Kaip nurodoma Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento suvestinėje, Prienų rajono Sobuvos kaime 17.06 val. gautas pranešimas apie į penkių metrų gylio šulinį įkritusį barsuką.

Atvykus medžiotojų būrelio atstovui, panaudojus kablį, graibštą, barsukas buvo iškeltas ir paleistas.

Monetų lobis buvo aptiktas 2021 metų balandį Kvestos urve šalia Bersijo miesto Astūrijos regione. Išsamios informacijos apie šį „išskirtinį radinį“ galima rasti Madrido autonominio universiteto praėjusį mėnesį paskelbtame straipsnyje žurnale „Prehistory and Archaeology“.

Monetas veikiausiai iškasė barsukas, ieškojęs ėdesio, kai 2021 metų sausį Ispaniją užklojo sniegas.

Tuo metu daugeliui gyvūnų buvo sunku rasti ėdesio – uogų, vabzdžių ar kirmėlių. Nelaimėliui barsukui pavyko išrausti tik keletą neėdamų metalinių monetų, ir jas vėliau pastebėjo vietinis gyventojas.

„Urve ant žemės... smėlyje, kurį tikriausiai iškasė barsukas prie įėjimo į savo urvą, radome monetų, kurių viduje buvo dar daugiau“, – rašė archeologai, radę 209 monetas, datuojamas III–V mūsų eros amžiumi.

Dauguma šių vėlyvųjų romėnų laikų monetų yra „kilusios iš šiaurinių ir rytinių Viduržemio jūros“ regionų – iš Antiochijos, Konstantinopolio ir Salonikų.  Vėliau jos atkeliavo per Romą ir Arlį bei Lioną pietų Prancūzijoje, nors mažiausiai viena moneta yra iš Londono, nustatė tyrėjai.

„Surastų monetų kiekis ir neabejotinas archeologų domėjimasis pereinamuoju laikotarpiu į ankstyvuosius viduramžius daro Bersijo lobį išskirtiniu radiniu“, – rašoma straipsnyje.

Pasak tyrėjų, šios monetos buvo paslėptos „esant politiniam nestabilumui“, pirmiausia susijusiame su senovės germanų tautos svebų įsiveržimu į  Iberijos pusiasalio šiaurės vakarinę dalį V amžiuje.

Nors šiuo metu barsukai jau lyg ir turėtų miegoti žiemos miegu, bet ir tarp jų pasitaiko nenuoramų.

Sekmadienio vidurdienį vienam jų, įkritusiam į 2 metrų gylio duobę, prireikė gelbėtojų. Į gelbėjimo operaciją Lazdijų rajone, Kapčiamiesčio seniūnijoje, Vainiūnų kaime atvykę ugniagesiai ištraukė nelaimėlį.

Netrukus barsukas buvo paleistas į laisvę.

Ir čia kyla klausimas net dėl paties spėjimo.

Štai etnologas dr. Libertas Klimka sako: „Savo oloje prabunda barsukas. Miegalius iškiša galvą apsidairyti. Jeigu švies saulė, jis gali savo šešėlio išsigąsti, tada smunka atgal į olą. Tačiau ant nugulėto šono miegas bus visai prastas, ir sniegas tada greit susmegs, o pavasaris bus ankstyvas. Jei bus apniukę, barsukas gerai pasimankština miške, pakvėpuoja grynu oru ir visur lieka jo pripėduota. Grįžęs jis kietai įminga – pavasario tada negreit sulauksime, jis bus vėlyvas ir šaltas.“

Tačiau Suvalkijoje tikima, kad jei ta diena saulėta, išlenda barsukas iš urvo, pamato savo šešėlį, išsigąsta ir neria atgal į urvą miegoti – bus ilga žiema. Na, o jei apsiniaukę, išeina pasivaikščioti, miegai išsilaksto ir nebegrįžta į guolį – greitai ateis pavasaris.

Analogiškas prietaras gajus JAV ir Kanadoje, tik čia pasikliaujama švilpiku – barsukai šiame žemyne negyvena.

Beje, švilpikas iš urvelio išlenda ne sausio 25 d., bet vasario 2 d., ir ši diena JAV vadinama Švilpiko diena.

Švilpikui suteiktas Philo vardas, o pats spėjimas artimesnis suvalkietiškajam: jei vasario 2 d. iš urvo išlindęs švilpikas pamato savo paties šešėlį, grįžta snausti toliau – tai reiškia, kad žiema truks dar šešias savaites.

Jei gyvūnas nemato savo šešėlio, negrįžta į urvą – tuomet laukia šiltesni, tarsi ankstyvą pavasarį orai.

Pensilvanijoje ceremonija vyksta ankstyvą vasario antrosios rytą, tik pakilus Saulei, apie pusę aštuonių. Frakais ir cilindrinėmis skrybėlėmis pasipuošę vyrai švilpiko prognozuojamus orus stebi nuo 1886-ųjų.

Tiesa, amerikiečių švilpiko prognozės tikslumas siekia tik 45 proc.

Jei barsukas pabudęs iš žiemos miego ir išlindęs iš urvo, išsigandęs savo šešėlio nešdavo kudašių atgal į guolį – pavasario dar teks palaukti. Tačiau, jei iškišęs nosį į lauką nuspręsdavo eiti pasivaikščioti – pavasaris jau ne už kalnų. Kodėl gyvūnai užmiega žiemos miegu, kas šiuo metu miega zoologijos sode ir ar šie gyvūnai tikrai gali išpranašauti ateitį?

Žiemos miegas gamtininkų dar vadinamas hibernacija. Tai  – natūralus ir periodiškai besikartojantis procesas, ramybės būsena, į kurią pasineria gyvūnai bei augalai, esant nepalankioms oro sąlygoms, pašaro stygiui ar veikiant kitiems veiksniams. Hibernacija gali vykti ne tik žiemos, bet ir vasaros laikotarpiu. Gyvūnams panirus į žiemos miegą, jų organizme vyksta daug įdomių procesų: sulėtėja kvėpavimas, širdies darbas, nukrenta kūno temperatūra. Susilpnėja visi gyvūnų organizmuose vykstantys procesai, net ir nervinių elektros impulsų smegenyse perdavimas. Todėl tikru žiemos miegu miegantys gyvūnai visą šį laikotarpį net nesapnuoja.

Artimiausias barsukui gyvūnas, šiuo metu gyvenantis Lietuvos zoologijos sode, yra paprastasis meškėnas. Šie du gyvūnai turi ne tik išvaizdos, bet ir elgesio panašumų. Abu jie nėra tikru žiemos miegu miegantys gyvūnai. Artėjant šaltam sezonui jie kaupia maisto atsargas riebaliniame sluoksnyje. Jei žiema būna išties atšiauri ir su daug sniego, šie gyvūnai įminga ir nosies iš urvo neiškišti gali ilgiau nei mėnesį. Tačiau, jei oras palankus ir yra pakankamai ėdesio, barsukai ir meškėnai gali būti aktyvūs ištisus metus. Lietuvos zoologijos sode gyvenantys meškėnai pastaruoju metu išties retai išlenda iš savo šiltų guolių. Tik kartą dienoje šie miegaliai patikrina, ką skanaus jiems atnešė prižiūrėtojai. Tačiau, jei dar sugrįžtų stipresni šalčiai, galbūt neišlįstų nei karto, nes yra sukaupę išties storą riebalinį sluoksnį, su kuriuo jokia žiema nebaisi. Meškėnai nėra patikimi pavasario pranašai, mat jų prognozė gali greitai pasikeisti.

Gamtoje šiuo metu nerasime nė vieno roplio, nes visi jie kietai miega tikru žiemos miegu. Bet Lietuvos zoologijos sodo terariume šiuo metu didelė dalis aktyvių roplių. Čia žiemos miegu, kaip ir gamtoje gyvenantys jų giminaičiai, šiuo metu miega tik lietuviški baliniai vėžliai. Jų ramiam miegui zoologijos sode net įkurta atskira patalpa, kurioje jie netrikdomi miegos nuo 6 iki 14 savaičių. Vėžliai yra šaltakraujai gyvūnai, todėl visi jų organizme vykstantys procesai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Lietuvos zoologijos sode vėžlius, dirbtinai keliant aplinkos temperatūrą, pažadins juos prižiūrintys specialistai, gamtoje – saulės kaitra, kuomet įšildys balas, į kurių dumblą įsirausę miega vėžliukai. Tad, vėžiukai apie atėjusį pavasarį galės pasakyti tik tuomet, kai oras sušils.

Įsiraususios į ąžuolų trūnėsius, Lietuvos zoologijos sode, šiuo metu žiemos miegu miega ir 640 visoje Europoje labai reto ir griežtai saugomo niūriaspalvio auksavabalio lervos. Ruošdamosios miegoti šios lervos nustoja maitintis, tampa nejudrios, aplink save suformuoja nedideles kameras, kuriose ramybės būsenoje priklausomai nuo oro temperatūros šios lervos miegos iki kovo-balandžio mėnesio. Gamtoje šios lervos irgi naudojasi senų, sutrūnijusių ąžuolų prieglobsčiu, kuriuose lervos vystytis gali net 2-3 metus, iki kol virsta gražuoliais niūriaspalvio auksavabalio vabalais.

Padėti saugiai išmiegoti žiemos miegu gyvūnams ir turėti pirmuosius pavasario pranašus savo aplinkoje galite ir jūs! Rudenį palikite į krūvas sugrėbtus medžių lapus, šakas, juose prieglobstį nuo žiemos šalčių gali atrasti ežiai, įvairūs graužikai, gausi įvairovė vabzdžių. Pastebėję, jog pastatų plyšiuose žiemoti įsitaisė šikšnosparniai, jų netrikdykite, už tai jie jums atsidėkos vasarą ėsdami grambuolius, uodus, mašalus ir kitus vabzdžius. Vandens telkiniuose žiemojantiems varliagyviams, žuvims, svarbu, kad žiemą nepritrūktų deguonies, todėl tvenkinius užtraukus storam ledo sluoksniui, reikalinga juose išpjauti eketę, prie vandens augalų nuvalyti sniego dangą, kad augalai būtų aprūpinti šviesa ir galėtų gaminti gyvūnams deguonį. Neskubėkite iš sodybų pašalinti senų, sutrūnijusių medžių, galbūt juose snaudžia niūriaspalvis auksavabalis?

„Senolių išmintis byloja: jei barsukas išlenda iš olos ir išsigąsta savo šešėlio, žiema dar tęsis. Jei neišsigąsta, tai pavasaris – jau ne už kalnų. Nežinome, bijojo savo šešėlio šis barsukas ar ne, tačiau vilkų jis tikrai nepabūgo“, – rašoma po vaizdo įrašu.

VSAT 20 sekundžių trunkančiu vaizdeliu pasidalijo savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje.

Vaizdo įraše matyti, kad barsuko dėmesį patraukia iš lauko atlekiantis vilkas. Žvėrelis nuo puolančio vilko stengiasi laikytis atokiau, vilkas apie mažąjį gyvūną suka ratais. Netrukus pasirodo ir antrasis plėšrūnas.

Po akistatos barsukui pavyksta pasiekti savo – už jį didesni gyvūnai atsitraukia ir patraukia savo keliais.

Sausio 25-oji  nuo seno vadinama viduržiemiu arba pusiaužiemiu. Sakoma, kad šią dieną savo oloje miške nubunda barsukas, iškiša galvą apsidairyti ir išeina pasivaikščioti arba smunka atgal į olą bei gulasi ant to paties šono. Pagal tai galima spręsti, ar dar toli pavasaris.

Pusiaužiemį šeimininkai apžiūrėdavo ūkius, įvertindavo žiemos laikotarpiui sukauptus išteklius: kiek liko maisto atsargų, pašarų ir malkų.

Etnologai šią dieną gamtoje pataria ieškoti pirmųjų pavasario ženklų.

O dabar džiaugiamės pirmuoju (deja, tik pirmuoju) šią žiemą šaltuku, ledu. Ir sniegeliu, kurio dar tiek nedaug, kad jis prasmenga dirvos tarpuvagiuose, ražienose. O kai kur laukai buvo ir tebėra lyg gilų rudenį. Ar pavasarį, ypač tą retą pusiaudieną, kai švysteli saulė.

Saulė daro stebuklus net ir šį metą. Kad tuo nereikėtų abejoti, pažiūrėkite į žmones: kokie staiga smagūs tampa jų veidai, kaip džiugiai žvilga akys. Prieš saulę ant šakos sutūpusios kuosos atgręžia spinduliams vieną sparną, paskui – kitą. Ir juodi žvilgantys kovai taip gaudo šilumą, ir varnos.

O naminiai žvirbliai, užuovėjoje sutūpę, ne tik purena plunksneles, bet ir pragysta. Paskui juos – didžioji zylė. Diena trunka aštuonetą valandų, tokio pokyčio neįmanoma nepastebėti. Paukščiai tą tikrai mato ir supranta.

Šaltukas pagaliau sustingdė patį žemės paviršių ir nutiesė pirmuosius ledo tiltus. Staiga pamatė, kad taip ilgai telkšojusios purvynės ir girios raistai tapo pasiekiami, ledo tiltas gali nuvesti bet kur.

Žinoma, tūkstančiai žvejų ledo laukia ne pasivaikščiojimams. Jau beveik prieš savaitę, vos pradėjus šalti, jie pradėjo savo paieškas – nuo kranto, atsargiai...

Naujo ledo vilionės užburiančios. Tačiau jos ir labai pavojingos! Kalbinti žvejai prisipažino, kad pirmąją žūklės dieną ledo storis tebuvo 3 cm.

„Negali būti!“ – nustebęs klausiau. O patikintas, kad tai tiesa, toliau stebėjausi: „Negali būti, kad jūs, tokie protingi vyrai, elgėtės taip kvailai!“ „Tu nesuprasi... – lyg teisinosi jie. – Kai žvilga ledas, apie nieką negalvoji!“

Taigi, kad negalvoji. O reikėtų – bent jau apie savo vaikus, artimuosius, šeimą. Juk pražūti įlūžus tokiam ledui visai paprasta. Eiti ant ledo rekomenduojama tik tada, kai jis pasiekia 7 cm, o dar geriau – 10 cm storį. Taigi – žinokite patys ir kitus perspėkite.

O dabar dar apie vieną lyg žiemišką, bet būdingą ir kitiems metų laikams, ypač rudeniui ir pavasariui, temą. Prieš porą dienų gatvėje prie namo rasti keturi negyvi svirbeliai. Šią žiemą labai retai stebimi paukščiai atskrido lesti paskutinių šermukšnių, pabaidyti kilo į orą ir trenkėsi į saulėje žvilgantį langą. Pulkelis tapo dar mažesnis.

Stiklinių namų, visai nebūdingų mūsų platumoms, yra daug ir jie dygsta lyg grybai. Kiekvienas toks namas – baisūs spąstai paukščiams, nesuprantantiems ir nežinantiems, kas yra stiklas. Jie niekada nesupras ir to, kodėl stikle matomas medžių, namų, debesų atspindys yra toks pavojingas.

Panašių įvykių nutinka kasdien. Kas žino, ar iš to pulkelio iki pavasario dar liks kam grįžti į šiaurę, į perėjimo vietas. Juk paukščių tyko ir paukštvanagiai, katės, orą ilgais sparnais karpančios vėjo jėgainės.

Taigi, tokie įspūdžiai ir mąstymai iš antrosios žiemos pusės. Nepamirškite, kad po savaitės – pusiaužiemis. Įdomu, ką tądien pasakys barsukas...

Taip LRT RADIJUI teigia sinoptikė Izolda Marcinonienė. Anot jos, sekmadienį bus daugiau saulės, taigi patartina išeiti į gamtą. Kitaip miestuose, kur dėl arti žemės esančių teršalų gali būti ne taip malonu.

– Sausio 25 d. švietė seniai matyta saulė, be to, buvo pusiaužiemis.

– Barsukas tikrai iškrėtė staigmeną. Kaip sakoma Šiaurės Lietuvoje, jei sausio 25 d. saulėta, barsukas atsikelia iš savo guolio, pasivaikšto po mišką, išsigąsta savo šešėlio ir gulasi ant kito šono, tuomet vėl ilgai miega. Tai reiškia, kad dar ilgai tęsis žiema. Nieko nesakoma apie šaltį, tik tiek, kad žiema tęsis, nesibaigs. O jei sausio 25 d. apniukusi, barsukas pasivaikšto apsnūdęs ir vėl gulasi ant to paties šono – kadangi jau nugulėjęs jį, žiema greitai ir išeis.

– Gal gamta ir ta viena šalta diena barsuką apgavo?

– Iš tiesų temperatūra vėl kyla, greit užmiršime tuos 10 laipsnių šalčio. Artimiausią, sausio 27-osios, naktį temperatūra mažai keisis, bet toliau šils. Ateina ramus, šiltas oras, kai kur gali pasnyguriuoti. Sausio 27 d. bus nemažai debesų, gal tik pietiniuose rajonuose pasirodys prošvaisčių, temperatūra – teigiama. Rytiniuose rajonuose temperatūra bus šiek tiek neigiama.

Tokia tendencija išliks ir šeštadienį, tik kritulių tikimybė mažesnė. Sekmadienį turėtų būti daugiau saulės, oras ramus. Sekmadienį patarčiau žmonėms išeiti į gamtą. Miestuose dėl kūrenimo teršalai tarsi prispausti prie žemės, jie laikosi maždaug dviejų metrų aukštyje. Po miestą vaikščioti gali būti ne taip smagu, tad, sakyčiau, reikia eiti į gamtą.

– Toliau orai išliks panašūs?

– Taip, pirmadienio naktis bus šiek tiek debesuota, gali pasnyguriuoti. Bus apie 1–6 laipsniai šalčio. Prie jūros bus šilčiau, nes ten daugiau debesų ir kritulių. Antradienio naktis panaši, bet nuo antradienio orus lems aukšto slėgio sritis. Naktimis bus švelniai neigiama temperatūra – 1–6 laipsniai šalčio, kai kur gali nukristi žemiau, bet prie jūros tikrai bus teigiama, apie 0 °C.

– Sausis jau eina į pabaigą. Koks jis buvo?

– Pirmasis dešimtadienis buvo gerokai šaltesnis už standartines klimato normas. Antrasis dešimtadienis normą atitiko. Nors temperatūra buvo tokia vinguriuojanti, viskas vystėsi pagal normą.

Daugiau kritulių iškrito vakariniuose rajonuose ir pajūryje. Pajūryje per du sausio dešimtadienius iškrito kone viso mėnesio kritulių norma. Žvelgiant į daugiamečius duomenis, žemiausia sausio mėnesio temperatūra užfiksuota 1940 m. sausio 25-osios naktį – Varėnoje buvo 40,5 °C šalčio, tai tikras speigas. Aukščiausia sausio temperatūra užfiksuota ne taip jau seniai, 2007 m. sausio 10 d., kai Lazdijuose buvo beveik 13 °C šilumos.

Informacija pateikta remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis.

Sausio 25 d. – svarbi žiemos data, kuri nuo seno laikoma Pusiaužiemiu. Kaip juokauja gamtininkai, šią žinią mums praneš barsukas, kuris šiandien išlindęs iš olos ir pamatęs saulę turėtų išsigąsti savo šešėlio ir apsiversti ant kito šono.

Taigi pavasario dar gali tekti gerokai palūkėti. Jeigu būtų apniukę, barsukas išlįstų pasivaikščioti po mišką, visur pripėduotų. Grįžęs į guolį, gultųsi ant to paties, kaip ir pirmąją žiemos pusę, šono, nes netektų ilgai miegoti.

Pėdsakų paieškos

Norintieji aptikti barsuko pėdsakų kviečiami sekmadienį, sausio 29 d., į Kurtuvėnų regioninį parką. Čia organizuojamas Pusiaužiemio žygis. Pėdsakų žygeiviai ieškos ant Barsukyno kalno. Žygio metu jie aplankys net dešimt Pageluvio ežeryno ežerų.

Pusiaužiemis žymi ilgėjančią ir vis labiau šviesėjančią dieną. Tuo džiaugiasi ir gamta. Antai rytą prie lesyklos, kaip pastebi gamtininkas Selemonas Paltanavičius, didžiosios zylės jau taikosi giedoti pavasariškai. Joms svarbu ne šiluma, nes taip jos tilindžiuoja ir tada, kai gana šalta, – jų nuotaikas veikia šviesa. Tačiau gamtininkai kviečia nepamiršti, kad dar žiema ir kad dar reikia rūpintis lesyklomis. Jos neturėtų būtų tuščios.