Šie jausmai – visiškai pateisinami. Būtų nenormalu liūdėti, kad pražuvo Europos senoji feodalinė tvarka. Hitleriui ir Stalinui kelius atvėrė ne imperijų nuopuolis, o nugalėjusių didžiųjų valstybių nesugebėjimas suvokti, kokio masto uždavinys turi būti atliktas, kad pokario Europos gyvenimas susitvarkytų.

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į JAV Senato 1919 metų lapkritį surengtą apverktinai trumparegišką balsavimą nestoti į Tautų Lygą. Nedalyvaujant Jungtinėms Valstijoms ši tarptautinė organizacija tapo neveiksminga, kai Europoje atgijo didžiavalstybiška politika. Praėjus šimtmečiui atėjo gera proga apmąstyti, kaip 1918-ųjų atvertos galimybės buvo paleistos niekais. Tokios pačios klaidos turėtume nebekartoti.

Vis dėlto 1918-ųjų minėjimai taip pat yra nepilni be apmąstymų apie tuos, kam pasisekė prasčiau. Jeigu istorijos srovė būtų tekėjusi truputėlį kitaip, Europos žemėlapis – ir vėlesnių dešimtmečių baisūs įvykiai – būtų visiškai kitokie.

Yra viena kategorija šalių, gavusių nepriklausomybę 1918 metais, bet vėliau ją praradusių. Tokios buvo Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija Kaukaze, taip pat Baltarusija ir Ukraina. Viso jos greitai tapo bolševikų troškimo sutriuškinti nepriklausomas valstybes prie savo sienų aukomis.

Kai jos atgavo nepriklausomybę 1991-aisiais, įvykiai, klostęsi septyniais dešimtmečiais anksčiau, jau buvo išblėsę iš gyvųjų atminties, tad jų praktinis poveikis buvo menkas. Dalinė išimtis – Baltarusijos Liaudies Respulikos rada, ištisą šimtmetį nepastebimai gyvuojanti tremtyje ir iki šiol išlaikanti simbolinį atotrūkį nuo autokratinės ir Kremliaus veikiamos valdžios Minske.

Estijai, Latvijai ir Lietuvai vargais negalais pavyko išvengti tokio paties likimo neramiais ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, kai teko grumtis ne vien su bolševikais, bet ir vokiečių savanorių daliniais, Rusijos baltaisiais ir (Lietuvos atveju) Lenkija. Tačiau Baltijos šalims dvidešimt metų tarpukario nepriklausomybės buvo lemiamas veiksnys, nulėmęs 1991-aisiais atkurto valstybingumo sėkmę. Jos toliau egzistavo de jure, nepaisant faktinės okupacijos, įvykdytos Sovietų Sąjungos. Tai suteikė šioms šalims gyvybiškai svarbią prieigą prie finansinių ir kitokių išteklių, išlikusių egzilyje.

Įdomesnę kategoriją sudaro vietos, kurių svajonės apie nepriklausomybę taip ir liko neįgyvendintos. Iškiliausias pavyzdys – Idel-Uralas, trumpai gyvavusi valstybės užuomazga dabartiniame Tatarstane, vienoje iš Rusijos Federacijos respublikų. 1918 metais Idel-Uralas buvo sutriuškintas bolševikų, bet jo poveikis išlieka. Jo ištremtas lyderis Sadri Maksudi Arsalas palaikė glaudžius ryšius su turkų lyderiu Kemaliu Ataturku ir pasisakė už modernią, sekuliarią musulmonų valstybę. Šį rudenį Lvovo knygų mugėje buvo pristatyta iniciatyva, supažindinanti su šešių Pavolgio regiono respublikų – Mordovijos, Čiuvašijos, Marių respublikos, Tatarstano, Udmurtijos ir Baškorstano nepriklausomybės siekiais.

Ne vienas iš šių regionų nėra arti tikros nepriklausomybės prognozuojamoje ateityje. Daugumoje jų daugumą sudaro etniniai rusai; vietinės kalbos (tiurkų ir finougrų) bei kultūra (musulmonų ir pagoniškoji) yra nustumtos į pašalį. Nuo 10-o dešimtmečio Kremlius smarkiai sugriežtino kontrolę Rusijos provincijose, nors Čečėnija, gyvenanti pagal savas taisykles, yra didelė išimtis.

Tačiau būtų skubota manyti, kad ši istorija jau baigėsi. Bet kurios iš sovietinės imperijos pavergtųjų tautų nepriklausomybė kažkada atrodė tokia pat menkai tikėtina, kaip Tibeto laisvė – dabar. Neišmanėliškas, prievarta grindžiamas valdymas iš centro visada veikia erzinančiai, ypač jeigu bent jau tolimoje ir miglotoje praeityje esate pajutę laisvės skonį.

1918-ųjų vasario 16-osios laikraščiuose taip pat galima rasti linksmų rašinių apie lietuvaičių grožį ir žinią apie profesoriaus Liudo Mažylio senelio sugrįžimą į Lietuvą.

„Lietuvos Aidas“: P. Mažylis grįžta į Lietuvą

Vilniuje triskart per savaitę leistas „Lietuvos Aidas“ 1918-ųjų vasario 16-ąją svarstė, kaip reikės užtikrinti šalies ūkio augimą pasibaigus karui ir Lietuvai įtvirtinus valstybingumą.

„Mūsų ekonominis gyvenimas galės stoti į savo normalinę vagą tik tuomet, kai paaiškės Lietuvos ateitis, t. y. kada Lietuva, kaip tat mes suprantame, bus pripažinta nepriklausoma savarankiška valstybė ir gaus liuosai tvarkytis savo valstybinius reikalus“, – rašė laikraščio redaktorius, būsimasis signataras Petras Klimas.

Jis svarstė, kad ūkiui atstatyti po karo reikalingas paskolas geriausiai teiktų visuomeninės taupomosios kasos, o ne „privatiniai kapitalistų bankai“.

„Po karo Lietuvoje prie tos paprastosios ūkio reikmenės prisidės dar ūkių atstatymas. Reikės naujos trobos kurtis, gyvulių veistis, pirktis įrankių, padarų ir t. t., ir t. t.“, – rašė P. Klimas.

„Gi tam tikslui dera tik toks būdas, kur plačioji visuomenė pati ima kredito tvarkymą į savo rankas ir pati jį laiduoja. Todėl tikriausias čia kelias bus, be abejonės, demokratingoji kooperacija, kur patys žmonės už kits kitą laiduodami (rančydamies) ir kits kitą kontroliuodami, kiekvienoje apylinkėje sudarys tam tikras skolinamąsias - taupomąsias kasas“, – svarstė „Lietuvos Aido“ redaktorius.

Rubrikoje „Žinios iš Lietuvos“ laikraštis paskelbė žinią, kad į Lietuvą grįžta garsus gydytojas Pranas Mažylis – pernai Vasario 16-osios aktą Berlyne radusio Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus L. Mažylio senelis.

„Med. d-ras Pranas Mažilis, sugrįžęs iš Krokuvos į tėviškę ir apsilankęs Vilniuje, ketina susikurti Panevėžyje ir ten gydytojauti“, – rašė dienraštis.

Tarp kitų pranešimų pateikiamas aprašymas iš Kalėdų švenčių Pušaloto miestelyje šiaurės Lietuvoje: „Prie vietinės mokyklos antrą Kalėdų dieną buvo įrengta vaikams eglelė, kuri pavyko gana gerai. Tik tas nemalonu, kad už įėjimą vakarėlin buvo imami pinigai, o vaikams nebuvo duota jokių dovanėlių, kaip kitur kad daroma.“

Kadangi Lietuva stinga geležies ir anglių, tai ji savo ūkiui geresnių padargų, mašinų ir dirbtinių trąšų turės gabentiesi iš kitur, užtatai užsienin parduos savo ūkio gaminius.

Laikraštis taip pat tradiciškai daug dėmesio skyrė pranešimams iš Pirmojo pasaulinio karo fronto.

„Sausio mėnesį priešininkas nustojo vokiečių fronte 20 balionų ir 151 aeroplano, kurių 57 buvo nutrenkti šiapus, kiti gi anapus priešininko linijų. Mes netekome sausį 68 aeroplanų ir 6 balionų“, – rašoma laikraštyje skelbiame vokiečių štabo pranešime.

Skelbimuose reklamuota 1915 metais mirusio žinomo fotografo Aleksandro Jurašaičio fotoateljė Vilniuje, vokiška žemės ūkio įranga.

„Dabartis“: lietuvės vietoj dažų vartoja tyrą vandenį

Triskart per savaitę Kaune vokiečių okupacinės valdžios leidžiamas laikraštis „Dabartis“ vasario 16-ąją agitavo, kad po karo Lietuva galėtų tiekti Vokietijai žemės ūkio produkciją ir mainais gauti žemės ūkio technikos.

„Kadangi Lietuva stinga geležies ir anglių, tai ji savo ūkiui geresnių padargų, mašinų ir dirbtinių trąšų turės gabentiesi iš kitur, užtatai užsienin parduos savo ūkio gaminius. Visa, ko Lietuvai stinga, geriausia, patogiausiu būdu gali pristatyti Vokietija“, – rašė „Dabartis“.

Laikraštis taip pat ragino „paliauti kalbėjus dar apie vokiečių kraustymąsi Lietuvon, kuo tiktai bereikalo kelia tarp lietuvių nerimasčiavimą ir nepasitikėjimą“.

„Dabartyje“ taip pat perspausdintas rašinys iš karinio laikraščio apie lietuvaičių išvaizdą.

„Kitataučiai mano, kad lietuvės esti nusidažiusios, tai netiesa. Lietuvės užuot dažų vartoja daugiau gryno oro ir tyro vandens ir turi sveiką, tyrą kraują“, – rašoma publikacijoje.

Laikraštyje reklamuojasi alkoholio ir tabako gaminių parduotuvės Kaune bei Marijampolėje.

Kairiųjų savaitraščio „Darbo balsas“ redaktorius Steponas Kairys vasario 18-ąją paskelbė programą, kokia mokykla reikalinga laisvai ir demokratinei Lietuvai – jo teigimu, pradinis mokslas turi būti nemokamas ir privalomas, o vaikai mokomi gimtąja kalba.

„Turi būti leista kiekvienai tautinei grupei, lietuviams, gudams, lenkams ir žydams mokyti savo vaikai savo kalba“, – rašoma „Darbo balse“.

Laikraščio redakcija taip pat išspausdino žinią iš Gaščiūnų kaimo, kur jaunimas vaidino vieno veiksmo dramą „Namai pragarai“, o po jos nesugebėjo draugiškai pasidalyti pelno.

„Svarbiausia betgi tas, kad vakaro rengėjai gryno vakaro pelno nemokėjo kitaip suvartoti, kaip tik tarp savęs pasidalius ir dar gi tose dalybose nuskriaudė merginas – dalininkes. Šiuo metu, kuomet bednuomenė vargų galo nemato, berods, lengva būtų surasti tinkamesnis viešai surinktam skatikui tikslas“, – rašoma „Jauno lietuvio“ paskelbtoje žinioje.

Krikščionių demokratų savaitraštis „Tėvynės sargas“ 1918-ųjų vasario 19 dieną svarstė, kaip geriau nustatyti valsčių ribas nepriklausomoje Lietuvoje. Rašinio autorius, pasirašęs Meškaus vardu, teigė, kad valsčiai galėtų turėti nuo 4 tūkst. iki 5 tūkst. žmonių.

„Mes, lietuviai, niekuomet nesiliovėme buvę tauta, bet valstybės, nors seniau ją esame turėję, buvome nebetekę. Dabar tikimės susilauksią savo valstybės“, – rašoma publikacijoje.

„Valstybė yra tai kaip ir didelė mašina, jungianti daugybę žmonių didelėn vienaton (...). Juo geriau padaryti mašinos ratai ir rateliai, juo geriau veikia mašina. Juo geriau bus sutvarkytos provincijos, gubernijos, apskričiai, valsčiai, juo geresnė, tvirtesnė bus valstybė“, – rašė „Tėvynė sargas“.