mane išleido iš ligoninės, kelis kartus taip vos neatsitiko. Iki šiol kiekvieną dieną vos prabudusi turiu kovoti su savo ligos padariniais, glūdinčiais psichikoje – turiu įtikinėti save, kad valgyti pusryčius, pietus ir vakarienę yra visiškai normalu. Kad nereikia lipti ant svarstyklių kiekvieną dieną. Ir kad turiu mylėti save tokią, kokia esu. Bet su kiekviena diena tai padaryti tampa vis lengviau", – pasakoja Lina.
Mergina sakosi esanti dėkinga savo tėvams bei gydytojams už tai, kad pastebėjo ir padėjo jai kovoti su anoreksija, tačiau tikina, kad kovojant su psichologine liga svarbiausia yra paties ligonio motyvacija. Gyvenimas – ne filmas, čia niekas neateis ir neišgelbės, pats privalai būti savo gelbėtoju. Turi išmokti priimti ligą ir daryti viską, kad pasveiktum.
Privalai suprasti, kad tikrasis grožis – ne kilokalorijų skaičius, ne liemens apimtis centimetrais ir ne kūno svoris.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
0 komentarai -
ELTOS inf.1 komentarai -
LNK inf.3 komentarai
ww